Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-03-09 · Administracinė byla Nr. I-617-402/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-03-09
Bylos Nr.
I-617-402/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02312-2016-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
L.Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-617-402/2017Proceso Nr. 3-62-3-02312-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.1.
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 9 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L.Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 4 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4-5)

Pareiškėjas skunde nurodė, jog atskirais laikotarpiais nuo 2015-01-01 iki 2015-08-02 periodiškai buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Ligoninės kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas. Kamerose nebuvo aprūpintos baldais, jose nebuvo spintelių, stalo, pareiškėjas valgė lovoje. Nebuvo mechaninės ventiliacijos, langai įrengti aukštai ir neatsidarė, patalpose buvo drėgna, nuo sienų byrėjo tinkas. Dėl drėgmės ir nepakankamo vėdinimo skaudėjo galvą. Kamerose pilna parazitų, graužikų. Kamerų langai purvini, todėl patekdavo mažai šviesos ir negalėdavo skaityti. Kamerų langų nuvalyti negalėjo, nes jie įrengti aukštai ir uždėtos grotos. Sanitarinis mazgas yra įrengtas prie pat kameros durų ir nuo likusios kameros patalpos, bei nuo durų nėra atskirtas jokia sienele, nebuvo užtikrintas privatumas, dėl to jautė pažeminimą. Sanitariniame mazge nėra įrengto unitazo, nėra spintelių, lentynėlių susidėti reikmėms, veidrodžio. Dušuose nebuvo jokio privatumo, taip pat neužteko pačių dušų, todėl atsisakydavo eiti į maudytis. Kamerose nebuvo skalbinių džiovyklos. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, todėl atsisakydavo eiti pasivaikščioti. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologiniu sukrėtimu, emocine depresija. Dėl kankinamų sąlygų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 4 500 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 12-15) su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, jog konkrečių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma atskirose palatose, nėra, tačiau įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos. Pažymėjo, kad Ligoninė laikosi teisės aktų reikalavimų ir suimtųjų bei nuteistųjų pasivaikščiojimas vykdomas pagal nustatytą reglamentavimą. Dviaukščių lovų antri aukštai naudojami kamerose laikomų asmenų asmeniniams daiktams laikyti. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus. Natūralus patalpų apšvietimas užtikrinamas per kamerų langus, o pacientams prašant, dienos metu paliekamas dirbtinis apšvietimas. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) pilnai panaudojamos. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į pataisos namų administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis atskirais laikotarpiais nuo 2015-01-07 iki 2015-08-02.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjais atskirais laikotarpiais nuo 2015-01-07 iki 2015-01-15 ir nuo 2015-07-24 iki 2015-07-27 buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (b. l. 12).

Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010-04-30), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015-01-07 iki 2015-01-15 buvo laikomas Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 23 ir 29. Kameros Nr. 23 plotas 8,80 kv. m., įrengtos 2 dviejų aukštų lovos, t. y. 4 miegamosios vietos (teko vienam asmeniui ploto 2,2 kv.m.); kameros Nr. 29 plotas 15,45 kv. m., įrengtos 4 dviejų aukštų lovos, t. y. 8 miegamosios vietos (teko vienam asmeniui ploto 1,9 kv.m.). Laikotarpiu nuo 2015-07-24 iki 2015-07-27 pareiškėjas buvo laikomas Psichiatrijos skyriaus kameroje Nr. 8, plotas 15,51 kv. m., įrengtos 3 dviejų aukštų lovos, t. y. 6 miegamosios vietos (teko vienam asmeniui ploto 2,58 kv.m.) (b. l. 12, 18).

Daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 11 parų, t. y. nuo 2015-01-07 iki 2015-01-15 (8 paros); nuo 2015-07-24 iki 2015-07-27 (3 paros), Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto normą, kadangi jam minėtais laikotarpiais kamerose teko nuo 1,9 iki 2,58 kv. m. ploto, todėl konstatuotina, kad buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad patalpose trūko baldų, pareiškėjas valgė lovoje, nebuvo kur laikyti asmeninius daiktus ir pan. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl riboto judėjimo kamerose (palatose) yra glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis (pvz., LVAT 2013-05-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015-10-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1780-575/2015 ir kt.). Pripažinus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertina kaip atskirų žalos padarymo pagrindų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Ligoninės palatose nėra mechaninės ventiliacijos, vėdinama tik per langus, tačiau jie buvo įrengti aukštai ir neatsidarydavo. Pažymėjo, kad patalpose buvo drėgna.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Higienos norma HN 76:2010 (iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – HN 76:2010), kurios 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusiose Higienos normoje HN 134:2015. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamo patalpų vėdinimo paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas (b. l. 44-45, 46-47), iš kurio matyti, kad kamera Nr. 8 ir Nr. 23 yra vėdinamos per atveriamus langus. Nors atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie visų kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimą, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės admininistraciją dėl patiriamų sunkumų vėdinant kameras. Teismo vertinimu, patalpas tinkamai prižiūrint, vėdinant, drėgmės galima išvengti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per atveriamus langus, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameros langas uždengtas grotomis, todėl nėra galimybės jo nuvalyti, o kameroje nepakanka natūralios šviesos, todėl negalėdavo skaityti.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 p. nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 73.5 73.6 punktai nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: laikytis asmens higienos; tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Kadangi, atsakovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos, nesudaro pagrindo išvadai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Nuteistiesiems nustatyta pareiga patiems rūpintis tiek savo asmenine higiena, tiek aplinka, kurioje yra laikomi, todėl pareiškėjo teiginys, kad dėl purvino lango į patalpą patenka mažiau šviesos atmetami kaip nepagrįsti. Pareiškėjas turėjo galimybę pats nusivalyti purviną langą. Pastebėtina, kad byloje nėra medžiagos, kuri patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į LAVL dėl kliūčių, trukdančių nusivalyti langą, pašalinimo. Taigi priteisti neturtinės žalos atlyginimą šiuo aspektu nėra teisinio pagrindo, nes atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, kiti asmenys pareiškėją galėjo stebėti. Sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio, higienos reikmenų spintelės. Atsakovo atstovas duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą kamerose į bylą nepateikė, pareiškėjo skunde nurodytų argumentų nepaneigė.

Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pažymėtina, jog atskirą nuo palatos tualeto įrengimą reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-07-29 įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 32 punktas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Įrengimo taisyklės), 16.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsakovo į bylą pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (b. l. 44-45, 46-47) konstatuojama, kad palatų Nr. 23, Nr. 8 sanitariniai mazgai atitiko Higienos normos HN 47:2011 38 punkto reikalavimus, kuriame nurodyta, kad santechniniai įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, švarūs, tiekiamas šaltas vanduo, palatos Nr. 8 įrengtas tualetas (unitazas) atskirtas nuo kitos patalpos dalies betonine sienele, palatos Nr. 23 sanitarinis mazgas atskirtas nuo likusios palatos dalies nepermatoma polietileno užuolaida. Tačiau iš minėtų patikrinimo aktų negalima daryti išvados, kad sanitarinio mazgo atitvarai atitinka teisės aktų reikalavimus. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tualeto įrengimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. LVAT praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013).Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją). Valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė, kad sanitarinių mazgų įrengimas palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo pakankamas asmens privatumo sanitariniame mazge užtikrinimui, nors jam teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr., pvz., LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas sanitariniame mazge galėjo būti matomas kitų kartu laikomų asmenų bei Ligoninės personalo, dėl to pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintinos kaip pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimu. Atsakovas taip pat nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad sanitariniame mage nėra tualeto reikmenų lentynėlės, todėl konstatuotina, kad LAVL CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtinta 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Atsižvelgiant į aptartą, darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai Ligoninėse įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog palatos sanitariniame mazge nebuvo įrengto unitazo.

Pareiškėjas teisės į privatumą pažeidimą sieja ir su tuo, kad duše nėra pertvarų. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 2 dalį, pataisos namuose vieni nuo kitų izoliuotai toje pačioje pataisos įstaigoje laikomi vyrai ir moterys. Būdamas Ligoninėje dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše įrengimu, nenustato. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors su tuo susijusius pareiškėjo teisių pažeidimus.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jam buvo leidžiama tik vieną kartą per savaitę nusimaudyti po šiltu dušu ir pažymėjo, jog į dušą yra vedami visi kameroje-palatoje esantys asmenys, o dušo galvučių yra tik keturios.

Šiuo aspektu teismas pažymi, jog LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pacientų prausimasis organizuojamas remiantis Taisyklių 258 punktu, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. To neginčija ir pareiškėjas, todėl pažeidimas nėra nustatytas, tačiau pažymėtina, jog LAVL nepateikė jokių argumentų dėl to, kad vienu metu į dušą vedami visi kameroje-palatoje esantys asmenys, o dušo galvučių yra tik keturios ir dėl to pareiškėjui galimai neužtekdavo laiko nusiprausti. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pareiškėju, jog jam galėjo sutrumpėti prausimuisi skirtas laikas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas šiuo aspektu galėjo patirti tam tikrus nepatogumus.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose pilna parazitų, graužikų.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Ligoninė dėl dezinsekcijos, deratizacijos 2014 m. sausio 2 d. sudarė sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 38-41). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių, atlikti vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Ligoninėje buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, todėl pareiškėjo teiginiai dėl parazitų bei graužikų vertintini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad patyrė nepatogumus dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto. Pasivaikščiojimo kiemelių plotų teisės aktai nereglamentuoja, todėl atsakovas, suteikdamas teisę pareiškėjui pasivaikščioti kiemelyje, neteisėtų veiksmų neatliko.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog prašomą priteisti neturtinę žalą jis patyrė dėl purvinų palatų langų, neįrengto valgomojo stalo, neįrengtų spintelių daiktams, nesudarytos galimybės džiovintis išskalbtus rūbus.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 22 ir 26 punktuose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo reglamentuojama, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Taip pat reglamentuojama gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė. Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 (toliau – ir Higienos norma HN 47-1:2012), 114 ir 115 punktuose nurodoma, kad Sveikatos priežiūros įstaigos aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršiai turi būti švarūs (be akivaizdžiai matomų užteršimų: dulkių, valymo, dezinfekcinių medžiagų likučių, kraujo ir kūno skysčių, ekskretų žymių ir pan.), lengvai valomi/dezinfekuojami, atsparūs valymo ir dezinfekcijos priemonėms. Aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių, kurie nėra medicinos prietaisai), paviršių valymas arba valymas ir dezinfekcija turi būti atliekami vadovaujantis higienos planu. Sveikatos priežiūros įstaigoje turi būti parengtas infekcijų kontrolės procedūrų vadovas, kuriame turi būti pateikta (aprašyta): aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos planas ir valymo, dezinfekcijos procedūra. Higienos planai turi būti sudaromi visiems sveikatos priežiūros įstaigos skyriams (padaliniams). Higienos planuose turi būti pateikti valymo, dezinfekcijos objektai, naudojamų valymo, dezinfekcijos priemonių pavadinimai, koncentracija, dezinfekcijos ekspozicijos trukmė, valymo, dezinfekcijos būdas, dažnis, atsakingi vykdytojai (Higienos normos HN 47-1:2012 9.6 p.)

Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimo aktuose (b. l. 44-45, 46-47) pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimų nenustatyta. Palatos Nr. 23 sienų, lubų, grindų ir aplinkos daiktų paviršiai buvo vizualiai švarūs, atitiko Higienos normos HN 47-1:2012 114 punkto reikalavimus. Palatoje Nr. 23 buvo tinkamos naudoti (nesulūžusios) spintelės ir kabykla rūbams, tai atitiko HN 47-1:2012 21 punkto reikalavimus. Taigi, pagal bylos duomenis teismas negali daryti išvados, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo purvini palatų langai, pastoviai laikėsi drėgmė, pareiškėjui nepateikus teismui duomenų leidžiančių daryti priešingą išvadą, taip pat nesant duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją ar į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl minėtų sąlygų Ligoninėje, t. y. pareiškėjui nemanant, jog jo teisės yra pažeidžiamos, argumentai dėl purvinų langų, ir pastoviai besilaikančios drėgmės, atmestini kaip deklaratyvūs. Taip pat teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad nei Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos, nei Higienos norma HN 47:2011, nei kiti teisės aktai nenumato, kad Ligoninės palatose turi būti stalai, todėl pareiškėjo argumentai dėl stalo palatose nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas taip pat nepagrindė teiginių dėl nesudarytos galimybės džiovintis išskalbtus rūbus, ginčo laikotarpiu dėl šių nepatogumų į Ligoninės administraciją ar kitas institucijas nesikreipė, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti, todėl teiginiai laikytini neįrodytais.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 11 parų neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 4 500 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, stresu, pažeminimu, ir pan. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nustatytų pažeidimų pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus, tačiau, kita vertus, pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas periodiškai, trumpais laikotarpiais. Nesant byloje duomenų, kad nustatyti pažeidimai būtų lėmę ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, taip pat nenustačius, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovo atstovo elgesio pareiškėjo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, teismas sprendžia, kad pareiškėjo prašomą priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo vertinti 4 500 Eur suma, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., LVAT 2016-10-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2729-502/2016 pareiškėjui priteisė 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas 110 dienų perpildytose palatose bei nesant tinkamai įrengto tualeto) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 80 Eur sumos priteisimas. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti L.Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Natalja Zelionkienė