Kauno apygardos teismo nutartis

2021-05-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-334-954/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-05-26
Bylos Nr.
1A-334-954/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-49492-2020-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aušra Vingilė, Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis
Nuteistasis
U. G.
Civilinis ieškovas
N. R.
Nukentėjusysis
N. R.
Advokatai
Vitalija Smolenskienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-334-954/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49492-2020-5Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)
Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės,

sekretoriaujant Mariui Žukauskui,dalyvaujant prokurorei Editai Sangavičiūtei,nuteistojo U. G. gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo U. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo U. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje ir bausmės atlikimo laikotarpiu uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš U. G. priteista 800 (aštuoni šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Taip pat iš U. G. valstybės naudai priteista 126 (vienas šimtas dvidešimt šeši) eurai teisinės pagalbos išlaidų, patirtų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai N. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. U. G. nuteistas už tai, kad 2020 m. gruodžio 20 d. apie 00.00 val., bendrabučio koridoriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su N. R. metu, tyčia koja spyrė jai į dešinę šlaunį, rankos kumščiu trenkė du kartus į pilvą, vieną kartą į dešinės rankos dilbį, vieną kartą į dešinį šoną ir vieną kartą į dešinės pusės kirkšnį, tokiu būdu padarydamas poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, dešinio juosmens, dešinio sėdmens, dešinio klubo srityse, pilve ir dešinėje šlaunyje, kas nukentėjusiajai N. R. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismas pripažindamas U. G. kaltu nurodė, kad nors kaltinamasis kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, tačiau kaltinamojo kaltę patvirtina byloje esanti įrodymų visuma, t. y. nukentėjusiosios N. R., liudytojų A. L. ir G. S. parodymai, baudžiamojoje byloje surinkti rašytiniai ir daiktiniai įrodymai. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios N. R. parodymais dėl analizuojamo įvykio ir vertina juos kaip objektyvius ir patikimus, nes nukentėjusioji nuo pat bylos tyrimo pradžios gana nuosekliai nurodė visų jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes (kas, kuriuo metu ir kokiomis aplinkybėmis panaudojo fizinį smurtą, kokiais veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), jos parodymai atitinka byloje surinktų įrodymų visumą, be to nukentėjusiosios parodymai, duoti teisme, atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus praėjus vos kelioms valandoms po įvykio. Užduotis atlikti objektų tyrimą nukentėjusiajai N. R. išduota 2020 m. gruodžio 20 d., praėjus kelioms valandoms po įvykio, greitąją medicinos pagalbą nukentėjusioji taip pat iškvietė praėjus kelioms valandoms po įvykio, t. y. netrukus po to, kai pateikė pareiškimą policijai, o atvykę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai nustatė sužalojimus pilve bei dešinėje kojoje. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialistas tyrimą pradėjo ir nukentėjusiąją apžiūrėjo 2020 m. gruodžio 22 d., specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o sužalojimų pobūdis neprieštarauja tam, kad jie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku – 2020 m. gruodžio 20 d.

Šalies argumentai

3. Nuteistasis U. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2021 m. kovo 12 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - jį išteisinti. Civilinį ieškinį atmesti, pažymą dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atmesti.

3.1. Skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, nes byloje surinktus duomenis vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų ir reikalavimų. Nenuosekliai juos analizavo, ištyręs vienus duomenis, jų nesulygino su kitais. Pirmosios instancijos teismas, padarytas išvadas grindė savo samprotavimais, kurie nėra grįsti jokia bylos medžiaga.

3.2. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį jo atžvilgiu, savo sprendimą, nepašalinus tarp jo ir nukentėjusiosios esančius prieštaravimus, iš esmės grindė nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, ekspertizes išvada ir vadovavosi tik ta parodymų dalimi, kurie leido priimti tokį neteisėtą ir teisiškai nepagristą sprendimą, t. y. vertino išskirtinai jį kaltinančius įrodymus, visiškai ignoruodamas jo parodymus bei jį teisinančius įrodymus, jais nesivadovavo.

3.3. Apeliantas pažymi, kad teismas, pripažindamas jį kaltu pagrinde rėmėsi nukentėjusiosios parodymais. Liudytojas A. L. parodė, kad pas jį atėjo nukentėjusioji ir prašė jo duoti mobilaus ryšio telefoną, kad galėtų paskambinti policijai, nes nuteistasis atėmė iš jos mobilaus ryšio telefoną ir apie kažkokį sumušimą net nekalbėjo. Liudytoja D. A. matė jį ir nukentėjusiąją būnant bendro koridoriaus patalpoje garsiai tarpusavyje kalbant ir jokių nusiskundimų iš nukentėjusiosios dėl jos sumušimo negirdėjo. Liudytoja G. S. parodė, kad gavo pranešimą apie vykstantį konfliktą. Atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji jai aiškino, kad nuteistasis išmetė nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefoną ir ją sumušė. Pagarsinus 2020 m. gruodžio 20 d. tarnybinį pranešimą ROIK 012222708967, G. S. patvirtino aplinkybes. Tačiau jame nurodyta, kad atvykus policijos pareigūnams nukentėjusioji skundėsi dėl išmesto telefono, o tik vėliau pasakė, kad ją mušė. Tačiau jokių sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno nesimatė. Taigi šie parodymai apie sumušimą yra išvestiniai, antriniai, atpasakoti pagal nukentėjusiosios aiškinimus.

3.4. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad 2020 m. gruodžio 20 d. 05.08 val. Kauno m. greitosios pagalbos stotyje buvo užregistruotas kvietimas adresu Partizanų g. 16-521, Kaune nukentėjusiajai. Tačiau, jis užregistruotas praėjus beveik penkioms valandoms nuo policijos iškvietimo ir neaišku kur per tą laiką buvo nukentėjusioji ir ką ji veikė, ir kur, kieno, ir kada ji galėjo būti sužalota. Kai buvo atvykę policijos pareigūnai jokių sužalojimų nesimatė ir nukentėjusioji medicininės pagalbos atsisakė. Be to, nukentėjusioji ir 2021 m. vasario 8 d. kreipėsi į bendrąjį pagalbos centrą analogišku pranešimu kaip 2020 m. gruodžio 20 d. dėl jos mobilaus ryšio telefono atėmimo, tačiau pranešimo aplinkybės, faktas nepasitvirtino, o tai įrodo nukentėjusiosios pastovius, melagingus, išgalvotus pranešimus.

3.5. Skundo autorius neginčija Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G 2935/2020 (02) dėl nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų, tačiau nėra jokių įrodymų, kad tuos sužalojimus padarė jis, išskyrus vienintelius nukentėjusiosios parodymus. Išvadoje nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti 2020 m. gruodžio 20 d., tačiau jokių sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno nebuvo, greitosios med. pagalbos ji atsisakė, o pati iškvietė tik po penkių valandų, kai neaišku ką ji per tas penkias valandas darė ir kur, su kuo buvo.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo U. G. gynėja advokatė Vitalija Smolenskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo U. G. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. U. G. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis U. G. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir prašo jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl įrodymų vertinimo

6. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo U. G. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, jas teisiškai įvertino. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados dėl apelianto veiksmų yra nepagrįstos, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad U. G. padarė jam inkriminuojamą veiką. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

8. Iš bylos medžiagos matyti, kad U. G. savo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teisme U. G. parodė, kad 2020 m. gruodžio 20 d. naktį nukentėjusiosios atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo ir telefono neatėmė. Tą vakarą, apie 19.00 val. pas juos buvo atėję svečių. Kadangi gyvena bendrabutyje, kur yra bendri patogumai, tai tiek svečiai, tiek jie patys vaikščiojo į bendrą tualetą, prausyklą, o kadangi bendrų patalpų durys su spyruokle, jos trankosi, todėl tai trukdė nukentėjusiajai. Apie 22.00 val., kai svečiai jau buvo išvykę, nukentėjusioji pradėjo šūkauti, todėl jie abu susibarė, ir nukentėjusioji iškvietė policijos pareigūnus. Nukentėjusioji pareigūnams iš pradžių sakė, kad jis iš nukentėjusiosios atėmė mobilaus ryšio telefoną, tačiau to jis nepadarė. Nukentėjusioji nuolat kviečia policijos pareigūnus, gal dėl triukšmo, kadangi kai jie vaikšto į bendras patalpas, jai atrodo, kad kelia triukšmą. Policijos pareigūnai atvyko apie vidurnaktį, o kada nukentėjusioji juos kvietė, nežino. Nukentėjusioji nuolat juos filmuoja. Tą vakarą jis buvo neblaivus, koks girtumo laipsnis buvo nustatytas, nepamena, tačiau visus savo veiksmus atsimena. Jo išgertas alkoholio kiekis įtakos konfliktui neturėjo, kadangi su nukentėjusiąja konfliktuoja nuolat ir būdamas blaivus (1 t., b. l. 171–172). Nors nuteistasis pirmosios instancijos teisme nurodė, jog nors buvo vartojęs alkoholio, tačiau visus savo veiksmus atsimena, tačiau iš jo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog šiuo klausimu nebuvo užtikrintas. 2021 m. sausio 7 d. apklausos metu parodė, kad po to kai jau iš jų buvo išvykę svečiai N. R. pradėjo priekaištauti dėl keliamo triukšmo, todėl kilo žodinis konfliktas, kurio metu vienas kitą išvadino necenzūriniais žodžiais. Kadangi buvo neblaivus, tai nelabai detaliai viską prisimena (1 t., b. l. 68–69).

9. Nukentėjusioji N. R. pirmosios instancijos teisme parodė, jog gyvena tame pačiame bendrabutyje kaip ir U. G. su šeima. Jie naudojasi bendrais patogumais, tačiau ji vengia į jas eiti, nes U. G. su šeima jau daug metų ją skriaudžia, bendras patalpas naudodami kaip savo. 2020 m. gruodžio 20 d. jis matė kaip pas U. G. atėjo svečiai. Kadangi šalyje buvo griežtos karantino sąlygos, ji norėjo nufilmuoti atėjusius svečius. Padarė du trumpus įrašus. Tiek U. G. su šeima, tiek svečiai dažnai vaikščiojo bendro naudojimo patalpose, trankė durimis, eidavo rūkyti į balkoną. Kai iš bendro naudojimo balkono, parūkiusios, išėjo U. G. sugyventinė ir jos draugė, jas nufilmavo. Tuo metu kaip tik iš buto išėjo ir U. G., kuris laikė savo buto duris atidaręs. Parūkiusios moterys, kurias ji nufilmavo, įėjo į kambarį, o U. G. pasakė „kad aš jos nematau“. Iš to suprato, kad jis kalba apie ją, nes U. G. ėjo link jos buto. Užsirakinusi savo buto duris, girdėjo, kad U. G. ilgą laiką už jų stovėjo ir laukė kol ji išeis. Girdėjo, kai išėjo svečiai, dar kiek palaukusi, nutarė išeiti iš buto. Nesitikėjo, kad U. G. jos vis dar lauks. Atidariusi duris, iš karto U. G. nematė, kadangi jis buvo už buto durų. Savo rankose ji laikė mobilaus ryšio telefoną, kurį U. G. čiupo iš jos rankų ir nuėjo link bendro naudojimo balkono. Ji pradėjo rėkti, kad grąžintų jos mobilaus ryšio telefoną, tačiau U. G. eidamas kažką darė jos mobilaus ryšio telefone. Nukentėjusiosios teigimu, galimai trynė vaizdo įrašus. Ji ėjo paskui U. G. ir vis garsiau rėkė, kad šis grąžintų jos mobilaus ryšio telefoną. Jis nuėjo į bendro naudojimo balkoną, kuriame buvo jo sugyventinė, ir metė jos mobilaus ryšio telefoną per balkoną. Sugyventinei U. G. pasakė, kad ši įrašytų, jog nukentėjusioji rėkia. Ji išbėgo į lauką ieškoti savo mobilaus ryšio telefono, kurį U. G. išmetė per bendro naudojimo balkoną. Buvo streso ir šoko būsenoje. Apibėgo aplink namą, tačiau mobilaus ryšio telefono nerado. Parbėgusi atgal, nubėgo pas kaimyną Alfonsą ir paprašė jo mobilaus ryšio telefono, kad galėtų paskambinti į bendrąjį pagalbos centrą. U. G. elgėsi iššaukiančiai, šaipėsi iš jos ir kartojo, kad ji kviestų policijos pareigūnus. Policijos pareigūnus ji iškvietė iš kaimyno mobilaus ryšio telefono, nubėgusi ir paprašiusi jo mobilaus ryšio telefono. Į butą, pas kaimyną nėjo. Po to nuėjo į bendro naudojimo balkoną, pažiūrėti ar niekas neapėmė jos mobilaus ryšio telefono, kadangi tame name gyvena daug U. G. draugų. Jai atėjus į bendro naudojimo balkoną, paskui ją atėjo ir U. G., kuris pradėjo kabinėtis ir neleido jai išeiti iš bendro naudojimo balkono. Jis „tampė“ bendro naudojimo balkono duris, vos durimis neprispaudė jos pirštų, užkabino balkono duris kabliuku, po to atkabino ir įleido ją į bendro naudojimo koridorių. U. G. kabinėjosi prie jos, šaipėsi ir vis kartojo „aš virusas, aš virusas“, aiškino, kad policijos pareigūnų ji gali laukti ir uždarytomis durimis. U. G. ją nubloškė į priešingą bendro naudojimo koridoriaus pusę, pasakė, kad ji numirs „durnyne“, grasino jai, kad nusiris nuo laiptų ir atrodė agresyvus, todėl ji labai bijojo. Tuomet U. G. ją pradėjo mušti, spardyti. Visų smūgių nespėjo suskaičiuoti, tačiau du kartus spyrė į pilvą, taip sukėlė stiprų fizinį skausmą. Pirmą kartą U. G. kairės rankos kumščiu sudavė jai į dešinę pusę. Spyrė į dešinę koją, mušė į dešinę ranką, pilvą, šoną. Ant dešinės šlaunies jai buvo didžiulė mėlynė, be to U. G. smūgiavo jai į ranką, pilvą, šoną. Tuo metu U. G. sugyventinė buvo šalia ir juokėsi. Po U. G. suduotų smūgių jautė skausmą, vos galėjo pavaikščioti. Tuoj po to atvyko policija. Iš karto po smūgių mėlynės neatsirado, tačiau labai skaudėjo, buvo paraudimas, po ko ėmė ryškėti ir mėlynės. Kuomet atvyko greitoji medicinos pagalba, ji parodė sumuštą koją, pilvą. Atvykusiems greitosios medicinos pagalbos darbuotojams parodė koją, pilvą, paaiškino, kad ją sumušė. Rodė ir sumuštas vietas, kurias buvo lengviau parodyti, kai buvo su chalatu. Be to, tada dar nematė visų sumušimų. Po sumušimo jautėsi labai prastai, juto skausmus, pykino, sunku ir psichologiškai. Nuvykus pas ekspertą jau matėsi ir didelė mėlynė (1 t., b. l. 172–173).

10. Teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo netikėti šiais nukentėjusiosios N. R. parodymais duotais pirmosios instancijos teisme. Nors nukentėjusioji skambinama Bendrajam pagalbos centrui, pranešė tik apie tai, jog nuteistasis U. G. iš jos atėmė mobilaus ryšio telefoną ir jį išmetė, neminėjo apie jos atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis U. G. nukentėjusiosios atžvilgiu fizinį smurtą vartojo jau po jos skambučio pagalbos centrui. Iš nukentėjusiosios N. R. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme matyti, jog ji skirtingose proceso stadijose nuosekliai nurodė U. G. jos atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus ir jų mąstą. Apie patirtą fizinį smurtą nukentėjusioji N. R. nurodė į įvykio vietą atvykusiai policijos pareigūnei G. S..

11. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja G. S. nurodė, jog detalių įvykio aplinkybių neatsimena, tačiau atsimena, jog nukentėjusioji aiškino, kad konfliktuoja su kaimynu, kuris atėmė iš jos telefoną ir išmetė. Taip pat liudytoja nurodė, kad nukentėjusioji aiškino ir tai, jog U. G. ją sumušė, ar rodė sumušimo vietas neatsimena. Tiksliai visas įvykio aplinkybes surašė savo tarnybiniame pranešime. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi perskaitė 2020 m. gruodžio 20 d. tarnybinį pranešimą (1 t., b. l. 63), kuriame nurodytas aplinkybes liudytoja patvirtino ir nurodė, kad akivaizdžių sumušimų pas nukentėjusiąją nesimatė. Nukentėjusioji skundėsi skausmu, nurodė kur jai skauda. Nukentėjusiosios neapžiūrėjo, nes tam neturi kompetencijos (1 t., b. l. 195). Tai, kad nukentėjusioji N. R. apie patirtą smurtą iš karto pranešė atvykusiems policijos pareigūnams patvirtina ir 2021 m. sausio 11 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 25–30). Iš šio protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtos kūno („Body“) kameros Nr. B0F1EC5FA832 garso ir vaizdo įrašai nuo 2020 m. gruodžio 20 d. 00.40 val. iki 2020 m. gruodžio 20 d. 01.05 val., kuriuose girdisi kaip pareigūnė G. S. kitam pareigūnui nurodo, jog nukentėjusioji nurodė, kad buvo ir sumušta. Taip pat girdisi kaip pareigūnė G. S. telefonu kalbasi su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtoju ir nurodo, kad reikalingi Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus pareigūnai, nes nukentėjusioji nurodė, jog buvo mušama kumščiais ir spardoma.

12. Taip pat pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai A. L. ir D. A. nenurodė, jog nukentėjusioji N. R. neišsakė jokių nusiskundimų dėl smurto vartojimo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. L. nurodė, kad 2020 m. gruodžio 20 d. apie vidurnaktį, bendro naudojimo koridoriuje girdėjo šauksmus „atiduok telefoną“. Atpažino, kad tai šaukė nukentėjusioji. Praėjus kuriam laikui į jo buto duris pasibeldė N. R., kuri paprašė duoti mobilaus ryšio telefoną bei surinkti bendrąjį pagalbos numerį „112“. Paskambinus bendruoju pagalbos telefonu, nukentėjusioji nurodė, kad U. G. atėmė iš jos mobilaus ryšio telefoną ir išmetė per bendro naudojimo balkoną. Nukentėjusioji bandė ieškoti savo mobilaus ryšio telefono lauke, tačiau buvo tamsu ir jo nerado. Paskambinusi ir pranešusi apie įvykį, nukentėjusioji grąžino jam mobilaus ryšio telefoną ir nuėjo laukti policijos pareigūnų (1 t., b. l. 173–174). Taigi iš šio liudytojų parodymų matyti, jog nukentėjusioji N. R. pas jį buvo atėjusi tuo metu, kai U. G. buvo atėmęs telefoną, o smurto dar nebuvo vartojęs. Taip pat pirmosios instancijos teisme buvo apklausta ir nuteistojo U. G. sugyventinė D. A., kuri nurodė, kad nuolatos U. G. nestebėjo, jis buvo išėjęs į bendro naudojimo patalpas ir jo kambaryje nebuvo 10-15 min (1 t., b. l. 175). Taigi iš minėtos liudytojos parodymų akivaizdu, kad ji ir galėjo nematyti U. G. atliktų smurtinių veiksmų nukentėjusiosios N. R. atžvilgiu. Be to, vertinant šios liudytojos parodymus negalima neatsižvelgti ir į tai, jog ji yra nuteistojo sugyventinė.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo nuosprendžio išvadų nepaneigia ir ta aplinkybė, jog nukentėjusioji N. R. į medikus kreipėsi tik 2020 m. gruodžio 20 d. 05.08 val. Nuteistasis U. G. skunde nurodė, jog jis neginčija teismo medicinos specialisto išvadoje nukentėjusiajai N. R. nustatytų sužalojimų, tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog kreipimasis į medikus užregistruotas praėjus beveik penkioms valandoms nuo policijos iškvietimo ir neaišku kur per tą laiką buvo nukentėjusioji ir ką ji veikė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nežiūrint į tai, jog nukentėjusiosios N. R. skambutis Bendrajam pagalbos centrui dėl policijos kvietimo buvo užregistruotas 2020 m. gruodžio 20 d. 00.30 val., tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios N. R. apklausa, kurioje ji išsamiai nurodė U. G. smurtinius veiksmus buvo baigta tik 2020 m. gruodžio 20 d. 03.13 val. (1 t., b. l. 5–10). Taigi tiek iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo ir jo priedų, tiek iš pranešimo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą bei įvykio vietos apžiūros protokole matyti, jog ilgą laiko tarpą po įvykio su nukentėjusiąja N. R. buvo atliekami proceso veiksmai, todėl tik jiems pasibaigus nukentėjusioji pasijutusi blogai kreipėsi į medikus, kuriems taip pat išsamiai nurodė į kurias vietas U. G. sudavė jais smūgius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo U. G. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

14. Nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, paliko neišspręstas abejones dėl įvykio aplinkybių ir apelianto kaltės, o skundžiamame nuosprendyje daromų išvadų nepagrindė išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai ir iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl U. G. kaltės yra nepagrįstos. Remdamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis U. G. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti apylinkės teismo nuosprendį, nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

15. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. gegužės 4 d. pažyma Nr. (12.33 Mr) PT-3250 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąją U. G., sudaro 81 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas.

16. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra nepagrįstas, taip pat bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis U. G. dirba. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam U. G. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl ji išieškotina iš nuteistojo U. G. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo U. G. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo U. G. 81 Eur (aštuoniasdešimt vieną eurą), antrinės teisinės pagalbos išlaidas susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, įmokos kodas 5630, o mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinė pagalbą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algirdas GiedraitisJurga VasiliauskienėAušra Vingilė