Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. A. Gutauskienė Civilinė byla Nr. 2A-470-71/2012

Teisėjas V. Rudaitis Teisminio proceso Nr. 2-41-3-01151-2011-2

NUTARTIS

2012 m. rugsėjo 17 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Agotos Gutauskienės, teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. N. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. N. ieškinį atsakovui A. N. dėl santuokoje įgyto turto padalinimo ir pažeistų teisių atstatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nutraukiant santuoką teismo sprendimu turtas nebuvo padalintas ir ši išvada neatitinka byloje esančių įrodymų. Apeliantas nurodo, kad šalys sugyventą turtą pasidalino patys, geruoju. Ieškovė pasiėmė kilnojamuosius daiktus ir pinigines santaupas. Ieškovė jau iki santuokos nutraukimo gyveno su savo draugu (duomenys neskelbtini), kur ir galutinai išsikraustė po santuokos nutraukimo su savo turto dalimi. Namas liko atsakovui su sąlyga, kad name galės gyventi šalių sūnus. Ieškovė visus 11 metų po santuokos nutraukimo niekada nekėlė gyvenamojo namo padalinimo klausimo, nes gerai žinojo, kad viskas jau padalinta. Ieškovė 2006-03-09 pagal atsakovo įgaliojimą ir jo vardu nupirko iš valstybės žemės sklypą prie namų. Kad šalių turtas buvo padalintas, įrodo ir ta aplinkybė, kad ieškovė, kaip gyveno, taip ir tebegyvena (duomenys neskelbtini). Tik šį butą ji jau nusipirko 2005-05-02 pirkimo-pardavimo sutartimi. Tačiau buto pirkimo-pardavimo sandoryje nurodyta, kad šio buto buvęs savininkas ir yra tas asmuo, su kuriuo ieškovė gyvena jau daugelį metų.

2. Dėl nekilnojamojo turto priežiūros ir naudojimosi juo. Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl namo priežiūros ir mokesčių mokėjimo, teigia, kad po santuokos nutraukimo abi šalys išsikraustė iš (duomenys neskelbtini). Name gyveno, kaip ir buvo susitarę, sūnus M. N., o ieškovė D. N. niekada ten nebegyveno. Teismas įrodymus dėl gyvenamosios vietos deklaracijos panaikinimo nepagrįstai vertino kaip bereikšmius. Teismas be pagrindo padarė išvadą, kad ieškovė rūpinosi pastatais, juos remontavo, mokėjo mokesčius;

3. Dėl žemės sklypo pirkimo– pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu. Teismas nepagrįstai pripažino, kad žemės sklypo 2006-03-29 pirkimo – pardavimo sandoris yra apsimestinis, mano, kad turėtų būti žinoma ir kitai šio sandorio šaliai. t.y. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės Tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui. Sutinkamai su LR CPK 329 straipsnio 2dalies 2 punktu, kai pirmos instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl teismas, pažeidė LR CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir priėmė neteisingą sprendimą;

4. Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Teismo išvadą, kad pagal LR CK 3.129 straipsnį reikalavimams dėl nekilnojamųjų daiktų, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo ieškinio senaties terminas apskritai netaikomas, apeliantas laiko nepagrįsta. Ieškovė teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad ji nepraleido ieškinio senaties termino ir nurodė motyvus, t.y. ieškovė pripažino, kad ieškinio senaties terminai turto padalinimui yra. Kadangi ieškinį dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo ieškovė D. N. pateikė teismui tik 2011-08-02, t.y. po 11 metų laiko, laiko ieškinio senaties terminas ieškovės ieškinyje nurodytiems reikalavimams patenkinti yra praleistas.

Ieškovė laiko, kad senaties termino kreiptis į teismą nepraleido, kas pagrįstai konstatuota teismo sprendime. Žemės išpirkimas atsakovo vardu pagal parašytą įgaliojimą, sumokant ieškovės valstybės vienkartinėmis išmokomis, kaip tik patvirtina, kad turtas nebuvo padalintas, buvo tęsiamas dar gyvenant santuokoje pradėtas žemės sklypo privatizavimo procesas. Ieškovė mokėjo visus mokesčius, susijusius su namo bei ūkinių pastatų eksploatavimu, rūpinosi jų priežiūra bei remontu. Teismo posėdyje apklausti liudytojai patvirtino, kad ieškovė nuolat gyveno ir gyvena (duomenys neskelbtini). Atsakovo veiksmai panaikinat ieškovės gyvenamosios vietos deklaravimą šiuo adresu tik rodo, kad atsakovas siekia užvaldyti bendrai įgytą turtą, o seniūnija pažeidžia įstatymą, panaikindama įrašą, kad ieškovės gyvenamoji vieta deklaruota ginčo adresu. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad teismas pažeidė LR CPK 329 str. 2 d. 2 p. ir nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, kas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Nurodo, kad apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę atsisakyti skundo, o teismas, nutartimi priėmęs apeliacinio skundo atsisakymą nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo jį paduoti pakartotinai neturi teisės. Terminas apeliaciniam skundui paduoti jau buvo pasibaigęs, todėl apeliacinis procesas, vadovaujantis LR CPK 308 str., turi būti nutrauktas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo

Esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (LR CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tik LR CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog tam, kad viešajame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją (LR CK 3.88 straipsnio 2 dalis), būtinas bent vienas iš minėtų įrašų, t. y. arba įregistravimas turto abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (LR CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį LR CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas galiojant CK. Iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus.

Nagrinėjamoje byloje pačių šalių pripažįstama, kad ginčo gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas gyvenant šalims santuokoje, kuris įregistruotas viešajame registre 1982-12-03 atsakovo A. N. vardu. Kadangi ginčo turtas registruotas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl šiam turtui taikoma prezumpcija, kad turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, tačiau tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, nes šioje byloje atsakovas nepareiškė tokio reikalavimo.

Nepagrįstu laikytinas ir kitas apeliacinio skundo argumentas dėl santuokoje įgyto turto padalinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pasibaigimo pagrindas. Byloje esančiu Šiaulių rajono apylinkės teismo 2000 m. vasario 29 d. sprendimu nutraukta šalių santuoka, tačiau teismo sprendime šalių turtas nebuvo padalintas (70 b. l.). Šalių 2000 m. balandžio 4 d. ištuokos liudijimas patvirtina, ištuokos įregistravimą (8 b. l.). Tai, kad šalys, nutraukus santuoką, turtą pasidalino geruoju, žodiniu būdu, nepatvirtina aplinkybės, kad šalių turtas buvo padalintas įstatymo nustatyta tvarka, suteikiant pasidalintam turtui teisinį režimą bei įregistravimą. Byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių nei ieškovės, nei atsakovo nurodomus turto pasidalinimo faktus. LR CK 3.116 straipsnio 1 dalis, apibrėžia santuokinio turto padalijimo būdus, numatant, jog sutuoktiniai gali pasidalyti bendrą turtą notaro patvirtintu tarpusavio susitarimu. Buvę sutuoktiniai nepateikė teismui tarpusavio susitarimo dėl santuokoje įgyto turto pasidalijimo, kurį būtų patvirtinęs notaras, todėl tai suponuoja išvadą, kad šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė nebuvo padalinta. Apelianto argumentas, kad ieškovė visus 11 metų po santuokos nutraukimo niekada nekėlė gyvenamojo namo padalinimo klausimo, nes gerai žinojo, kad viskas jau padalinta, teismo nurodytų argumentų pagrindu neatitinka tikrovės, todėl atmestinas. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad ieškovė jau iki santuokos nutraukimo gyveno su savo draugu (duomenys neskelbtini), kur ir galutinai išsikraustė po santuokos nutraukimo, o 2005-05-02 šį butą įsigijo, neįtakoja bendrosios jungtinės buvusių sutuoktinių nuosavybės padalijimo. Byloje nepateikta jokių įrodymų patvirtinančių apelianto teiginį, kad namas liko A. N. su sąlyga, kad name galės gyventi šalių sūnus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, dalinant santuokoje įgytą turtą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgyta šalių santuokos metu, todėl yra bendroji jungtinė nuosavybė ir kiekvienai šaliai atitenka nuosavybės teise po ½ dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini).

Dėl nekilnojamojo turto priežiūros ir naudojimosi juo

Apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl namo priežiūros ir mokesčių mokėjimo, nurodydamas, kad po santuokos nutraukimo abi šalys išsikraustė iš ginčo namo ir ginčo name liko gyventi sūnūs su šeima.

LR CK 3.92 straipsnio 1 dalis numato, kad turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir jo disponuoja bendru sutarimu. Pažymėtina, kad šalys byloje nurodo skirtingas nekilnojamojo turto priežiūros ir naudojimosi juo aplinkybes, o byloje nėra konkretaus įrodymo, patvirtinančio bendrą buvusių sutuoktinių susitarimą valdyti, naudojantis ir disponuoti ginčo turtu. Teisėjų kolegija pažymi, kad gyvenamosios vietos deklaravimas nepatvirtina nuosavybės teisės, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymus dėl gyvenamosios vietos deklaracijos panaikinimo, nepagrįstai vertino kaip bereikšmius, atmestinas. Pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė rūpinosi pastatais, juos remontavo, kadangi tai patvirtina byloje esantys įrodymai, tačiau byloje nėra jokių įrodymų dėl namo eksploatavimo mokesčių mokėjimą (73 b. l.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant bendro turto sutuoktiniams padalijamą lygiomis dalimis, neturi reikšmės aplinkybės dėl dalijamo nekilnojamojo turto priežiūros, jo pagerinimo ir naudojimosi juo, kadangi byloje tokių reikalavimų nėra pareikšta.

Dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu

Bylos duomenys patvirtina, kad 0,15 ha ploto žemės sklypo, kuriame yra ginčo gyvenamasis namas su priklausiniais, savininkas yra atsakovas A. N., kuris 2006-03-29 sutartimi įgijo šį turtą iš valstybės.(15-17 b. l.).

Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žemės sklypas buvo suteiktas šalių šeimai jiems gyvenant santuokoje nusipirkus gyvenamąjį namą su priklausiniais, kas patvirtina jog už 0,1531 ha ploto sklypą buvo sumokėta dar 1992-07-29, visa kaina – 1800 rublių sumą, nurašant iš ieškovės D. N. sąskaitos valstybės vienkartinėmis išmokomis (15-17, 23-24 b. l.). Pagal atsakovo įgaliojimą, sandorį dėl valstybinės žemės pirkimo, atliko ieškovė D. N., nes atsakovo vardu buvo registruoti pastatai (21 b. l.). Atsakovas neginčija aplinkybės, kad valstybinės žemės pirkimą sutarties sudarymo išlaidų nemokėjo. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis yra pagrindas išvadai, kad buvo netinkamai įformintas sutuoktinių 1992 m. sudarytas susitarimas įgyti nuosavybėn žemės sklypą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad 2006-03-29 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoris yra apsimestinis ir tuo pagrindu teisėtai tenkino reikalavimą dėl pirkėjo teisės į 0,075 ha žemės perkėlimo ieškovei.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad teismas pažeidė LR CPK 329 str. 2 d. 2 p. ir nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

Pažymėtina, kad 0,15 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) r., įgytas 2006-03-29 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. P 91/06-0598, pagal atsakovo išduotą įgaliojimą ieškovei D. N. atsakovo vardu, todėl taip buvo užbaigtas, dar gyvenat santuokoje, pradėtas privatizavimo procesas. Pirkėjo teisių perkėlimas į ½ dalį sklypo ieškovei jokių Šiaulių apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus ar jo funkcijas perėmusios institucijos materialiųjų teisių ir pareigų nesukuria ir jų nepažeidžia.

Dėl senaties termino taikymo

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 dieną, normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. Šeimos santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Šeimos santykių teisiniam reguliavimui nustatytas taisykles sistemiškai taikant kartu su to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus, paminėtas teisinis reguliavimas tampa aktualus šios bylos kontekste, nes ieškovė įgyvendina savo teisę dėl dalies turto įgyto bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, įsigaliojus Civiliniam kodeksui. Šeimos santykių teisinio reguliavimo sudėtinė dalis yra ir CK 3.129 straipsnyje įtvirtintos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimui taikytinos senaties taisyklės, pagal kurias reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje J. R. v. S. R., bylos Nr. 3K-3- 449/2003). Ieškinio senačiai taikytina teisė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Sprendžiant taikytinos teisės klausimą šioje byloje, būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, nes, priešingai nei 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso 3.129 straipsnyje, kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti, bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2000, 2001 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/200, 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006).

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių santuoka buvo nutraukta Šiaulių rajono apylinkės teismo 2000 m. vasario 29 d. sprendimu, kuriame šalių turtas nebuvo padalintas, o byloje esatis 2000 m. balandžio 4 d. ištuokos liudijimas patvirtina šalių ištuokos įregistravimą (8, 70 b. l.).

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Apeliantas nurodo, kad ieškovė ieškinį dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo pateikė teismui tik 2011-08-02, t.y. po 11 metų laiko, todėl laiko kad ieškinio senaties terminas ieškovės ieškinyje nurodytiems reikalavimams yra praleistas.

Teisėjų kolegijos pažymima, kad reikalavimams dėl nekilnojamųjų daiktų, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo pareikšti ieškinio senaties terminas apskritai netaikomas, nes toks viešame registre yra nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, todėl vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio negali juo disponuoti ir pažeisti kito sutuoktinio teisių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Trečiosios knygos komentaras. Vilnius. Justitia. 2002, p. 250).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad į teismą ieškovė kreipėsi 2011 m. rugpjūčio 3 d., t.y. galiojant 2000 m. Civiliniam Kodeksui. Pagal CK 3.129 straipsnį, reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo, ieškinio senatis netaikoma. Pažymėtina tai, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2000 m. balandžio 4 d. įregistravus šalių ištuoką ir baigėsi 2004-04-04. Kadangi 2000m. Civilinio Kodekso įsigaliojimo dieną, t.y. 2001 m. liepos 1 d. ieškinio senatis dar nebuvo pasibaigusi, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai taikė LR CK 3.129 straipsnį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo teisėtumui bei pagrįstumui ir todėl atmestini.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis bei ieškovo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovo ieškinį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Šalys nepateikė duomenų apie priteistų bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje dydį, todėl jos nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.