- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-23
- Bylos Nr.
- 1A-379-197/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Jucys, Laima Garnelienė, Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- G. F.
- Advokatai
- Gediminas Milevičius
- Kategorijos
- 1.2.3.1.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kęstučio Jucio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. F. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo G. F. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį ir nuteistas:
pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) metų;pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu paskirtąsias bausmes subendrino apėmimo būdu ir paskyrė galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžio dalis, kuria G. F. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 286 straipsnį, neskundžiama.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. F. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 19 d., 22.30 val., iki 2015 m. gruodžio 20 d., 9 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus tarpusavio konfliktui su A. Š., gim. 1967 m., tyčia ne mažiau kaip 16 kartų sudavė pastarajam smūgius nenustatytu kietu buku daiktu, kuo galėjo būti metalinis strypas (viniatraukis), rankos kumštis ar pan. į įvairias kūno vietas, šiais veiksmais padarė A. Š. daugybinius kūno sužalojimus – smilkinio srities galvos minkštųjų audinių ir dešinio smilkininio raumens kraujosruvas, poodines kraujosruvas veide, odos nubrozdinimą smakre, poodines kraujosruvas abiejuose žastuose, kairio peties ir dešinio klubo srityse, kairiame šone, kairių II, III, V ir VII viengubus bei VI dvigubą šonkaulių lūžius, poodinę kraujosruvą kairėje krūtinės pusėje, buką dešinės krūtinės ir pilvo pusės traumą: dešinių VII-VIII šonkaulių lūžius, kepenų skrandžio raiščio plyšimą, poodines kraujosruvas dešinėje krūtinės pusėje, nuo ko A. Š. įvykio vietoje mirė.Nuteistasis G. F. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Kadangi teismas neteisingai nustatė ir įvertino faktines veikos aplinkybes, nevisapusiškai ištyrė surinktus įrodymus, liudytojų parodymus, nepilnai ir nepakankamai kruopščiai išnagrinėjo paties įvykio situaciją bei jos aplinkybes. Be to, teismo išvados pagrįstos prielaidomis, bet ne objektyviais duomenimis.Teismas darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes akcentuojamas tariamas liudytojų parodymų nuoseklumas ir bandoma sumenkinti jo duotus parodymus. Liudytojo S. K. parodymai nėra nuoseklūs ir tai matyti iš jo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų apie G. F. atėjimo į virtuvę laiką, jog tuo metu su juo buvo I. Z. ir dėl susitikimo su A. S.. Teigia, kad liudytoja J. S. paneigė S. K. parodymus, kad A. S. į A. Š. butą po jo mirties nebuvo užėjęs, nes teigė mačiusi A. Š. bute miegantį A. S., kurį atpažino teismo salėje, ir kartu vaikščiojant su S. K.. Liudytoja I. Z. apklausta teisme nepatvirtino S. K. parodymų, kad tuo metu kai jis (G. F.) užėjo į virtuvę buvo katu su liudytoju.Nuteistasis kelia versiją, kad liudytojai S. K. ir A. S. susitarė jį apkalbėti, jog nebūtų patys apkaltinti A. Š. nužudymu. Pažymi, kad S. K. daug kartų teistas ir neseniai išėjęs iš įkalinimo įstaigos, o A. S. yra asmuo be nuolatinės gyvenamosios vietos, laikinai prisiglaudęs pas liudytoją I. Z..Teigia, A. Š. nežudęs, nes jis buvo jo draugas ir kartu gyveno, o tai patvirtina ir faktas, jog po A. Š. mirties nesislapstė ir toliau gyveno jo kambaryje. Apie gerus jo santykius su nužudytuoju patvirtino liudytojai J. Š. ir I. Z..Dėl aukščiau paminėtų priežasčių ir tai, jog abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, nuteistojo teigimu, jis turi būti išteisintas.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.Nuteistojo G. F. apeliacinis skundas atmetamas.Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes susijusias su G. F. nusikalstamais veiksmais. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo G. F. kaltė nužudžius A. Š. įrodyta, todėl nusikalstama veika teisingai kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirta tinkama bausmė. Nuteistasis G. F. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 286 straipsnį, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti, nes nukentėjusiojo nenužudė, o pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir įvertino faktines veikos aplinkybes, nevisapusiškai ištyrė surinktus įrodymus, liudytojų parodymus, nepilnai ir nepakankamai kruopščiai išnagrinėjo paties įvykio situaciją bei jos aplinkybes, todėl nepagrįstai nuteisė.Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis Nr. 2K-P-89/2014). Apygardos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas tiek dėl nuteistojo G. F. kaltės, jo padarytos veikos kvalifikacijos, nes pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nusikalstama veika kvalifikuojama tada, kai asmuo nužudo kitą žmogų.Iš byloje esančių nuteistojo G. F. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad jis prisipažįsta esantis agresyvus, kai būna pavartojęs alkoholio ir tai, jog 2015 m. gruodžio 19 d., vėlai vakare, atėjo pas A. Š. ir kartu gėrė alų ir degtinę, o apie 1 val. nakties išėjo iš namų. Į butą grįžo 2015 m. gruodžio 20 d., sekmadienį, apie 9 val., rado A. Š. mirusį (t. 4, b. l. 94-95). Nuteistasis neigia nužudęs nukentėjusįjį ir apeliacinės instancijos teisme, savo apeliaciniame skunde kelia versiją, kad tai galėjo padaryti liudytojai S. K. ir A. S.. Tokia nuteistojo versija yra paneigiama byloje ištirtais įrodymais.Pats nuteistasis G. F. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neparodė, kad tą dieną pas jo kaimyną A. Š. be jo būtų užėję kokie nors kiti asmenys, t. y. neminėjo ir tai, jog galėjo užeiti S. K. ir A. S.. Iš jau anksčiau minėtų nuteistojo parodymų matyti ir tai, kad įvykio dieną jis atėjo vėlai naktį ir gėrė alkoholį tik su nukentėjusiuoju, o po to jį paliko kambaryje ir į kambarį grįžo sekmadienį, apie 9 val., kur rado A. Š. mirusį. Liudytojai S. K. ir I. Z. viso proceso metu teigė nors ir gyveno tame pačiame bute, bet iš viso kiek yra gyvenęs A. Š. į jo kambarį nėjo ir tik tą dieną kai, G. F. paprašė S. K. užėjo pasižiūrėti, ar nukentėjusysis iš tikrųjų yra miręs. Byloje taip pat nėra duomenų, kad iš 2015 m. gruodžio 19 d. į 20 d. pas A. Š. naktį, kuomet jau buvo išėjęs G. F., būtų užėjęs liudytojas A. S. ar kas nors kitas.Tai, kad tą dieną A. Š. nebuvo sužalotas patvirtino ne tik liudytojas S. K. (t. 4, b. l. 137-138), bet ir liudytoja M. V., kuri parodė, kad 19-20 d., apie 16 val., matė nukentėjusįjį, kurio veidas buvo baltas ir be sužalojimų (t. 4, b. l. 119). Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nuteistojo G. F. aiškinimus, kad sužalojimus, rastus ant A. Š. veido, nuteistasis matė ne tik 2015 m. gruodžio 19 d., bet ir 18 d., atmetė.Iš specialisto išvados Nr. M 1242/15(02) 1,2, 10 punktų matyti, kad A. Š. mirties priežastis yra buka dešinės krūtinės ir pilvo pusės trauma: dešinių VII-VIII šonkaulių lūžiai, kepenų-skrandžio raiščio plyšimas, į ką komplikavosi vidinių kraujavimu į pilvaplėvės ertmę, nukraujavimu, šoku. A. Š. mirė 2-4 paros iki jo lavono autopsijos, kuri atlikta 2015 m. gruodžio 22 d., ir įvykus dešinės krūtinės ir pilvo pusės traumai su kepenų-skrandžio raiščio plyšimu A. Š. galėjo atlikti valingus veiksmus, tikėtina iki kelių valandų. Kiti konstatuoti sužalojimai šiuo atveju valingų veiksmų galimybės neribojo (t. 2, b. l. 45-50). Ekspertas S. M. teisme parodė, kad po raiščio plyšimo pradeda kraujuoti į pilvą, todėl mažėja cirkuliuojančio kraujo kiekis ir kol nukraujavimas nepasiekia šokinio lygio, tai asmuo galėjo atlikti valingus veiksmus iki kelių valandų. Po to kai jau asmuo būna šoke, jis dar būna gyvas, bet jau negali atlikti jokių veiksmų (t. 4, b. l. 159-161).Liudytojas A. K. irgi patvirtino, jog jam pats G. F. pasakojo, jog įvykio dieną gėrė pas kambarioką bute, o kitą dieną jis pats rado kambarioką negyvą. Pripažino, kad kai rado iš karto nekvietė pagalbos, nes tikėjosi, kad pagalbą iškvies buto kaimynė (t. 4, b. l. 119-120). Iš to sektų, kad nukentėjusysis galėjo būti nužudytas tik nuo 2015 m. gruodžio 19 d., 22.30 val., iki 2015 m. gruodžio 20 d., 9 val., o tuo laikotarpiu pas nukentėjusįjį buvo užėjęs tik G. F., kuris be to ir rado A. Š. negyvą kitos dienos ryte.Nuteistasis G. F. nepagrįstai abejoja liudytojų S. K. ir A. S. parodymais. Kaip matyti, liudytojas S. K. parodė, jog girdėjo A. Š. kambaryje triukšmą, todėl suprato, kad A. Š. ir G. F. barėsi, vėliau į virtuvę atėjo G. F., kuris rankoje laikė montiruotę, pasakė, kad A. ant jo puolė su montiruote, jis montiruotę atėmė, šiek tiek A. Š. sumušė, kad pastarasis apsiramintų, ir išėjo iš namų, o kitą dieną, ryte, grįžęs pranešė, kad A. Š. negyvas. Liudytojas tvirtino matęs ant A. Š. veido sužalojimus tik ryte (t. 4, b. l. 137-138). Liudytojas A. S., kad ir nematė įvykio, bet parodė, jog jam apie įvykį pasakojo S., t. y. tą dieną tarp A. Š. ir G. F. buvo konfliktas, todėl su „parakanu“ G. F. sumušė A. Š., po to atnešė ir numetė tą geležinį daiktą virtuvėje, o pats išėjo (t. 4, b. l. 117-118). Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais liudytojų parodymais, nes juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, tarp jų ir 2015 m. gruodžio 21 d. ir 23 d. įvykio vietos apžiūrų protokolai. Minėtuose protokoluose užfiksuota, jog 2015 m. gruodžio 21 d. bute Nr. 4 rastas vyriškos lyties lavonas, ant tapetų ir naktinių užuolaidų prie lovos, pūkinės antklodės audinio rastos raudonos spalvos dėmės (t. 2, b. l. 13-29). Liudytojų parodymus patvirtino ir papildomos apžiūros metu rastas laužtuvas-viniatraukis (t. 2, b. l. 30-36). Slapto sekimo protokolo duomenimis bei teisiamojo posėdžio metu perklausytais garso įrašais nustatyta, kad S. K., laisvai bendraudamas buitinėje aplinkoje su I. Z. ir A. S., ne kartą nurodė tas pačias aplinkybes, apie kurias pasakojo apklausų metu, kad įvykio vakarą matė G. F. su viniatraukiu ir pats G. F. pripažino, kad sumušė A. Š., po ko ryte A. Š. buvo rastas negyvas (t. 3, b. l. 92-104).Nors liudytoja I. Z. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nenurodė jokių konkrečių duomenų dėl A. Š. nužudymo, teigdama, jog įvykio aplinkybių neprisimena, tačiau elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, slapto sekimo protokolų ir teisiamojo posėdžio metu perklausytų garso įrašų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad I. Z. buvo žinomos A. Š. mirties aplinkybės, kadangi minėta liudytoja bendraudama su pažįstama moterimi, pačiu G. F., S. K. ir A. S. apie A. Š. mirtį, kaltina būtent G. F. nukentėjusiojo nužudymu, piktinasi, kad nuteistojo gyvenimo būdas privedė jį prie žmogžudystės (t. 3, b. l. 63-66, 92-104).Pirmosios instancijos teismas nustatydamas G. F. kaltės formą nurodė, jog G. F. veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia, nes jis suprato, jog jo veika yra pavojinga ir gali sukelti nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą ar net jo mirtį, tačiau pasekmių nedetalizavo, po fizinio smurto pavartojimo išėjo ir nesidomėjo A. Š. sveikatos būkle, tuo parodė, kad jam yra nesvarbus bet kokių padarinių atsiradimas, ir nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems savo veiksmų padariniams atsirasti.BK 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas laikomas padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (LAT nutartys Nr. 2K-196/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-4/2012, Nr. 2K-587-697/2015).Iš aukščiau aptartų ir byloje esančių įrodymų visumos, matyti, kad G. F. suvokė nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo tyčia ne mažiau kaip 16 kartų suduodamų smūgių į įvairias kūno vietas, gali sužaloti arba gali mirti A. Š., ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido atsirasti tokioms pasekmėms, t. y. po suduotų smūgių išėjo iš kambario ir net nepasidomėjo nukentėjusiojo sveikata, todėl konstatuojama, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė netiesiogine tyčia, kaip ir buvo teisingai nustatęs pirmosios instancijos teismas.Įstatymo leidėjas BK 15 straipsnio 1 dalyje numatė, kad nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Apygardos teismas nurodė, kad nusikaltimas buvo padarytas veikiant netiesiogine neapibrėžta tyčia. Pagal suformuotą LAT praktiką apibrėžtos ir neapibrėžtos tyčios rūšys išeina už įstatyminio reglamentavimo ribų, todėl teismai, spręsdami veikos kvalifikavimo klausimus, neturėtų jomis operuoti (LAT nutartis Nr. 2K-382/2014). Iš to sektų, kad būtina nustatyti tik vieną iš įstatyme nurodytų tyčios formų, t. y. nereikalaujama nustatyti dar papildomai ar tai apibrėžta, ar neapibrėžta tyčia. Pirmosios instancijos teismas pertekliniai nurodė, jog nuteistasis G. F. nusikalstamą veiką padarė neapibrėžta tyčia, tačiau dėl to nuosprendis nekeičiamas.Nuteistajam G. F. už nužudymą paskirta tinkama bausmė. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertino kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes.Skiriant G. F. bausmę buvo atsižvelgta, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė negrįžtamas pasekmes visuomenei – atėmė žmogui gyvybę, iki šiol nebuvo teistas, daug kartų baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 56-71; t. 4, b. l. 18-39), įrašytas į K. apskrities priklausomybės ligų centro priežiūros grupę nuo 2010 m. kovo 17 d. dėl patologinio potraukio azartiniams lošimams, nėra įrašytas į psichotropinę įskaitą, nedirbo (t. 4, b. l. 4, 6, 17). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, t. y. jog tą naktį buvo vartojęs alkoholį neginčija ir pats nuteistasis, ir tai turėjo įtakos nuteistojo elgsenai, o tuo pačiu ir nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Byloje nenustatyta kitų aplinkybių ar įstatyme numatytų sąlygų, kurių pagrindu būtų galimybė skirti švelnesnę bausmę ar taikyti BK 62 straipsnį ar BK 54 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja T. B. parodė, kad apie A. Š. nužudymo aplinkybes nieko nežino. Ji yra nuteistojo G. F. krikšto mama, nuolat su juo bendravo ir jį gali charakterizuoti kaip ramų, nekonfliktišką, gerą asmenį. Šie jos parodymai negali būti pagrindu švelninti bausmę.Nuteistajam G. F. negali būti taikomas ir po skundžiamo nuosprendžio priėmimo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojęs BK 75 straipsnio 1 dalies pakeitimas, nes įstatymo leidėjas leido atidėti bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketverius metus už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Iš bylos duomenų matyti, kad G. F. nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, todėl jam negali būti taikomas šio straipsnio pakeitimas ir atidėtas bausmės vykdymas.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam už nužudymą paskirta 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už sankcijos vidurkį. Teismas įvertina, kad BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta bausmė laisvės atėmimas nuo 7 (septynerių) iki 15 (penkiolikos) metų, todėl vidurkis būtų 11 (vienuolika) metų. Tokiu būdu nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.Taigi, naikinti ar keisti nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo G. F. apeliacinį skundą atmesti.