- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-137/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė, Elena Vainienė (pran.), Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- A. M.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstat. Nr.VIII-1968 red.) laisvės atėmimu 10 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš A. M. priteista Č. K. 3500 litų turtinei žalai atlyginti ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 415,50 Lt Valstybinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. nuteistas už tai, kad 2005 m. lapkričio 26 d., apie 17 val., kelyje Jonava - Čičinai, ties Juodmenos mikrorajonu, Jonavoje, abipusio konflikto dėl asmeninių nesusitarimų su R. K. metu, tyčia peiliu smogė R. K. du smūgius į juosmens kairę pusę ir kairę pilvo pusę, tuo padarė nukentėjusiajam R. K. aklą durtinę-pjautinę žaizdą juosmens kairėje pusėje, kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą pilvo priekinės sienos kairėje pusėje su kepenų pažeidimu, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, šoku po nukraujavimo, nuo ko R. K. 2006 m. lapkričio 26 d., 18.10 val., VšĮ Jonavos ligoninėje mirė, tai yra, tyčia nužudė R. K.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. M. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą prieš jį nutraukti.
Apeliantas mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Byloje neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir abejotinais įrodymais.
Apelianto manymu, teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, nurodydamas, kad jo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir neatitinka byloje surinktų ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų. Nurodo, jog jis įvykio dieną buvo susitaręs susitikti su pažįstamu R. P. Važiuojant į susitikimą jam paskambino R. K. ir kvietė susitikti pokalbiui. Susitikęs su R. P., kuris buvo su draugu, jis papasakojo jam apie savo pašlijusius santykius su žmona ir apie galimus jos santykius su R. K. Šio pokalbio metu jis skambino E. S. ir prašė jo, kad šis atvažiuotų, nes norėjo jo paprašyti, kad jis susitiktų su R. K. ir pakalbėtų apie tai, jog pastarasis atstotų nuo jo žmonos. Šį pokalbį girdėjo R. P. ir su juo kartu atvykęs jo draugas. R. P. pasisiūlė pats su draugu susitikti su R. K. R. P. nenorėjo, kad šį reikalą tvarkytų E. S. . R. P. su draugu išvažiavus į susitikimą su R. K., jis laukė jų savo automobilyje sankryžoje Jonava – Čičinai - Kėdainiai. Po to jam paskambino R. P. ir pasakė, kad R. K. blogai, „virto“, „prasidūrė pilvą“, „išsilaižys žaizdą ir pamirš tavo žmoną“. Jis suprato, kad tarp R. P. ir R. K. įvyko rimtas konfliktas, todėl išvažiavo iš tos vietos, kur jų laukė. Susitiko su E. S. ir padavė jam pasaugojimui savo telefonus, nes bijojo, kad sulaikius R. P. su draugu, jis gali būti pripažintas jų bendrininku. Apie tai, kad R. K. sunkiai sužalotas, jis sužinojo ligoninėje, į kurią nuvažiavo kartu su R. P. Vėliau sužinojo, kad R. K. mirė. Tai sužinojęs, jis suprato, kad gali būti nepagrįstai apkaltintas. Todėl išvažiavo į Kunionių kaimą, Kėdainių rajone, o vėliau į Kauną. Kaune jis buvo susitikęs su R. P., kurio prašė prisipažinti dėl padaryto nusikaltimo – R. K. nužudymo, nes bijojo, kad dėl jo padaryto nusikaltimo nebūtų apkaltintas jis. Tačiau R. P. atsisakė tai padaryti, teigdamas, kad niekas įvykio vietoje jo nematė ir nepažįsta, o jeigu ir matė, tai konfliktas su R. K. įvyko netikėtai ir dėl to, kad jį sužalojo, kaltas pats R. K. R. P. prašė neiti į policiją. Šį pokalbį girdėjo N. T. Po šio pokalbio jis sužinojo, kad jo ieško policija. Jis pats atvyko į Jonavos rajono policijos komisariatą, kur buvo sulaikytas, o po to ir suimtas. Tokius jo parodymus galėjo patvirtinti R. P., bet jis nusižudė. Be to, jo parodymus galėtų patvirtinti N. T., kurią ne kartą prašė apklausti, tačiau teismas tokį prašymą nemotyvuotai atmetė. Teismas taip pat nemotyvuotai atmetė ir prašymą iškviesti ir apklausti liudytojus A. Č., V. P., R. P., D. Š. Apeliantas mano, kad teismas, atmesdamas jo prašymus, pažeidė jo teisę į gynybą bei rungimosi principą.
Apeliantas nurodo, kad visi byloje apklausti liudytojai duoda parodymus, kurie pagrįsti tik prielaidomis. Nei vienas iš apklaustų liudytojų nematė, ar jis buvo susitikęs su nukentėjusiuoju, nežino kur jis buvo ir ką veikė. Liudytoja J. M. teisme parodė, kad ji 2005 m. lapkričio mėn. 26 d. buvo uždaryta į areštinę ir ten buvo laikoma iki 2007 m. lapkričio mėn. 27 d. Ji pastoviai jautė pareigūnų spaudimą. Iš jos parodymų matyti, kad ji padarė prielaidą, jog apeliantas nužudė R. K., ir šią savo prielaidą kaip faktą paskleidė pažįstamų - byloje apklaustų liudytojų - tarpe, todėl visų liudytojų parodymai yra nepatikimi.
Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai yra neteisingi. Apeliantas teigia, kad jis niekam negalėjo pasakyti, kad padarė šį nusikaltimą, nes jo nepadarė. Be to, apeliantas teigia, kad šis liudytojas niekaip su juo negalėjo susitikti 2005 m. lapkričio mėn. pabaigoje Jonavoje, nes tuo metu jis buvo išvykęs į Kėdainių rajoną, o vėliau į Kauną.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, jog jis galėjo padaryti jam inkriminuotą nusikaltimą. Nusikaltimo įrankis nenustatytas, metalizacijos geležimi pėdsakų tiriamosiose nukentėjusiojo žaizdose nėra, o tai rodo, kad žaizdos padarytos ne metaliniu daiktu. Jo automobilyje jokių nusikaltimą patvirtinančių pėdsakų nėra. Mikrodalelės, rastos ant jo ir nukentėjusio drabužių, taip pat nieko nepatvirtina, nes prieš dieną jis bendravo su nukentėjusiuoju pirtyje, sėdėjo ant tų pačių suolų ir kėdžių. Be to, R. P. kontaktavo su nukentėjusiojo drabužiais, o jis per drabužius kontaktavo su R. P. Fonoskopinė ekspertizė buvo paskirta be jo sutikimo duoti balso pavyzdį, todėl jo balso pavyzdys panaudotas neteisėtai. Apeliantas mano, kad jo veiksmuose galėtų būti tik nusikaltimo, numatyto 238 str., sudėtis.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis A. M. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą, nukentėjusiojo atstovas ir prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą prieš jį nutraukti. Toks apelianto prašymas yra nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos BPK 327 str. 1 d. yra numatyti nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindai, kuriems esant apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį ir nutraukia bylą. Apeliantas savo apeliaciniame skunde nei vieno minėtame straipsnyje nurodyto nuosprendžio panaikinimo ir bylos nutraukimo pagrindo nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių pagrindų taip pat nenustatė. Todėl apelianto prašymas - apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą prieš jį nutraukti - atmetamas.
Nors nuteistasis A. M. savo skunde suformulavo netinkamą prašymą, tačiau kaip matyti iš skundo turinio, jis ginčija savo kaltę, teigdamas, kad R. K. nužudė ne jis, o kitas asmuo - R. P. Analogišką versiją nuteistasis buvo iškėlęs ir pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas tokius jo parodymus vertino kaip nenuoseklius, prieštaringus ir neatitinkančius byloje surinktų įrodymų. Apeliantas nesutinka su tokiu jo parodymų vertinimu.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo A. M. parodymus apie tai, kad R. K. nužudė ne jis, o R. P., vertino kaip nenuoseklius, prieštaringus ir neatitinkančius byloje surinktų įrodymų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apelianto parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu yra visiškai skirtingi. Apeliantas pateikia dvi skirtingas to paties įvykio versijas.
Ikiteisminio tyrimo metu A. M. apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad įvykio dieną jis iš matymo pažįstamų vaikinukų sužinojo, kad jo žmona draugauja su R. (R. K.). Tai sužinojęs jis skambino savo žmonai ir klausė, ar tai yra tiesa, vėliau nuvyko pas žmoną į namus ir pasiėmęs jos mobiliojo ryšio telefoną, tikrino jame esančius skambučius ir SMS žinutes. Neužilgo po to, jam paskambino jo žmonos draugas R. ir pasakė po 10 min. atvažiuoti susitikti prie R. laiptinės. Jam grįžtant į Rimkus, paskambino jo žmona ir klausinėjo kur R. Tačiau jis su pastaruoju susitikęs nebuvo. Po to jam paskambino R. draugas „Č.“ ir taip pat klausinėjo apie R. Jie kartu važiavo ieškoti R. į ligoninę (t. 5, b. l. 5-8). A. M. apklaustas papildomai kaip įtariamasis detalizavo savo ankstesnius parodymus, papildomai nurodydamas, kad įvykio dieną jis ruošėsi važiuoti į Vilnių, į bušido varžybas, tačiau vėliau apsigalvojo ir nusprendė į Vilnių nevažiuoti. Jis nuvažiavo į Kunonių km. pas V. P., kur visą laiką vartojo alkoholį. Iki prisistatymo į policiją jis daug kur buvo ir visą tą laiką vartojo alkoholį, todėl tiksliai neatsimena tų dienų įvykių (t. 5, b. l. 11-13; 15-18; 20-22; 23-24). Vėliau A. M. atsisakė duoti bet kokius parodymus, nurodydamas, kad jis parodymus duos tik teisme. Nuteistasis taip pat atsisakė dalyvauti bet kokiuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose (t. 5, b. l. 26).
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis pateikė visiškai naują 2005 m. lapkričio 26 d. įvykių versiją. Jis parodė, kad apie žmonos santykius su R. K. sužinojo iš J. J., o ne kaip anksčiau teigė - iš matymo pažįstamų vaikinų. Jis taip pat nurodė, pats skambino R. K., tačiau nepriskambino. Jis buvo sutrikęs, prašė E. S., kad šis nuvažiuotų ir pasikalbėtų su R. ir paprašytų, kad jis paliktų jo žmoną ramybėje. Tada jam paskambino draugas R. P. ir pasisiūlė padėti, t. y., paveikti R. K. žodžiais, kad šis atstotų nuo jo žmonos. Jis sutiko su tokiu pasiūlymu. R. P. kartu su savo draugu išvažiavo susitikti su R. K., o jis liko laukti E. S. šalia kelio Jonava-Čičinai. Už kelių minučių į jo mobiliojo ryšio telefoną paskambino R. P. ir pasakė, kad „virto, prasidūrė pilvą“. Suprato, kad R. stipriai sumuštas. Jis iš įvykio vietos pabėgo, nes manė, kad jį gali sulaikyti policijos pareigūnai kaip R. P. bendrininką. Apie kelionę į Vilnių buvo susikūręs alibi. Automobilio saloną prašė išvalyti R. ( t. 6, b. l. 54-63).
Iš paminėtų apelianto ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad jo parodymai dėl faktinių bylos aplinkybių (dėl sužinojimo apie žmonos neištikimybę, susitikimo su nukentėjusiuoju, jo buvimo įvykio vietoje, kito asmens dalyvavimo nusikaltimo padaryme, ir jo elgesio po nusikaltimo padarymo) yra nenuoseklūs ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Be to, kaip teisingai pažymėjo, apygardos teismas, apelianto parodymų nenuoseklumą liudija ir ta aplinkybė, jog jis atsisakė atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus - parodymų patikrinimą vietoje (t. 5, b. l. 25), atsisakė duoti parodymus (t. 5, b. l. 30), filmuotis bei pasirašyti atsisakymo protokole (t. 5, b. l. 31,33), nesutiko duoti balso pavyzdį (t. 5, b. l. 32).
Skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliantas savo skunde iš esmės pakartoja savo parodymus duotus pirmosios instancijos teisme. Jis neigia nužudęs R. K. ir teigia, kad R. K. nužudė R. P. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas davė analogiškus parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme, t. y. teigė, kad R. K. nužudė ne jis, o R. P. (t. 7, b. l. 106-108).
Šie apelianto parodymai yra paneigti byloje surinktų bei nuosprendyje aptartų ir įvertintų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad A. M. parodymai apie tai, jog R. K. nužudė ne jis, o R. P., neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad būtent A. M. nužudė R. K. Tokią išvadą leidžia daryti nuosprendyje aptarti liudytojų parodymai, ekspertizių aktai, specialistų išvados, telefoninių pokalbių turinys ir kiti įrodymai.
Apeliantas teigia, kad visi byloje apklausti liudytojai davė nepatikimus parodymus, jie pagrįsti tik prielaidomis, nes nei vienas iš liudytojų nematė, ar jis buvo susitikęs su nukentėjusiuoju, nežino kur jis buvo ir ką veikė.
Byloje apklausti liudytojai išties paties įvykio nematė, tačiau kaip matyti iš jų parodymų analizės visi jie davė parodymus apie aplinkybes, kurias betarpiškai žinojo, todėl jų parodymai BPK 20 str. prasme laikytini įrodymais.
Liudytoja J. M. parodė, jog įvykio dieną jos vyras A. M. buvo supykęs, paskambinęs pasakė, kad R. papjovė ir kad jis Juodmenoje. Liudytoja R. J. parodė, kad žinojo, jog A. M. pyko ant R. K. dėl savo žmonos J. santykių su juo, girdėjo kaip jis sakė, kad su visais susidoros. Be to, matė kaip pas ją buvęs nukentėjusysis R. pasiėmęs du „Č.“ telefonus ir pasakęs, kad eina susitikti su A. M., išėjo. Liudytojas Nr. 3, kuriam taikomas anonimiškumas, parodė, kad jam žinoma, jog A. M. 2005 m. lapkričio mėnesį sužinojo, kad jo žmona turi meilužį. A. M. pats jam pasisakė, kad subadė vaikiną, kuris buvo jo žmonos meilužis. Taip pat pasakė, kad vaikiną subadė Juodmenos mikrorajono teritorijoje, Čičinų kelyje. Liudytoja J. J. teisme patvirtino, kad kalbant su A. M. telefonu, į jos klausimą, ar R. gyvas, A. M. atsakė „viskas, nukrito, nežinau, važiuoja greitoji“. Liudytojai I. R. ir R. R. teisme parodė, jog prie savo namų matė sunkiai sužeistą, kraujuojantį R. K., kuris rankoje laikė mobiliojo ryšio telefoną, prašė pagalbos.
Teismas minėtų liudytojų parodymus įvertino tiek atskirai, tiek kitų bylos duomenų kontekste ir padarė pagrįstą išvadą, kad jie yra patikimi. Minėtų liudytojų parodymus patvirtino kita objektyvi bylos medžiaga – telefoninių pokalbių išklotinių analizė ir slaptas telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinys (t. 3, b. l. 86-87; 102-119). Iš užfiksuotų pokalbių turinio matyti visa nusikaltimo padarymo, atliktų nuteistojo veiksmų eiliškumo tvarka ir duodamas paties nuteistojo veiksmų įvertinimas dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių, sužalojimo sunkumo, galimų pasekmių. Aplinkybę, kad užfiksuotuose pokalbiuose yra nuteistojo A. M. balsas patvirtino Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados (t. 4, b. l. 8-26). To iš esmės neneigė ir pats nuteistasis. Jis pirmosios instancijos teisme pripažino, kad užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose su liudytojais yra jo balsas, tačiau savaip interpretavo tų pokalbių turinį.
Nors savo apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad fonoskopinė ekspertizė buvo paskirta be jo sutikimo duoti balso pavyzdį, todėl jo balso pavyzdys panaudotas neteisėtai, tačiau šis apelianto skundo teiginys yra nepagrįstas.
BPK 144 str. nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras turi teisę paimti iš įtariamojo pavyzdžius lyginamajam tyrimui. Įtariamajam atsisakius duoti balso pavyzdžius, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras turi teisę tokius duomenis gauti atlikdamas kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, pavyzdžiui apklausą, panaudodamas garso įrašą ir pan.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantui atsisakius duoti balso pavyzdžius lyginamajam tyrimui (t. 5, b. l. 32), ikiteisminio tyrimo pareigūnas tokius duomenis gavo atlikdamas įtariamojo apklausą 2006-09-06, kurios metu buvo naudojama vaizdo kamera (t. 5, b. l. 26). Apie tai, kad apklausos metu bus naudojama vaizdo kamera, A. M. buvo informuotas. Todėl paimant nuteistojo A.M. balso pavyzdžius lyginamajam tyrimui BPK 144, 179 str. reikalavimai pažeisti nebuvo. Be to, atitinkami garso įrašai buvo vertinami visame byloje surinktų įrodymų kontekste.
Be jau aptartų įrodymų, nuteistojo kaltė įrodyta ir specialisto išvadomis Nr. 11-273 (06), 11-1176 (06), 11-1214 (06) ir Nr. 11-273 (06), 11-1176 (06), 11-1214 (06). Iš jų matyti, kad ant A.M. megztinio rasta mėlynos spalvos medvilnės ir tamsiai mėlynos spalvos (netolygiai dažytų) poliesterinių pluoštų, kurie yra atitinkamai vienodi (bendro grupinio priklausomumo) su R. K. sportinių kelnių audeklo atitinkamais pluoštais ir labai didelė tikimybė, kad šie pluoštai yra iš tirti pateiktų R. K. sportinių kelnių, o ant R. K. sportinių kelnių, bliuzono, kojinių ir sportinių batų rasta pašalinių mėlynos spalvos vilnos pluoštų, kurie yra vienodi (siauro grupinio priklausomumo) su pašaliniais pluoštais, rastais ant A. M. striukės ir megztinio ir tikėtina, kad tirti pateikti R. K. drabužiai (sportinės kelnės, bliuzonas, marškinėliai) kontaktavo su tirti pateiktu A.M. megztiniu ( 3 t., b.l. 30-46).
Nors apeliantas teigia, kad mikrodalelės taip pat nieko nepatvirtina, nes prieš dieną jis bendravo su nukentėjusiuoju pirtyje, sėdėjo ant tų pačių suolų ir kėdžių, be to, R. P. kontaktavo su nukentėjusiojo drabužiais, o jis per drabužius kontaktavo su R. P. Tokie apelianto teiginiai yra deklaratyvūs ir nepaneigiantys teismo išvadų.
Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių apelianto teiginį, kad R. K. nužudė R.P. Byloje nustatyta, kad toks asmuo, tai yra R. P., iš tikrųjų buvo, tačiau jo pasikorusio lavonas buvo rastas 2006-02-10 (t. 7 b. l. 31). Apeliantas gi versiją, kad R. K. nužudė R. P. pateikė 2007-06-11 teismo posėdžio metu (t. 6, b. l. 53), kai R. P. jau buvo nusižudęs. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad apie faktą, jog jo pažįstamas R. P. nusižudė, A. M. galėjo sužinoti, nes buvo paleistas iš suėmimo 2006-02-09 (t. 4, b. l. 94-95). Apelianto prašymu apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja N. T. parodė, kad ji vežė R. P. į Kauną susitikti su A. M., tačiau ji jų pokalbio negirdėjo (t.7, b.l.110). Liudytoja taip pat parodė, kad po pokalbio R. P. buvo susinervinęs ir sakė, kad „prisidirbo“. Šių parodymų patikslinti nėra galimybės, nes, kaip jau minėta, R. P. yra miręs. Todėl kolegija laiko, kad apelianto teiginiai apie tai, kad minėto pokalbio metu jis su R. P. kalbėjo būtent apie R. K. nužudymą, nepagrįsti.
Apeliantas skunde akcentuoja, kad bylos tyrimo eigoje nebuvo rastas nužudymo įrankis. Nors byloje nusikaltimo įrankis – peilis - nerastas, tačiau iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nuketėjusysis buvo sužalotas peiliu ( 3 t., b. l. 2-11). Tokį įrankį apeliantas turėjo ir tai patvirtina liudytojo Ž. J. parodymai, taip pat pastarojo ir nuteistojo užfiksuotas telefoninis pokalbis, tai patvirtino ir pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 20-22). Be to, yra pagrindas manyti, kad nuteistasis turėjo pakankamai laiko paslėpti nusikaltimo įrankį, nes po įvykio slapstėsi. Nusikaltimo įrankio nesuradimas nepaneigia nuteistojo kaltės, nes byloje yra pakankamai kitų nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų įrodymų, patvirtinančių apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.
Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė jo teisę į gynybą ir rungimosi principą, nes atmetė jo prašymą apklausti liudytojus A. Č., V. P., R. P., D. Š., N. T. Visi paminėti apelianto liudytojai, o taip pat ir liudytojas E. S., buvo iškvieti į apeliacinės instancijos teismo posėdį. Liudytojai A. Č., D. Š., R. P. teisme parodė, kad visi jie apygardos teisme apklausti nebuvo, tačiau visi jie stebėjo apygardos teisme vykusį teisiamąjį posėdį ir girdėjo kitų liudytojų parodymus (t. 7, b. l. 108-109). Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutarė minėtų liudytojų neapklausinėti, nes jų parodymai gali būti neobjektyvūs ir negalėtų būti vertinami kaip įrodymai BPK 20 str. prasme. Liudytojas V. P. apklaustas teisme jokių naujų aplinkybių nenurodė (t. 7, b.l. 109). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas E. S. patvirtino aplinkybę, kad apeliantas pas jį buvo palikęs po įvykio tris telefono aparatus, sakydamas, kad kažkur išvažiuoja ir vėliau juos pasiims. Tačiau tuo pat metu, atsakinėdamas į proceso dalyvių klausimus, liudytojas painiojosi savo parodymuose. Vienu metu jis teigė nelabai prisimenąs, ar kada nors A. M. buvo pasakojęs apie tai, kad jo žmona neištikima, vėliau prisiminė, kad tokia kalba buvo, kad nuteistasis sakė, kad jo žmona kažką turi, sakė, kad reikia jam duoti į kuprą. Dėl apelianto telefonų atsiradimo pas jį aplinkybių liudytojas taip pat painiojosi, vienu atveju nurodydamas, kad pats apeliantas jam atvežė telefonus, kitu atveju – kad jis pats nuvažiavęs pas apeliantą į namus paėmė jo telefonus (t. 7, b. l. 121-123).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus ištirtus įrodymus ir apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumą, daro išvadą, kad apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nuteistojo versija, kad R. K. nužudė R. P. atmesta pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes. Teismo išvados dėl R. K. nužudymo aplinkybių yra pagrįstos ištirtais ir teismo įvertintais įrodymais. Byloje nustatyta, kad A. M. buvo supykęs ir konfliktavo su R. K. dėl pastarojo santykių su jo žmona. A. M. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už R. K. nužudymą, jo nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Nustačius kad apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu už R. K. nužudymą, kvalifikuoti jo veiką pagal BK 238 str., kuris numato atsakomybę už nepranešimą apie nusikaltimą, nėra įstatyminio pagrindo. Dėl to kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, apeliantas, sakydamas paskutinį žodį, pareiškė naują prašymą – sušvelninti jam paskirtą bausmę ir sumažinti neturtinės žalos dydį. Abu apelianto prašymai atmestini.
Kolegijos nuomone, nuteistajam yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Teismas, skirdamas A. M. bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: padarytas labai sunkus nusikaltimas, veikta netiesiogine tyčia. Atsižvelgta ir į nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimas padarytas pavydo, keršto motyvais. Nuteistojo padaryto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuosprendyje įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad nuteistasis Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos charakterizuojamas neigiamai – pažeidinėjo įstaigoje nustatytą tvarką (t. 5 b. l.69). Nors šiuo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturi, tačiau anksčiau nuteistasis daug kartų pažeidinėjo kelių eismo taisykles. 1998–2004 metais jis buvo baustas 23 kartus (t. 5 b. l. 55-57). Taip pat atsižvelgia į tai, kad A. M. nusikalto pirmą kartą, yra ūkininkas, įvertinta ir tai, kad nuteistojo veiksmus iš dalies sąlygojo paskleistas gandas apie jo žmonos neištikimybę.
Esant minėtoms aplinkybėms, kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BK 61 str. nuostatomis ir paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią BK 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstat. Nr. VIII-1968 red.) sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.
Apeliantas naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus, nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo.
Kolegijos nuomone, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat yra išnagrinėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų.
Neturtinės žalos atlyginimo sąlygas ir jos dydžio skaičiavimo kriterijus nustato Civilinio kodekso normos, kuriomis ir reikia vadovautis sprendžiant nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos Respublikos BPK 109 str. numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas gali išnagrinėti kartu su baudžiamąja byla. Civilinio kodekso 6.250 str. nustato, kad neturtinė žala yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nustatant neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į nusikaltimo pasekmes, į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.).
Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai.
Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam Č. K. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo A. M. veiksmais, kuriais buvo atimta gyvybė jo artimam žmogui. Nužudytasis R. K. buvo nukentėjusiojo sūnus. Akivaizdu, kad nukentėjusysis Č. K. dėl tragiškos sūnaus mirties patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą. Kolegijos nuomone, iš nuteistojo A. M. priteistas 150 000 Lt neturtinės žalos dydis nėra per didelis ir atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Mažinti priteistą neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.
Dėl to kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo apeliacinės instancijos teisme pareikštus naujus prašymus – sušvelninti jam paskirtą bausmę bei sumažinti neturinės žalos dydį – nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.