Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Zita RomanovaitėBaudž. byla Nr. 1A–234-174/2007 Procesinio sprendimo kategorija 1.1.7.2.3, 2.1.6.2(S).

2007 m. gegužės 24 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. L. (I. L. ) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-03-21 nuosprendžio, kuriuo I. L. , gim. 1953-01-23, pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 187 str. 1 d. ir nuteistas dviejų mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant nuteistąjį per mėnesį neatlygintinai visuomenės labui dirbti 20 valandų.

Iš I. L. priteista D. V. 1349 litai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. L. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugsėjo 8 dieną, apie 21.30 val., pro savo buto (duomenys neskelbtini) namo langą tyčia metė į D. V. automobilį „Toyota Corola“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusį prie šio namo, įvairius daiktus, išdauždamas šio automobilio lango stiklą ir įlenkdamas stogo bei variklio dangtį, tokiu būdu tyčia sugadino 1349 litų vertės svetimo turto.

Apeliaciniame skunde nuteistasis I. L. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu. Teigia, jog įrodymai turi būti vertinami kritiškai, nes tiek nukentėjusioji, tiek liudytojai yra suinteresuoti apelianto nuteisimu. Jie visi, išskyrus policijos pareigūnus, yra jo kaimynai, su kuriais apelianto santykiai yra konfliktiški. D. V. ir jos sugyventinis A. R. yra ypač prieš apeliantą nusiteikę, nes pastarasis prieš įvykį apeliantą sumušė, padarė sužalojimus, dėl ko jis A. R. iškėlė baudžiamąją bylą. Nei D. V. , nei A. R. teisme negalėjo patvirtinti, kad būtent apeliantas sužalojo jos automobilį, kad mėtė pro langą daiktus. Liudytoja R. R. teisme taip pat nepatvirtino, kad matė apeliantą prie atidaro lango bei matė, kad jis mėtė lėkštes ar butelius. Ji paaiškino, jog ją pakvietė vaikai, sakydami, jog kažkas mėto pro langą daiktus. Išbėgusi matė apgadintą automobilį. Vaikai, kurie pra­nešė apie įvykį, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo iškviesti ir apklausti. Apylinkės teismas nepagrįstai atmetė apelianto žmonos S. L. parodymus. Ji tuo me­tu buvo kartu su juo ir patvirtino, kad jokių daiktų pro langą jis nemėtė. Liudytojai S. S. ir A. Š. , abu policijos pareigūnai, įvykio patys nematė, buvo iškviesti į įvykio vietą, apžiūrėjo automobilį, tačiau jokio protokolo nesurašė. Neaišku, kokiu daiktu buvo apdaužytas automobilis, nes prie jo buvo išmėtyti buteliai ir kiti daiktai. Teisme visi anksčiau paminėti asmenys teigė, jog stiklas išdaužtas betono gabalu. Visi šie neaiškumai teisme nebuvo pašalinti. Vertinant padarytą automobiliui žalą, apeliantas nebuvo kviečiamas. Automobilis senas, jo vertė šiuo metu 3700 Lt. Remonto darbai dar neatlikti. Nu­kentėjusioji nepateikė įrodymų, kad ji sumokėjo už remontą jai priteistą sumą. Apylinkės teismas, paskirdamas viešuosius darbus, pažeidė BK 46 str., kur numatyta, jog jie gali būti vykdomi tik nuteistajam sutikus. Apeliantas teigia, kad yra II grupės invalidas, silpnos sveikatos, negali atlikti fizinių darbų. Mano, kad baudžiamoji byla išnagrinėta gana paviršutiniškai, įrodymai vertinami vienašališkai.

Atsikirtime į apeliacinį skundą nukentėjusioji D. V. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apylinkės teismas itin kruopščiai ištyrė visas įvykio aplinkybes, vadovavosi visapusiškai surinktais įrodymais. Iš turto vertinimo ataskaitos matyti, kad jos automobilio remonto kaštai yra 1079 litai, o išdaužto stiklo vertė su stiklo montavimo darbais – 270 litų. Jai padaryta turtinė žala visiškai įrodyta objektyviais įrodymais.

Nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusioji ir jos atstovė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai I. L. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 187 str. 1 d. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio motyvais.

Byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių I. L. kaltę. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad tiki nukentėjusiosios D. V. parodymais, liudytojų R. R. , A. R. , S. S. , A. Š. parodymais.

Nukentėjusioji tiesiogiai matė, iš kurio buto lango buvo mėtomi įvairūs daiktai į jos automobilį. Nors ji nematė, kas mėtė šiuos daiktus, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina apelianto versijos, kad jis daiktų nemėtė. Liudytojai A. R. , R. R. taip pat matė, kaip vyriškis pro trečio aukšto langą mėtė daiktus. Įvykį mačiusių liudytojų A. R. , R. R. parodymus iš dalies patvirtino ir liudytojai S. S. ir A. Š. . Pastarieji į įvykio vietą atvyko gavę iškvietimą. Jie matė įvykio vietoje apgadintą D. V. automobilį, taip pat matė ir apeliantą I. L. , kuris buvo neblaivus, triukšmavo, todėl jam buvo uždėti antrankiai ir jis buvo pristatytas į policijos komisariatą (b. l. 60-63, 94-97).

Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios ir kitų liudytojų parodymais. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad liudytojai yra suinteresuoti jo nuteisimu, nepagrįstas. Aplinkybė, kad šie liudytojai yra jo kaimynai, o A. R. yra ir nukentėjusiosios sugyventinis, iš esmės negali keisti bylos aplinkybių, nes jų parodymai yra nuoseklūs, sutampa su kitų liudytojų parodymai, nėra prieštaringi. Vien tik apelianto nurodoma galima šališkų parodymų versija negali būti vertinama, jog parodymai yra niekiniai ir jais negalima vadovautis bei pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Taip pat byloje nėra nustatyta jokių kitų duomenų apie realią galimybę nukentėjusiajai ir kitiems liudytojams apkalbėti nuteistąjį. Nors apeliantas teigia, kad liudytojas A. R. jį sumušė prieš įvykį, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių apelianto iškeltą versiją. Todėl pagrįstai darytina išvada, kad nėra pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais.

Nors apeliantas teigia, kad jis šio nusikaltimo nepadarė, tačiau tokia nuteistojo pozicija laikytina jo pasirinktu gynybos būdu. Taip pat apylinkės teismas pagrįstai atmetė nuteistojo žmonos S. L. parodymus. Tiek nuteistojo, tiek jo žmonos parodymai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Apelianto argumentai dėl padarytos turtinės žalos nukentėjusiajai nepagrįsti. Baudžiamojoje byloje yra dokumentų, patvirtinančių automobiliui padarytą žalą, bei jos dydį. Tokios žalos dydžiu neabejoja ir apeliacinės instancijos teismas. Baudžiamojoje byloje nustatant žalą nėra būtina sąlyga atlikti visus remonto darbus. Byloje nėra duomenų, kiek konkrečiai buvo sumokėta už automobilio remontą, tačiau ši aplinkybė nekeičia nustatytos žalos dydžio, nes įstatymu nukentėjusysis nėra įpareigojamas suremontuoti automobilį ir nurodyti patirtas išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę I. L. , tinkamai atsižvelgė į BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Apelianto nurodyti teiginiai, kad paskiriant jam viešuosius darbus nebuvo gautas jo sutikimas ir tuo buvo pažeistas baudžiamasis įstatymas, nepagrįstas.

Viešuosius darbus teismas skiria BK specialiojoje dalyje numatytais atvejais. Viešieji darbai vykdomi tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka. (BK 46 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamojo sutikimas jam paskirti viešuosius darbus nėra būtinas. Tačiau toks sutikimas reikalingas vykdant paskirtą viešųjų darbų bausmę. Todėl apylinkės teismas, parinkdamas viešųjų darbų bausmę, nepažeidė BK 46 str. 1 d. reikalavimų. Paminėtina, kad šiuo atveju apylinkės teismas paskyrė BK 187 str. 1 d. sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pakeisti bausmės rūšies bei pabloginti nuteistojo padėties.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. L. apeliacinį skundą atmesti.