Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Dimoreta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 13 d. nutarties, kuria teismas netenkino atsakovo prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje Nr. 2-670-56/2008, iškeltoje pagal ieškovo G. G. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dimoreta“, tretiesiems asmenims R.K., A. A. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo išvada, kad atsakovas nuostolių nepatiria, nes areštuotas atsakovo nekilnojamasis turtas, o ne pinigai, neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, kurioje pripažįstama, kad nuostoliai yra patiriami ir tuo atveju, kai areštuojamas materialusis turtas. Atsakovas dėl pritaikytų suvaržymų negali jam priklausančio nekilnojamojo turto nuomoti, negali užtikrinti savo įsipareigojimų, negali reaguoti į turto kainų pokyčius rinkoje. Turėdamas turtą savo žinioje, atsakovas iš jo negauna jokių pajamų ir negali to turto panaudoti pajamų gavimui, nes pagal paskirtį areštuotas turtas yra gamybinės patalpos ir garažai. Todėl vadovaujantis CK 6.249 str. 1 d., dėl pritaikytų apribojimų, atsakovas patiria nuotolių. Galimus nuostolius atsakovas skaičiavo kaip minimalius nuotolius pagal CK 6.210 str. 1 d., t. y. 5 proc. metinių palūkanų nuo areštuoto turto vertės ir vertindamas areštuoto turto vidutines rinkos vertes, kurias skelbia Nekilnojamojo turto registras. Minimalūs nuostoliai per esamą ir numatomą bylinėjimosi laikotarpį sudaro 21 973,50 Lt. Be to, tai, kad skaičiuojami galimi ir preliminarūs nuostoliai, taip pat yra paremta susiklosčiusia Lietuvos apeliacinio teismo praktika. Siekiant užtikrinti šalių lygiateisiškumą bei interesų pusiausvyrą, jei ieškovo prašymu laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos, turi būti taikomas iš dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių galinčių atsirasti nuotolių užtikrinimas. Tai atitiktų CPK 17 str. ir 147 str. paskirtį ir esmę bei suformuotą teismų praktiką. Teismas padarė klaidą, nurodydamas, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad UAB „Dimoreta“ nepajėgus nuostolių atlyginti. Turėjo būti nurodyta, kad ieškovas G. G. nepajėgus jų atlyginti. Pažymi, kad pats faktas, jog galimų nuostolių suma yra didelė (21 973,50 Lt), o ieškovas yra fizinis asmuo, savaime nulėmė galimų nuostolių užtikrinimo būtinybę. Be to, CPK 147 str. atsakovui nenumato pareigos įrodinėti, jog ieškovas negali atlyginti nuostolių tam, kad būtų užtikrinami galimi atsakovo nuostoliai. CPK 147 str. 3 d. numatyta teisė kreiptis dėl nuostolių atlyginimo po teismo sprendimo įsiteisėjimo nesudaro pagrindo netaikyti nuotolių atlyginimo užtikrinimo pagal CPK 147 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas paprastai susijęs su tam tikrais apribojimais atsakovo atžvilgiu, todėl būtina išlaikyti ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą, kad šios priemonės būtų pagrįstos bei užtikrintų tiek ieškovo, tiek ir atsakovo teisių bei turtinių interesų apsaugą. Todėl teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, vadovaudamasis CPK 147 straipsnio pirmąja dalimi, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą jas taikyti padavęs asmuo, pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Taigi civilinio proceso įstatymas, apsaugodamas ieškovo turtinius interesus, siekia apsaugoti ir atsakovo turtinius interesus, kurie gali būti pažeisti nepagrįsto ieškinio reikalavimo užtikrinimo atveju. Tuo užtikrinamas šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimas. Šalių procesinis lygiateisiškumas nereiškia faktinės šalių lygybės, kadangi visiška lygybė tarp skirtingą procesinį teisinį statusą turinčių asmenų negalima. Šalių procesinio lygiateisiškumo principas civiliniame procese tinkamai įgyvendinamas tuomet, kai teismas procesinį sprendimą priima išklausęs abi šalis, taip pat, kai abiems šalims garantuoja vienodas tiesos įrodinėjimo priemones (CPK 17 str.).

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo prašymo dėl 21 973,50 Lt nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, motyvuodamas tuo, kad atsakovas nepateikė konkrečių įrodymų savo prašymui pagrįsti. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2004 m. kovo 8 d. nutartimi buvo areštuotas konkretus atsakovo nekilnojamasis turtas, uždraudžiant šį turtą perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti, išnuomoti ar suvaržyti disponavimą areštuotu turtu kitomis prievolėmis. Apeliantas, teikdamas prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, nurodė, kad negali panaudoti areštuoto turto investicijoms ir komerciniams sandoriams, negali užtikrinti savo įsipareigojimų bankui ar tretiesiems asmenims, negali gauti iš šio turto jokių pajamų. Teisėjų kolegija, laikydamasi šalių lygiateisiškumo principo, ieškovo ir atsakovo interesų ir procesinių jų tarpusavio poveikio priemonių pusiausvyros, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo nekilnojamasis turtas areštuotas jau 4 metus, sprendžia, kad dėl turtinių teisių apribojimo atsakovas gali patirti nuostolių. Todėl, saugant atsakovo interesus, tikslinga pareikalauti iš ieškovo galimų atsakovo nuostolių užtikrinimo. Pažymėtina, kad užtikrindamas atsakovo galimų nuostolių atlyginimą, teismas nebūtinai turi turėti tiek ir tokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog tam tikro konkretaus dydžio nuostoliai ateityje tikrai atsiras. Teismui pakanka įsitikinti vien tuo, kad susidariusioje situacijoje egzistuoja tam tikra nuostolių atsiradimo tikimybė.

CPK 147 straipsnis nenumato konkrečių kriterijų, pagal kuriuos teismas nustato galimų atsakovo nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių dydį, tačiau, pažymėtina, kad visais atvejais, esant pagrindui taikyti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismas sprendžia, koks atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo dydis konkrečioje situacijoje būtų teisingas, ekonomiškas, nepažeistų šalių interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo principų bei neužkirstų ieškovui galimybės ginti savo interesus teisme (CPK 3 str. 1 d., 5 str. 1 d., 7 str. 17 str., 185 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovas galimus nuostolius paskaičiavo kaip minimalius nuostolius, remdamasis CK 6.210 straipsnio 1 dalies norma, t. y. 5 procentai metinių palūkanų nuo areštuoto turto vidutinės rinkos vertės, kurias skelbia Nekilnojamojo turto registras. Atsakovo skaičiavimu minimalūs nuostoliai sudaro 21 973,50 Lt. Kolegijos manymu, nesant realių duomenų apie nuostolių dydį, atsižvelgiant į turto arešto pasekmes, bylinėjimosi trukmę bei nekilnojamojo turto rinkos kainos svyravimus, atsakovo prašyme nurodyti nuostoliai yra galimi. Todėl kolegija sprendžia, kad šioje konkrečioje faktinėje situacijoje atsakovo reikalavimas užtikrinti galimus jo nuostolius yra pakankamai pagrįstas.

Remiantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o atsakovo prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, patenkinamas (CPK 338 str., 302 str., 147 str.). Atsakovo UAB „Dimoreta“ nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui ieškovas G. G. įpareigotinas iki 2008 m. balandžio 30 d. įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 21 973,50 Lt dydžio sumą arba iki tos pačios datos nurodytos sumos dydžio ribose pateikti teismui banko garantiją (CPK 147 str. 1 d.). Pažymėtina, kad jeigu asmuo, kuris turi įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją, to nepadaro per teismo nustatytą terminą, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 147 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartį.

Išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti atsakovo UAB „Dimoreta“ prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Įpareigoti ieškovą G. G. pateikti atsakovo UAB „Dimoreta“ galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokant iki 2008 m. balandžio 30 d. į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 21 973,50 Lt dydžio piniginę sumą arba iki tos pačios datos pateikiant Vilniaus apygardos teismui 21 973,50 Lt sumos dydžio banko garantiją.