Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-166-327/2016;

Teisėjas Bronislovas Liatukas Proceso Nr. 1-65-1-00638-2013-6;

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.5.1.; 1.2.4.5.; 2.1.3.9.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.6.2.1; 2.4.7.

2016 m. birželio 7 d.

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vikto­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Giedriaus Endriukaičio ir Gyčio Večersko,

se­kre­to­riau­jant Gintarei Norkeliūnaitei, Audronei Stankevičiūtei, Indrei Rinkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuos­pren­džio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant V. P. neat­ly­gin­tinai išdirbti 100 val. (per 5 mėnesius) sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevals­ty­bi­nėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos rei­ka­lingais žmo­nėmis.

Iš nuteistojo V. P. nukentėjusiojo S. Š. naudai priteista 2896,20 eurų (10000 litų) neturtinės žalos atlyginimui.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš nuteistojo V. P. Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 125,43 eurų (433,09 litų) išlaidų nukentėjusiojo S. Š. sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2015 m. gegužės 13 d. pri­ėmė nutartį, kuria nuteistojo V. P. apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Iš V. P. priteistą S. Š. neturtinės žalos atlyginimą sumažino iki 1500 Eur. Iš nuteistojo V. P. priteisė S. Š. 705 Eur teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti. Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendį paliko nepakeistą.

Apskundus nutartį kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 15 d. priėmė nutartį, kuria panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų ko­legijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, atlikusi įrodymų tyrimą ir išklausiusi proceso dalyvių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio 28 d., apie 2.45 val., savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, kon­flikto metu, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatytu įrankiu sudavė ne mažiau kaip trylika smūgių S. Š. į įvairias kūno vietas, dėl ko S. Š. buvo konstatuotas gal­vos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, odos nubrozdinimas nosies nu­ga­rėlėje, pakaušio srityje su galvos smegenų sukrėtimu, poodinės kraujosruvos nugaroje, juosmens srityje, kairio sėd­mens srityje, kairėje alkūnėje, pilvo srityje, abiejuose keliuose, taip pat tą patį nenustatytą įrankį bandė kišti S. Š. į išangę, dėl ko pastarajam buvo nustatytas nubrozdinimas išangės srityje, šiais savo veiksmais jis tyčia sužalojo S. Š., padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išvadą apie V. P. kaltę jam in­kri­mi­nuojamos nusikalstamos veikos padaryme grindė iš esmės tik asmeninės kilmės duomenimis, prio­ri­tetą teikė nukentėjusiojo parodymams bei specialisto išvadai Nr. G1095/13(02), kurioje S. Š. nus­ta­tytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvados vertinimas apylinkės teisme nebu­vo tei­sin­gas, buvo vertinama ne visa specialisto išvada kompleksiškai, tačiau išvadoje išdėstyti tei­gi­niai buvo pri­derinti prie nukentėjusiojo parodymų. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad V. P. pir­mas smogė S. Š., bylos duomenimis nustatyta, kad S. Š. pats išpro­vo­ka­vo kon­flik­tą ir pir­masis sudavė smūgius nuteistajam, tuo tarpu V. P. tik gynėsi nuo jau prasidėjusio puolimo.

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo bei jo sutuoktinės pa­ro­dymus, kadangi jo paaiškinimai buvo nuoseklūs, neprieštaringi bei tapatūs tiek iš karto po įvykio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu pagrindinis veiksnys, dėl kurio nuken­tė­ju­sio­jo S. Š. parodymai šioje byloje buvo pripažinti patikimais – jam nustatyti sužalojimai. Tačiau, pirmo­sios instancijos teismas neturėjo apsiriboti vien tik nukentėjusiajam padarytų suža­lo­ji­mų mastu, turėjo atsi­žvelgti ir į jų pobūdį, lokalizaciją, mechanizmą, sužalojimų eigą, chronologiją ir pan. Nuteistojo tei­gi­mu, būtent šių aplinkybių visuma ir įvertinimas patvirtina, kad S. Š. nustatyti sužalojimai buvo pa­daryti grumtynių verandoje metu, ką neabejotinai patvirtina nuoseklūs paties ape­lianto parodymai bei 2013 m. balandžio 28 d. įvykio vietos apžiūros protokolas.

Be to, apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai su­reikš­mino specialistės parodymus, neva nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai išangės srityje ne­ga­lėjo atsirasti jam pačiam krentant. Konstatuojant šią išvadą, liko neįvertinti specialistės paaiš­ki­ni­mai, kad kiti S. Š. nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam krentant atsirasti visgi galėjo. Nepa­grįstai never­tinta ir specialisto išvados Nr. G 1106/13 (02) skiltis „Papildomi tyrimų duomenys“ bei joje esantys prieštaravimai. Remiantis VšĮ Kauno klinikų asmens ambulatorinio gydymo priėmimo sky­riuje aps­kai­tos kortelės Nr. A-3048334 duomenimis, 2013 m. balandžio 29 d. S. Š. kreipėsi į gydymo įstaigą dėl jam padarytų sužalojimų. Apie sužalojimus išangės srityje šioje kortelėje jokių duo­­menų nėra. S. Š., apžiūrimas 2014 m. balandžio 29 d., skundėsi tik galvos skausmu, svai­gi­mu ir pykinimu. Tik 2014 m. gegužės 4 d. į S. Š. medicininę knygelę įklijuota budinčio chi­rur­go konsultacija dėl suža­lo­jimų nukentėjusiojo išangės srityje. Įvertinus tai, kad dėl šių sužalojimų S. Š. į gydymo įstaigą kreipėsi praėjus daugiau nei savaitei nuo nagrinėjamo įvykio, manytina, kad ši nukentėjusiojo vieta galėjo būti sužalota ir kitoje vietoje, pvz. policijos areštinėje. Ši aplinkybė, apelianto teigimu, priimant skundžiamą nuosprendį, analizuota nebuvo.

Nuteistasis, priešingai nei teigia nukentėjusysis, tvirtina, kad jokios grumtynės ant V. P. namo laiptų nevyko, viskas vyko namo verandoje, S. Š. įsiveržus į namo vidų. Be to, atlikus S. Š. medicininę ekspertizę, jokie kirstiniai (nuo nukentėjusiojo įvardintų smūgių strypu į galvą) ar durtiniai (S. Š. nurodyti sužalojimai metaliniu strypu į kirkšnies sritį) sužalojimai nu­ken­tėjusiajam nustatyti nebuvo. Tokio pobūdžio sužalojimai nebuvo nustatyti ir tiriant S. Š. išangę, tačiau, jei ti­kė­ti nukentėjusiojo parodymais, kad jam į išangę buvo kišamas metalinis nu­smai­lintas strypas, jo išan­gės srityje, apelianto teigimu, turėjo būti nustatytos durtinės žaizdos ar vi­di­niai žarnyno sužalo­ji­mai, kas nagrinėjamu atveju nustatyta nebuvo. Be to, S. Š. parodymus apie V. P. įvykio metu tu­rėtą metalinį strypą paneigia ir policijos pareigūnų S. V. bei Č. S. J. parodymai, jog at­vykus į įvykio vietą jokio strypo jie nerado, apie jį policijos pa­reigūnams neprasitarė ir nukentėjusysis.

Nuteistojo teigimu, nors jo veika formaliai ir atitiktų baudžiamajame įstatyme numatyto nusi­kal­timo požymius, tačiau ji turėtų būti vertinama kaip padaryta ginantis nuo pradėto ir tiesiogiai gre­sian­čio pavojingo kėsinimosi. Byloje visgi nebuvo paneigta, kad pats S. Š. buvo agresyvus, nu­teis­tojo atžvilgiu atliko smurtinio pobūdžio veiksmus, ką patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. G 1095/13 (02). Todėl, apelianto vertinimu, net ir nustačius, jog dėl jo veiksmų S. Š. buvo pa­da­ry­tas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tai turėjo būti vertinama kaip būtinoji gintis jam ginantis nuo paties S. Š. agresijos ir smurto.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi tiek dėl nukentėjusiojo S. Š., tiek Kauno teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių paten­ki­ni­mo. Nurodoma, kad byloje nėra paneigta aplinkybė, jog būtent S. Š., būdamas akivaizdžiai neblaivus, atėjo naktį į nuteistajam priklausančią namų valdą, savo įžūlų elgesį pateisindamas ma­ža­reikšme ding­s­timi, reikalaudamas pasiaiškinti, kodėl apeliantas apgadino kaimyno namo sieną. S. Š. į raginimus pasišalinti iš V. P. namų valdos nereagavo, tęsė neteisėtus veiksmus, prieš ape­lianto valią įsibro­vė į namų teritoriją, ėmė plūsti necenzūriniais žodžiais ir be priežasties puolė mušti V. P. Tuo tar­pu S. Š. išangės srityje nustatyti nubrozdinimai, atsižvelgiant į jų abiejų grumtynių pobūdį, ga­lė­jo atsirasti nukentėjusiajam nukritus ant verandoje buvusių daiktų. Esant šioms aplinkybėms, atsi­žvel­giant į sužalojimo aplinkybes, nuteistojo teigimu, S. Š. priteistos sumos dydis neatitinka nei pro­tin­gumo, nei sąžiningumo bei teisingumo principų.

Nukentėjusysis S. Š. pateikė atsikirtimuose į nuteistojo V. P. apeliacinį skundą pra­šo Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendį palikti nepakeistą, V. P. ape­lia­ci­nio skundo netenkinti. Nukentėjusiojo teigimu, pirmosios instancijos teismas BPK 20 straips­nyje įtvir­tin­tų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išsamiai bei visapusiškai išnagrinėjo įvykio aplinkybes, tin­kamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei jų visetą, kuriais re­miantis padarė teisingas išvadas ir priėmė pagrįstą, aiškiai teisiškai argumentuotą ir motyvuotą spren­dimą. Apelianto teiginius nu­kentėjusysis vertina kaip neturinčius jokios motyvuojamosios reikšmės, deklaratyvius ir abstraktaus pobūdžio.

Teismo posėdyje nuteistasis V. P. ir jo gynėjas advokatas V. M. prašė ape­lia­cinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis S. Š. ir jo atstovas advokatas G. Kinderevičius – atmesti.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą as­mens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai tei­sia­majame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kal­ti­namojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pa­grįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pa­grįs­tas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusi­kals­ta­ma veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie pa­tvir­ti­na arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, kuriuos ga­li­ma pa­tikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir neša­lišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 da­lys). Teismo vi­di­nis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duo­me­nų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argu­mentavimu. Jokie įro­dy­mai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pra­našesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Viena svarbiausių įrodymų ver­ti­ni­mo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų vi­sumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teis­mui atskirus įrodymus apibendrinti ir kons­tatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Apra­šy­da­mas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplin­ky­bes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išimtinai rėmėsi nu­ken­­tė­jusiojo S. Š. ir liudytojų E. Š., V. V., O. V., M. D., J. D., D. L., S. V. parodymais, kuriuos laikė nuo­sek­liais, specialisto išvada, ir konstatavo, kad minėti įrodymai vienareikšmiškai pa­tvirtina, jog V. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Liu­dy­tojos L. P. paro­dy­mus pirmosios ins­tancijos teismas vertino kritiškai, kaip suinteresuoto asmens parodymus, kuriais sie­kiama padėti išvengti atsakomybės savo artimam asmeniui (liudytoja yra nuteistojo žmona).

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme nu­matytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai bau­džia­ma­jame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo bu­vi­mą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Re­miantis bau­džia­mo­sios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos vei­kos atitiktis BK specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjek­ty­vieji požymiai, nurodyti bau­džia­majame įstatyme.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuos­prendį, netinkamai įvertino įrodymus, ir tai, kole­gi­jos vertinimu, turėjo esminės įtakos teismo iš­va­doms dėl V. P. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendis dėl V. P. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį naikintinas.

Kaltinamasis V. P., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, dėl jam in­kriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo kaltu neprisipažino ir parodė, kad neblaivus nu­ken­tėjusysis užsipuolė kaltinamąjį, klausdamas, kodėl šis ištepė kaimyno namo pamatus. Kal­ti­na­ma­sis jam liepė eiti namo. Nukentėjusysis nepatenkintas ėmė įžeidinėti kaltinamąjį, ėmė artėti smū­giuodamas rankomis, grasino, ranka sudavė jam į krūtinę. Kaltinamasis nuėjo į vidų, paskambino po­licijai, apsirengė. Sutuoktinė liko prie durų, kur buvo nukentėjusysis. Kaltinamajam grįžus nu­ken­tėjusysis jį stumtelėjo, sudavė ranka, užvertė jį ant stalo verandoje, užgulęs smaugė kaltinamąjį, draskė jam veidą. Tada kaltinamasis ranka jam sudavė, atstūmė jį. Visur krito, dužo daiktai, įbėgusi su­tuoktinė šaukė: „baikit“, vaikas verkė. Abu nukrito, sulūžo staliuko kojos, griuvo prie dviračio pedalo. Tada kaltinamasis užgriuvo nukentėjusįjį ir laikė jį užlaužęs ranką. Jis draskė kaltinamojo vei­dą, grasino susidoroti. Po to nukentėjusysis prašė atšaukti policiją, susitarti geruoju, prašė jį pa­leisti. Konflikto metu jokio virbo neturėjo.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad namo ėjo pro V. P. namą. Pamatė ant laiptų sėdinčią ir rūkančią L. P., užkalbino ją. Ji ėmė skųstis gyvenimu, minėjo, kad jos vyras išgėręs ją terorizuoja. Tada pamatė tarpduryje V. P.. V. P. ramiai pasakė: „kaimyne, tai ko dabar žmoną skriaudžiat“. Tą vakarą sužinojo iš V. V., kad jo namo pamatai buvo apipilti derva. Jie įtarė V. P., tai jis V. P. pasakė: „ne tik žmoną skriaudi, bet gal kaimynų namą dar pagražinai...“. Šis apsisuko ir nueidamas į namus pasakė: „aš tau dabar parodysiu“. Nukentėjusysis toliau kalbėjosi su L. P., kai pajuto smū­gius į galvą ir prarado sąmonę, nugriuvo. Juto smūgius į nugarą, kad kažkas kišama į išangę. Atsi­ga­vęs pamatė V. P., turintį metalinį strypą. Griebė V. P. ir užspaudė jam kaklą, laikė jį, o šis smūgiavo jam su strypu į kirkšnį. Pajutęs skausmą jį paleido. V. P. ėmė strypu smūgiuoti jam į veidą. Nukentėjusysis nugriuvo, pakėlęs rankas bandė užsidengti nuo smūgių. Tada kal­ti­na­ma­sis sugriebė jo rankas ir užlaužė. Nukentėjusysis nieko nebegalėjo padaryti, strypas buvo įremtas į jo šoną, V. P. ant jo užvirtęs ir prispaudęs prie sienos. L. P. šaukė: „baikit“, pas­kam­bino ir iškvietė policiją. V. P. jį laikė užlaužtą iki tol, kol atvyko policijos pareigūnai.

Liudytoja E. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ėjo pro V. P. namą pirmiau vyro. Matė L. P., kuri sėdėdama prieangyje, rūkė. Liudytojos sutuoktinis sustojo su ja pakalbėti. Liudytoja nuėjo namo. Tik ryte pamatė, kad sutuoktinis negrįžo.

Specialistė Z. M. pirmos instancijos teisme patvirtino pateiktą išvadą. Apžiūrėjus nu­kentėjusįjį matė paviršinį odos nubrozdinimą, buvo praėjusi para nuo įvykio. Nukentėjusysis pra­džioje nesakė apie išangės sužalojimą, po to buvo apžiūrėtas papildomai, nustatytas išangės su­ža­lo­jimas. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu. Dėl rūbų sužalojimo poveikis buvo sumažėjęs, buvo kišamas daiktas, toks kaip strypas. Galva buvo sužalota kietu buku daiktu, nustatyta daug įvai­rių sužalojimų. Neatmetama galimybė, kad taip susižaloti galėjo ir krisdamas, bet tik ne išangę.

Liudytojai V. V. ir O. V. parodė, kad naktį matė policijos automobilį prie V. P. namo, manė, kad jie susipyko.

Liudytojai M. D., J. D., D. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad apie konfliktą sužinojo tik kitą dieną.

Liudytojas S. V. parodė, kad iš budėtojo gavo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini) asmuo įsiveržė į namą. Nuvykus juos pasitiko moteris. Verandoje viskas buvo apversta, gulėjo du vyrai. Ant žemės gulėjo S. Š., jo galva buvo po dviračio grandine – žvaigždute. Jis negalėjo pa­kelti galvos. Jį laikė užgulęs V. P.. Liepė jiems keltis. V. P. paleido S. Š.. Jokių lazdų nematė. Jie atsistojo. V. P. sakė, kad S. Š. atėjo į jo namus aiškintis su juo dėl kažkokios api­piltos sienos. V. P. minėjo, kad nukentėjusysis suplėšė jam marškinius, jį kaltino. Sulaikė S. Š., nes V. P. sakė, jog rašys pareiškimą. Moteris sakė, kad atėjęs S. Š. įsibrovė į namą. Ant S. Š. veido buvo nedidelis sužalojimas. Ant V. P. kūno matėsi apdraskymai. S. Š. daugiau niekuo nesiskundė, tik vis apgailestavo, ko ten ėjo.

Analogiškai parodė liudytojas Č. S. J..

Liudytoja L. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad išgirdo lojant šunis, ati­da­riusi duris pamatė S. Š.. Jis pasakė, kad atėjo pas jos vyrą aiškintis, kodėl apipylė kaimynų sie­ną. Prie durų atėjo vyras. S. Š. ėmė aiškintis, kodėl jis kaimynų namo sieną apipylė tepalu. Vy­ras viską neigė. Tada S. Š. jai pasakė „kaip tu gali su tokiu pyderu gyventi“. Vyras pasakė, kad iškvietė policiją. Tada S. Š. sudavė vyrui į krūtinę, į šoną. Vyras paėjo atbulas į vidų. Nuken­tė­jusysis puolė vyrą, kuris jokio daikto rankose neturėjo. Kaltinamasis su nukentėjusiuoju mušėsi ve­randoje. S. Š. kaltinamąjį užvertė ant stalo ir ėmė smaugti, grasino užmušti ir su juo susidoroti. Nu­budo sūnus ir liudytoja nuėjo pas sūnų. Kai vėl atėjo į verandą, vyras laikė S. Š. prispaudęs ant žemės po dviratuku. Tada atvažiavo pareigūnai. Kai jie atėjo į verandą, vyras nukentėjusįjį pa­leido. Vyras buvo sužalotas, jam bėgo kraujas, o S. Š. jau atėjo su pamušta akimi.

Kaltinamojo V. P. kaltė taip pat buvo grindžiama ir: specialisto išvada Nr. G1106/­13(02), kurioje nurodyta, kad S. Š. konstatuotas galvos sumušimas su poodinėmis kraujo­sru­vomis kairės akies vokuose, odos nubrozdinimais nosies nugarėlėje, pakaušio srityje su galvos sme­genų sukrėtimu; poodinės kraujosruvos nugaroje, kairio žasto srityje, dešinio peties srityje, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimai nugaroje, juosmens srityje, kairio sėdmens srityje, kairėje alkūnėje, pilvo srityje, abiejuose keliuose, nubrozdinimas išangės srityje. Sužalojimai padaryti kietu buku daik­tu paveikus nurodytas sritis. Galvos sumušimas su galvos smegenų sukrėtimu atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl šio sužalojimo S. Š. sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 parų lai­ko­tarpiui. Sužalojimai galėjo būti padaryti trylikos ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje (t. 1, b. l. 59-60); taip pat įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini), prie įėjimo į namą yra laiptai iš keturių pakopų. Užlipus patenkama į 1x3 m betoninę aikš­te­lę. Nusikaltimo pėdsakų neaptikta (t. 1, b. l. 13-19); daiktų apžiūros protokolu, kuriuo ap­žiūrėti nu­kentėjusiojo S. Š. pateikti (t. 1, b. l. 22) rūbai – kelnės, džemperis, liemenė, marš­kinėliai, kel­naitės. Ant kelnių yra raudonos spalvos dėmės, viena dėmė yra kelnių užpakalinėje pusėje, ties už­pa­kaline siūle. Ant džemperio taip pat yra raudonos spalvos dėmės, nugarinėje pusėje netoli juos­mens yra horizontali 1,5 cm skylė. Liemenės abi pažastys yra įplyšusios, apykaklėje yra apie 3 cm ilgio horizontalus įplyšimas. Marškinėlių priekyje yra raudonos spalvos dėmės. Ant kelnaičių yra raudonos spalvos dėmė, užpakalinėje pusėje yra apie 12 cm ilgio tamsios spalvos dėmė (t. 1, b. l. 23-28); L. P. naudojamo mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) išklotine, kurioje už­fik­suota, kad iš šio abonento V. V. skambinta 2013-04-28 02.17 val. (pokalbio trukmė – 40 se­kundžių), 02.19 val. (pokalbio trukmė – 492 sekundės), 2.45 val. skambinta į Kauno r. PK (po­kal­bio trukmė – 335 sekundės), 14.15 val. vėl skambinta V. V. (pokalbio trukmė – 19 se­kun­džių) (t. 1, b. l. 33-38); dokumentų kopijomis iš ikiteisminio tyrimo Nr. 65-1-00540-13 – įvy­kio vie­tos apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota, kad prie pastato (duomenys neskelbtini), yra betoniniai laiptai, kuriais pakilus yra įėjimas į verandą. Verandos kairėje yra par­verstas suo­las, kurio viena kojelė nulūžusi ir guli ant grindų, taip pat verandoje yra kietmedžio stalas, ant kurio guli sudraskyti marškinėliai. Ant stalo paviršiaus vietomis matyti dėmės, panašios į kraują. Už stalo kybo šviestuvas su penkiais šviesos šaltiniais, papuoštas stiklo gaubtais, iš kurių du sudužę, ant grin­dų guli šukės. Ant grindų guli sulaužytos medinės kėdės dalys bei aplaužyta vaikiška kėdutė. Taip pat mėtosi ir kiti daiktai, tarp jų vaikiškas dviratukas (t. 1, b. l. 99-107).

V. P. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tyčinį nesunkų S. Š. sveikatos su­trikdymą. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl įro­di­nė­jant asmens kaltę padarius šį nusikaltimą būtina nustatyti kilusius padarinius ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių.

Šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų skirtingų suinteresuotų liudytojų grupių parodymai bei specialisto išvada Nr. G1106/13(02). Esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti visų liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo duotų paro­dy­mų teisme nesugretino su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jų neįvertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.

Atlikęs įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai apklausė nukentėjusįjį S. Š., liudytoją S. V., liudytoją L. P. ir nuteistąjį V. P..

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi specialisto iš­va­da Nr. G1106/13(02) bei specialistės Z. M. parodymais. Vertindamas specialistės pa­ro­dymus teismas nurodė, jog specialistės Z. M. parodymai yra nuoseklūs, argumentuoti, juose nėra prieštaravimų, jie teismui nekelia abejonių. Tačiau pirmosios instancijos teismas itin sureikšmino tik vieną teismo posėdyje ap­klaus­tos specialistės išvadą, jog nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai išangės srityje negalėjo atsirasti jam pačiam krentant, tačiau neįvertino, kitų specialistės paaiškinimų.

Apklausta pirmosios instancijos teismo metu, specialistė Z. M. parodė, kad apžiū­rė­jus nukentėjusįjį matė paviršinį odos nubrozdinimą. Nukentėjusysis pradžioje nesakė apie išangės su­ža­lojimą, po to buvo apžiūrėtas papildomai, nustatytas sužalojimas. Buvo sužalota tik išangė, tiesioji žarna nebuvo sužalota. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu. Galva jam irgi buvo suža­lota kietu buku daiktu, nustatyta daug įvairių sužalojimų. Neatmetama galimybė, kad taip susižaloti galėjo ir pats asmuo krisdamas, bet tik ne išangę (t. 2, b. l. 77-78).

Kolegija atkreipia dėmesį, jog iš specialisto išvadoje nurodytų papildomų tyrimo duomenų ma­tyti, jog LSMUL VšĮ Kauno klinikų asmens ambulatorinio gydimo priėmimo skyriuje apskaitos kortelės A-3048334 kopijos matyti, kad S. Š. skundėsi galvos skausmu, svaigimu, pykinimu. Tokie patys nukentėjusiojo nusiskundimai nurodyti ir VšĮ „Respublikinė Kauno ligoninė“ gydymo sta­cio­nare ligos istorijoje Nr. A13-5710. Nurodoma, jog S. Š. gydėsi nuo 2013-04-29 iki 2013-05-10. Kaip jau buvo minėta, skundėsi galvos skausmu, svaigimu, pykinimu. 2013-05-04 įklijuotas išrašas budinčio chirurgo konsultacija: sumuštas 04-29. Skundėsi išangės skausmu (t. 1, b. l. 59-60). Taigi, iš aptartų duomenų matyti, jog nukentėjusysis dėl išangės sužalojimo į medikus kreipėsi tik 2013-05-04, t. y. praėjus savaitei nuo nagrinėjamo įvykio. Kad S. Š. įvykio metu buvo sužalota išangė nenu­ro­dė nei pats nukentėjusysis, nei liudytojai. Liudytoja E. Š. parodė, kad su­tuok­tinis jai pasakojo, jog kai jis kalbėjo su L. P., atėjo V. P., lazda sudavė jam per galvą. Sakė, kad V. P. jį sumušė. Liudytojas V. V. parodė, kad S. Š. sakė, kad gavo su basliu nuo V. P. gerai per galvą, atsijungė. Kaip matyti iš aptartų parodymų, nukentėjusysis liudytojams pasakojo apie įvykio aplinkybes, tačiau nei vienam neužsiminė, kad jam buvo sužalota išangė.

Kadangi iškart po įvykio pats nukentėjusysis apie šį sužalojimą niekam nesakė, pirmi­niuo­se medicininių apžiūrų dokumentuose šis sužalojimas taip pat nėra aptariamas, todėl neatmetama ga­li­my­bė, jog išangės nubrozdinimas galėjo būti padarytas ir kitu metu, nei nagrinėjamas įvykis. Pažymėtina ir tai, kad įvykio vietoje nebuvo rastas joks įrankis, su kuriuo galėjo būti padarytas tas sužalojimas. Iš 2013 m. balandžio 28 d. įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 99-107) matyti, kad įvy­kio vietoje – kaltinamojo namų verandoje yra stalas, aplaužytų baldų, šašlykinė, vaikiškas dvi­ratukas, išmėtyta visokių kitokių daiktų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra atmes­ti­na tikimybė, kad kai kurie sužalojimai S. Š., taip pat ir sužalojimas išangėje, galėjo atsirasti kal­tinamajam ir nukentėjusiajam grumiantis. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teis­mo išvados turi būti pa­grįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kalti­na­mo­jo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svar­bias bylos aplinkybes. In dubio pro reo prin­ci­pas įpareigoja iš­nau­do­jus visas galimybes abe­jo­nėms pa­ša­linti ir nepavykus to padaryti, visas abe­jo­nes vertinti traukiamo baudžiamojon atsa­ko­my­bėn asmens nau­dai ir draudžia esant nepašalintoms abe­jonėms dėl reikš­min­gų bylai aplinkybių priimti apkal­ti­na­mą­jį nuosprendį. Apkaltinamasis nuos­prendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, negin­či­jamai patvir­ti­nan­čiais kaltinamojo kaltę padarius nusi­kals­tamą vei­ką bei kitas svarbias bylos ap­lin­kybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-221/2008, 2K-177/­2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/­2014, 2K-455/2014, 2K-34-303/2015, 2K-525-648/­2015). Įvertinus tai, kas iš­dės­ty­ta, iš kaltinimo ša­linama aplinkybė, jog V. P. nenustatytą įrankį bandė kišti S. Š. į išan­gę, dėl ko pas­ta­ra­jam buvo nustatytas nubrozdinimas išangės srityje.

Pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas ne tik paties kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė bei vertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius ir t. t., bet ir tiriant ir įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, in­ten­syvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuri buvo juos padarant, kokios pas­ka­tos lėmė nu­si­kalstamos veikos padarymą, kokių padarinių šia veika buvo siekta ir pan. (kasacinės nu­tartys Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-290-489/2015).

Teismas daro išvadą, kad šioje byloje objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požy­miai patvirtina V. P. kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Tai, kad V. P. 2013 m. balandžio 28 d., apie 2.45 val., savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto metu, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nenus­tatytu įrankiu sudavė smūgius S. Š. į įvairias kūno vietas, dėl ko S. Š. buvo kons­ta­tuotas galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose, odos nubroz­di­ni­mas no­sies nugarėlėje, pakaušio srityje su galvos smegenų sukrėtimu, poodinės kraujosruvos nu­ga­roje, juos­mens srityje, kairio sėdmens srityje, kairėje alkūnėje, pilvo srityje, abiejuose keliuose.

Tačiau baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma objektyviai ir neginčijamai nepa­tvir­ti­na, kad kaltinamasis turėjo tikslą sužaloti S. Š., o ne apsiginti nuo realaus ir pavojingo jo kė­si­ni­mo­si. Įvertinęs ištirtus įrodymus teismas sprendžia, kad byloje nėra tokių duomenų, kurie paneigtų kal­ti­na­mojo V. P. nurodytas aplinkybes, konflikto kilimo priežastis, veiksmų eigą ir aplinkybes.

Pirmosios instancijos teisme, nukentėjusysis parodė, kad kalbėjosi su L. P., kai stai­ga pajuto smūgius į galvą ir prarado sąmonę, nugriuvo. Juto ne vieną smūgį į nugarą, tada pa­ju­to, kad kažkas kišama į išangę. Atsigavęs atsisuko ir pamatė V. P., turintį metalinį strypą. Grie­bė V. P. ir užspaudė jam kaklą. Strypas buvo storas, kaip nuo metalinės lovos. Jis laikė V. P., o šis smūgiavo jam dešine ranka strypu į kojos kirkšnį. Pajutęs skausmą jį paleido. V. P. vėl iš karto ėmė tuo pačiu strypu smūgiuoti jam į veido sritį – į kairę akį. Nukentėjusysis nugriuvo ant užpakalio, pakėlęs rankas bandė užsidengti nuo smūgių, tada kaltinamasis sugriebė jo rankas ir užlaužė atgal. Nukentėjusysis nieko nebegalėjo padaryti, strypas buvo įremtas į jo šoną, V. P. ant jo užvirtęs ir prispaudęs prie sienos (t. 2, b. l. 17-19). Šiuos savo parodymus nukentėjusysis patvirtino ir apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 3, b. l. 114-117).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja L. P. parodė, kad S. Š. pradėjo jos vyrą vadinti visokiais žodžiais, pradėjo muštis kumščiais ir įvirto į ve­ran­dą. Taip pat parodė, kad jos vyras rankoje nieko neturėjo, verandoje viskas buvo išvartyta (t. 3, b. l. 118-119).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nuteistasis V. P. patvirtino savo parodymus duotus pirmosios instancijos metu ir parodė, kad liepė S. Š. eiti namo, kad šis V. P. sudavė lauke. Tada jis nuėjo apsirengti, kai grįžo, S. Š. jį stūmė į verandą, sudavė smūgius į šoną. Po smūgio į galvą, užvertė V. P. ant stalo ir smaugė ir draskė, lūžo suolo koja (t. 3, b. l. 119-120).

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pirmasis smūgį sudavė V. P.. Šios aplinkybės nepatvirtino nei liudytojų (nukentėjusiojo ir nu­teis­tojo kaimynai, kurie tiesiogiai įvykio nematė, todėl jų parodymai negali nei pa­tvir­tin­ti, nei pa­neigti nagrinėjamų aplinkybių) parodymai, nei specialisto išvada, o tik paties S. Š. pa­ro­dymai. Tuo tarpu V. P. ir L. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigė, jog pirmas smū­gius į krūtinę V. P. sudavė S. Š. (t. 2, b. l. 78-80, 84-86). Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas nepa­grįstai nesivadovavo ir vertino kaip suinteresuoto asmens liu­dy­to­jos L. P. pa­ro­dymus. Liudytojos parodymai, tiek duoti ikiteisminio tyrimo metu tiek teisme, es­mi­nėse aplinkybėse sutampa, yra nuoseklūs, todėl nėra pagrindo jais netikėti.

Teismo posėdyje apklausti pareigūnai – S. V. ir Č. S. J. parodė, kad užėjo į verandą, kur viskas buvo apversta, gulėjo du vyrai. Vienas jų laikė užgriuvęs kitą. Jokių lazdų nema­tė. V. P. sakė, kad S. Š. atėjo į jo namus aiškintis su juo dėl kažkokios apipiltos sie­nos. Sakė, kad S. Š. įsibrovė į namą. Ant S. Š. veido buvo nedidelis sužalojimas. Ant V. P. kūno matėsi apdraskymai. S. Š. daugiau niekuo jiems nesiskundė (t. 2, b. l. 62-63). Aptarti liudytojų parodymai patvirtina, kad pas V. P. namuose vyko grumtynės, S. Š. buvo neblaivus, reiškė pretenzijas dėl išpurvintos kaimynų namo sienos, abu vyrai buvo su­ža­loti. Kad sužalojimus patyrė ne tik S. Š., bet ir V. P., patvirtina ir įsi­tei­sėjęs Kauno apy­gardos teis­mo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendis, kuriuo S. Š. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 da­lį, už tai, kad 2013-04-28 apie 2.30 val. viešojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), prie V. P. namų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžū­liu elgesiu, be jokios aiškios prie­žas­ties būdamas agresyviai nusiteikęs ir kibdamas prie nuken­tė­ju­siojo V. P., plūsdamas jį įvai­riais necenzūriniais žodžiais, tyčia suduodamas nuken­tėju­sia­jam V. P. smūgius į įvairias kūno vie­tas, tuo sukeldamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pa­tyčiomis, grasinimais jam ir jo šeimos na­riams susidorojimu, šiais veiksmais demonstravo nepa­garbą aplinkiniams ir sutrikdė vi­suo­menės rimtį. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas S. V. dar kartą patvirtino savo parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 117-118).

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra apibrėžiamos žmogaus teisės bei laisvės, kurių ap­sau­gą turi garantuoti valstybė. Kadangi ne visais atvejais valstybės institucijų turimomis priemo­nė­mis yra galimybė tas teises bei laisves apginti, todėl įstatymų leidėjai baudžiamuoju įstatymu su­tei­kė teisę asmeniui gintis pačiam. BK 28 straipsnis nurodo, kad kiekvienas asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti užpuolimo arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Veiksmai, padaryti esant būtinajai ginčiai, yra socialiai vertingi, nes nukreipti prieš pavojingą nusikalstamą kėsinimąsi. Būtent dėl to asmuo neatsako pagal bau­džia­mą­jį įstatymą, jeigu jis, gindamasis pats ar gindamas kitą asmenį (nuo­sa­vy­bę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus) nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė veiką, formaliai atitinkančią baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimą ar nusižengimą. Būtinoji gintis visada yra susijusi su žalos padarymu besi­kė­si­nan­čiam asmeniui. Tačiau būtinoji gintis yra galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos, kurie yra pavojingi, kurie nukreipti prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę, ar kitas teises, valstybės arba visuomenės interesus.

Pavojingas kėsinimasis į besiginantį asmenį, turi būti akivaizdus ir realus. Kėsinimasis lai­ko­mas realiu, kai žala jau daroma arba yra labai aiški jos grėsmė. Kaip ir kokiomis priemonėmis ir būdais galima gintis nuo pavojingo kėsinimosi, nulemia kėsinimosi pobūdis (vertybės į kurias kėsi­na­masi – gy­vybė, sveikata, orumas; kėsinimosi būdas, besikėsinančių asmenų skaičius, jų nau­do­ja­mos prie­mo­nės, ginkluotumas, kėsinimosi vieta, laikas ir t. t.). Tačiau visais atvejais gynyba turi atitikti tris po­žy­mius: žala gali būti padaroma tik besikėsinančiam (užpuolikui), žala padaroma atre­miant jo pavojingą kėsinimąsi; žala padaroma neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Įvertinus nukentėjusiojo V. P., liudytojų L. P., S. V., Č. J. pa­ro­dymus, galima daryti išvadą, jog S. Š., būdamas neblaivus, agresyviai nusiteikęs, nakties metu be kvietimo ir jokios aiškios priežastie atėjo į V. P. namus. Atėjęs į V. P. ir L. P. valdą, jis įžeidinėjo namo šeimininką, plūdo jį necenzūriniais žodžiais, konflikto metu išsakė gra­si­ni­mus, nežymiai sutrikdė V. P. sveikatą. Jo veiksmai buvo įžūlūs, be jokios aiš­kios priežasties, ka­dangi, kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų (liudytojų parodymų), iki konflikto jis su nuken­tė­ju­siuoju nebuvo bendravęs, kaip pretekstas atėjimui pas V. P. buvo noras pa­si­aiš­kinti dėl apgadintos V. V. namo sienos. Šiuo atveju įvykio vieta pripažinta nukentėjusiajam V. P. priklausančio pri­vataus gyvenamojo namo terasa ir veranda, iš pirmiau aptartų duomenų akivaizdu, kad į ją S. Š. pateko be šeimininkų leidimo. Be to, name be nuteistojo ir nuken­tė­ju­siojo, buvo ir nukentėjusiojo su­tuok­tinė, miegojo vaikas. V. P. sutuoktinės akivaizdoje iš­tei­sintasis be aiškios priežasties išplū­do ir sužalojo nukentėjusįjį (tai patvirtinama įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu).

Atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog V. P. turėjo įsta­ty­mo jam suteiktą teisę nedelsdamas atremti jo ir jo šeimos sveikatai ir turtui pavojų keliantį S. Š. kėsinimąsi. Jo veiksmai nelaikytini aiškiai neatitinkantys prieš jį panaudoto kėsinimosi po­būdžio ir pa­vo­jingumo, nes S. Š. kėsinosi į svarbiausias žmogui vertybes. Žinant, kad baudžiamajame įs­ta­tyme net nereikalaujama visiškos kėsinimosi pobūdžio ir intensyvumo bei jam atremti panaudotų gynybos prie­monių atitikties, šiuo konkrečiu atveju V. P. padarytas nesunkus sveikatos su­trik­dymas S. Š., nelaikytinas būtinosios ginties ribų peržengimu, o pripažįstamas būtinąja gintimi.

BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad baudžiamasis procesas negali būti prade­da­mas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu egzistuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso V sky­riuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Būtinoji gintis, kaip viena iš bau­džia­mąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, yra numatyta ir BK V skyriaus 28 straipsnio 2 dalyje. Kadangi BPK 254 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog nagrinėjimo teisme metu nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose numatytas aplinkybes, byla yra nutraukiama teismo nutartimi, o kal­tinamasis V. P. veikė būtinosios ginties ribose, baudžiamoji byla jam dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutrauktina.

Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė 125,43 Eur (433,09 Lt) civilinį ieškinį dėl Priva­lo­mo­jo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos turtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 42-47). Nu­ken­tė­ju­sy­sis ir civilinis ieškovas S. Š. pareiškė civilinį ieškinį dėl 5792,40 Eur (20000 Lt) nusi­kaltimu pa­da­rytos neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 186-192). BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas ap­kaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies pa­ten­kinti arba atmesti, rem­da­masis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tik­rais atvejais pripažinti ci­vi­liniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o priimdamas ištei­si­na­mą­jį nuosprendį, teismas gali arba civilinį ieškinį atmesti, arba jį palikti nenagrinėtą. Šioje byloje nus­tatyta V. P. atsakomybę ša­linanti aplinkybė – būtinoji gintis. Teismų praktikoje tokiais at­ve­jais baudžiamąją bylą nutraukus nu­ken­tėjusiųjų civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti (kasacinės nutartys Nr. 2K-260/2006, 2K-327/­2008). Todėl nukentėjusiojo S. Š. ir Kauno teritorinės li­go­nių kasos civiliniai ieškiniai paliekami nena­grinėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą ir įvertinusi įro­dy­mus apie konkre­čias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pa­sekmes, V. P. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvo­ki­mą, taip pat nu­ken­tėjusiojo bei liudytojų parodymus, daro išvadą, jog V. P. sudavė smūgius S. Š. ir pa­darė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kė­si­ni­mosi. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nu­si­kaltimo po­žy­mius, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai, o aplinkybių, kad savo veiksmais susidariusioje si­tua­cijoje V. P. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, nenustatyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 3 str. 1 d. 9 p., 115 str. 3 d. 2 p., 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nuosprendį panaikinti.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu baudžiamąją bylą, kurioje V. P. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nutraukti BK 28 str. 2 d. numatytu pagrindu, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl nukentėjusiojo S. Š. gy­dy­mo išlaidų atlyginimo, nukentėjusiojo S. Š. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atly­gi­ni­mo palikti nenagrinėtus.