Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo BUAB „Viva Victoria“ akcininko ir kreditoriaus V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutarties, kuria nutarta pripažinti UAB „Viva Victoria“ bankrutavusia ir ją likviduoti bei patvirtinti BUAB „Viva Victoria“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą (bylos Nr. B2-932-413/2011).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, turi viešą interesą, kuris pasireiškia bankrutavusios įmonės kreditorinių reikalavimų maksimaliu patenkinimu. Bankrutuojančios įmonės akcininkai ir kreditoriai yra suinteresuoti, kad bankroto procedūros metu būtų gauta kuo daugiau lėšų, pardavus įmonės turtą. BUAB „Viva Victoria“ turtas yra įvertintas netinamai. Didžiausias įmonės kreditorius AB „Šiaulių bankas“ manipuliuoja susidariusia situacija, siekia turto perėmimo už kuo mažesnę kainą arba turto perleidimo tretiesiems asmenims;. Bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo yra galimai šališkas, palaiko didžiausio įmonės kreditoriaus AB „Šiaulių bankas“ interesus ; AB „Šiaulių bankas“ yra priskirtas prie trečios eilės kreditorių, nors turėtų būti priskirtas prie kreditorių, kurių reikalavimas tenkinamas be eilės.

Esant ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms aišku, kad įmonės veikla neatnaujinta ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti, todėl teismas turi veikti pagal įstatymo nurodymus ex officio ir pripažinti įmonę bankrutavusia bei priimti nutartį ją likviduoti dėl bankroto. Įkeisto turto vertinimas jau buvo išsamiai nagrinėjamas akcininkei, R. J. apskundus 2010 m. gruodžio 15 d. kreditorių susirinkimo nutarimus. Šis klausimas išspręstas 2011 m. birželio 27 d. Kauno apygardos teismo nutartimi ir 2011 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos Apeliacinio teismo nutartimi, tad kreditorių susirinkimų nutarimų teisėtumas jau buvo patikrintas teismo. BUAB „Viva Victoria“ kreditorių susirinkimas, priimdamas nutarimą dėl kainų nustatymo, vadovavosi UAB „Kovertas“ turto vertinimo ataskaita, kuri buvo atlikta vadovaujantis turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, o pareiškėjas nepateikia jokių tinkamų įrodymų, galinčių paneigti byloje esančią turto vertinimo ataskaitą. Apelianto argumentai dėl bankroto administratoriaus galimo šališkumo yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką sudaro nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto teisėtumas faktiniu bei teisiniu aspektais (CPK 320 str.).

Įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto sąlygos nurodytos LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste ir –ĮBĮ) 30 straipsnio 2 dalyje: 1) yra įsiteisėjusi teismo nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimų patvirtinimo; 2) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, įsiteisėjimo dienos praėjo 3 mėnesiai, 3) nėra priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo; 4) teismas nėra pratęsęs 3 mėnesių termino. Esant šioms sąlygoms, yra aišku, kad įmonės veikla neatnaujinta ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008). Todėl tik konstatavus, jog bent viena iš nurodytų sąlygų pripažinti įmonę bankrutavusia neegzistuoja, būtų pagrindas naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Apeliantas V.J. atskirajame skunde nenurodo jokių faktinių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu konstatuoti, jog BUAB ,,Viva Victoria“ nepagrįstai pripažinta bankrutavusia ir nutarta pradėti jos likvidavimo procedūrą: atskiruoju skundu nėra ginčijama faktinė aplinkybė, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartis, kuria patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, yra įsiteisėjusi, kad nuo šios nutarties įsiteisėjimo yra praėjęs trijų mėnesių terminas ir kad teismas šio termino nėra pratęsęs, taip pat- kad nėra priimtos nutarties dėl taikos sutarties sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį tik tokiu atveju, jeigu teismas, ją priimdamas, pažeidė arba neteisingai pritaikė procesinės teisės ar materialinės teisės normas (CPK 329, 330 str.). Nagrinėjamu atveju nei vieno iš paminėtų pagrindų panaikinti Kauno apygardos teismo nutartį, kuria BUAB ,,Viva Victoria“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama, nėra, nes teismas nustatė visas aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, teisingai šias aplinkybes įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, jog įmonės mokumo per ĮBĮ 30 str. 2 d. nustatytą terminą atkurti nepavyko, veikla nėra atnaujinta ir kreditoriai nesiekia ją atnaujinti.

Apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog bankrutuojančios įmonės turto vertės nustatymo klausimas nėra priskiriamas tiems klausimams, kuriuos teismas turi išspręsti, priimdamas nutartį dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo, todėl atskirojo skundo argumentai dėl netinkamai nustatytos bankrutuojančios įmonės turto vertės neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo. Tačiau, kadangi tokiais argumentais yra grindžiamas atskirasis skundas, teisėjų kolegija dėl jų pasisako.

ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės nekilnojamasis bei įkeistas turtas, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 7 punkte nurodyta, kad iš varžytynių parduodamo turto vertinimo tvarką ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Taigi, turto vertės nustatymo klausimas yra sprendžiamas kreditorių susirinkime ir kreditorius, nesutinkantis su kreditorių susirinkimo nutarimu dėl turto vertės, ĮBĮ 24 str. 5 d. nustatytu terminu turi teisę apskųsti kreditorių susirinkimo nutarimą. BUAB „Viva Victoria“ kreditorių susirinkimas 2010 m. spalio 20 d. nutarimu buvo nusprendęs įmonės nekilnojamojo turto vertę nustatyti pagal turto vertintojo atliktą turto vertinimą. Tokį vertinimą atliko UAB „Kovertas“ ir 2010 m. gruodžio 15 d. kreditorių surinkimas nutarė patvirtinti vertintojo nustatytą turto vertę bei jo pardavimo tvarką. Apeliantas V. J. nepasinaudojo teise apskųsti teismui šį kreditorių susirinkimo nutarimą. Tačiau pažymėtina, kad turto vertės bei jos pardavimo tvarkos teisėtumas yra patikrintas teismine tvarka- skundą dėl aptariamo kreditorių susirinkimo nutarimo buvo padavusi akcininkė R. J.; jį išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 27 d. nutartimi skundą atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2001 m. rugsėjo 8 d. nutartimi paliko galioti Kauno apygardos teismo nutartį. Todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentus, esą turto vertė bankroto proceso metu buvo nustatyta neteisinga.

Apelianto argumentai dėl įmonės bankroto administratoriaus šališkumo bei galimų sąsajų su didžiausiu kreditoriumi- AB ,,Šiaulių bankas“ taip pat nėra susiję su skundžiamos nutarties teisėtumu bei pagrįstumu, nes administratoriaus paskyrimo klausimas sprendžiamas nutartyje iškelti bankroto bylą, o teisę inicijuoti administratoriaus pakeitimo klausimą teisme, remiantis ĮBĮ 23 str. 1 d. 13 punktu, turi kreditorių susirinkimas. Pagal ĮBĮ 21 straipsnio 2 d. 1 punktą, kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus, todėl apeliantas, būdamas įmonės kreditoriumi, turi teisines priemones inicijuoti administratoriaus pakeitimo klausimą kreditorių susirinkime, o kreditorių susirinkimo nutarimus ĮBĮ 24 str. nustatyta tvarka skųsti teismui. Apelianto argumentai dėl administratoriaus įgalioto asmens šališkumo, jo galimų sąsajų su vienu iš kreditorių yra pernelyg abstraktūs, deklaratyvūs ir nepagrindžiami jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl detaliau įvertinti šį argumentą apeliacinė instancijos teismas neturi galimybės.

Apeliantas atskirajame skunde išdėstė ir prašymą išreikalauti iš Kauno apygardos teismo visą bankroto bylos medžiagą ir įvertinti padarytus pažeidimus. Apeliacija- tai konkretaus pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo (sprendimo arba nutarties) peržiūra instancine tvarka, atsižvelgiant į apeliacinio (atskirojo) skundo teisinį bei faktinį pagrindus, taip pat absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Tai nėra visos bylos medžiagos revizija, peržiūra bei patikrinimas, todėl šis prašymas atmetamas kaip nesudarantis apeliacijos dalyko, tikrinant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str. 1 d., 334 str. 1 d).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.