Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-06-07 · Administracinė byla Nr. I-2427-484/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-07
Bylos Nr.
I-2427-484/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
D. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 7 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,

dalyvaujant pareiškėjui D. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas D. V. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovo 62 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (I t., b. l. 1-9).

Skunde paaiškino, kad nuo 2016-05-06 iki 2017-02-06 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas apie 6,43-7,2 kv. m., pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą. Anot pareiškėjo, gyvenamojo ploto normos nesilaikyta daugelį kartų. Kameroje buvo tik dvi kėdės, o lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto, todėl suimtiesiems gyvenant kameroje po 3-7 tokios sąlygos trukdė pailsėti, išsimiegoti. Tokiomis sąlygomis pareiškėjas, būdamas sergantis žmogus, buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti. Gultai įrengti taip, kad tarp miegojimo vietų nebuvo minimalaus atstumo. Dėl didelio suimtųjų skaičiaus ir vietos prie stalo trūkumo tekdavo valgyti atšalusį maistą, jį turėjo pasidėti ant sanitarinį mazgą skiriančios pertvaros arba valgyti sėdint ant gulto.

Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo pakankamai kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, į kuriuos būtų įtraukti suimtieji. Nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, pareiškėjas negalėjo pakankamai sportuoti, mankštintis, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti. Lukiškių TI-K pirmo, karantino ir trečio korpuso gyvenamosiose patalpose taip pat nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti budintį pareigūną, mygtukai buvo sugedę.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigė, kad būdamas Lukiškių TI-K, jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimui, pagal kurį nuteistasis ne mažiau kaip 8 valandas per dieną turi teisę praleisti lauke. Patys kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, juose nebuvo peleninių, šiukšlių kibirų, dėl to juose nuolat būdavo šiukšlių, pelėsio, suoliukai sulaužyti. Kiemelių stogai dengti šiferiu, kuriame buvo sveikatai kenksmingo asbesto, kenkusio pareiškėjo sveikatai.

Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K kameros neatitiko ir bendrųjų higienos reikalavimų. Neveikė ventiliacija, vėdinimas vyko tik per langą, buvo drėgna ir tamsu. Švaraus oro kiekis neatitiko normų, jo patekimą į kamerą per langus trukdė grotos. Kamerose puvo čiužiniai, jie nebuvo dezinfekuojami, metalinės lovos rūdijo dėl drėgmės poveikio. Nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas. Natūrali šviesa buvo labai silpna, o dirbtinio apšvietimo lemputės skleidė per stiprią šviesą, nuo to pareiškėjui skaudėjo akis, galvą, jis neturėjo galimybės išjungti šviesos, nes kamerose nebuvo jungiklių. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Žiemos metu nebuvo tinkamai šildoma, dėl to temperatūra būdavo per žema, o vasarą per aukšta. Pareiškėjas ne kartą prašė kameroje išmatuoti temperatūrą, tačiau įstaigos administracija atsisakė tai padaryti. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, nuolat drėko, nuo sienų luposi dažai, sienos nebuvo pritaikytos valymui. Dėl šių aplinkybių pareiškėją kankino galvos ir gerklės skausmai. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, nes nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, rankšluosčių. Viršutinius rūbus skalbdavo kas du mėnesius, todėl buvo sunku palaikyti higieną, kildavo konfliktai tarp kamerose laikomų asmenų. Kameroje išsiskalbus rūbus nebuvo sąlygų jų džiovinti. Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kamerose unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, nebuvo tinkamai atskirtas nuo kitų asmenų, esančių kameroje, bei priežiūrą vykdančių pareigūnų. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, nebuvo įrengtos atskiros ventiliavimo sistemos, dėl ko kameroje dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą kitų suimtųjų atžvilgiu. Dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl pareiškėjui ne visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Dušo patalpos neatitiko higienos reikalavimų, buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti. Kamerose buvo pilna tarakonų ir kitų parazitų. Dezinfekcija buvo nesavalaikė ir neefektyvi, ją atliekant naudojamos cheminės medžiagos kenkė sveikatai. Pareiškėjo maitinimas nebuvo tinkamai užtikrinamas, nes maistas nebuvo pakankamai kaloringas, skanus, neatitiko maistinės vertės reikalavimų. Maistą atnešdavo tiesiai į kamerą. Kol jį išdalindavo, jis atšaldavo. Pareiškėjui ne kartą teko matyti, kaip maisto dalintojas dalina maistą be higieninių pirštinių, pilstant kompotą, jam skirtą indą panardinant tiesiai į termosą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad iki sulaikymo gyveno su žmona K. V.. Suėmimo metu su ja nuolat palaikė tarpusavio ryšius, buvo suteikti trumpalaikiai pasimatymai, turėjo teisę į telefoninius pokalbius, tačiau suėmimo metu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus su žmona. Pažymėjo, kad to neneigia ir Lukiškių TI-K atsakymuose į skundus, nurodydamas, kad ilgalaikių pasimatymų patalpos nebuvo numatytos.

Dėl aukščiau nurodytų gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygų, o ypač kamerose Nr. 388 ir 404, kuriose, pareiškėjo teigimu, apskritai nebuvo galima laikyti suimtųjų, pareiškėjas teigė patyręs fizines ir dvasines kančias, socialinę įtampą, privatumo nebuvimą, kurių intensyvumas akivaizdžiai viršijo kalinimui būdingą kančią ir sunkumus, baimę ir nepilnavertiškumo jausmą, garbės ir orumo pažeminimą, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs. Mano, kad viso to nebūtų buvę, jei Lukiškių TI-K būtų užtikrinęs tinkamas gyvenimo sąlygas.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 1-14) nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016-05-06 iki 2017-02-06 su pertraukomis. Nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Dėl to tam tikrais atvejais kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teigė, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių kamerų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra numatyti. Pabrėžė, kad priežiūros posto pareigūnai privalo užtikrini laikomų laisvės vietose asmenų nuolatinę kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Sanitarinio mazgo atitvėrimai trukdytų vykdyti šias pareigas.

Taip pat nurodoma, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms susidėti. Dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis higienos normas. Gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Suimtieji vedami į dušą vieną kartą per savaitę, jiems suteikiama 15 min. nusiprausti po šiltu dušu, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Du kartus per mėnesį suimtiesiems vyrams yra išduodamas muilas, tualetinis popierius. Taip pat suimtiesiems kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Suimtųjų pasivaikščiojimas Lukiškių TI-K organizuojamas remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 ir 59 straipsniuose nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtojo teisė, bet ne pareiga. Maisto suimtiesiems normos atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Maistas suimtiesiems išduodamas šiltas, laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos ir dienotvarkėje nustatytu laiku. Dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo atkreipė dėmesį, kad didžiąją dalį ginčo laikotarpio Lukiškių TI-K nebuvo įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Be to, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje nėra įregistruota pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo ginčui aktualiu laikotarpiu, taip pat tokių įrodymų nėra pateikęs ir pats pareiškėjas.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pabrėžė, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodant, jog bausmę atlikinėjo nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Atsakovo atstovas taip pat prašo priteisti 17,52 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė kopijuodamas medžiagą, kurią prašė pateikti teismas nutartimi.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais. Tvirtino, kad atsakovo atsiliepime į skundą pateikta informacija neatitinka tikrovės. Lukiškių TI-K ir toliau pažeidžiamos žmogaus teisės. Nuo pat suėmimo pradžios jis prašė suteikti ilgalaikius pasimatymus, tam buvo gauti prokuroro ir teisėjo leidimai, tačiau Lukiškių TI-K administracija atsisakė tenkinti prašymus motyvuodama tuo, kad tardymo izoliatoriuje-kalėjime nėra įrengtos patalpos ilgalaikiams pasimatymams. Nurodė, kad ir šiuo metu palaiko artimus ryšius su šeima, pataisos namuose naudojasi teise į ilgalaikius pasimatymus. Lukiškių TI-K administracija leido užsiimti menine veikla, kuriai būtinas priemones siūlė įsigyti už savo asmenines lėšas. Pareiškėjas rašo knygą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016-05-06 iki 2017-02-06.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) laikosi nuostatos, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant galimą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Šis teismas taip pat išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016-10-20 sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Pareiškėjo ginčijamu laikotarpiu galiojęs Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K atsiliepime pateikti duomenys patvirtina, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas užima 0,56 kv. m. kameros ploto. Atskaičiavus sanitarinio mazgo plotą iš bendro kameros ploto, EŽTT nustatytas minimalus 3 kv. m. kameros ploto normatyvas kalinamiesiems nebūtų paneigtas. Atsižvelgdamas į tai, vertindamas, ar pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose kamerose, teismas taiko nacionalinėje teisėje nustatytą reguliavimą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas (įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą) yra 3,6 kv. m.

Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2015-05-06 iki 2017-02-06 (iš viso 270 parų) su pertraukomis (laikotarpiu nuo 2016-07-04 iki 2016-07-11 pareiškėjas buvo išvykęs į Marijampolės apskrities areštinę) pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 332, 327, 105, 159, 105, 328, 338, 117, 329, 147, 301, 302, 325, 404, 388, 104, 324, 329, 327, 283, 286 (II t., b. l. 1-14, 89-90). Įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus šių kamerų plotus ir asmenų, buvusių šiose kamerose ginčijamu laikotarpiu, skaičių, darytina išvada, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas, nes pareiškėjui šiuo laikotarpiu teko nuo 3,69 iki 8,05 kv. m. kameros ploto. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo ginčijamu laikotarpiu laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikosi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui, kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kiti nusiskundimai (sutrikęs miegas, įtampa tarp kameroje esančių asmenų, baldų trūkumas, judėjimo laisvės stoka) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose. Kadangi šiuo atveju gyvenamojo ploto normos pažeidimas nebuvo nustatytas, laikytina, kad ir kiti su tuo susiję nusiskundimai yra nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, kultūros, kūrybos ir sporto saviraiškos laisvė.

Pažymėtina, kad, norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo, laikomas Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K direktorių norėdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose Lukiškių TI-K užimtumo programose. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 2016-07-25 pateikė prašymą užsiimti menine veikla. Lukiškių TI-K 2016-08-11 sprendime Nr. 96-2806 nurodė pareiškėjui, kad šiuo metu įstaigoje nėra galimybių organizuoti jo nurodytą meninę veiklą už kameros ribų, tačiau minėta veikla pareiškėjas gali užsiimti savo gyvenamojoje patalpoje (I t., b. l. 36). Taip pat paaiškinta, kad meninei veiklai reikalingas priemones, kurios nėra įtrauktos į draudžiamų laikyti daiktų sąrašą, jis gali įsigyti Lukiškių TI-K parduotuvėje. Pažymėtina, kad jokie teisės aktai nenumato, jog suimtasis menine veikla turi teisę užsiimti tik už gyvenamosios kameros ribų. Jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui buvo draudžiama užsiimti menine veikla ar dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, nėra. Taigi, pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus šiuo aspektu nėra.

Pareiškėjas teigia, kad kameros neatitiko higienos normų, t. y. nebuvo tinkamo apšvietimo, vyravo drėgmė, nuo kurios puvo čiužiniai, rūdijo lovos, oras buvo nešvarus, sienos buvo pasidengusios grybeliu ir pelėsiu, nepritaikytos lengvai valyti, atsilupę dažai, žiemą buvo šalta, o vasarą karšta, administracija į prašymus išmatuoti temperatūrą nereagavo. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio ir spintelės higienos reikmenims susidėti.

Bylos duomenys rodo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – Vilniaus departamentas) reguliariai atlieka operatyviąsias patikras Lukiškių TI-K, kurių metu yra tikrinamos gyvenamosios sąlygos, matuojama oro temperatūra, drėgmė, bendras patalpų apšvietimas ir kiti rodikliai. Vilniaus departamento patikrinimų metu nustatyti pažeidimai yra fiksuojami ir nedelsiant šalinami. Bylos duomenys taip pat rodo, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas 14 kartų buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl kalinimo sąlygų (II t., b. l. 93). Lukiškių TI-K pareiškėjo skundus dėl kalinimo sąlygų laikė nepagrįstais (I t., b. l. 41-42, 47-49, 53-54, 56). Pareiškėjo skundus dėl higienos normų pažeidimų Lukiškių TI-K nagrinėjo ir Vilniaus departamentas, kuris atliko operatyviąją kontrolę dėl pareiškėjo skunduose nurodytų aplinkybių, susijusių su Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau - HN 134:2015) reikalavimų galimais pažeidimais (I t., b. l. 72-73, 74, 76-77, 78, 80-83, 85-89, 93-95, 97-102, 106, 107, 115-119). Pareiškėjas buvo informuotas apie patikrinimų rezultatus.

Nuo 2015-11-01 įsigaliojusi HN 134:2015 nustatė, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose (13 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 p.). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.3 punktas nustato, kad elektros jungikliai yra montuojami koridoriuje prie kameros.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad skundžiamuoju laikotarpiu Vilniaus departamentas, reaguodamas tiek į pareiškėjo, tiek į kitų asmenų skundus, atliko operatyviąją kontrolę šiose kamerose: Nr. 105, 328, 338, 117, 124, 159, 282, 283, 298, 327, 328, 329, 332, 335, 338, 147, 301, 302, 325, 324, 388, 404. Visais atvejais jokių HN 134:2015 pažeidimų, susijusių su šių gyvenamųjų patalpų vėdinimu, temperatūra, drėgme, oro cirkuliacija, apšvieta nenustatyta (II t., b. l. 173-174, 178-179, 182-183, 195-196; III t., b. l. 1, 2-3, 18-19, 24, 28-29, 32, 34-35, 46-47, 58-59, 65-66, 71-72). Vilniaus departamentas kitų patikrinimų, kurie atspindėtų realią padėtį kitose aukščiau nenurodytose gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu, neatliko. Pareiškėjo skundo teiginius, kad gyvenamosios patalpos Nr. 388 ir 404 netinkamos laikyti suimtiesiems, paneigia byloje surinkti įrodymai (III t., b. l. 71, 77, 79, 83-84, 99-100, 101-102). Pareiškėjui tik abstrakčiai nurodžius kalinimo sąlygas, susijusias su patalpų vėdinimu, temperatūra, drėgme, oro srautu, apšvieta, realiai egzistavusios situacijos negali nustatyti ir teismas, nes praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas nuo skunde įvardinto laikotarpio. Esami duomenys rodo, kad esminių HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų pareiškėjo suėmimo ar jam artimu laikotarpiu nustatyta nebuvo, o nustatyti pažeidimai nedelsiant šalinami. Pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra jokių duomenų, kad laikymo Lukiškių TI-K sąlygos galėjo turėti įtakos jo sveikatos būklei (II t., b. l. 17-88). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai, kad kameros nebuvo tinkamai vėdinamos, trūko oro, jose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad ant langų buvo grotos, kurios trukdė orui ir šviesai patekti į kamerą.

Pažymėtina, kad HN 134:2015 natūralaus apšvietimo verčių nenustato. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas šiuo klausimu 2016-06-20 kreipėsi su skundu į Lukiškių TI-K administraciją, kuri 2016-07-19 sprendimu Nr. 96-2524 jo skundą laikė nepagrįstu, paaiškindama, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų (I t., b. l. 34). Eksploatavimo taisyklių 14.1 punktas nustato, kad langas užtikrina natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių įrengimą, nenumato, kurioje angos dalyje turi būti montuojamos metalinės grotos bei koks jų skaičius turi būti įrengtas. Minėtame Lukiškių TI-K sprendime nurodytos aplinkybės bylos dokumentais nėra paneigtos. Kadangi atsakovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose neveikė ventiliacija.

HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vilniaus departamento patikrinimų metu užfiksuota, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose buvo parazitų.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punktą laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sausio mėn. užsiėmė UAB “Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vilniaus departamentas patikrinimų metu nenustatė buitinių parazitų, graužikų buvimo fakto. Patikrinimo dokumentuose užfiksuota, kad Lukiškių TI-K yra pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas, kuriame matyti, kad Lukiškių TI-K atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius jų buvimo pėdsakus atliekamas jų naikinimas, kas atitinka HN 134:2015 20 p. reikalavimus (II t., b. l. 173-174; 182-183; III t., b. l. 23-24, 91). Lukiškių TI-K atsiliepime teigiama, kad patalynė ir minkštas inventorius išduodamas dezinfekuotas, švarus ir tvarkingas. Šias aplinkybes patvirtina Vilniaus departamento patikrinimų duomenys, kad minkštasis inventorius dezinfekuojamas įstaigoje įrengtose dezinfekavimo kamerose, kas atitinka HN 134:2015 42 p. reikalavimus (II t., b. l. 178-179). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo, netvarkingo minkštojo inventoriaus Lukiškių TI-K kamerose atmestini. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad graužikų ir parazitų naikinimo priemonės kenkia sveikatai, nepatvirtinti jokiais byloje esančiais įrodymais.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose kamerose nebuvo galimybės pasinaudoti pavojaus mygtuku, o daužant į duris siekiant pasikviesti pareigūną, iš jo buvo tyčiojamasi.

Eksploatavimo taisyklių 14.4 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti aliarminis iškvietimas. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad Lukiškių TI-K yra įrengti pavojaus signalizacijos mygtukai, tačiau dažnai patys suimtieji juos sugadina. Pareiškėjas nenurodė, kaip aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, todėl darytina išvada, kad pavojaus mygtukų neveikimas nesukėlė pagrindo pareiškėjo atžvilgiu neturtinei žalai atsirasti. Neįrodytas ir faktas, kad pareigūnai iš pareiškėjo būtų tyčiojęsi, kadangi byloje nėra informacijos, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais dėl neetiško pareigūnų elgesio.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne ir negalėjo pasinaudoti drabužių skalbimo paslaugomis. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjui, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių) esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintomis normomis (toliau – Aprūpinimo normos), išduodama visa reikiama patalynė. Teismas šiuo atsakovės atstovo argumentu neturi pagrindo abejoti, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių teiginius dėl negautos patalynės.

HN 134:2015 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Vilniaus departamento patikrinimų aktuose nurodyta, kad Lukiškių TI-K susidarantys skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje skalbykloje, su kuria įstaiga yra sudariusi sutartį dėl skalbinių skalbimo (II t., b. l. 178-179). Bylos duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos naudotis drabužių skalbimo paslaugomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti nemokamai išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kaip ir nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte, o viršutinių drabužių skalbimo paslaugos yra mokamos, tačiau neturint sąskaitoje lėšų galima teikti prašymą dėl šios paslaugos nemokamo suteikimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymais dėl viršutinių drabužių nemokamo išskalbimo, o apatinių ir patalynės skalbimo paslaugos jam nebūtų suteiktos, todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K padarė pažeidimą.

Pareiškėjas skundžiasi privatumo neužtikrinimu naudojantis sanitariniais įrenginiais. Nagrinėjamu atveju yra aktualus privatumo užtikrinimo aspektas naudojantis tualetu, įrengtu tardymo izoliatoriaus daugiavietėse kamerose. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kamerose, kuriose įrengtos 1,35 m aukščio pertvaros neužtikrino jo privatumo naudojantis tualetu, nes jį matydavo kameroje esantys asmenys.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 p. nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl atskiros oro šalinimo sistemos, nes toks įrengimas susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi, nacionalinės teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Pagal atsakovo atstovo pateiktus įrodymus pareiškėjo laikymo kamerose sanitariniai mazgai įrengti pagal Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimą, t. y. atitverti nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau jis neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo laikymo kamerose sanitariniai mazgai buvo atskirti nuo patalpos gyvenamosios dalies kokiu nors būdu (pvz., užuolaida, slankia sienele ar pan.), kad užtikrintų asmens, kuris naudojasi tualetu, privatumą. Taigi, pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, kai vienoje kameroje buvo laikomas kartu su kitais kaliniais, t. y. iš viso 238 parų iš 270.

Pareiškėjo skundo teiginiai, kad sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio ir spintelės higienos reikmenims yra abstraktaus pobūdžio, nepatvirtinti jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl atmestini.

Pareiškėjas teigia, kad dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl jam ne visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, dušo patalpos neatitiko higienos reikalavimų, buvo nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti.

HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Tai reiškia, kad gyvenamosiose tardymo izoliatoriaus patalpose karštas vanduo nėra tiekiamas. HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pastarosios higienos normų pažeidimų Vilniaus departamentas operatyviosios kontrolės metu nenustatė. Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigia, jog Lukiškių TI-K laikomiems asmenims paprastai yra sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, tačiau nekonkretizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo sudaryta tokia galimybė. Pareiškėjas neturtinės žalos prašo laikotarpiu nuo 2016-05-06 iki 2017-02-06. Byloje nėra jokių duomenų, kad šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K būtų vykę remonto darbai, dėl kurių nebuvo tiekiamas šiltas vanduo. Taigi, pareiškėjas galėjo praustis duše po šiltu vandeniu ir nėra jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai elgėsi su pareiškėju. Suimtųjų teisės praustis duše po šiltu vandeniu nacionalinės teisės aktai nenumato. Todėl minėti pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas nurodo, kad būdamas Lukiškių TI-K jis turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, kiemeliai neatitiko higienos normų: juose mėtėsi šiukšlės, buvo sulaužytas suoliukas, ant sienų buvo pelėsio ir grybelio, o šiferio stoge buvo asbesto..

Kaip pagrįstai nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą, pasivaikščioti kiemelyje yra nuteistojo(suimtojo) teisė, bet ne pareiga. Nustatyta, kad pasivaikščiojimas Lukiškių TI-K organizuojamas vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 29 straipsnio, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (Žin., 2009, Nr. 68-2782) XVI skirsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2008, Nr. 81-3172) 85 straipsnio 4 d. ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Žin. 2003, Nr. 76-3498, Nr. 82) XXXVII skirsnio reikalavimais. Atsižvelgus į įstaigoje laikomo asmens statusą, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore 1 valandą, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, priešingai nei teigia pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Todėl šiuo aspektu, nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, aptariamu aspektu nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Eksploatavimo taisyklių 22 punkte nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. HN 134:2015 34 p. nustatyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. Šio teisės akto 35 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Pareiškėjas savo teiginius dėl netvarkingų kiemelių grindžia abstrakčiais argumentais, byloje nėra informacijos, patvirtinančios, kad kiemeliai buvo netvarkingi.

Dėl asbesto pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangoje pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktas nustato, jog nuo 2000 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti lygius ir banguotus asbestcemenčio šiferio lapus statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomeninės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose ir kt.), o 3.2 punktas įtvirtina, kad nuo 2002 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti lygius ir banguotus asbestcemenčio šiferio lapus kituose statomuose objektuose. Taigi, draudimas galioja naujai statomiems objektams. Vilniaus Universiteto Onkologijos Instituto Vėžio profilaktikos ir kontrolės centro epidemiologinės grupės vyresnioji mokslo darbuotoja dr. R. P.-Everatt yra nurodžiusi, kad, kol asbesto turintys statiniai ar gaminiai yra neliečiamivyš

, asbestas didesnio pavojaus nekelia. Tačiau, tuos statinius griaunant, o asbesto gaminius ardant, laužant ar kitaip apdorojant, aplinkoje pasklinda labai smulkūs akimi nematomi plaušeliai. Žmogui įkvepiant asbesto plaušelių, jie susminga į kvėpavimo takų audinį ir ilgainiui tampa specifinių lėtinių ligų ir vėžinių ligų priežastimi (http://www.sveikaszmogus.lt/Profilaktika-2874-Asbesto_pavojai_ka_turime_zinoti). Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Taigi, teismo vertinimu, net ir darant prielaidą, kad Lukiškių TI-K konstrukcijose yra aptartos draudžiamos medžiagos, ji negalėjo sukelti pareiškėjui sveikatos problemų. Tokią teismo išvadą patvirtina LVAT praktika (žr., pvz., 2016-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015).

Pareiškėjas skunde teigė, kad maistas nėra tinkamai užtikrinamas, neskanus, o energetinė vertė yra nuo 1300 iki 1500 kcal., kai pareiškėjo svoris yra 82 kg., o ūgis 1,76 m. Be to, anot pareiškėjo, ne kartą maistą dalino asmuo be higieninių pirštinių.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis nustato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, kuriose nustatyta, kad nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2 298 kcal. Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurios nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Taisyklių 7 punkte numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius.

Bylos duomenys rodo, kad dėl netinkamo maitinimo pareiškėjo skundą nagrinėjo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (I t., b. l. 103-105), kuri nustatė, kad Lukiškių TI-K UAB “Pontem“ maistą gamina pagal Valgiaraščių receptūras ir technologinių procesų aprašymus, maisto cheminė sudėtis subalansuota ir energetine verte yra visavertė - Valgiaraščio nedirbantiems vyrams mėnesio vidurkis svyruoja nuo 2422 kcal (31 kalendorinė diena) iki 2430 kcal (28 kalendorinės dienos) ir sudaro 2427 kcal. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad fiziologinė mitybos nedirbančiam vyrui yra 2544 kcal, t.y. daugiau nei norma (2298 kcal).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pagamintas maistas dalinamas atitinkamos talpos kalibruotais samčiais, kurių tūris atitinka reikalingą svorį. Pagamintą maistą tikrina Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos specialistas juslinio patikrinimo būdu. Patikrinimo rezultatai įrašomi į Nuteistųjų ir suimtųjų virtuvės maisto kokybės patikrinimų apskaitos žurnalą. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalėjimo direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą yra draudžiama. Maisto svoris bei kokybė pasirinktinai yra patikrinami atsakingų asmenų. Maisto dalintojams išduodamos baltos kepurės ir striukės, ir tai griežtai kontroliuojama. Visų maisto dalintojų sveikatos būklė yra patikrinta. Teismas atsakovės atstovo paaiškinimais neturi pagrindo netikėti.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog maistas buvo dalinamas be pirštinių, pažymėtina, kad teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo maistą dalinti su specialiomis pirštinėmis. Pareiškėjas nepateikė detalaus maisto dalinimo apibūdinimo, nenurodė, ar dalinant maistą nebuvo naudojami specialūs įrankiai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad maistą dalinant be specialių pirštinių buvo pažeidžiami higienos reikalavimai.

Taip pat pareiškėjas nurodo, kad viso sulaikymo metu jam nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai su žmona, nes Lukiškių TI-K nėra tam skirtos patalpos.

Nuo 2015-09-01 galiojanti Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio redakcija nustato, kad tardymo izoliatoriaus administracija suimtajam leidžia pasimatyti, jeigu nėra gautas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas neleisti suimtajam pasimatyti. Duoti šį nurodymą galima tik siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams, apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves arba kai suimtojo pasimatymas galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Jeigu ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nurodo neleisti suimtajam pasimatyti, jam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti nurodoma šio draudimo trukmė, asmenys, su kuriais neleidžiama pasimatyti, ir kitos aplinkybės, dėl kurių draudimą būtina taikyti (1 d.). Suimtojo pasimatymų skaičius neribojamas. Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip tris valandas (2 d.). Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodyti asmenys turi teisę į vieną pasimatymą (3 d.). Suimtojo pasimatymai vyksta tardymo izoliatoriaus atstovo akivaizdoje specialiose patalpose, įrengtose taip, kad lankytojų ir suimtojo fizinis kontaktas negalimas (4 d.). Suimtojo pasimatymas su sutuoktiniu, sugyventiniu, artimaisiais giminaičiais arba asmeniu, su kuriuo suimtasis turi bendrą vaiką, jei nei suimtasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras suimtojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas, ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį gali vykti neatskiriant lankytojų ir suimtojo. Šioje dalyje numatyti pasimatymai vyksta tardymo izoliatoriaus atstovo akivaizdoje, tačiau pokalbio nesiklausoma (5 d.). Suimtojo pasimatymas su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo suimtasis turi bendrą vaiką, jei nei suimtasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras suimtojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas, gali vykti be tardymo izoliatoriaus atstovo. Šį pasimatymą tardymo izoliatoriaus direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali suteikti galiojančių nuobaudų neturinčiam suimtajam ne anksčiau kaip po dviejų savaičių nuo suimtojo uždarymo į tardymo izoliatorių dienos, vėliau toks pasimatymas gali būti suteikiamas ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį. Šioje dalyje nurodyti pasimatymai vyksta specialiai įrengtose uždarose patalpose ne ilgiau kaip vieną parą. Į ilgalaikius pasimatymus atvykusiems asmenims sudaromos sąlygos įsigyti maisto produktų tardymo izoliatorių parduotuvėse arba, kai yra galimybių, jiems nemokamai tiekiamas šio įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje nurodytas maistas. Į ilgalaikius pasimatymus atvykusių asmenų apsipirkimo pataisos įstaigų parduotuvėse ir maitinimo tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius (6 d.). Pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (8 d.).

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (pvz., 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). LVAT 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-850-662/2016 išaiškino, kad kalinimo įstaiga, užtikrindama Konvencijos nuostatų taikymą, turi imtis pozityvių veiksmų, garantuojančių tinkamą teisės į šeimos gyvenimo gerbimą įgyvendinimą, kad asmuo galėtų palaikyti ryšius su savo artimaisiais ir taip saugoti ir puoselėti savo šeimą, o esant skirtingam suimtojo ir nuteistojo teisinės padėties reguliavimui, nurodyti objektyvius pagrindus, pagrindžiančius skirtingos teisinės padėties buvimą. Kalinimo įstaiga savo veikloje turi vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais, bet ir įsigaliojusiomis, ratifikuotomis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. EŽTT byloje Varnas prieš Lietuvą konstatavo, kad Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose, kaip ir pareiškėjo atveju, todėl toks ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju Lukiškių TI-K, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. iš pareigos). Priešingai, tokios teisės realizavimas siejamas su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška, nukreipta į pasimatymo suorganizavimą, ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. pagal savo kompetenciją) pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014, 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-442/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nesukonkretino, kada ginčijamu laikotarpiu siekė gauti ilgalaikį(-ius) pasimatymą(-us) su sutuoktine. Bylos duomenys rodo, kad 2016-12-09 pareiškėjas pateikė prašymą skirti ilgalaikį pasimatymą su žmona K. V. 2017-01-17 (I t., b. l. 59). Lukiškių TI-K 2017-01-05 sprendimu Nr. 96-36, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 6 dalimi, atsisakė tenkinti šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas turi dvi galiojančias nuobaudas už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą. Lukiškių TI-K taip pat išaiškino, kad remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 5 dalimi suimtasis gali pasimatyti su sutuoktiniu, ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį neatskiriant lankytojų ir suimtojo. Pasimatymas vyksta tardymo izoliatoriaus atstovo akivaizdoje, tačiau pokalbio nesiklausoma. Lukiškių TI-K 2017-01-05 sprendimo Nr. 96-36 teisėtumas bylos duomenimis nėra paneigtas. Iš jo turinio matyti, kad ilgalaikio pasimatymo neskyrimą lėmė paties pareiškėjo netinkamas elgesys. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas siekia palaikyti glaudžius santykius su sutuoktine. Pareiškėjo sutuoktinės K. V. 2015-12-16 pareiškimas apie šeimą rašytas iki skundžiamo laikotarpio pradžios (I t., b. l. 147-148). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo sutuoktinė gyvena užsienio valstybėje. Be 2016-12-09 prašymo byloje kitų duomenų, kad pareiškėjas ar jo sutuoktinė K. V. būtų kreipęsi su konkrečiais prašymais dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo ir Lukiškių TI-K atsisakė juos suteikti, nėra. Atsižvelgiant į tai, konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nėra pagrindo. Be to, pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad naudojosi teise į trumpalaikius pasimatymus, o būdamas perkeltas atlikti laisvės atėmimo bausmę į pataisos namus, naudojasi teise į ilgalaikius pasimatymus. Taigi konstatuoti Konvencijos 8 ir 14 str. pažeidimo šiuo atveju taip pat nėra pagrindo.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, o tai reiškia, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas suimtas pažeidžiant teisės aktus. Įvertinęs šiuos pažeidimus visų kitų pareiškėjo suėmimo sąlygų kontekste, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nėra pagrindo, tačiau pripažintina, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus jo privatumo apribojimus naudodamasis sanitariniais įrenginiais (jį galėjo stebėti ir stebėjo kiti suimtieji bei laisvės atėmimo įstaigos pareigūnai), dėl ko jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į konstatuoto pažeidimo trukmę ir pobūdį, į tai, kad pažeidimas buvo nenuolatinio pobūdžio, tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog toks pažeidimas lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Taip pat bylos duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K reaguoja į pareiškėjo nusiskundimus dėl suėmimo sąlygų ir šalina kilusias problemas. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 62 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 400 Eur sumos priteisimas.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašo priteisti jo naudai iš pareiškėjo 17,52 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 17,52 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.

Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai 17,52 Eur už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

Pareiškėjo D. V. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui D. V. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 (keturis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė