Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-02 · Administracinė byla Nr. I-8390-189/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-02
Bylos Nr.
I-8390-189/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02214-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
M. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
  • 1.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-8390-189/2015Proceso Nr. 3-61-3-02214-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.21., 1.15.2.3.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 2 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,dalyvaujant pareiškėjui M. A. (M. A.),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–14) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad į teismą kreipėsi dėl kalinimo Ligoninėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Skundo argumentais prieštaravo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamojo ploto vienam asmeniui kameros tipo palatoje reikalavimas. Kameros tipo palatoje buvo patalpintas kartu su rūkančiais, nors pareiškėjas yra nerūkantis. Sanitarinis mazgas buvo tik atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, kaip tuo tarpu Higienos normos Nr. 76:2010 21 punktas nustato, kad kamerose turėtų būti įrengtas atskiras sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge taip pat turėtų būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, lentynėlė. Taip pat turėtų būti įrengta atskira gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Ligoninėje buvo vedamas į dušą, kuriuo taip pat naudojasi ir sergantys užkrečiamomis ligomis. Įkalinimo įstaigoje nebuvo informuotas, kad drabužius turi teisę skalbti ir džiovinti skalbykloje. Kameroje nebuvo pavojaus mygtuko. Pareiškėjo būvimo Ligoninėje laikotarpiu nebuvo atlikti dezinfekcijos darbai, kurių atlikimą turi užtikrinti administracija. Ant kamerų sienų buvo pelėsio, nubyrėjusių dažų, kamerose trūko šviesos, oro, kamerose buvo graužikų. Įstaigoje veikianti skundų priėmimo tvarka prieštarauja teisės aktuose nustatytai tvarkai. Pažymėjo, jog dėl tokių sąlygų pareiškėjas jautė padidėjusią įtampą, patyrė susierzinimą, stresą, kalinimas tokiomis sąlygomis prilygo kankinimui.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimo (b. l. 39–42) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Pažymėjo, kad nurodyti, kiek konkrečiai asmenų tuo metu kartu su pareiškėju buvo laikoma toje pačioje palatoje negali, nes tokių duomenų neturi, o jų kaupti teisės aktai nenumato. Taip pat pažymėjo, kad Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų skaičiui. Todėl neneigė aplinkybių, susijusių su galimu ploto pažeidimu vienam asmeniui. Nurodė, jog Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitais inventoriais, kuris yra keičiamas ar remontuojamas. Pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, remontas atliekamas pagal poreikį, visi gedimai šalinami minimaliausiais terminais. Taip pat nurodė, kad Ligoninė yra sudariusi sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, todėl dezinfekcijos darbai atliekami kartą per mėnesį, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Asmenų vedimas į dušą organizuojamas įstatymų nustatyta tvarka ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę. Teisė gauti išskalbtą patalynę, ne rečiau, kaip kartą per savaitę, nustatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad Ligoninė turi išduotą Vilniaus visuomenės sveikatos 2013-07-29 Leidimą Higienos pasą, kuris įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka higienos normų reikalavimus. Taip pat nurodė, kad tinkamai rūpinasi draudimo rūkyti įgyvendinimu.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas byloje keliamas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės neatitikimo higienos reikalavimams, kurie keliami gydymo įstaigai, laikotarpiais nuo 2014-11-14 iki 2014-11-21 ir nuo 2014-12-05 iki 2014-12-12.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Neturtinė žala pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Šių Taisyklių 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 39) nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2014-11-14 iki 2014-11-21, Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 17 (7.33 kv. m., 4 lovos) ir laikotarpiu nuo 2014-12-05 iki 2014-12-12 Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 27 (21,25 kv. m., 7 lovos). Atsakovę atstovaujanti Ligoninė teismui nepateikė duomenų, kiek ginčo laikotarpiu minėtose palatose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas buvo nuteistųjų/suimtųjų, o tik nurodė, jog teisės aktai tokios informacijos fiksuoti neįpareigoja. Tačiau atsiliepime atstovė pripažino, jog pareiškėjui gydantis Ligoninėje įstatymu nustatyta ploto norma galėjo būti ir viršyta. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju palatose laikytų asmenų skaičių, visas abejones vertina pareiškėjo naudai ir pareiškėjui tenkantį palatos plotą skaičiuoja pagal jose buvusių lovų skaičių, nes pareiškėjas skunde nurodė, kad palatos buvo perpildytos žmonių, o atsakovės atstovė šios aplinkybės iš esmės nepaneigė. Atitinkamai darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būdamas kamerų tipo palatose Nr. 17 ir 27, viso 16 parų, visą laikotarpį buvo gydomas kamerų tipo palatose, kuriose minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas – 5,1 kv. m., pareiškėjui nebuvo užtikrintas, preziumuojant tai, kad visos kamerose buvusios lovos 4 ir 7 buvo užimtos (atsakovės atstovas šių aplinkybių nepaneigė). Tuo tarpu atsakovės atstovės argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju, neturi teisinės reikšmės dėl valstybės atsakomybės. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Ta aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją Taisyklių reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės.

Pareiškėjo teigimu, jam nepatogumų taip pat kėlė ir tai, kad kamerose įrengta sanitarinė zona neužtikrino asmens privatumo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Tuo tarpu Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuojančios Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkte taip pat nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau pažymėtina, kad šios normos 2 punktas apibrėžia šios higienos normos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję minėtos higienos normos reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Ligoninėje, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas tik 1,5 m. tvorele neprieštarauja teisės aktų nuostatoms.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kameroje su juo buvę asmenys visi rūkė. Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ligoninės palata yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi Ligoninė turinti pareigą ne tik užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą, bet ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Tačiau, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013-07-16 nutartis Nr. A-822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad apie draudimą rūkyti Ligoninės patalpose buvo tinkamai informuota (b. l. 81–84). Byloje, be kita ko, nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų režimo reikalavimų pažeidimus, taip pat nėra fiksuota, kad palatose asmenys rūkė. Pareiškėjas savo teiginių, kad kartu su juo palatoje buvę asmenys visi rūkė, nepagrindė jokiais įrodymais, nors ir nurodė, kad į administraciją buvo kreipęsis raštu. Taigi, nagrinėjamu atveju, nėra nustatyta, kad Ligoninės administracija būdama kaip nors informuota apie pažeidimus, nesiėmė veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Ligoninės administracijos veiksmuose, užtikrinant draudimą rūkyti, neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Dėl teisės išsiskalbti drabužius ir juos išdžiovinti įstaigos skalbykloje pareiškėjas nurodė, kad jis apie tokią teisę (išsiskalbti drabužius) nežinojo, todėl buvo priverstas drabužius plauti kameroje. Galimybė laisvės atėmimo vietose skalbti ir džiovinti drabužius yra reglamentuota teisės aktais. Kaip nustatyta HN 76:2010 64 punkte, laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Byloje pateikta 2012-05-30 Skalbimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 57-41 (b. l. 77) tvirtina, kad Ligoninė su UAB „Švaros etalonas“ yra sudariusi sutartį dėl skalbimo paslaugų tiekimo. Taigi institucija sudarydama galimybes nuteistiesiems (tame tarpe ir pareiškėjui) drabužius skalbti skalbykloje jokių pareiškėjo teisių nepažeidė. Tuo tarpu pareiškėjo argumentas, kad apie tokią galimybę jis nežinojo yra subjektyvaus pobūdžio ir niekaip nepatvirtina Ligoninės veiksmų neteisėtumo pareiškėjo atžvilgiu.

Pareiškėjo teigimu, kamerų tipo palatos taip pat neatitiko ir higienos reikalavimų (pelėsis, nubyrėję dažai, tinkas, grindys nepritaikytos valymui, tarakonai, graužikai). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 46 punkte yra įtvirtintas reikalavimas, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė privalo turėti leidimą-higienos pasą. Tai, be kita ko, nustatyta ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 str. 4 dalies 2 punkte. Šio įstatymo 21 str. 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimus, keliamus patalpoms ir jų įrengimui, asmenims vykdantiems ūkinę komercinę veiklą, naudojamoms priemonėms ir įrangai, vykdant tą veiklą, kuriai būtinas leidimas-higienos pasas, nustato visuomenės sveikatos saugos reglamentai (higienos normos) ir kiti visuomenės sveikatos saugos teisės aktai. Tai reiškia, kad Ligoninei, kurios veiklai būtina turėti leidimą-higienos pasą, gali būti keliami ir bendro pobūdžio teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 85) tvirtina, jog Ligoninėje asmenys gydomi sąlygomis, atitinkančiomis sveikatos saugos teisės aktų reikalavimams. Be to, iš byloje pateiktų Darbų priėmimo aktų (b. l. 55–56, 57, 113–114, 115, 116, 117, 118, 119, 120) taip pat galima daryti išvadą, kad Ligoninės patalpų priežiūra (taip pat ir kamerų Nr. 17, 27) vykdoma nuolat (sienų, lubų, grindų dažymas, sanitarinio mazgo remontas, tinkavimas, mūrijimas, plytelių klijavimas ir kt.) bei, kaip nurodė Ligoninė, trūkumai šalinami periodiškai ir pagal reikalingumą. Byloje pateikta Paslaugų teikimo sutartis, sudaryta tarp Ligoninės ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 51), taip pat tvirtina, kad sutartyje nurodyti darbai, kaip deratizacija, dezinsekcija, vykdomi sutartyje nustatytais terminais, todėl teismas neturi pagrindo abejoti Ligoninės veiksmais organizuojant graužikų, vabzdžių naikinimą. Be to, kaip tvirtina byloje pateiktas 2014-12-05 Atliktų darbų aktas, minėtą dieną Chirurgijos skyriui, kuriame buvo patalpintas ir pareiškėjas buvo išdalintos prieš graužikus naudojamos priemonės. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo argumentus, kad jo buvimo Ligoninėje laikotarpiu nebuvo atlikti dezinfekcijos darbai.

Dėl argumentų, kuriais pareiškėjas prieštaravo dėl skundų, prašymų nagrinėjimo tvarkos, pažymėtina, kad pareiškėjas šiuo aspektu tik abstrakčiai nurodė, kad skundų priėmimo ir nagrinėjimo tvarka prieštarauja teisės aktų reikalavimams, tačiau jokių konkrečių įrodymų, kaip skunde nurodomos aplinkybės, pvz. skundų neužregistravimas, neišnagrinėjimas, konkrečiai pasireiškė pareiškėjo atžvilgiu, pareiškėjas nenurodė. Nepateikus konkrečių įrodymų, pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti argumentai vertintini nepagrįstais.

Atsakovės atstovas atsiliepimo argumentais iš esmės nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl pavojaus mygtuko kameroje nebūvimo, todėl šios aplinkybės iš esmės vertintinos pareiškėjo naudai.

Atsakovės atstovas byloje pateikta medžiaga taip pat nepaneigė (byloje pateikti Patikrinimo aktai nepatvirtina kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams būtent pareiškėjo buvimo tose kamerose laikotarpiu) ir argumentų dėl HN 76:2010 22 punkto pažeidimo, todėl argumentai dėl nepakankamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo kamerose, vertintini pareiškėjo naudai.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Nors pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus sveikatos sutrikimus (neigiami išgyvenimai, pablogėjusi sveikata ir kt.), kurie, pareiškėjo teigimu yra pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau įvertinus tai, kad pareiškėjas buvo patalpintas kamerose (palatose), kuriose jam teko itin mažas plotas, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, taip pat kameros nevisiškai atitiko higienos reikalavimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas buvo gydomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybės nuteistojo apgyvendinti patalpoje (palatoje) atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A-502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A-756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A-756-122/2012).

Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad gydymasis ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, taip pat įvertinus tai, kad ploto trūkumą pareiškėjas galėjo (turėjo sąlygas) kompensuoti buvimu gryname ore (laisvu nuo procedūrų metu), taip pat tai, kad Ligoninėje pareiškėjas gydėsi periodiškai ir gana trumpą laiką du kartus po 8 paras, kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteistina 115 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo M. A. (M. A.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti M. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 115 Eur (vieną šimtą penkiolika eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėjas Bronius Januška