Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-11-09 · Byla Nr. N-444-1815-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-11-09
Bylos Nr.
N-444-1815-07
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas, Virgilijus Valančius
Kategorijos
  • 26.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N1–1815/2007Procesinio sprendimo kategorija 26.2, 45 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 18 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Utenos rajono policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros poskyrio (toliau – ir Institucija) 2006 m. gegužės 2 d. nutarimu už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 2 dalyje, padarymą R. A. paskirta administracinė nuobauda – 1600 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 19 mėnesių. R. A. 2007 m. vasario 20 d. kreipėsi į Instituciją prašydamas sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, tačiau Utenos rajono policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros poskyrio 2007 m. kovo 14 d. nutarimu prašymas buvo nepatenkintas nustačius, jog R. A. neišpildė visų, ATPK 329 straipsnyje, nustatytų reikalavimų, o padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas vienas grubiausių bei tyčinis.

II.

Nesutikdamas su 2007 m. kovo 14 d. nutarimu, R. A. kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti minėtą nutarimą ir sutrumpinti jam teisės vairuoti atėmimo terminą. Skunde nurodė, kad skundžiamas nutarimas priimtas dviem pagrindais: pirma, neva neišpildytos ATPK 329 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, o būtent - nepateikti darbdavio ar visuomeninės organizacijos tarpininkavimo dokumentai; antra, padarytas pažeidimas buvo tyčinis ir grubus. Dėl pirmojo pagrindo pasisakė, jog yra išpildęs visas įstatyme numatytas sąlygas, t. y. paskirtą baudą sumokėjo, praėjo daugiau nei pusė paskirtojo teisės vairuoto atėmimo termino, naujo administracinio teisės pažeidimo nepadarė, Alkoholio ir narkotikų žalos žmogaus sveikatai kursus išklausė. Pažymėjo, jog darbdavio ar visuomeninės organizacijos tarpininkavimo dokumentų jis pateikti negali, nes nėra jokios visuomeninės organizacijos narys, yra registruotas darbo biržoje bedarbis, tačiau yra įsigijęs verslo liudijimą, todėl yra pats sau darbdavys. Dėl padaryto pažeidimo pobūdžio pabrėžė, jog įstatymas nesuteikia Institucijai teisės sprendžiant teisės vairuoti atėmimo termino sutrumpinimo klausimą atsižvelgti į pažeidėjo kaltę. Taip pat prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ATPK 329 straipsnio normos, numatančios, jog turi būti pateiktas darbdavio tarpininkavimo dokumentas net ir tais atvejais, kai asmuo dirba pagal verslo liudijimą. Reiškė nuomonę, jog toks reglamentavimas diskriminuoja asmenis, turinčius individualią įmonę ar dirbančius pagal verslo liudijimą. Taip pat nurodė, jog teisė vairuoti jam gyvybiškai reikalinga, nes vykdoma veikla dažniausiai vyksta toli nuo gyvenamosios vietos, gyvena Utenoje su motina pensininke, kuri yra II grupės invalidė, ir dėl pastarosios ligos jis privalo kiekvieną dieną grįžti į namus.

III.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 18 d. nutartimi R. A. skundą atmetė. Tokį sprendimą teismas priėmė konstatavęs, jog ATPK 329 straipsnyje įtvirtintas išsamus sąrašas aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant teisės vairuoti atėmimo sutrumpinimo klausimą, o šiuo atveju jos neišpildytos, t. y. R. A. nepateikė darbdavio ar visuomeninės organizacijos tarpininkavimo rašto. Teismas pripažino, jog faktinė situacija, kai į nevienodą teisinę padėtį patenka asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį ir asmenys, dirbantys pagal verslo liudijimą, gali pažeisti asmenų lygybės prieš įstatymą principą, tačiau specialiosios teisės sutrumpinimas vertintinas kaip išimtis iš bendros taisyklės, jog asmuo paskirtą nuobaudą turi atlikti, todėl sprendžiant šį klausimą būtina įvertinti, ar pasiekti ATPK 20 straipsnyje įtvirtinti nuobaudos skyrimo tikslai, ar yra nustatytos išskirtinės aplinkybės. Be to, tokios išimties taikymas yra pareigūno teisė, o ne pareiga. R. A. jokių ypatingų aplinkybių nenurodė, jo sveikatos būklė pakankamai gera, verčiasi veikla, kuriai atlikti nėra būtina teisė vairuoti.

IV.

Apeliaciniu skundu R. A. prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išsiaiškinti, ar ATPK 329 straipsnyje nustatyta sąlyga, kai į nevienodą teisinę situaciją pastatomi asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis ir dirbantys pagal verslo liudijimą, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam asmenų lygybės principui bei panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – sutrumpinti specialiosios teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo terminą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: 1) pripažinęs, jog neišpildė vienos būtinos sąlygos - darbdavio ar visuomeninės organizacijos tarpininkavimo rašto pateikimo, teismas nesuprantamai dar pažymėjo, jog asmuo turėjo įrodyti, kad pasitaisė, kad yra išskirtinės aplinkybės. Šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos, nes nenumatytos įstatyme, o reikalauti daugiau, nei numatyta įstatyme, administracinis teismas neturi teisės. Pažymi, jog ir šias aplinkybes jis įrodinėjo, t. y. teikė įrodymus, jog gyvena su invalide motina, darbo vieta yra už 20 km nuo gyvenamosios vietos ir pan., tačiau teismas klaidingai nurodė, jog R. A. tokių aplinkybių neįrodinėjo; 2) teismas nutartyje konstatavo, jog faktinė situacija, kai į nevienodą teisinę padėtį patenka asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį ir asmenys, dirbantys pagal verslo liudijimą, gali pažeisti asmenų lygybės prieš įstatymą principą, tačiau nesiėmė vertinti, ar pareiškėjo, dirbančio pagal verslo liudijimą ir esančio sau darbdaviu, pateikiami duomenys laikytini ATPK 329 straipsnyje minimu darbdavio tarpininkavimu. Teismas neargumentavo, kodėl netikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą; 3) skundžiamoje nutartyje pažymėta, jog asmuo neįrodė, kad pasitaisė, t. y. neįrodė, jog buvo pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti nuobaudos tikslai, tačiau tokios aplinkybės įrodyti įstatymas nereikalauja; 4) teismo teiginys, jog net ir esant visoms ATPK 329 straipsnyje numatytoms sąlygoms jų taikymas yra pareigūno teisė, o ne pareiga, prieštarauja teisinės valstybės principui. Mano, jog pareigūnas neturi teisės elgtis pagal savo norą, todėl esant visoms įstatyme numatytoms sąlygoms privalo atitinkamai elgtis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

Apeliaciniu skundu R. A. prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ATPK 329 straipsnyje nustatyta sąlyga, jog asmuo, siekdamas pasinaudoti straipsnyje įtvirtintu institutu, turi pateikti visuomeninės organizacijos, darbdavio tarpininkavimą, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam asmenų lygybės principui. Mano, jog tokiu būdu į nevienodą teisinę situaciją patenka asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis ir dirbantys pagal verslo liudijimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinio teismo įstatymo 64 straipsnis įtvirtina, jog bylos šiame teisme nagrinėjamos, kai yra tam vada ir pagrindas, t. y. teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.

Taigi matyti, jog tokiai teismų iniciatyvai pasireikšti reikalinga: pirma, teismo abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje. Šioje byloje teismui abejonės dėl ATPK 329 straipsnio atitinkamos nuostatos (visuomeninės organizacijos, darbdavio tarpininkavimas) konstitucingumo nekilo. Ginčijama normos dalis suformuluota kaip alternatyvi, todėl nesant galimybių pateikti darbdavio tarpininkavimo rašto, galima pateikti atitinkamos asociacijos (visuomeninės organizacijos) tarpininkavimo raštą, o jeigu nėra ir tokios galimybės – asmuo praranda galimybę pasinaudoti įstatymo suteikta išimtine galimybe, tačiau tai nėra subjektyviais kriterijaus pagrįstas asmenų diferencijavimas. Pažymėtina, jog Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas, tačiau ja nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais, kaip ir yra šiuo atveju. Atsižvelgiant į tai, prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvoje nesant įtvirtinto konstitucinio skundo instituto, t. y. nesant galimybės asmeniui tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą, asmuo savo teisę gali įgyvendinti per teismus, nagrinėjančius jo individualią bylą, kurios teisingam išsprendimui Konstitucinio Teismo sprendimas būtinas. Atsižvelgiant į tai, į asmens procesiniame dokumente išreikštą tokį prašymą turi būti visada ir motyvuotai atsakyta, ko šiuo atveju pirmosios instancijos nepadarė, tačiau šiuo atveju toks pažeidimas nedaro skundžiamos teismo nutarties neteisėtos ir nepagrįstos.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo iš esmės

Nagrinėjamu atveju keliamas ginčas dėl specialiosios teisės atėmimo termino sutrumpinimo. Šio instituto taikymo pagrindus ir tvarką reglamentuoja ATPK 329 straipsnis, kuriame nustatyta, jog jeigu asmuo, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemonę, vidaus vandenų transporto priemonę arba teisė medžioti ar užsiimti žvejyba, teisės atėmimo laikotarpiu nepadarė teisės pažeidimo, nuobaudą paskyręs organas (pareigūnas) gali, praėjus ne mažiau kaip pusei paskirtojo laiko, pagal visuomeninės organizacijos, darbdavio tarpininkavimą, o kai tokia teisė atimta už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, – ir pagal Vyriausybės įgaliotų atlikti medicininę ir švietėjišką atestaciją institucijų pažymą sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo terminą.

Taigi matyti, jog minėtame straipsnyje įstatymo leidėjas nustatė išsamų sąrašą aplinkybių, kurios yra reikšmingos sprendžiant šio instituto taikymo klausimą ir, nagrinėjamu atveju, yra: 1) teisės atėmimo laikotarpiu nepadarytas teisės pažeidimas; 2) yra praėję ne mažiau kaip pusė paskirtojo laiko; 3) reikalingas visuomeninės organizacijos ar darbdavio tarpininkavimas; 4) gauta Vyriausybės įgaliotų atlikti medicininę ir švietėjišką atestaciją institucijų pažyma.

R. A. teisė vairuoti transporto priemones 19 mėnesių atimta 2006 m. gegužės 2 d. nutarimu, taigi, turint omeny ATPK 330 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl nutarimo atimti specialiąją teisę vykdymo terminų skaičiavimo, teisės atėmimo laikotarpis, per kurį asmuo turėjo nepadaryti teisės pažeidimo, yra nuo 2006 m. gegužės 2 d. iki 2007 m. gruodžio 2 dienos. Duomenų, jog būtų padarytas teisės pažeidimas - nėra, asmuo į Instituciją su prašymu kreipėsi 2007 m. vasario 20 d., t. y. praėjus daugiau kaip pusei paskirtojo laiko, pateikė išklausytų kursų apie Alkoholio ir narkotikų žalos žmogaus sveikatai pažymą. Ginčo dėl šių sąlygų išpildymo – nėra, tačiau byloje kilęs klausimas, ar būtinas darbdavio tarpininkavimo dokumentas, kai asmuo dirba pagal verslo liudijimą, ir ar šiuo atveju pats R. A. laikytinas darbdaviu.

Pažymėtina, jog ATPK 329 straipsnis reikalauja visuomeninės organizacijos ar darbdavio tarpininkavimo dokumento, kas įstatymo leidėjo laikytina alternatyviais dokumentais, kurių pagrindinis tikslas, teisėjų kolegijos nuomone, yra kuo visapusiškiau apibūdinti asmenį nuobaudos vykdymo metu. R. A. neneigia, jog su jokia visuomenine organizacija nėra susijęs, o kaip darbdavio tarpininkavimas turėtų būti laikomi jo paties pasisakymai teismo posėdžio metu, nes jis yra pats sau darbdavys. Pažymėtina, jog laikantis apelianto pozicijos būtų iškreipta pati tarpininkavimo esmė, nes tarpininkauti šiuo atveju gali santykinai nešališki asmenys, kurie gali atitinkamai charakterizuoti asmenį. Be to, ir esant tokiam dokumentui, teismas vertintų tarpininkaujančio asmens ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ryšį, trukmę, tarpininkaujančio asmens objektyvias galimybes įvertinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens elgesį teisės vairuoti transporto priemones atėmimo metu ir t.t. Nagrinėjamu atveju R. A. tarpininkavimo dokumentų nei Institucijai, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė, todėl abiejų institucijų pagrįstai laikyta, jog asmuo neišpildė visų, ATPK 329 straipsnyje įtvirtintų, sąlygų. Taip pat pažymėtina, jog R. A. verčiasi savarankiška veikla, t. y. užsiima individualia veikla pagal verslo liudijimą. Šiuo atveju nėra susiklosčiusių darbo teisinių santykių, todėl pats R. A. nelaikytinas darbdaviu.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas, viršydamas savo kompetenciją, reikalavo įrodyti, kad asmuo pasitaisė, kad yra išskirtinės aplinkybės ir pan., pasakytina, jog konkrečios situacijos aplinkybių atitikimas ATPK 329 straipsnyje nustatytoms aplinkybėms negali būti vien tik formalus. Šiame straipsnyje numatytų pagrindų buvimas turi realiai įrodyti, kad ir trumpesnis specialiosios teisės atėmimas pasieks ATPK 20 straipsnyje numatytus tikslus. Specialiosios teisės atėmimo termino sutrumpinimas iš esmės reiškia besąlygišką atleidimą nuo neįvykdytos administracinės nuobaudos dalies, tuo realizuojamas konstitucinis proporcingumo principas, reikalaujantis asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Sprendžiant klausimą dėl nuobaudos termino sutrumpinimo, taikytinos analogiškos taisyklės ir principai, kaip ir taikant ATPK 30¹ straipsnį, kuris numato galimybę skirti mažesnę nei sankcijoje numatyta minimali nuobaudą, skirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje arba visai neskirti nuobaudos, tik įvertinus įstatymo nustatytas ir kitas lengvinančias aplinkybes. Iš čia akivaizdu, kad sprendžiant klausimą dėl specialiosios teisės atėmimo termino sutrumpinimo, privalu objektyviai įvertinti visus prašančio sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą asmens pateiktus dokumentus bei jo argumentus, susijusius su šio klausimo sprendimu ir, skirtingai nei teigia apeliantas, nustatyti, ar jau pasiekti nuobaudos tikslai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr.N9-1725/2007, Nr. N1–1587/2007), ką nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ir padarė, prieidamos išvados, jog jokių ypatingų aplinkybių asmuo nenurodė, jo sveikatos būklė pakankamai gera, verčiasi veikla, kuriai atlikti nėra būtina teisė vairuoti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog gyvena su invalide pensininke motina, darbo vieta yra už 20 km nuo gyvenamosios vietos – pagrįstai nelaikytinos išskirtinėmis aplinkybėmis prašomo instituto taikymui, o paskirtoji nuobauda yra adekvatus R. A. padarytos neteisėtos veikos (vairavimo neblaiviam vidutinio girtumo laipsnyje) rezultatas. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog minėtas aplinkybes patvirtinantys dokumentai pradėti rinkti tik kreipiantis į teismą.

R. A. ginčija ir pirmosios instancijos padarytą išvadą, jog net ir esant visoms ATPK 329 straipsnyje numatytoms sąlygoms, tokio instituto taikymas yra pareigūno teisė, o ne pareiga. Pažymėtina, jog aptariamo straipsnio konstrukcijoje iš tiesų naudojamas žodis „gali“, kuris paprastai suprantamas kaip tam tikro subjekto diskrecija, tačiau tai jokiu būdu negali būti vertinama kaip subjektyvi nuomonė. Šios teisės normos analizė suponuoja išvadą, kad paskyrusi nuobaudą Institucija gali, bet neprivalo sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, tik įvertinusi įstatymo nustatytas privalomas sąlygas bei kitas svarbias aplinkybes.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 18 d. nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais argumentais – pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

nutaria:

R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius