Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-586-92/2013

Teisėjas Mindaugas Striaukas Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00178-2012-5

2013 m. spalio 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro Gaudento Balčiūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. J., A. D., R. R. išteisinti pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

R. G. civilinis ieškinys dėl 69 235,25 Lt žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2004-08-04 iki 2008-04-04 būdamas UAB ,,Frv“ (duomenys pakeisti), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisę duoti nurodymus užsiimti finansine veikla, sudaryti sutartis, vadovavimo laikotarpiu, pažeisdamas Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 4 str. 1 d., kuriame numatyta, kad “Nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje gali tik finansų maklerio įmonės, turinčios priežiūros institucijos ar kitos valstybės narės priežiūros institucijos išduotą finansų maklerio įmonės licenciją, taip pat Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje licencijuotos kredito įstaigos, jeigu kredito įstaigos licencija suteikia teisę teikti investicines paslaugas, ir finansų patarėjo įmonės, turinčios priežiūros institucijos išduotą finansų patarėjo įmonės licenciją“, neturėdamas finansų maklerio įmonės ar kredito įstaigos veiklos licencijos, vertėsi investicine veikla organizuotai, nuolatos ir sistemingai sudarant sandorius savo sąskaita už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų, kartu suteikiant technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su ja sandorius, ko pasėkoje už suteiktas licencijuojamas paslaugas gavo ne mažiau, kaip 5 371 567,00 Lt pajamų, tokiu būdu versliškai ir stambiu mastu užsiėmė finansine veikla neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga.

A. D. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2008-04-04 iki 2009-06-12 būdamas UAB ,,Frv“ (duomenys pakeisti), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisę duoti nurodymus užsiimti finansine veikla, sudaryti sutartis, vadovavimo laikotarpiu, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 4 str. 1 d., kuriame numatyta, kad “Nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje gali tik finansų maklerio įmonės, turinčios priežiūros institucijos ar kitos valstybės narės priežiūros institucijos išduotą finansų maklerio įmonės licenciją, taip pat Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje licencijuotos kredito įstaigos, jeigu kredito įstaigos licencija suteikia teisę teikti investicines paslaugas, ir finansų patarėjo įmonės, turinčios priežiūros institucijos išduotą finansų patarėjo įmonės licenciją“, neturėdamas finansų maklerio įmonės ar kredito įstaigos veiklos licencijos, vertėsi investicine veikla organizuotai, nuolatos ir sistemingai sudarant sandorius savo sąskaita už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų, kartu suteikiant technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su ja sandorius, ko pasėkoje už suteiktas licencijuojamas paslaugas gavo ne mažiau, kaip 5 965 333 Lt pajamų, tokiu būdu versliškai ir stambiu mastu užsiėmė finansine veikla neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga.

R. R. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2009-06-12 iki 2009-12-31 būdamas UAB ,,Frv“ (duomenys pakeisti), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisę duoti nurodymus užsiimti finansine veikla, sudaryti sutartis, vadovavimo laikotarpiu, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 4 str. 1 d., kuriame numatyta, kad “Nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje gali tik finansų maklerio įmonės, turinčios priežiūros institucijos ar kitos valstybės narės priežiūros institucijos išduotą finansų maklerio įmonės licenciją, taip pat Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje licencijuotos kredito įstaigos, jeigu kredito įstaigos licencija suteikia teisę teikti investicines paslaugas, ir finansų patarėjo įmonės, turinčios priežiūros institucijos išduotą finansų patarėjo įmonės licenciją“, neturėdamas finansų maklerio įmonės ar kredito įstaigos veiklos licencijos, vertėsi investicine veikla organizuotai, nuolatos ir sistemingai sudarant sandorius savo sąskaita už reguliuojamos rinkos ar daugiašalės prekybos sistemos ribų, kartu suteikiant technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su ja sandorius, ko pasėkoje už suteiktas licencijuojamas paslaugas gavo ne mažiau, kaip 437 704 Lt pajamų, tokiu būdu versliškai ir stambiu mastu užsiėmė finansine veikla neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroras Gaudentas Balčiūnas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: V. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 str. 1 d., ir skirti jam 50 MGL (6800 Lt) dydžio baudą; A. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 str. 1 d., ir skirti jam 50 MGL (6800 Lt) dydžio baudą; R. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 str. 1 d., ir skirti jam 50 MGL (6800 Lt) dydžio baudą.

Išteisintųjų R. R. ir A. D. gynėjas advokatas Linas Vasiliauskas atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad nuosprendis yra pagrįstas, apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išanalizavo visus byloje esančius įrodymus. Pagal BPK 255 str. 1 d. nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, teismas šių ribų peržengti negali. Iš kaltinimo matyti, kad tiek A. D., tiek R. R. buvo kaltinami asmeniškai vertęsi atitinkama veikla neturėdami tai veiklai reikiamos licencijos ir gavę kaltinime nurodyto dydžio pajamas, kaltinime vartojami žodžiai parodo, jog kaltinimas yra aiškiai nukreiptas į asmenį. Tokio pobūdžio kaltinimas yra prieštaringas, nes pačiame kaltinime yra cituojamos FPRĮ 4 str. 1 d. nuostatos, kuriose aiškiai nurodyta, kad tokios licencijos yra išduodamos tik juridiniams asmenims – finansų maklerio įmonėms arba kredito įstaigoms, todėl kaltinamieji buvo kaltinami objektyviai neįmanomų veiksmų neatlikimu. Šiuo atveju teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog kaltinime iš esmės yra aprašoma galimai neteisėta objektyvioji juridinio asmens veikos pusė, tačiau pats juridinis asmuo baudžiamojon atsakomybėn nėra patrauktas. Tuo tarpu apeliaciniame skunde, nesilaikant kaltinimo ribų, jau teigiama, kad UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) (buvęs pavadinimas UAB „F“ rv (duomenys pakeisti)) vykdoma veikla nebuvo atsitiktinio pobūdžio, finansinė (investicinė) veikla buvo vykdoma neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji reikalinga, ji buvo vykdoma sistemingai, ilgą laiką, ši veikla buvo pagrindinis pajamų šaltinis, iš šios veiklos buvo gautos labai didelės, apie 11 mln. Lt siekiančios pajamos, tokiu būdu teigiama, jog įstatymų pažeidimas yra susijęs su vadovo pareiga užtikrinti tinkamą įmonei taikomų teisės aktų nuostatų vykdymą ir kad teismas nepagrįstai kaltinamųjų, kaip fizinių asmenų veiką atribojo nuo jų vadovaujamos įmonės atsakomybės. Taigi, apeliaciniame skunde bandoma transformuoti kaltinimus, nurodant, jog kaltinimo logiška seka patvirtina, kad kaltinamieji, būdami bendrovės direktoriais veikė juridinio asmens vardu ir pajamas iš neteisėtos veiklos gavo ne kaltinamieji, bet juridinis asmuo, atstovaujamas kaltinamųjų. Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, nes kaltinimas turi būti tikslus ir aiškus, nesudarantis pagrindo įvairiai jį interpretuoti, kitaip būtų pažeidžiama asmens teisė į gynybą, į žinojimą kuo esi kaltinamas.

Pažymi, kad nagrinėjamu klausimu teisinis reglamentavimas nėra aiškus, nenuosekli ir prieštaringa Lietuvos banko Priežiūros tarnybos pozicija vertinant ir taikant FPRĮ 2 str. 4 d. 4 p. nuostatas, galima suprasti, jog tai, ar įstatyme numatyta išimtis taikoma konkrečiam subjektui ir jo vykdytos veiklos atžvilgiu, visais atvejais nustatoma tik retrospektyviai, vertinant konkrečią subjekto veiklą, toks aiškinimas yra ydingas, prieštarauja teisinės valstybės principui ir įgalina kontroliuojančias institucijas pasirinktinai taikyti įstatymą. Esant tokioms aplinkybėms, kaltinamųjų kaltė negalėtų būti konstatuota net jei jiems kaltinimai būtų pareikšti kaip įmonės vadovams. Be to, Lietuvos banko Priežiūros tarnybos rašte nukrypstama nuo FPRĮ 2 str. 4 d. 4 p. nuostatų, nes nebekalbama apie techninių galimybių sudarymą, o nurodoma, kad pakanka „sudaryti galimybes“. Atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) buvo sudariusi sutartį su AB „F“ (duomenys pakeisti), turėjusia licenciją, tos sutarties pagrindu buvo perkamos (gaunamos) investicinės paslaugos, analogišką sutartį su AB „F“ (duomenys pakeisti) buvo sudaręs ir nukentėjusysis R. G., kuris lygiai taip pat kaip ir UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) sudarė galimybes vykdyti licencijuojamą veiklą ir lygiai taip pat turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Išteisintojo V. J. gynėjas advokatas Egidijus Losis atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad apeliaciniame skunde netinkamai aiškinamos FPRĮ nuostatos siekiant įrodyti, jog V. J. veikla turėjo būti licencijuojama. V. J. ar UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) licencijos nereikėjo. Pažymi, kad FPRĮ buvo priimtas įgyvendinant 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – MiFID) nuostatas, tačiau MiFID ir FPRĮ tekstas lietuvių ir anglų kalba nesutampa, FPRĮ 2 str. 4 d. 4 p. numatyta ,,suteikdami technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su jais sandorius“, MiFID – „sudarydami sąlygas tretiesiems asmenims pasinaudoti siūloma sistema“. Techninių galimybių suteikimas tretiesiems asmenims sudaryti sandorius aiškintinas kaip suteikimas kitai šaliai pasinaudoti subjekto turima, nustatytų taisyklių pagrindu sukurta rinka ir prekybos platforma, kuriose būtų galima įvykdyti sudarytą sandorį. Nei V. J. kaip fizinis asmuo, nei UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) licencijuojamos veiklos kriterijus atitinkančios veiklos nevykdė, kadangi nebuvo suteiktos techninės galimybės tretiesiems asmenims sudaryti sandorius su V. J. kaip fiziniu asmeniui ar UAB „Frv“ (duomenys pakeisti), UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) naudojosi AB „F“ (duomenys pakeisti) techninėmis galimybėmis, tačiau kitiems asmenims tokių galimybių suteikti negalėjo. R. G. pats asmeniškai buvo sudaręs investicinių paslaugų sutartį su AB „F“ (duomenys pakeisti). Be to, nei kaltinime, nei apeliaciniame skunde nėra konkretizuota, kokias technines galimybes ir kokiu teisiniu pagrindu V. J. asmeniškai ar UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) suteikė nukentėjusiajam R. G. ir kitiems asmenims, su kuriais buvo sudaromi sandoriai. Liudytojais apklausti Vertybinių popierių komisijos ir Lietuvos banko atstovai, pateikta specialisto išvada ir Investuotojų asociacijos raštas taip pat patvirtina, kad licencijos UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) nereikėjo.

Pažymi, kad kaltinamajame akte nepagrįstai UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) veikla įvertinta kaip V. J. kaip fizinio asmens vykdyta veikla. Pagal FPRĮ finansų maklerio įmonės licencija yra suteikiama tik juridiniams asmenims, todėl V. J. kaip fizinis asmuo net negalėjo tokios licencijos gauti. Be to, iš kaltinamojo akto ir apeliacinio skundo matyti, jog faktiškai dėl veiklos be licencijos yra kaltinamas juridinis asmuo UAB „Frv“ (duomenys pakeisti), bet juridiniam asmeniui byloje jokie kaltinimai nėra pareikšti. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės, t.y. ji kyla tik tada, kai nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba jo interesais padaro fizinis asmuo, turintis tam tikrų požymių. Apylinkės teismas teisingai įvertino, kad Vertybinių popierių komisijos sprendimas buvo priimtas vertinant įmonės, bet ne fizinių asmenų veiklą, pažeidimas konstatuotas ir sankcija paskirta įmonei, kas savaime nėra nei baudžiamosios atsakomybės kilimo sąlyga, nei nagrinėjamo nusikaltimo sudėties požymis.

Taip pat nurodo, kad kaltinime nurodytas pajamas gavo ne V. J., bet UAB „Frv“ (duomenys pakeisti), kaltinamojo pajamos apsiribojo darbo užmokesčio gavimu, kaltinamasis nebuvo įmonės steigėjas, įmonė įsteigta kito juridinio asmens AB „F“ (duomenys pakeisti) pastarosios išsikeltiems tikslams įgyvendinti. Už BK 202 str. numatytą veiką atsako juridiniai asmenys, kurių naudai veikla buvo vykdoma. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką asmenys, kurie dirba neteisėtai besiverčiančios ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla įmonės samdomais darbuotojais ir žino kokia veikla padeda verstis įmonės savininkui, turi būti vertinami kaip nusikaltimo, numatyto BK 202 str. bendrininkais, tačiau bendrininkavimas V. J. neinkriminuotas. Baudžiamoji atsakomybė kyla tik pagal baudžiamąjį įstatymą, tuo tarpu apeliaciniame skunde V. J., kaip UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) vadovo, baudžiamoji atsakomybė nepagrįstai kildinama iš CK 2.87 str. 4 d. nuostatos. Ikiteisminio tyrimo subjektai neįvertino asmenų, kurie užsiėmė tariamai licencijos reikalaujančia veikla, t.y. konkrečių fizinių ar juridinių asmenų steigusių UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) tam, kad ji vykdytų konkrečią veiklą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką 2011-11-29 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-574/2011 vertimasis neteisėta vertimų veikla pasinaudojant įmone ir kaip fiziniam asmeniui nesukuriant sąlygų verstis šia veikla nevertinamas kaip versliškas.

Be to, BK 202 str. numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia – asmuo, kuris verčiasi licencijuojama veikla žino, kad jo veiklai reikalinga licencija, jos neturi ir nori taip elgtis. V. J. savarankiškai jokios veiklos nevykdė, buvo tik samdomas UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) darbuotojas, įmonės įstatai ir į darbą priėmę steigėjai tvirtino, kad įmonės veikla nelicencijuojama ir jokių licencijų jai nereikia. Teisinis atpirkimo sandorių ir jiems suteikti keliamų reikalavimų reglamentavimas yra neaiškus. Vertybinių popierių komisija tik 2010-09-23 pateikė tokių sandorių vertinimą ir šiems sandoriams sudaryti keliamų reikalavimų išaiškinimą, iki to laiko FPRĮ nuostatos buvo aiškinamos dviprasmiškai, todėl V. J. neturėjo jokio pagrįsto manymo, kad vykdo galimai neteisėtą veiklą. Teismo posėdžio metu net ir Vertybinių popierių komisijos ir Lietuvos banko atstovai patvirtino, kad veiklos reglamentavimas, susijęs su FPRĮ išimčių taikymu iki šiol nėra aiškus. Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškinamas nusikalstamo elgesio apibrėžtumą įtvirtina teisės aiškumo kriterijų, kuris reiškia, jog teisės normoje išdėstytos taisyklės turi būti pakankamai tikslios, kad asmuo pagal jas galėtų reguliuoti savo elgesį.

Apeliacinio skundo argumentas dėl kaltinimo trūkumų ištaisymo ir patikslinimo yra nepagrįstas, prieštarauja BPK 255 str. normai, kad byla nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas negalėjo savo iniciatyva pakeisti kaltinimo ir į bylą kaltinamuoju įtraukti UAB „Frv“ (duomenys pakeisti), be to, būtent dėl kaltinimo nepagrįstumo, neaiškumo V. J. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu kreipėsi į teismą ir prokurorą prašydamas bylą grąžinti prokurorui, tačiau prokuroras šio prašymo nepalaikė ir prašė jį atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/2008).

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną nusikalstamas veikas padariusių asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, esant pagrindui, teisingos bausmės jiems paskyrimas yra viešasis interesas. Teismo siekis nustatyti tiesą, pareiga aktyviai veikti baudžiamajame procese, apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, neleisti asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais ir kitos minėtos konstitucinės nuostatos sudaro pagrindą manyti, kad pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti ir vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas turi turėti įgaliojimus nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010).

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

V. J., A. D. ir R. R. buvo kaltinami padarę nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje. Šis baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Pažymėtina, kad ATPK 173 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu, kai gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 MGL dydžio sumos. Nors baudžiamoji ir administracinė atsakomybės numatytos už savo pobūdžiu panašias veikas, tačiau BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta veika skiriasi nuo ATPK numatytos veikos dviem alternatyviais požymiais – veiklos versliškumu arba stambiu mastu. Sistemiškai aiškinant teisės aktus, galima spręsti, jog stambaus masto požymis nustatomas tada, kai pajamos iš neteisėtos veiklos viršija 500 MGL dydžio sumą. Tuo tarpu versliškumo sąvoka apima ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir tokius požymius kaip parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Be to, turi būti konstatuotas ir tyčinis nusikalstamos veikos pobūdis – kad tai daroma suvokiant veiklos neteisėtumą ir norint taip veikti.

BK 202 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog už šiame straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką atsako ir juridinis asmuo. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad juridinio asmens, kaip savarankiško teisinių santykių subjekto, specifiškumą lemia ir tai, kad jis, turėdamas savarankišką struktūrą, teisnumą ir veiksnumą, t.y. būdamas savarankiškas teisinių santykių subjektas šių santykių dalyvis yra per fizinius asmenis (vadovą, įgaliotą atstovą ir pan.), todėl juridinio asmens veikla neatsiejama nuo atitinkamų fizinių asmenų, per kuriuos jis veikia, veiklos ir be jų veiklos apskritai būtų neįmanoma (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Toks juridinio asmens specifiškumas lemia tai, kad juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės, baudžiamosios atsakomybės juridiniam asmeniui kilimas yra neatsiejamas nuo fizinio asmens, susijusio atitinkamais ryšiais su juridiniu asmeniu, padarytos nusikalstamos veikos nustatymo. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kaltinimai juridiniam asmeniui pareikšti nebuvo.

BPK 255 straipsnyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat pagal kaltinamąjį aktą priimta teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl nuo tinkamo kaltinamojo akto surašymo tiesiogiai priklauso bylos nagrinėjimas teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad „kaltinamasis aktas turi būti surašomas itin kruopščiai, jame neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos medžiaga, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui. Kaltinamasis aktas pirmosios instancijos teismui yra sprendimo krypties orientyras bei sprendimo ribų kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2011). Tuo pačiu pažymėtina, kad pagal BPK nuostatas surašyti tinkamo turinio ir formos kaltinamąjį aktą ir perduoti jį teismui kartu su medžiaga, kuri reikalinga priimant sprendimą, yra prokuroro pareiga.

Reikalavimai kaltinamojo akto turiniui nustatyti BPK 219 straipsnyje. Minėto straipsnio 2 punkte nustatyta kaltinamajame akte turi būti nurodyta įtariamojo vardas, pavardė, kiti duomenys apie įtariamąjį, to paties straipsnio 3 punktas reikalauja detaliai aprašyti nusikalstamą veiką – nurodyti padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdą, padarinius ir kt.; vadovaujantis 5 punktu kaltinamajame akte turi būti nurodytas Baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Paminėtos nuostatos yra svarbiausios iš tų, kurios turi būti nurodytos kaltinamajame akte, tam, kad perskaičius kaltinamąjį aktą būtų aišku, kas, kokia veika ir kuo remiantis yra kaltinamas.

Susipažinus su bylos medžiaga, darytina išvada, jog baudžiamojoje byloje surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui.

V. J., A. D. ir R. R. pareikštuose kaltinimuose nurodytos aplinkybės yra praktiškai identiškos, skiriasi tik inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis ir iš neteisėtos veiklos gauta pajamų suma. Iš bylos aplinkybių galima suprasti, jog kaltinamiesiems inkriminuota veika yra susijusi su juridinio asmens veikla, tačiau kaltinimo formuluotė yra visiškai priešinga, kaltinimas suformuluotas taip lyg kaltinamieji nusikalstamas veikas padarė veikdami individualiai, toks kaltinimo formulavimas neatitinka bylos aplinkybių, yra ydingas. Įvertinus kaltinimo frazėje „<...> neturėdamas finansų maklerio įmonės ar kredito įstaigos veiklos licencijos, vertėsi investicine veikla organizuotai, nuolatos ir sistemingai sudarant sandorius <...>, kartu suteikiant technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su ja sandorius, ko pasėkoje už suteiktas licencijuojamas paslaugas <...> pajamų, tokiu būdu versliškai ir stambiu mastu užsiėmė finansine veikla neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga.“ naudojamas žodžių gramatines formas akivaizdu, jog kaltinamieji kaltinami tuo, kad būtent jie vertėsi investicine veikla, kuriai reikalinga licencija, iš šios veiklos gavo pajamų. Tačiau bylos aplinkybės byloja priešingai: byloje yra pateiktos UAB „F“ rv (duomenys pakeisti) (vėlesnis pavadinimas UAB „Frv“ (duomenys pakeisti)) finansinės ataskaitos, taip pat UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) raštas, iš kurių matyti, jog pajamas iš veiklos gavo būtent juridinis asmuo, o ne fiziniai asmenys. Tai savo baigiamojoje kalboje pripažino ir kaltinimą palaikęs prokuroras, nurodęs, jog daugiau nei 11 milijonų litų pajamas gavo UAB „Frv“ (duomenys pakeisti). Taip pat savo baigiamojoje kalboje prokuroras nurodė, jog licencija verstis investicine veikla reikalinga įmonei, o ne fiziniams asmenims, šiuo atveju įmonės direktoriams, be to, prokuroras pripažino, kad kaltinime nurodytą licenciją pagal teisinį reguliavimą gali gauti išimtinai tik juridinis asmuo. Taigi, pats prokuroras, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, palaikė kaltinimą iš esmės skirtingomis aplinkybėmis nei nurodytos surašytame kaltinamajame akte, nors bylos nagrinėjimo metu tiesiogiai ir nepateikė prašymo pakeisti kaltinimo aplinkybių. Be to, tokie prokuroro veiksmai iš esmės apsunkino kaltinamųjų teisę į gynybą, kadangi jiems nebuvo žinoma, nuo kurio kaltinimo gintis.

Tai, kad kaltinamųjų galimai nusikalstama veika yra betarpiškai susijusi su juridinio asmens veikla, parodo kaltinimo grindimas Vertybinių popierių komisijos 2009-12-10 sprendimu, kuriuo UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) (ankstesnis pavadinimas UAB „F“ rv (duomenys pakeisti)) buvo paskirta 4000 Lt bauda už tai, kad UAB „Frv“ (duomenys pakeisti) organizuotai, nuolatos ir sistemingai sudarinėdama sandorius dėl finansinių priemonių už reguliuojamos rinkos ir daugiašalės prekybos sistemos ribų bei suteikdama technines galimybes tretiesiems asmenims sudaryti su ja sandorius, vykdė investicinę veiklą neturėdama finansų maklerio įmonės ar kredito įstaigos veiklos licencijos ir tuo pažeidė FPRĮ 4 str. 1 d. Analogiška formuluotė yra perkelta į kaltinamiesiems pareikštą kaltinimą, tik, kaip jau buvo minėta, nurodant, jog licencijuojama veikla vertėsi patys kaltinamieji kaip fiziniai asmenys, nors Vertybinių popierių komisijoje buvo sprendžiamas tik juridinio asmens veiklos klausimas. Tokiu būdu, pritartina apylinkės teismo išvadai, jog šiuo atveju juridinio asmens ir jo vadovų atsakomybės atribojimas yra nepagrįstas, nepareiškus kaltinimų juridiniam asmeniui, negalima remtis Vertybinių popierių komisijos sprendimu. Esant tokiai situacijai, nagrinėjant baudžiamąją bylą, tampa neįmanoma tinkamai įvertinti ir kitus bylos duomenis, susijusius su juridinio asmens veikla, kadangi tuo pačiu būtų vertinama ir juridinio asmens, kuriam nepareikšti kaltinimai, veikla, kas lemtų bylos nagrinėjimo teisme ribų peržengimą.

Apeliaciniame skunde prokuroras iš esmės pripažįsta kaltinamojo akto neatitikimą BPK 219 straipsnio reikalavimams, nurodydamas, kad kaltinimo logiška seka patvirtina, kad kaltinamieji, būdami bendrovės direktoriais veikė juridinio asmens vardu ir pajamas iš neteisėtos veikos gavo ne kaltinamieji, bet juridinis asmuo, atstovaujamas kaltinamųjų. Kaip jau buvo minėta, kaltinamasis aktas turi būti aiškus, jame neturi būti dviprasmybių, tokia situacija, kai kaltinamasis aktas turėtų būti aiškinamas logiškai ir sistemiškai, yra negalima. Kaltinime nenurodyti ir neaprašyti BK 20 straipsnyje numatyti požymiai, kurie leistų kaltinamiesiems pareikštą kaltinimą sieti su juridiniu asmeniu. Be to, nagrinėjant su juridiniu asmeniu susijusias aplinkybes, kai juridiniam asmeniui nepareikšti įtarimai ar jo atžvilgiu nėra priimtas galutinis procesinis sprendimas, būtų pažeistos bylos nagrinėjimo teisme ribos.

Kaip jau buvo minėta, nusikaltimą, numatytą BK 202 str. 1 d., nuo administracinio teisės pažeidimo išskiria du alternatyvūs požymiai: vertimasis veikla versliškai ir jos stambus mastas. Kaltinamiesiems yra inkriminuoti abu šie požymiai. Iš bylos medžiagos matyti, jog versliškumo požymis grindžiamas aukščiau minėtame Vertybinių popierių komisijos sprendime nurodytomis aplinkybėmis apie sudarytų sandorių kiekį, bet kaip jau buvo nurodyta aukščiau, šiuo sprendimu sprendžiant dėl kaltinamųjų kaltės negalima remtis. Kitų duomenų įrodančių verslišką vertimąsi veikla be licencijos byloje nėra.

Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad pagal surinktą bylos medžiagą V. J. neteisingai inkriminuotas nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis. Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymas buvo priimtas 2007 m. sausio 18 d., „Valstybės žiniose“ publikuotas 2007 m. vasario 8 d., pačiame įstatyme numatyta, jog atskiros įstatymo nuostatos taikomos nuo vėlesnės datos. Tuo tarpu V. J. kaltinime nurodytos veikos laikotarpis yra nuo 2004 m. rugpjūčio 4 d. iki 2008 m. balandžio 4 d. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vertybinių popierių komisijos sprendime, kuriuo prokuroras grindžia kaltinimą, buvo analizuojama įmonės veikla laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. liepos 30 d. Su tuo, kad nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis inkriminuotas neteisingai, apeliaciniame skunde sutinka ir prokuroras, tačiau nepagrįstai nurodo, kad tokį netikslumą gali ištaisyti teismas, kadangi trumpinant nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį tuo pačiu reikėtų perskaičiuoti galimai iš neteisėtos veiklos gautas pajamas, ko padaryti dėl nepakankamai surinktų duomenų negalima.

Įvertinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, nusikalstamos veikos aprašytos netinkamai, tai yra pripažįstama paties prokuroro apeliaciniame skunde. Kadangi baudžiamojon atsakomybėn nėra patrauktas juridinis asmuo UAB „Frv“ (duomenys pakeisti), todėl negalima tinkamai įvertinti visų bylai reikšmingų aplinkybių, dėl jų motyvuotai pasisakyti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė kaltinamojo akto trūkumus, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad pašalintų kaltinamajame akte esančius prieštaravimus, trukdančius bylą išnagrinėti teisingai, negrąžino kaltinamojo akto prokurorui dėl netinkamo jo surašymo, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 3 d., nors to ir prašė kaltinamojo V. J. gynėjas, vietoj to teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal netinkamai surašytą kaltinamąjį aktą ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, toks formalus teisingumo įgyvendinimas prieštarauja viešajam interesui. Atsižvelgiant į tai, kad prokuroro apeliaciniame skunde pripažįstamas kaltinamojo akto ydingumas, todėl siekiant tinkamai, teisingai ir visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes, neišeinant už apeliacinio skundo ribų, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas BPK 326 str. 1 d. 5 p. pagrindu ir baudžiamoji byla perduotina prokurorui kaltinamojo akto trūkumams ištaisyti.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinimuose nurodytas neteisingas juridinio asmens pavadinimas. Kadangi kaltinime nurodyto juridinio asmens kodas nesikeitė, vadinasi juridinis asmuo išliko tas pats, visgi kaltinime nurodytas juridinis asmuo nuo 2004-08-04 iki 2009-11-27 vadinosi UAB „F“ rv (duomenys pakeisti). Taigi, visų trijų kaltinamųjų inkriminuojamu laikotarpiu juridinio asmens pavadinimas buvo ne UAB „Frv“ (duomenys pakeisti), pastarasis pavadinimas galėjo būti nurodytas tik R. R. pareikštame kaltinime nuo 2009-11-27 iki 2009-12-31. Nors šis kaltinimo netikslumas galėjo būti ištaisytas ir teisme, tačiau dėl kitų kaltinamojo akto trūkumų perdavus bylą prokurorui, šis neatitikimas ištaisytinas surašant naują kaltinamąjį aktą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d., 5 d.,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro Gaudento Balčiūno apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti prokurorui.