Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-07-29 · Administracinė byla Nr. I-5149-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-07-29
Bylos Nr.
I-5149-142/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
P. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5149-142/2015
Proc. Nr. 3-61-3-04690-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

P. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. spalio 24 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), 2 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–7). 2014 m. lapkričio 14 d. teisme gautas pareiškėjo skundo papildymas (b. l. 18).

Pareiškėjas skunde (ir jo papildyme) nurodo, kad 2013 m. vasario 23 d. buvo etapuotas į LAVL. Nurodo, kad informavo LAVL administraciją apie tai, kad yra nerūkantis ir paprašė jį paskirti į kameros tipo palatą, kurioje būtų gydomi nerūkantys asmenys. Nurodo, kad LAVL administracija paaiškino, kad visi yra laikomi kartu, asmenys į rūkančius ir nerūkančius neskirstomi, nes visos kameros yra nerūkančių. Pareiškėjas nurodo, kad daugiau nei dvi savaites buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nes kameroje visi rūkė. Nurodo, kad dėl to pareiškėjui skaudėjo galvą, pablogėjo jo sveikata, pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad LAVL trūko vienam žmogui priklausančio gyvenamojo ploto, nes kamerose buvo laikoma po 8 žmones. Nurodo, kad buvo tik 3 spintelės, todėl daiktus tekdavo laikyti ant laisvų lovų. Paaiškina, kad kamerose buvo labai drėgna, tualetas (skylė grindyse) buvo atitvertas tik su užuolaida, kriauklė surūdijusi, vienintelis ventiliacijos šaltinis buvo langas, kuris atsiverdavo labai mažai dėl grotų, kurios buvo įrengtos iš abiejų pusių lango. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad dušu buvo galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę.

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 158). 2015 m. birželio 23 d. teisme gautas pareiškėjo pareiškimas, kuriame pareiškėjas informavo teismą, kad dalyvauti teismo posėdyje nepageidauja (b. l. 159).

Atsiliepimas

LAVL, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 97–100). Nurodo, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. kovo 21 d. Vidaus ligų skyriaus 30-oje kamerų tipo palatoje (toliau – kamera Nr. 30). Nurodo, kad minėta kamera yra 15,45 kv. m. dydžio, joje yra 8 lovos, 1 stalas, 4 spintelės, 5 pakabos, sanitarinis mazgas. Paaiškina, kad LAVL neveda statistikos, kiek konkrečioje kameroje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, todėl negali pateikti teismui informacijos, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju nurodytu laikotarpiu buvo kameroje Nr. 30. Atkreipia dėmesį, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis asmenų skaičiui, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Nurodo, kad LAVL palatos (kameros) yra minimaliai aprūpintos baldais, o LAVL palatose (kamerose) esantys sanitariniai mazgai yra atitverti nuo likusio palatos (kameros) ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Nurodo, kad pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę. Paaiškina, kad visose LAVL patalpose yra draudžiama rūkyti, matomose vietose yra iškabinti užrašai ir (ar) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Nurodo, kad LAVL palatos (kameros) nėra skirstomos į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, nes jose visose yra draudžiama rūkyti pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymą. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas ne įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais. Be to, pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) informavo teismą, kad su nagrinėjama byla susijusios medžiagos neturi (b. l. 84).

Į teismo posėdį LAVL ir Kalėjimų departamento atstovai neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 151).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo priteisti 2 000,00 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).

Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos, t. y. LAVL, neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp LAVL neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Sprendžiant dėl LAVL (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja LAVL veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjo, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos bus nustatytos) atsirado būtent dėl tų LAVL neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pareiškėjas teigė, kad LAVL buvo laikomas netinkamomis sąlygomis (trūko ploto, kartu buvo laikomi rūkantys asmenys, nebuvo atitvertas sanitarinis mazgas ir kt.).

Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231, 1 punktą LAVL paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir LAVL (BVK 62 straipsnio 2 dalis). Taigi, LAVL pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis yra taikytini ir LAVL.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus LAVL palatose (kamerose) gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Pareiškėjas skunde nenurodo, kiek laiko praleido LAVL. Pareiškėjas savo buvimo LAVL laikotarpį įvardija tik abstrakčiai (daugiau nei 2 savaitės). LAVL atsiliepime teigia, kad pareiškėjas LAVL kameroje Nr. 30, kurios plotas 15,45 kv. m., buvo gydomas nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. kovo 21 d., tačiau šios informacijos nepatvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, pagal kuriuos pareiškėjas į LAVL atvyko 2013 m. vasario 26 d., o išrašytas iš LAVL buvo 2013 m. kovo 19 d. (b. l. 105). Be to, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nurodyta, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 19 d. atvyko į Alytaus pataisos namus (b. l. 26). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpis yra nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. kovo 19 d. Pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo laikomas kartu su kitais 7 asmenimis. LAVL šios faktinės aplinkybės neginčija. Darytina išvada, kad pareiškėjui LAVL buvimo laikotarpiu kameroje Nr. 30 teko 1,93 kv. m. gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad gydymo stacionare istorijoje nurodytu laikotarpiu (21 parą) LAVL pareiškėjui neužtikrino Taisyklėse nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto, t. y. 5,1 kv. m. LAVL atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių į LAVL skaičiui, nes jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013). Konstatuotina, kad LAVL CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką, su tuo susiję LAVL argumentai yra atmetami.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad sanitarinis mazgas kameroje buvo atitvertas tik užuolaida. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Įrengimo taisyklės), 16.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. LAVL atsiliepime pateikė bendro pobūdžio informaciją apie tai, kokie reikalavimai yra keliami pertvarai, kuria turi būti atitverta sanitarinio mazgo patalpa, nurodė, kad palatų (kamerų) sanitarinių mazgų sienelės atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau nenurodė, ar kameroje Nr. 30 sanitarinio mazgas buvo atitvertas minėta sienele. Pareiškėjo tvirtinimu, sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusio kameros ploto užuolaida. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. liepos 23 d. (t. y. praėjus 4 mėnesiams nuo pareiškėjo išvykimo iš LAVL) buvo priimti kameros Nr. 30 statybos remonto darbai, įskaitant ir sanitarinio mazgo sienelės mūrijimą (b. l. 126–127). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu minėtos sienelės nebuvo. Darytina išvada, kad LAVL pažeidė Įrengimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimus. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje buvo laikomi 8 asmenys, o spintelės buvo tik trys, todėl nebuvo kur susidėti daiktų. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – Aprūpinimo baldais normos), nustatyta, kad kamerų tipo patalpose (kaip minėta, palata, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, buvo kamerų tipo) turi būti viena spintelė vienam asmeniui. LAVL atsiliepime nurodė, kad kameroje Nr. 30 buvo 4 spintelės. Atsižvelgiant į tai, kad kameroje buvo 8 lovos (pagal LAVL atsiliepimo duomenis) ir pareiškėjo duomenimis joje buvo laikomi 8 asmenys, konstatuotina, kad LAVL pažeidė Aprūpinimo baldais normose įtvirtintus reikalavimus. Darytina išvada, kad šiais aspektais LAVL neveikė CK 6.271 straipsnio prasme taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

LAVL atsiliepimo argumentas, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. LAVL išduotas leidimas-higienos pasas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, teismo atmetamas kaip nepagrįstas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad LAVL gyvenamosios patalpos ne visada atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, pavyzdžiui, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 31 d. patikrinimo akte, be kita ko, nurodyta, kad 2013 m. birželio 4 d. patikrinimo akte nustatyta, jog kameroje Nr. 30 nuo sienų vietomis nubyrėję dažai, ant sienų yra juodos dėmės, surūdiję sanitariniai mazgai, todėl negalimas kokybiškas valymas ir dezinfekcija – tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ 114 punkto reikalavimų ir Higienos normos 76:2010 26 punkto reikalavimų (langas buvo be stiklo, santykinė oro drėgmė neatitiko reglamentuojamų verčių) (b. l. 107–109). Be to, 2013 m. kovo 8 d. (pareiškėjo buvimo LAVL metu) vidaus ligų skyriaus patalpose buvo panaudotos priemonės prieš graužikus (klijai pelėms) bei panaudotos priemonės prieš vabzdžius (b. l. 116) ir tik 2013 m. gegužės 9 d. (jau pareiškėjui išvykus iš LAVL) UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ akte pažymėjo, kad graužikų vidaus ligų skyriuje nėra (b. l. 118). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad higienos paso turėjimas per se nereiškia, jog higienos ir kiti reikalavimai negali būti pažeidžiami. Byloje nustatyta, kad kameroje Nr. 30 remontas atliktas tik po minėto Vilniaus visuomenės centro patikrinimo ir 2013 m. liepos 29 d. patikrinimo metu pažeidimų nebebuvo nustatyta (b. l. 108–109). Kaip minėta, pareiškėjas minėtoje kameroje buvo 2013 m. vasario pabaigoje – kovo pradžioje, todėl konstatuotina, kad tuo metu LAVL neužtikrino minėtų higienos normų laikymosi (dėl kokybiško kameros valymo, dezinfekcijos ir drėgmės lygio). Darytina išvada, kad šiais aspektais LAVL neveikė CK 6.271 straipsnio prasme taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. LAVL atsiliepime nurodė, kad rūkyti draudžiama visose palatose (kamerose). Paaiškino, kad ši informacija yra iškabinta visose LAVL patalpose (matomose vietose), iškabinti įspėjamieji užrašai ir ženklai. Darytina išvada, kad apie draudimą rūkyti LAVL patalpose tinkamai buvo informuoti tiek pats pareiškėjas, tiek kiti tose pačiose kamerų tipo palatose laikyti asmenys, duomenų, kad kartu su pareiškėju gydyti asmenys būtų rūkę, juo labiau – kad tai buvo daroma Ligoninės administracijai žinant ar leidus, nėra. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau pareiškėjo gydymo stacionare istorijoje pažymėta priešinga informacija, t. y. šiame dokumente nurodyta, kad pareiškėjas rūko, vartoja alkoholį ir narkotikus (b. l. 105). Pirminės gydytojų apžiūros metu asmens sveikatos istorijoje taip pat buvo pažymėta, kad pareiškėjas yra rūkantis (b. l. 43). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo su tuo susiję argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o LAVL neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę. Higienos normos 76:2010 68 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, nenustatyta, kad LAVL šiuo aspektu pažeidė teisės aktų reikalavimus.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo konstatuoti LAVL neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto užtikrinimo, tinkamo kameros įrengimo ir higienos normų joje užtikrinimo, teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad dėl laikymo sąlygų LAVL jis patyrė psichologinį sukrėtimą, reputacijos ir sveikatos pablogėjimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Atsižvelgiant į teismo nustatytus LAVL teisės aktų pažeidimus, konstatuotina, kad pareiškėjas dėl jų neabejotinai patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus (dėl gyvenamojo ploto trūkumo ir kameros netinkamo įrengimo). Tačiau dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje taip pat ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis. Šiuo aspektu būtina nustatyti, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013). Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs.

Pareiškėjo nurodomi psichinės sveikatos sutrikimai asmens sveikatos istorijos duomenimis byloje nenustatyti. Pareiškėjo nurodomas reputacijos pablogėjimas nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl buvimo LAVL netinkamomis sąlygomis, pareiškėjo fizinė sveikata pablogėjo. Be to, LVAT yra nurodęs, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai CK 6.271 straipsnio prasme (LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo kreipėsi į teismą nepraleisdamas teisės aktuose nustatytų terminų, tačiau praėjus daugiau nei 1,5 metų nuo jo išvykimo iš LAVL. Darytina išvada, kad LAVL netinkamomis gyvenamosios aplinkos sąlygomis padarytas pareiškėjui neigiamas poveikis nebuvo pakankamai intensyvus, atsižvelgiant į trumpą pareiškėjo buvimo LAVL trukmę ir į pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Konstatuotina, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nėra neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju neegzistuoja CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visuma.

Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatytos visos būtinos viešosios atsakomybės sąlygos, skundo tenkinti ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, priteisti 579,24 Eur (2 000,00 Lt) neturtinės žalos atlyginimą nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė