Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria D. D. skundas netenkintas, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio 2014 m. sausio 27 d. nutarimas, kuriuo D. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 110 str. 10 d. ir nubaustas 500 (penkių šimtų) litų bauda, paliktas nepakeistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. sausio 27 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyriausiojo tyrėjo D. N. nutarimu, D. D. buvo pripažintas kaltu pagal LR ATPK 110 str. 10 d., jam paskirta 500 (penkių šimtų) litų bauda, už tai, kad 2014 m. sausio 19 d., apie 12.25 val., Vilniuje, Salininkų g. 145, viešoje vietoje, jo priežiūroje buvę du Vokiečių aviganiai, juodos spalvos patinas ir patelė, sudraskė Biglio veislės šunį, įkando V. C., dėl to padaryta žala V. C. ir jos turtui. Šunys nustatyta tvarka įregistruoti.

Nesutikdamas su priimtu nutarimu, D. D. jį apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi jo skundą atmetė.

Apeliantas neginčija, jog 2014 m. sausio 19 d., nuosavoje valdoje laikomi Vokiečių aviganiai sudraskė Biglio veislės šuniuką, kuris kaip manoma, per tvoros tarpą pateko į privačią teritoriją, tačiau visiškai nesutinka su skundžiamame nutarime nurodytomis aplinkybėmis, jog Biglio veislės šuniukas buvo sudraskytas viešoje vietoje, gatvėje. Pareigūnai, neturėdami specialių žinių konstatavo, kad apeliantui priklausantys Vokiečių aviganių veislės šunys peršoko tvorą, sudraskė Biglio veislės šuniuką viešoje vietoje ir patys atsidarę vartus, nusinešė šuniuką toliau doroti į privačią teritoriją. Apeliantas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms (liudytoja V. C. pakeitė parodymus teisme, kad šunys peršoko tvorą, o ne atbėgo iš už namo kampo, kaip nurodė 2014-01-19 pareiškime), prašė teismo, vadovaujantis LR BK 205 str., paskirti objekto tyrimą, šiuo konkrečiu atveju vartų, ar galėjo vokiečių aviganiai peršokti tvorą ir patys atsidaryti vartus, esant tokiam vartų mechanizmui, tačiau teismas prašymą atmetė.

Teismas taip pat atmetė prašymą apklausti liudytoja D. B., kuri galėjo paliudyti, kad J. B. kreipėsi į kaimynus ir į netoli privačios teritorijos esančią parduotuvės darbuotoją, t. y. ją - D. B. su prašymu, išsiaiškinti ar kas matė šį įvykį. D. B. pavyko surasti liudytoją Š. G., kuris tuo metu buvo užėjęs į parduotuvę, esančią šalia D. D. privačios teritorijos ir papasakojo, kad matė, kaip moteris, kuri buvo apsirengusi balta kepure ir tamsia striuke, atidarė vartus, traukėsi nuo jų ir, kad už vartų matė du vilkšunių veislės šunis, kurie sėlino link jos. Tačiau, nors liudytojas Š. G. nuvyko į Vilniaus apskrities VPK 2 policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrį nutarimo priėmimo dieną. t.y. 2014-01-27 d., tačiau pareigūnai atsisakė apklausti minėtą liudytoją ir priėmė nutarimą. Pareigūnai sutiko apklausti liudytoją tik tuomet, kai apeliantas pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui skundą. Pareigūnai Š. G. apklausė 2014-01-30 ir bylą kartu su apelianto skundu bei liudytojo Š. G. apklausos protokolu bei kita surinkta medžiaga persiuntė Vilniaus miesto apylinkės teismui. Tačiau, nei policijos pareigūnai, nei Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėdamas bylą nevertino liudytojo Š. G. parodymų, tuo pažeisdami lygybės prieš įstatymą principą ir įrodymų vertinimo taisykles. Š. G., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, neatvyko dėl to, kad gydėsi ligoninėje, tačiau teisėjas pripažino, kad išnaudojo visas galimybes apklausti nurodytą liudytoją. Teismas ne tik atsisakė apklausti liudytoją teismo posėdžio metu, tačiau ir nevertino liudytojo Š. G. duotų parodymų policijos pareigūnams.

Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nevertino ir to fakto, kad D. D. teritorija yra aptverta, vartų mechanizmas patikimas ir, kad patys šunys neturi galimybės atsidaryti vartų ir niekada per šešerius metus nebuvo patys atidarę vartų, o juolab niekada nėra peršokę tvoros. Teismas, priimdamas nutarimą vertino patrulės R. D. parodymus, kuri neturi specialių žinių, įvertinti tiek vartų patikimumą, tiek galimybę juos atidaryti šunims. Todėl manytina. kad nurodyta versija, kad šuo galėjo pats atidaryti vartus, neįrodyta.

Pabrėžiama, kad apylinkės teismas neatsižvelgė ir į tai, kad už vartų kraujo pėdsakai galėjo likti tuomet kai V. C. atidarė vartus ir pro atvirus vartus šunys išbėgo į gatvę. Nevertino ir labiausia tikėtinos versijos, kaip ir liudytojo apklausos protokole nurodė Š. G., kad jis matė, kaip V. C. pati atidarė vartus ir įėjo į privačią teritoriją. Labai tikėtina, kad V. C. ėjo į privačią teritoriją gelbėti šuniuko, kuris būdamas labai mažo dydžio galėjo pralįsti pro tvoros tarpą.

Pasak apelianto, teismas nevertino jo paties, liudytojų J. B. ir V. B. parodymų, kad V. C. buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Teismui nekėlė jokių abejonių, kad V. C., būdama neblaivi, negalėjo adekvačiai vertinti situacijos ir atidariusi vartus įėjo į kiemą gelbėti savo šuniuko, kuris galimai pralindo pro tvoros tarpą. Aplinkybę, kad V. C. įėjo į kiemą patvirtino pati, nors liudydama teisme parodymus dėl neaiškių priežasčių pakeitė. Nevertino ir tos aplinkybės, kad liudytoja J. B. prašė pareigūnės R. D., patikrinti V. C. blaivumą. Nors teisme R. D. patvirtino, kad ji tik paklausė, ar V. C. nevartojo alkoholio, o V. C. patikinus, kad alkoholį vartojo iš vakaro, blaivumo netikrino. Taip pat pareiškėjas mano, kad teismas visiškai nepagrįstai atmetė liudytojų parodymus dėl V. C. neblaivumo teigdamas, kad nagrinėjant šią bylą neturi reikšmės ar V. C. įvykio metu buvo blaivi ir ši aplinkybė nesusijusi su šia byla. Būtent V. C. elgesį atidaryti privačios teritorijos vartus, kur yra du vokiečių aviganiai, ir nulėmė tai, kad V. C. buvo neblaivi ir negalėjo adekvačiai įvertinti situacijos bei galimų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

D. D. apeliacinis skundas atmestinas.

LR ATPK 257 str. numato, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš LR ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamoje nutartyje argumentuotai pateikė savo išvadas, su kuriomis aukštesnysis teismas sutinka.

LR ATPK 110 str. 10 d. nustatyta, kad kovinių šunų, kovinių šunų mišrūnų ar pavojingų šunų mišrūnų įvežimas, įsigijimas, veisimas, naudojimas, prekyba jais, taip pat neteisėtas jų laikymas, dėl kurių atsirado žala asmens sveikatai ar turtui, užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo.

D. D. 2014 m. sausio 27 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyriausiojo tyrėjo D. N. nutarimu, pripažintas kaltu už tai, kad 2014 m. sausio 19 d., apie 12.25 val., Vilniuje, Salininkų g. 145, viešoje vietoje, jo priežiūroje buvę du Vokiečių aviganiai, juodos spalvos patinas ir patelė, sudraskė Biglio veislės šunį, įkando V. C., dėl to padaryta žala V. C. ir jos turtui.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. C. B. veislės šuniukas pats pateko į privačią D. D. teritoriją, kurioje lakstė du palaidi Vokiečių aviganių veislės, sudraskę į jų teritoriją patekusį šuniuką, tačiau byloje nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ši apelianto versija paneigta.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta V. C. paaiškino, kad 2014 m. sausio 19 d., apie 12.25 val., ji ėjo Salininkų g. 145 Vilniuje esančiu taku. Pavadėliu ji vedėsi dukrai priklausantį Biglių veislės šunį. Jai praeinant D. D. namų valdą, per ją juosiančią tvorą peršoko ir į gatvę išbėgo aviganis šuo. Tuo pačiu metu, kitas aviganis šuo atstūmė tvoros vartus ir taip pat išbėgo į gatvę. Išbėgę šunys nutraukė pavadėlį, nusitempė jos vestą šunį į D. D. kiemą ir sudraskė. Jai ginant savo šunį, vilkšuniai įkando į rankos pirštą ir dešinį dilbį. Liudytoja teisme paaiškino, kad jos rūbai ir batai buvo kruvini ir tai matė į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Liudytoja teismui pateikė specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad jai buvo padaryta kastinė rankos piršto žaizda.

Įvertinus šiuos V. C. parodymus kitų bylos duomenų kontekste, pagrindo jais abejoti nėra. Liudytoja nuosekliai ir detaliai paaiškino nagrinėjimo įvykio aplinkybes, jokių esminių prieštaravimų moters parodymuose, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas neįžvelgia. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, jog tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų parodymuose, negali būti laikomi pagrindu jais nesivadovauti. Tuo tarpu paneigiant D. D. nurodytas aplinkybes, jog įvykio metu minėta liudytoja galimai buvo neblaivi, akcentuotina, kad ši aplinkybė byloje nenustatyta, o į įvykio vietą atvykusi pareigūnė R. D., apklausiama teismo posėdžio metu, patvirtino nemananti, jog V. C. įvykio metu buvo neblaivi, pažymėdama, kad ji elgėsi visiškai adekvačiai, vaikščiodama nesvirduliavo.

Sprendžiant D. D. kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo klausimą, svarbūs pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos R. D. parodymai. Ji paaiškino, jog pagal gautą pranešimą, su kolega nuvyko į įvykio vietą. Juos pasitiko šoko ištikta, sužeista ranka moteris, ant kurios batų matėsi kraujas. Moteris paaiškino, kad ėjo taku, su pavadėliu vedėsi šuniuką. Tuo metu iš D. D. namų valdos, iššoku du aviganiai šunys, kurie pagriebė jos šunį (nutraukė pavadėlį), nusitempė į savo teritoriją (kiemą) ir sudraskė. Liudytoja patvirtino, kad policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą, ant tako, kuriuo ėjo moteris, matėsi į kraują panašios dėmės. D. D. namo teritorija jau buvo aptvarkyta, sudraskyto šuns lavonas padėtas nuošaliau. Papildomai liudytoja paaiškino, kad yra kinologė, dirba su šunimis ir atsakingai gali pareikšti, kad Bigių veislės šuo niekada pats neis pas Vokiečių aviganius. Liudytoja teigė, kad akivaizdžiai buvo matyti, jog moters vesto šuns užpuolimas įvyko gatvėje. Įvykio vietoje buvusiam D. D. ji pademonstravo kaip lengvai atsidaro jo namo valdą juosiančios tvoros vartai. Pabrėžė, kad D. D. šunys buvo agresyvūs.

Netikėti policijos pareigūnės parodymais, patvirtinančiais, kad D. D. šunys V. C. pavadėliu vestą šuniuką užpuolė gatvėje, teismas neturi pagrindo. Liudytoja, būdama kinologė, turėdama patirties darbe su šunimis, kategoriškai paneigė aplinkybę, jog Biglių veislės šuniukas galėjo pro vartus pats įeiti į D. D. aptvertą namo teritoriją, tuo pačiu patvirtindama, kad ant kelio, šalia D. D. privačios teritorijos, buvo aiškiai matomos kraujo žymės.

Aplinkybę, jog ant viešo kelio buvo matomos kraujo žymės, patvirtina ir byloje esančios įvykio vietos fotonuotraukos (b. l. 27-36). Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad pavadėlis, kuriuo buvo vedamas Biglių veislės šuniukas, įvykio metu buvo nutrauktas. Atsižvelgiant į šuns dydį, versija, jog šuniukas pavadėlį nutraukė pats ir pats įėjo į privačią D. D. teritoriją, atmestina.

Šių aplinkybių plotmėje vertinant apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog Biglių veislės šuniukas pats pateko į apelianto namo teritoriją, spręstina, kad ji neįtikinama, nelogiška ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Atmetant šią versiją, pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš byloje esančių įvykio vietos fotonuotraukų, nuo žemės iki vartų apačios tarpas yra labai nedidelis, šuo pro tokį tarpą negalėtų pralįsti.

Analizuojant apeliacinio skundo argumentus, jog D. D. priklausantys vokiečių aviganių veislės šunys negalėjo atidaryti namo kiemo vartų, kadangi jie yra tvarkingi, užrakinami skląsčiu, sunkiai atidaromi, atkreiptinas dėmesys į policijos pareigūnės R. D. parodymus bei jos tarnybiniame pranešime (b. l. 22) užfiksuotas aplinkybes. Ji teismo posėdžio metu paaiškino, kad pabandžiusi pastumti užsklęstus D. D. kiemo vartus, ji parodė pastarajam, kad jie lengvai atsidaro, tarnybiniame pranešime nurodė, kad užsklęsti vartai juos pajudinus atsidaro. Teismo posėdžio metu D. D. patvirtino, jog pareigūnė, atvykusi į įvykio vietą, parodė jam, kad kiemo vartai lengvai atsidaro, šios aplinkybės teisme jis neginčijo, kas neabejotinai paneigia apelianto teiginius, jog jo kiemo vartai įvykio metu buvo tvarkingi.

Esant nustatytoms aplinkybėms, abejoti D. D. kalte padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Nei pats D. D., nei teismo posėdžio metu apklausti asmenys tiesiogiai nagrinėjimo įvykio nematė, tuo tarpu vienintelė įvykio liudytoja V. C. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog jos vedamas Biglių veislės šuo D. D. priklausančių šunų buvo pradėtas kandžioti viešoje vietoje, ir tik po to, jis buvo nutemptas į privačią teritoriją. Šios aplinkybės patvirtintos ir aukščiau aptartais bylos duomenimis.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teismo posėdžio metu neapklausė liudytojo Š. G., tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nelaikytina esmine aplinkybe, kurios pagrindu gali būti naikinamas teisėtas ir pagrįstas Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Š. G. į administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimą buvo kviečiamas du kartus, abu kartus šaukimai jam nebuvo įteikti, kadangi jų pastarasis neatsiėmė. 2014 m. balandžio 15 d. teismo posėdžio metu advokato padėjėja G. G. informavo teismą, jog Š. G. nėra grįžęs iš užsienio, todėl į teismo posėdį atvykti negalėjo, papildomai pažymėdama, kad į Lietuvą jis grįš po dviejų mėnesių. 2014 m. gegužės 13 d. teismo posėdžio metu, advokato padėjėja G. G. informavo teismą, kad buvo nuėjusi į Š. G. namus, tačiau nieko nerado, nežino, ar jis grįžo iš kelionės, pažymėdama, kad pastarasis turėjo dviems mėnesiams vykti į Pranzūciją. Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad byloje esant pakankamai duomenų, patvirtinančių D. D. kaltę, nepavykus apklausti liudytojo, teismas pagrįstai, nevilkindamas bylos nagrinėjimo, išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą nepaklausus minėto liudytojo. Šie teismo veiksmai neprieštarauja LR ATPK įtvirtintoms nuostatoms, kadangi buvo išnaudotos visos galimybės apklausti liudytoją teisme, tačiau to padaryti nepavyko.

Atmetant apelianto skundo argumentus, kad apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo Š. G. parodymais, duotais 2014 m. sausio 30 d. apklausos metu (b. l. 12), pažymėtina, kad teismas, priimdamas procesinį sprendimą administracinio teisės pažeidimo byloje privalo vadovautis tik tais įrodymai, kurie buvo patikrinti teismo posėdžio metu. Tuo tarpu nepatikrinus šio asmens parodymų patikimumo, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, esant abejonėms dėl jo asmenybės (byloje pateikti duomenys iš kurių matyti, jog Š. G. du kartus buvo baustas administracine tvarka už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo), teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai šiais parodymais nesivadovavo.

Kritiškai vertintini ir apelianto argumentai dėl apylinkės teismo posėdžio metu netenkinto prašymo atlikti byloje objektų tyrimą, galintį patvirtinti, ar jam priklausantys šunys galėjo patys atidaryti užsklęstus vartus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atmesdamas tokį apelianto prašymą, tokio pobūdžio prašymo vykdymas būtų neįmanomas praktiškai, t. y. neįmanoma grįžti į analogišką situaciją ir atlikti eksperimentą su Vokiečių aviganių veislės šunimis tikrinant, ar jie gali atidaryti vartus, ar ne. Tokiai teismo išvadai pritartina.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, kurių pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

D. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.