Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

gynėjams advokatams: Leonorai Vasiliauskienei, Valdui Burneikiui, Aleksandrui Palamarčiuk,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistųjų A. Z., V. M. ir N. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 181 straipsnio 3 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 5 (penkeriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

N. D. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje ir nuteista laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį nuteistas 80 (aštuoniasdešimt) parų arešto bausme. Bausmę paskirta atlikti areštinėje.

Iš A. Z., N. D. ir V. M. solidariai priteista nukentėjusiajam A. K. 15 000 Lt ir G. K. 15 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti, bei abiems nukentėjusiesiems po 500 Lt atstovavimo išlaidų. Iš A. Z., N. D. V. M. solidariai priteista 1 510 Lt nukentėjusiajam A. K. padarytai turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusios G. K. civilinis ieškinys dėl 1210 Lt atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z., V. M., N. D. nuteisti už tai, kad kartu su nenustatytu asmeniu iki 2008 m. liepos 13 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, susitarė be jokio teisėto pagrindo pareikalauti iš A. K. ir G. K. perduoti jiems 50000 Lt bei siekdami priversti nukentėjusiuosius perduoti jiems reikalaujamą pinigų sumą, grąsinti nukentėjusiesiems. Tai yra, A. Z., V. M., N. D. ir nenustatytas asmuo susitarė iš pradžių, prieš pareikalaujant iš A. K. ir G. K. 50 000 Lt, sudeginti nukentėjusiųjų šeimai priklausantį lengvąjį automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) o vėliau nurodyti nukentėjusiesiems, kad nukentėjusiųjų automobilį padegė jie, ir grąsinti nukentėjusiesiems, kad tuo atveju, jei šie neperduos reikalaujamų 50 000 Lt, jie nukentėjusiųjų atžvilgiu panaudos fizinį smurtą, sugadins ir sunaikins jų turtą.

2008 m. liepos 13 d. apie 2 val. A. Z. ir N. D. veikdami pagal išankstinį susitarimą su V. M. ir nenustatytu asmeniu, automobiliu „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuvyko į „Lukoil“ degalinę, esančią Tilžės g. ir Dubijos g. sankryžoje, Šiauliuose, įsigijo 2 l benzino, ir 2008 m. liepos 13 d. apie 3 val. tuo pačiu automobiliu „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuvyko prie namo, esančio Ežero g. 63, Šiauliuose. N. D. likus laukti automobilyje, A. Z. paėmė talpą su degalinėje įsigytais 2 l benzino, nuėjo prie namo, esančio Ežero g. 63, Šiauliuose, kieme stovinčio A. K. ir G. K. šeimai priklausančio apie 1200 Lt vertės automobilio „VW Golf“, pripylė po variklio dangčiu benzino, padegė automobilį, tokiu, visuotinai pavojingu būdu, sunaikindamas automobilį, grįžo prie automobilio „Audi 80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir kartu su N. D. pasišalino iš įvykio vietos. Iš karto po to, nuo 2008 m. liepos 13 d. 11 val. 12 min. iki 2008 m. liepos 23 d. 17 val. 40 min., A. Z., V. M. ir nenustatytas asmuo, veikdami pagal išankstinį susitarimą su N. D., iš telefono abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) apie vienuolika kartų skambino A. K. ir G. K. į A. K. telefono abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) bei be jokio teisėto pagrindo, nurodydami, kad už ramų gyvenimą reikia susimokėti, reikalavo perduoti 50 000 Lt, nurodė nukentėjusiesiems, kad jie padegė jų automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir grasino, kad tuo atveju, jei šie neperduos reikalaujamų 50 000 Lt, jie A. K. ir G. K. sužalos, padegs, peršaus, suluošins, ir nukentėjusieji liks invalidais, padegs nukentėjusiųjų butą, šie neteks dar vieno turimo automobilio. Dėl to, A. K. ir G. K. sutikus perduoti dalį reikalaujamos pinigų sumos - apie 4 000 Lt, 2008 m. liepos 23 d. apie 17 val. 55 min. prie Šalkausko g. ir Ežero. g. sankryžos esančio paminklo „Auksinis berniukas“, Šauliuose, A. K. atsinešus perduoti dalį sutartos perduoti sumos – 2 000 Lt, A. Z. priėjęs prie A. K. nurodė, kad šis ateityje kiekvieną mėnesį turės susimokėti, tačiau nespėjo A. K. nurodyti, kiek jis ateityje kiekvieną mėnesį turės susimokėti, bei paimti iš nukentėjusiojo 2 000 Lt, nes A. Z. buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir taip A. Z., V. M., N. D. ir nenustatyto asmens nusikalstama veika buvo nutraukta.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 12 d. nuosprendį, panaikinti jo dalį dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo V. M. ir paskirti jam, pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimo bausmę 3 metams ir 3 mėnesiams, bausmę atlikant pataisos namuose. Kitą Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Remiantis teismų praktika bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies, pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas privalo įvertinti visumą aplinkybių, apibūdinančių padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį.

Aptariamu atveju teigtina, kad Šiaulių apygardos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. M. atžvilgiu ir skirdamas jam švelnesnę bausmės rūšį nei numato įstatymas už padarytą nusikaltimą, minimų reikalavimų iš esmės nesilaikė.

Tačiau vertinant šiuos Šiaulių apygardos teismo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, akivaizdu, kad darydamas tokias išvadas teismas nuosprendyje:

Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nustatytos aplinkybės leidžia tvirtinti, jog nepriklausomai nuo to ar nusikaltimą padarę A. Z., V. M., N. D. būtų sunaikinę ar nebūtų sunaikinę nukentėjusiems priklausantį turtą, jų veiksmai taip pat atitiktų visus nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalies, požymius. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. M. nusikalstamų veiksmų turinys (susitarė su bendrininkais prievartauti didelės vertės turtą bei po to, kai visuotinai pavojingu būdu buvo sunaikintas nukentėjusiųjų turtas, V. M. žinodamas apie tai pats betarpiškai iš nukentėjusiųjų reikalavo perduoti 50 000 Lt ir reikalaudamas perduoti šią pinigų sumą grasino A. K. prieš jį panaudoti fizinį smurtą) leidžia daryti išvadą, jog V. M. kaip vykdytojas atliko ne atskirus, bet visus nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalies, sudėtį sudarančius veiksmus. Dėl šios priežasties byloje nėra jokio pagrindo V. M. veiksmus vertinti kaip mažiau pavojingus nei nusikaltimo bendrininkų, pripažinti jo, kaip nusikaltimo bendrininko, vaidmenį antraeiliu bei laikyti šią aplinkybę išimtine, sudarančią pagrindą V. M. skiriant bausmę taikyti LR BK 54 straipsnio 3 dalį.

Remiantis išdėstytu teigtina, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. M. bausmę, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies, normą ir paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę, nes byloje nebuvo nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir kaltininko asmenybę.

Įvertinus V. M. asmenybę (teisiamas pirmą kartą, yra jauno amžiaus ir kt.), baudžiamojo įstatymo tikslai galėtų būti pasiekti V. M. skiriant bausmę artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmei numatytai už padarytą nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir nuteistųjų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas. Nuteistųjų N. D. ir V. M. apeliaciniai skundai atmetami, o nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone nuteistųjų A. Z., V. M. ir N. D. kaltė padarius BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Dėl nuteistojo A. Z. apeliacinio skundo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apelianto prašymas perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies į 181 straipsnio 1 dalį, nes jis veikė vienas ir reikalavo 2 000 eurų, yra nepagrįstas. Nuteistasis apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja pirmosios instancijos teismo posėdyje išreikštą poziciją, kurią pirmosios instancijos teismas paneigė teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Naujų argumentų apeliantas skunde nepateikia. Nuteistojo argumentai, jog ikiteisminio tyrimo metu jo ir N. D. parodymai buvo gauti panaudojant neteisėtas priemones, pažeidžiant apklausiamų asmenų teises, neturi jokio pagrindo. Iš baudžiamojoje byloje esančių N. D. ir A. Z. apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo metu, protokolų matyti, kad protokolus įtariamieji pasirašė, taip patvirtindami jų tikrumą ir savo parodymų teisingumą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau BPK) numato proceso dalyviams teisę skųsti atliekamus procesinius veiksmus ir nustato procesinių ir tyrimo veiksmų apskundimo tvarką. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad įtariamieji neskundė BPK nustatyta tvarka atliktų apklausų teisėtumo, bei sprendimų atmesti jų prašymus pagrįstumo. Be to, BPK numato ir teismo, nagrinėjant baudžiamąją bylą, priimtų sprendimų ar atliktų procesinių veiksmų apskundimo tvarką. Apeliantas nepasinaudojo savo teise apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, kontroliuojančio ikiteisminį tyrimą, bei teismo priimtų sprendimų todėl teigti, kad jo ir N. D. parodymai buvo gauti pažeidžiant jų teises nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas, remiantis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo sprendime turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir akcentuoja, jog jie turi būti įvertinti kitaip, nei tai padarė teismas. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje apelianto ir kitų nuteistųjų, bei liudytojų parodymus išsamiai aptarė ir tinkamai įvertino atsižvelgęs į baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip nori nuteistasis, nereiškia teismo šališkumo.

Nuteistasis skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konfiskavo nuteistajam priklausančius mobiliojo ryšio telefonus „Sony Erricsson k700“ ir „Nokia 2100“ ir SIM kortelę, kuriai priskirtas numeris (duomenys neskelbtini) , nes šie daiktai su jam inkriminuotu nusikaltimu neturi nieko bendro. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistojo argumentais. BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti: 1) perduotas kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus; 2) darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus; 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad A. Z. asmens kratos metu buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas „SONY Ericsson K700i“, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) , su įdėta aktyvia SIM kortele, kurios abonento Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 19-26). Kratos metu A. Z. gyvenamojoje vietoje buvo rastas ir paimtas mobiliojo ryšio telefonas „NOKIA 2100“, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) , be SIM kortelės, ir apžiūros metu buvo nustatyta, kad telefone nėra SMS pranešimų ar telefono numerių (t. 1, b. l. 56-65). Iš byloje esančių A. Z. ir V. M. telefoninių pokalbių suvestinės matyti, kad telefonų abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) , iš kurių buvo skambinama A. K., grasinama ir reikalaujami pinigai, buvo naudojami telefone, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) , o telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) buvo naudojamas telefone, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) (t. 1. b. l. 146-187; t. 2. b. l. 1-175; t. 3. b. l. 1-4). Taigi apelianto skunde paminėti telefonai ir mobiliojo ryšio telefone „SONY Ericsson K700i“, įdėta aktyvi SIM kortelė, kurios abonento Nr. (duomenys neskelbtini) , nebuvo naudojami nusikalstamos veikos padaryme, todėl konfiskuoti jų BK 72 straipsnio 2 dalies numatyta tvarka nėra pagrindo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su iš jo priteistu civiliniu ieškiniu padarytai turtinei žalai sunaikinus automobilį „VW Golf“ atlyginti, teigia, kad automobilio vertė yra mažesnė už priteistą sumą žalai už sunaikintą automobilį atlyginti. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantas klysta, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė turtinės žalos, atsiradusios dėl automobilio „VW Golf“, priklausančio nukentėjusiajam A. K., sunaikinimo. Iš baudžiamojoje byloje esančios nepriklausomos kelių transporto priemonių vertintojos pažymos, matyti, kad automobilio „VW Golf“, pagaminto 1987 m., vidutinė rinkos vertė yra 1 510 lt (t. 5, b. l. 56, 58). Tokią pat sumą pirmosios instancijos teismas solidariai priteisė iš nuteistųjų A. Z., N. D. ir V. M. nukentėjusiajam A. K. patirtai turtinei žalai dėl automobilio sunaikinimo atlyginti. Atsižvelgiant į šiuos argumentus nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tačiau ištaisoma pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje padaryta techninė klaida dėl sunaikinto automobilio „VW Golf“ vertės, nurodant, kad sunaikinto automobilio vertė yra ne apie 1 200 lt, o 1 510 lt.

Dėl nuteistojo V. M. apeliacinio skundo.

Nuteistasis V. M. prašo jį išteisinti jam nepadarius veikos turinčios nusikaltimo požymių ir neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Apelianto teigimu teismas nepagristai rėmėsi A. Z. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bei fonoskopine specialisto išvada. Apeliantas mano, kad A. Z. jį apkalbėjo siekdamas sušvelninti savo atsakomybę, jo parodymai nėra nuoseklūs, prieštarauja nuosekliems V. M. ir D. D. parodymams, kurie nuosprendyje nepagrįstai buvo kritiškai įvertinti ir atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie apelianto argumentai nepagrįsti ir atmetami. Nuteistasis apeliaciniame skunde laikosi tokios pat pozicijos, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino V. M. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone nėra pagrindo manyti, kad A. Z. buvo šališkas, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, be to jo parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, taip pat ir nuteistosios N. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Atsižvelgiant į tai, kad V. M. ir N. D. yra giminės, labiau tikėtina, kad būtent N. D. parodymai duoti pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo duoti siekiant sušvelninti jos ir V. M. atsakomybę. Be to, N. D., kaip ir pats V. M., teigia, kad V. M. nieko nežinojo ir neskambino A. K. reikalaudamas pinigų, teismas atmeta tokius kaltinamosios parodymus ir vertina juos, kaip norą padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės savo broliui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jos ir A. Z. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie, kaip jau buvo minėta neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. A. Z. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl V. M. dalyvavimo prievartaujant nukentėjusiojo A. K. turtą patvirtina ir fonoskopinė specialisto išvada, nustačiusi V. M. balsą. Iš 2008 m. lapkričio 26 d. fonoskopinės specialisto išvados Nr. 11-2480(08), 11-3017(08) matyti, kad nukentėjusiajam A. K. skambino, grasino ir reikalavo pinigų A. Z., V. M. bei tyrimo metu nenustatytas asmuo (t. 3, b. l. 42-51). Specialisto išvados 2.1. punkte yra kategoriškai konstatuota, kad tiriamuosiuose garso įrašuose Nr.142 (failas 00142.wav) yra užfiksuotas V. M. balsas. Išvados 2.2. punkte padaryta tikėtina išvada, kad tiriamuosiuose garso įrašuose Nr. 127 (failas 00127.wav) nuo pradžios iki šio įrašo 2 min. 45 s, Nr. 284 (failas 00284.wav) yra užfiksuotas V. M. balsas. (t. 3, b. l. 42-51). Iš pokalbio šifruotės, užfiksuotos garso įrašuose Nr. 127 (failas 00127.wav), Nr. 284 (failas 00284. wav) matyti, kad yra ankstesnio pokalbio tęsinys, jog, kaip nurodyta specialisto išvadoje, tikėtina, jog 2008 m. liepos 18 d ir 2008 m. liepos 21 d. V. M. kalba su A. K. apie pinigus, kuriuos A. K. privalėjo surinkti iki penktadienio, ir nurodomas terminas iki pirmadienio surinkti „15“ (t. 1 b. l. 102). Tolimesnė pokalbio šifruotė taip pat rodo buvusio pokalbio tęstinumą, ir specialisto išvadoje kategoriškai nurodyta, jog 2008 m. liepos 18 d. garso įrašuose Nr. 142 (failas 00142.wav), užfiksuotas V. M. balsas. V. M. pokalbio metu nurodė A. K. surinkti penkis tūkstančius, kuriuos jis privalės perduoti. Kelis kartus V. M. pakartoja grasinimą peršauti koją (t. 1. b. l. 104). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo minėtos specialisto išvados įvertinimu ir neturi pagrindo suabejoti šia specialistų išvada, nes kaip ir minėta dėl vieno pokalbio yra duota kategoriška išvada nustačius V. M. balsą, o dėl kito pokalbio duota tikėtina išvada.

Dėl nuteistosios N. D. apeliacinio skundo

Apeliantė skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus dėl jos vaidmens jai inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje, kaip ir pirmosios instancijos teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs jos parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus pagrįstai atmetė N. D. parodymus ir palaikė juos jos gynybine pozicija. Nuteistoji teigia, kad A. K. pats išprovokavo nusikaltimą, taip pat nurodo, kad A. Z. pasiūlė prievartauti turtą iš nukentėjusiojo, o ji tik pritarė jam, nes norėjo jį tik pagąsdinti ir jo pinigai jai nebuvo reikalingi. Ji nesitikėjo, kad A. Z. padegs A. K. automobilį. Nuteistoji tvirtina, kad ji nesimaskavo užsidėdama peruką ir akinius. Tokie N. D. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo A. K. parodymams, kurie savo ruožtu sutampa su byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtino ir A. Z.. Tokie N. D. argumentai vertinami kaip jos gynybinė pozicija ir kaip noras išvengti atsakomybės už padarytą sunkų nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai atmetė tokią N. D. versiją. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis įvertinus byloje esančius įrodymus, jog N. D., žinodama A. K. finansines galimybes, A. K. atsisakius finansuoti ją, bei matydama jo naivumą, siekė išgauti pinigų iš A. K.. Taigi, tik dėl pasibaigusio finansavimo nutrūko buvę nesantuokiniai ryšiai tarp A. K. ir N. D.. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina ir tai, jog po A. K. automobilio sudeginimo N. D. skambino A. K. prašydama pinigų sumokėti už butą, tačiau jam atsisakius, A. K. išplūdo. Nors automobilį sudeginti pasiūlė A. Z., tačiau toks sumanymas atitiko N. D. planus, todėl ji, kaip ir V. M., sutiko su tokiu A. Z. pasiūlymu. Nors teisme N. D. nurodė, kad ji važiavo kartu su A. Z., kuris buvo pasiruošęs padegti automobilį, tačiau netikėjusi, kad A. Z. įvykdys aptartą planą, netgi liepusi „pabaigti tas nesąmones“, tačiau tokie kaltinamosios parodymai yra tik noras išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą prievartaujant nukentėjusiojo A. K. turtą, prieš tai sudeginant jo automobilį. Kiti N. D. pareiškimai, kad ji atsiribojo nuo A. Z., kad jo bijojo, kad neturėjusi kitos išeities, yra tik deklaratyvūs pareiškimai, siekiant to paties tikslo - išvengti atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog jos parodymus paneigia ne tik A. Z. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu, bei teisme, bet ir pati N. D. savo konkrečiais veiksmais. Prieš važiuodama vykdyti nusikaltimą, ji tam atitinkamai pasiruošė - užsidėjo peruką, degalinėje ji davė pinigus už benziną, skirtą A. K. automobiliui sudeginti, degalinėje ji sėdo už automobilio vairo, o tai reiškia, kad vykdant šį nusikaltimą įvyko vaidmenų pasiskirstymas. Po automobilio sudeginimo ji grįžo kartu su A. Z., kuris ir toliau, kaip ir iki tol, dažnai gyveno pas ją. Tokie santykiai nerodo jokios N. D. baimės dėl A. Z. elgesio, o priešingai, jos elgesys rodo, jog jų interesai sutapo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors N. D. betarpiškai nepadegė automobilio, ji laikoma šio nusikaltimo vykdytoja, nes vykdant turto sunaikinimą, padegant automobilį prie gyvenamųjų namų benzinu, tarp kaltinamųjų A. Z. ir N. D. buvo vaidmenų pasiskirstymas nusikalstamai bendrininkaujant. N. D. nuvežė ir laukė A. Z. sutartoje vietoje, kol A. Z. įvykdė sutarto turto prievartavimo pirmą dalį, tai yra padegė A. K. automobilį, po to operatyviai išvežė iš nusikaltimo vietos. Taigi apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo iš naujo vertinti N. D. iškeltos įvykių versijos dėl jos vaidmens šio nusikaltimo padaryme, be to nuteistoji apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų argumentų ar duomenų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo padarytu byloje esančių įrodymų įvertinimų ir padarytomis išvadomis. Kaip jau buvo minėta ankščiau, tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip nori nuteistoji, nereiškia teismo šališkumo ir neduoda pagrindo peržiūrėti iš naujo ištirtų įrodymų.

Dėl nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civiliniame kodekse nenustatyta atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dydžio klausimą, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pareikštą nukentėjusiųjų civilinį ieškinį tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą atsižvelgė į tai, kad dėl turto sunaikinimo ir turto prievartavimo nukentėjusieji patyrė baimę ir dvasinius išgyvenimus. Taip pat buvo atsižvelgta į visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, bei į nukentėjusiojo A. K. elgesį, tai yra į tai, kad jo nesantuokiniai ryšiai su N. D., turėjo įtakos nuteistųjų nusikalstamai veiklai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų spręsdamas pareikšto civilinio ieškinio klausimą ir priteistas civilinis ieškinys nukentėjusiajai padarytai neturtinei žalai atlyginti nėra per mažas.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, paskirtų bausmių ir civilinio ieškinio nukentėjusiųjų patirtai neturtinei žalai atlyginti

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirti nuteistajam V. M., vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, švelnesnę negu BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą bausmę. Apeliantė N. D. prašo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti jai švelnesnę negu minėto straipsnio sankcijoje numatytą bausmę.

Galimybę skirti švelnesnę už minimalią bausmę asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką numato Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis, 2 dalis ir 4 dalis. Pastaroji dalis skirta tik tiems asmenims, kurie dalyvavo tyčia nužudant, priklausydami nusikalstamam susivienijimui ar organizuotai grupei, todėl apeliantams netaikytina; svarstytina tik tai, ar galima jiems taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalį ir 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį, nes nėra įstatyme numatytų visų tam reikiamų sąlygų. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.

BK 54 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma tiek nuteistajam V. M., tiek nuteistajai N. D.. Šie nuteistieji jiems inkriminuoto nusikaltimo padaryme atliko aktyvius vaidmenis. Nors V. M. nedalyvavo sunaikinant Algiui ir G. K. priklausantį turtą, tačiau jis žinojo apie tai, kad nusikaltimo bendrininkai visuotinai pavojingu būdu ketino sunaikinti ir sunaikino nukentėjusiųjų turtą, bei šiems veiksmams pritarė; po to, kai visuotinai pavojingu būdu buvo sunaikintas nukentėjusiųjų turtas V. M. pats betarpiškai iš nukentėjusiųjų reikalavo perduoti 50 000 Lt bei reikalaudamas perduoti šią pinigų sumą grasino A. K. prieš jį panaudoti fizinį smurtą; byloje nebuvo nustatyta jokių V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių; nuteistasis dėl padarytos nusikalstamos veikos neprisipažino, dėl savo veiksmų neišreiškė jokio gailesčio, neatsiprašė nukentėjusiųjų, neatlygino jiems padarytos žalos; apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog nėra jokio pagrindo V. M. veiksmus vertinti kaip mažiau pavojingus nei nusikaltimo bendrininkų, pripažinti jo, kaip nusikaltimo bendrininko, vaidmenį antraeiliu bei laikyti šią aplinkybę išimtine. Taigi, jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų V. M. ir N. D. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, byloje nenustatyta ir skundžiamame nuosprendyje nenurodyta. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas šiems nuteistiesiems už sunkų nusikaltimą, negali būti pasiekta bausmės paskirtis - sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo. Todėl nuteistajam V. M. panaikintinas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas ir jam skirtina Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Tačiau skirtina švelnesnė negu prašoma apeliaciniame skunde bausmė. Kolegija, skirdama bausmę V. M. atsižvelgia ir į tai, kad jis yra iš dalies nedarbingas dėl praeityje patirtų traumų, studijavo, dirbo, ankščiau neteistas, baustas administracine tvarka, psichikos ir priklausomybės ligų registre nėra įrašytas (t. 3, b. l. 187-198; t. 4, b. l. 192-193; t. 5, b. l. 65-71; 178-185). Todėl V. M. skirtina minimali laisvės atėmimo bausmė, numatyta BK 181 straipsnio 3 dalies sankcijoje.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirdamas bausmę nuteistajam V. M., nuosprendis keičiamas ir V. M. skirtina minimali BK 181 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą trijų metų laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitomas laikino sulaikymo laikas 2008 m. liepos 24 d. taip pat suėmimo laikas nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 m. balandžio 13 d.

Šiaulių apygardos teismas, skirdamas N. D. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistoji padarė vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis). Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad N. D. teisiama pirmą kartą. Skiriant bausmę nebuvo nustatyta N. D. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė N. D. už jai inkriminuoto nusikaltimo padarymą minimalią įstatyme numatytą laisvės atėmimo bausmę, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, N. D. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar per švelni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 12 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą V. M. ir už nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje padarymą nubausti jį laisvės atėmimo bausme trejiems metams. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą 2008 m. liepos 24 d., taip pat suėmimo laiką nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 m. balandžio 13 d.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. Z. konfiskuoti mobiliojo ryšio telefonai: „SONY Ericsson K700i“, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) , su įdėta aktyvia SIM kortele, kurios abonento Nr. (duomenys neskelbtini) ir „NOKIA 2100“, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) , ir juos gražinti nuteistojo nurodytam asmeniui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

N. V. M. ir N. D. apeliacinius skundus atmesti.