- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-17
- Bylos Nr.
- 1A-351-337-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas (pirm.), Eligijus Gladutis, Algirdas Gaputis
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Nuteistasis
- S. S.
- Advokatai
- Darius Karvelis, Alfonsas Mašalas
Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-351-337/2010
Teisėja Vaida Dirgėlienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. rugsėjo 17 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Algirdo Gapučio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-03-08 nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams dešimčiai mėnesių, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš S. S. priteista: 9314 Lt Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM, 10000 Lt A. V. neturtinei žalai atlyginti, 320 Lt į valstybės biudžetą už antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajam.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio 16 d. jam būnant su motina E. S., teta A. B. ir T. B. namuose (duomenys neskelbtini), ir geriant alkoholinius gėrimus, vakare pas juos atėjus A. V. su R. V., N. K. ir I. Č., A. V. su S. S. susistumdė ir apie 22 val. kilusio konflikto metu S. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš asmeninių paskatų, tyčia peiliu dūrė A. V. vieną kartą į nugarą ir vieną kartą į krūtinę, padarydamas jam dvi durtines kiaurymines žaizdas, vieną žaizdą krūtinės kairėje pusėje ir vieną žaizdą nugaroje, tokiais savo veiksmais S. S. sunkiai sutrikdė A. V. sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis S. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-03-08 nuosprendį ir priimti jį išteisinantį nuosprendį, arba minėtą teismo nuosprendį pakeisti sušvelninant jam paskirtą bausmę. Apeliantas nesutinka su skundžiamu teismo nuosprendžiu ir mano, kad jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, be to, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė. Apeliantas teigia nepadaręs jokio nusikaltimo. Sutinkamai su jo teiginiais, jo santykiai su A. V. visada buvo įtempti, nes pastarasis visuomet kabinėjosi ir norėjo juo atsikratyti. Apeliantas nurodo, kad A. V. su savo sugyventine I. Č. ir broliu R. V., jau anksčiau puldinėjo jį, jo namą (duomenys neskelbtini), kas buvo įrodyta teismo metu. Pats nukentėjusysis A. V. ir liudytoja I. Č. teisme patvirtino, kad A. V. su laužtuvu rankose buvo atėjęs pas apeliantą į (duomenys neskelbtini) esantį namą. Apelianto manymu, teismas šališkai įvertino byloje surinktą medžiagą ir jį nuteisė už tai, kad jis gynė save ir savo tetą. Nurodo, kad nukentėjusysis A. V. su dviem draugais ir sugyventine, prieš įsiverždami į jo gyvenamąsias patalpas, siekdami išprovokuoti konfliktą, paleido prie jo namų pririštą šunį. A. V. teismo posėdžio metu parodė, jog šunį paleido I. Č.. A. V. su minėtais asmenimis įsiveržus į jo namus, A. V. iš pradžių pradėjo kibti prie jo, apelianto, tetos, o jam ginant ją, puolė ir jį. Teigia, kad viskas įvyko jam didžiai susijaudinus dėl neteisėto ir įžeidžiančio nukentėjusiojo elgesio jo, apelianto, namuose. Todėl jo veika turi būti perkvalifikuota į BK 136 str. Be to, apeliantas nurodė, kad specialisto išvada patvirtina tai, jog A. V. sutrenkė jam galvą. Taip pat A. V. parodė, kad jį, apeliantą, sulaikius, šis apsigyveno apelianto namuose. Apeliantas skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog (duomenys neskelbtini) esantį namą jam testamentu paliko tėvas S. S., tik registrų centre neužregistruota, kad šis namas yra jo nuosavybė. Nuteistasis skunde nurodo, kad tyrėja J. L. „fabrikavo“ bylą, todėl pagal jo skundą buvo nušalinta. Taip pat skunde teigiama, kad po eksperto dalyvavimo teismo posėdyje paaiškėjo, jog A. V. įdurta ne tris kartus, o tik du, kai jis, apeliantas, gynėsi.
Netenkinant prašymo dėl išteisinimo, apeliantas prašo atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei jo asmenybę sušvelninti jam paskirtą bausmę. Mano, kad pernelyg ilgas jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas labai paveiks jo socialinius ryšius – jis neteks namo, negalės auginti vaiko ir padėti senyvo amžiaus motinai. Todėl jam būtų tikslinga skirti trumpesnę laisvės atėmimo bausmę, taip pat sumažinti ar atmesti iš jo priteistos neturtinės žalos ieškinį.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo atstovas ir prokurorė prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo S. S. padarytą nusikalstamą veiką, tinkamai paskyrė jam bausmę ir teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Apeliantas ginčija savo kaltę, taip pat nesutinka su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacija, paskirta bausme bei iš jo priteistu neturtinės žalos atlyginimu, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti.
Apeliacinio skundo pradžioje nuteistasis nurodo nepadaręs jokio nusikaltimo, tačiau vėliau skunde teigia įvykio metu gynęs save bei savo tetą, kas apelianto manymu, sąlygoja jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 136 str., o ne pagal BK 135 str. 1 d. Apeliantas skunde tam tikrais teiginiais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, pateikdamas byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo, liudytojų bei paties nuteistojo parodymais, įvykio vietos apžiūros, parodymo atpažinti bei parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis, specialisto išvada, ekspertizės aktu bei kitais byloje esančiais duomenimis, kurių pagrindu konstatavo S. S. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 135 str. 1 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, ir išteisinti jį dėl jo nėra jokio pagrindo.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2009 m. balandžio 16 d. namuose (duomenys neskelbtini), buvo sunkiai sutrikdyta A. V. sveikata. Sveikatos sutrikdymą patvirtina byloje esanti specialisto išvada ir ekspertizės aktas, kuriais abejoti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė kelis kartus dūręs peiliu A. V.. Nukentėjusysis parodė, kad jam nusisukus eiti iš kambario, jis pajuto smūgį į nugarą. Nei vienas įvykio vietoje buvęs liudytojas nematė paties nuteistojo S. S. dūrimo peiliu A. V. į nugarą fakto. Liudytoja I. Č. tik matė, kaip iškrito peilis, po ko A. V. nugriuvo. Nukentėjusiajam nugriuvus, liudytojai R. V., N. K. matė A. V. nugaroje dūrį. Taigi, aukščiau nurodytais įrodymais neginčytinai konstatuota, kad teismo medikų nustatytus sužalojimus A. V. padarė būtent apeliantas S. S.. Apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad peiliu A. V. dūrė norėdamas apsiginti nuo jo, būdamas susijaudinęs bei išsigandęs A. V.. Tačiau šių apelianto teiginių nepagrindžia jokie objektyvūs bylos duomenys, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti. Nukentėjusysis parodė, tai iš dalies ar visiškai patvirtino ir liudytojai T. B., N. K., I. Č., B. E. S., kad tarp jo ir S. S. prieš pastarojo dūrį peiliu buvo susistumdymas, susikabinimas rankomis, tačiau jokių smūgių nebuvo. Netikėti pastarųjų vienų kitus patvirtinančiais parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl, net specialisto išvada konstatavus nuteistajam atitinkamus sužalojimus, neginčytinai teigti, kad jie padaryti nukentėjusiojo ir nuteistojo susistumdymo metu, negalima. Nei vienas įvykį matęs liudytojas neparodė minėtoje susikibimo situacijoje įžvelgęs kokį tai nuteistojo ar kitų įvykio vietoje buvusių asmenų sveikatai ar gyvybei realiai keliantį pavojų. Liudytoja I. Č. parodė, kad nukentėjusysis ir nuteistasis buvo tik susikibę rankomis, jokio pavojaus nebuvo. Nei liudytoja T. B., nei B. E. S., nei A. B. neparodė buvus aplinkybėms, kad jas reiktų ginti nuo kokio tai A. V. pavojingo elgesio. Taigi, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nukentėjusiojo elgesys, pagal savo pobūdį bei apimtį (pasireiškė trumpai trukusiu susistumdymu su nuteistuoju) nelaikytinas BK 136 str. prasme neteisėtu ar itin įžeidžiančiu kaltininką ar staiga sukėlusiu kaltininko didelį susijaudinimą. Neteisėtais asmens veiksmais laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali pasireikšti kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Pastarųjų aplinkybių byloje nenustatyta, jų esantys duomenys nepatvirtina. Taip pat nenustatyti ir itin įžeidžiantį nukentėjusiojo elgesį rodantys tyčiniai į moralės bei dorovės principų ar žmogaus garbės ir orumo pažeidimą nukreipti veiksmai. Taigi, faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina buvus nuteistojo dideliam nukentėjusiojo sukeltam susijaudinimui. Be to, net ir sutinkant su apelianto teiginiu, kad jis buvusią situaciją subjektyviai vertino kaip pavojingą, dūris peiliu į nugarą nukentėjusiajam nusisukus bei išeinant rodo nuteistojo suvokto pavojaus pasibaigimą bei šio tyčinius veiksmus nebesant grėsmei.
Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, nustatė, kad nuteistasis S. S. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas nuostatas darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. S. kaltu pagal BK 135 str. 1 d., todėl išteisinti jį iš pastarojo ar veiką perkvalifikuoti į BK 136 str. nėra pagrindo. Skunde nurodomos aplinkybės – kad dar iki įvykio nuteistojo santykiai su nukentėjusiuoju buvo įtempti ir siekiant išprovokuoti konfliktą prieš pat įvykį nuo grandinės buvo paleistas šuo, taip pat aplinkybės apie nuteistojo nuosavybę – išvados dėl apelianto S. S. kaltės nepaneigia.
Netenkintinas ir apelianto S. S. prašymas sušvelninti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Nuteistajam S. S. bausmė pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta sankcijos ribose, nepažeidžiant BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir nėra pagrindo sušvelninti jam paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, įvertino BK 54 straipsnių 2 dalyje numatytų aplinkybių reikšmę, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, į kaltės formą ir rūšį, padarymo motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos padarymo stadiją (padarytas tyčinis, baigtas, sunkus nusikaltimas), kaltininko asmenybę (S. S. neteistas, teistumai išnykę, nedirbantis), taip pat atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes bei nurodė bausmės skyrimo motyvus. Įvertinus šias aplinkybes, S. S. už padarytą nusikalstamą veiką paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kuri savo dydžiu yra mažesnė už BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo. Skunde apelianto nurodoma aplinkybė apie jam paskirtos bausmės neigiamą poveikį socialiniams ryšiams minėtos išvados nepaneigia. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių S. S. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta. Remiantis išdėstytu apeliantui mažinti ar švelninti bausmę nėra jokio pagrindo.
Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas apelianto S. S. prašymas sumažinti ar atmesti iš jo priteistos neturtinės žalos dydį. Šio prašymo nuteistasis niekaip nemotyvuoja, o teisėjų kolegija visiškai sutinka su šio klausimo išsprendimu skundžiamame teismo nuosprendyje ir nemato jokio pagrindo keisti jį šioje dalyje. Abejonių dėl nukentėjusiojo patirtų negatyvių neturtinės žalos turinį sudarančių padarinių (fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai bei kt.) nekyla. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistinos neturtinės žalos pagrįstumo bei jos dydžio klausimą, CK 6.250 straipsnio nuostatų nepažeidė ir nuosprendyje nurodė išsamius motyvus dėl nustatytino neturtinės žalos dydžio. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas racionaliai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgė, be kita ko, ir į nusikalstamos veikos padarinius, aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas A. V. padarytos neturtinės žalos dydis aiškiai sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams neprieštarauja ir yra adekvatus padarytai žalai. Jokių naujų, teismo nuosprendyje neįvertintų aplinkybių, turinčių esminę reikšmę nustatant neturtinės žalos dydį, byloje nėra. Tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantas skunde, todėl mažinti nuosprendžiu nustatytą neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.
Skunde iš esmės deklaratyviai teigiama apie teismo šališkumą. Šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl S. S. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto bei jo gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra. Be to, nuteistajam nepalankus įrodymų vertinimas nėra pagrindas konstatuoti teismo šališkumą. Taip pat kritiškai vertinami skundo teiginiai apie šios bylos „fabrikavimą“, nes jie tėra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo S. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo S. S. apeliacinį skundą atmesti.