Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio ir nukentėjusiojo V. V. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

J. R. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 176 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamojoje byloje pareikštas nukentėjusiojo – civilinio ieškovo V. V. civilinis ieškinys dėl 16 582,11 Lt turtinės ir 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Proceso išlaidas paskirta apmokėti iš valstybės lėšų.

Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu J. R. buvo nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį 38 MGL (4940 Lt) dydžio bauda. Buvo priteista iš UAB „S.“ V. V. 16 582,11 Lt turtinei ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuroro ir nukentėjusiojo kasacinius skundus tenkinti iš dalies – skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nukentėjusiojo ir jo atstovės, prašiusių abu kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo, jo gynėjo ir civilinio atsakovo UAB „S.“ atstovo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį įpareigotas sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais; pagal 14 straipsnio 1 dalį įpareigotas užtikrinti, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka atitiktų šio įstatymo bei kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, darbo vietos būtų įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių; pagal 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą įpareigotas organizuoti rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimą; pagal 40 straipsnio 1 dalį įpareigotas darbuotojams sudaryti tokią darbo aplinką, kad joje nebūtų pavojingų ir (ar) kenksmingų veiksnių, keliančių susižalojimo ar kitokio sveikatos pakenkimo riziką, o jei tokia rizika yra, ji turi būti kuo mažesnė ir turi būti numatytos priemonės tokiai rizikai šalinti;

pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 40 straipsnio 2 punktą privalėdamas nenaudoti statinio, kol jis nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti; pagal 40 straipsnio 3 punktą privalėdamas laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus pagal šio įstatymo 4 straipsnį;

pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233 patvirtintų Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų 14.3 punktą privalėdamas užtikrinti, kad atverti vartai nekeltų pavojaus darbuotojams;

pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2004 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. D1-347 „Dėl statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ patvirtinimo“ 10.2 punktą privalėdamas laiku pastebėti, teisingai įvertinti ir likviduoti atsiradusius statybinių konstrukcijų defektus; pagal 10.5 punktą privalėdamas siekti, kad statiniai nedarytų žalos žmonių sveikatai ir aplinkai; pagal 22 punktą privalėdamas užtikrinti, kad metalinių konstrukcijų ir detalių apsauga nuo korozijos būtų sistemingai atnaujinama įvertinant aplinkos cheminį aktyvumą statinių eksploatavimo metu, korozijos pažeistos vietos būtų nuvalomos, o antikorozinė danga atnaujinama, korozijos paveiktų konstrukcijų nešamoji galia patikrinama skaičiavimais ar kitais būdais; pagal 30.2 punktą privalėdamas nenaudoti statinio, kol jis nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti; pagal 30.3 punktą privalėdamas laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio savybės atitinkančios esminius statinio reikalavimus,

nesudarė darbuotojams saugių bei nekenksmingų darbo sąlygų, neužtikrino, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta atitiktų Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo reikalavimus, neorganizavo rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimo, nesiėmė priemonių darbuotojams sudaryti tokią darbo aplinką, kad joje nebūtų pavojingų veiksnių, keliančių susižalojimo riziką, nesilaikė reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus, naudojo statinį nustatyta tvarka nepripažintą tinkamu naudoti bei neužtikrino, kad atverti vartai nekeltų pavojaus darbuotojams. Dėl šių priežasčių 2008 m. liepos 1 d. apie 15.40 val. UAB „S.“ metalo dažymo sandėlyje, esančiame Utenoje, (duomenys neskelbtini), nutrūkus vartų viršutiniam vyriui, virstantiems vartams išsinėrus iš apatinio vyrio ir krintant žemyn, buvo užspaustas virtimo trajektorijoje buvęs UAB „S.“ krautuvo mašinistas V. V., kuris dėl to patyrė dubens kaulų lūžimą, dešinio šlaunikaulio lūžimą, dešinio dilbio kaulų atvirą lūžimą, šonkaulių lūžimą, šlapimo pūslės ir šlapimtakio plyšimus, žarnų pasaitų plyšimus, plaučių plyšimą, kraujo išsiliejimą krūtinės ir pilvo ertmėse, sunkaus laipsnio šoką,– būtent sunkų pavojingą gyvybei sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nukentėjusiojo kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių taikymo

Prokuroro ir nukentėjusiojo kasacinių skundų teiginys, kad surašydamas skundžiamą nuosprendį apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio reikalavimus, atitinka bylos medžiagą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sandėlis, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, iki įvykio nebuvo nustatyta tvarka pripažintas tinkamu naudoti. Todėl teismas padarė išvadą, kad J. R. kaip įmonės vadovas (darbdavį atstovaujantis asmuo), leisdamas eksploatuoti nepripažintą tinkamu naudoti statinį – sandėlį, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 40 straipsnio 2 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2004 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. D1-347 „Dėl statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ patvirtinimo“ 30.2 punkto reikalavimus nenaudoti statinio, kol jis nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šis pažeidimas lėmė ir kitų J. R. pareikštame kaltinime nurodytų darbų saugą reglamentuojančių norminių aktų pažeidimą, be to, dėl šio pažeidimo J. R. negalėjo perduoti savo, kaip darbdaviui atstovaujančio asmens, pareigų darbų saugos srityje, kiek tai susiję su sandėlio eksploatacija, kitiems jo vadovaujamos įmonės darbuotojams. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinime nurodyti darbų saugos norminių aktų pažeidimai J. R. inkriminuoti pagrįstai. Nustatęs, kad būtent dėl tų pažeidimų įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo V. V. sveikata, pirmosios instancijos teismas J. R. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, trūkstant bent vieno asmeniui inkriminuoto nusikaltimo sudėčiai būtino požymio, asmuo negali būti nuteistas. Teismas skundžiame nuosprendyje nurodė, kad BK 176 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai yra: 1) veika – darbų saugos įstatymuose ar kituose tesės aktuose nustatytų darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas; 2) pavojingi padariniai – nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar kitokie sunkūs padariniai; 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad nelaimingo atsitikimo priežastys yra įvardytos 2008 m. rugsėjo 5 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 12 ir 2009 m. birželio 30 d. darbų saugos ekspertizės akte Nr. 11-3413(08). Pirmajame iš šių dokumentų nurodomos dvi tirto nelaimingo atsitikimo priežastys: 1) netinkama statinių (pastatų) priežiūra; 2) profesinės rizikos, eksploatuojant vartus, neįvertinimas. 2009 m. birželio 30 d. ekspertizės akte nurodomos dvi nustatytos nelaimingo atsitikimo darbe priežastys ir viena tikėtina to nelaimingo atsitikimo priežastis: 1) Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 16 straipsnio 1 punkto reikalavimo, kad įmonėse privalo būti naudojamos tik techniškai tvarkingos darbo priemonės, nevykdymas; 2) Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233 patvirtintų Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų 14.3 punkto reikalavimo, kad atverti vartai nekeltų pavojaus darbuotojams, nevykdymas; 3) (tikėtina priežastis) Statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ 22 punkto reikalavimo, užtikrinti, kad metalinių konstrukcijų ir detalių apsauga nuo korozijos būtų sistemingai atnaujinama įvertinant aplinkos cheminį aktyvumą statinių eksploatavimo metu, korozijos pažeistos vietos būtų nuvalomos, o antikorozinė danga atnaujinama, korozijos paveiktų konstrukcijų nešamoji galia patikrinama skaičiavimais ar kitais būdais, nevykdymas. Ekspertizės akte konstatuota, kad prieš įvykį sandėlio vartai buvo techniškai netvarkingi, vartams esant techniškai tvarkingiems, nelaimingas atsitikimas nurodytomis aplinkybėmis nebūtų įvykęs.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad, siekiant tinkamai išspręsti atsakomybės klausimą, svarbu nustatyti, kas privalėjo užtikrinti saugų sandėlio vartų eksploatavimą, t. y. vykdyti tas funkcijas, kurios lėmė nelaimingą atsitikimą darbe, ar pats darbdaviui UAB „S.“ atstovaujantis J. R., ar jo deleguoti kiti įmonės darbuotojai. Nuosprendyje teisėjų kolegija konstatavo, kad sandėlio nepripažinimo tinkamu naudoti faktas pats savaime nebuvo tiesioginė vartų griuvimo ir atitinkamai nukentėjusiojo V. V. patirto sveikatos sutrikdymo priežastis. Kolegija konstatavo ir tai, kad ji neturi pagrindo abejoti, jog sandėlio, kurio vartai griūdami sunkiai sužalojo nukentėjusįjį, nelaimingo atsitikimo metu nebuvo galima eksploatuoti. Dar kartą išanalizavęs sandėlio pripažinimo tinkamu naudoti klausimą liečiančius įrodymus: 1983 m. gruodžio 30 d. Pastato, statinio, gyvenamojo namo po kapitalinio remonto priėmimo eksploatuoti aktą, 2010 m. lapkričio 25 d. specialisto išvadą dėl UAB „S.“ pastato-sandėlio priėmimo naudoti, 1983 m. gruodžio 30 d. aktą pasirašiusių liudytojų G. N., P. P., A. Z. ir J. T. parodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pagal tuo metu galiojusią tvarką 1983 m. gruodžio 30 d. aktas buvo pakankamas pagrindas statinį pripažinti tinkamu naudoti ir jį eksploatuoti.

Išanalizavęs byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė tokias išvadas: nuteistasis J. R. teisės aktų nustatyta tvarka buvo delegavęs atsakingus darbuotojus už pagalbinės gamybos tarnybos darbuotojų saugą ir sveikatą, už statinių priežiūrą ir eksploataciją, buvo sudaręs komisiją statinių techninei priežiūrai; savo įsakymais įgyvendinti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesijų ligų prevencines priemones J. R. buvo pavedęs specialiųjų darbų direktoriui V. M., atsakinga už darbų saugą pagalbinėje gamybinėje bazėje buvo paskirta N. M., atsakinga už sandėlio techninę priežiūrą – A. L.; minėti įmonės darbuotojai vykdė jiems J. R. įsakymais pavestas pareigas darbų saugos srityje; byloje nėra duomenų, kad nuteistajam J. R. būtų buvę žinoma apie sandėlio defektus ar kitus neatitikimus jo saugiam eksploatavimui. Apibendrindama savo išvadas teisėjų kolegija skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nuteistasis J. R. pažeidė jam pareikštame kaltinime nurodytus norminius aktus ir kad jo veiksmai ar neveikimas turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su sandėlio, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, vartų netinkama priežiūra – jų viršutinių vyrių nutrūkimu bei vartų užgriuvimu ant nukentėjusiojo V. V. bei jo sunkiu sveikatos sutrikdymu, t. y. su atsiradusiais padariniais. Todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad J. R. veiksmuose nėra nusikaltimo požymių, ir priėmė BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytą procesinį sprendimą: pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – J. R. išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu (kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių).

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė prieštaringas išvadas. Iš teismo išvados, kad sandėlio nepripažinimo tinkamu naudoti faktas pats savaime nebuvo tiesioginė vartų griuvimo priežastis, išplaukia, kad teismas nustatė, jog sandėlis nebuvo pripažintas tinkamu naudoti. Tuo tarpu iš kitos teismo išvados, kad pagal tuo metu galiojusią tvarką 1983 m. gruodžio 30 d. aktas buvo pakankamas pagrindas statinį pripažinti tinkamu naudoti ir jį eksploatuoti, išplaukia, jog teismas nustatė, kad sandėlis buvo pripažintas tinkamu naudoti. Todėl lieka neaišku, kokią bylai reikšmingą aplinkybę apeliacinės instancijos teismas nustatė: ar kad sandėlis buvo pripažintas tinkamu naudoti, ar atvirkščiai – kad nebuvo pripažintas tinkamu naudoti. Iš teismo išvados, kad J. R. vadovaujamos įmonės darbuotojai vykdė jiems vadovo įsakymais pavestas pareigas darbų saugos srityje išplaukia, kad ir sandėlio, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, vartų priežiūra, jų eksploatacija buvo tinkama. Tuo tarpu iš kitos teismo išvados, kad nėra pagrindo pripažinti, jog J. R. veiksmai ar neveikimas turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su sandėlio, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, vartų netinkama priežiūra, išplaukia, kad tie vartai buvo prižiūrimi netinkamai. Analogiška išvada išplaukia ir iš teisėjų kolegijos teiginio, kad ji neturi pagrindo abejoti, jog sandėlio, kurio griūdami vartai sunkiai sužalojo nukentėjusįjį, nelaimingo atsitikimo metu nebuvo galima eksploatuoti. Todėl lieka neaišku, kokią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas nustatė: ar kad vartai buvo prižiūrimi ir eksploatuojami tinkamai, ar priešingai – netinkamai.

Padarydamas prieštaringas išvadas, kurios neleidžia spręsti, kokias bylos aplinkybes teismas nustatė, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimą nuosprendyje nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes. Šis pažeidimas esminis, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas (BPK 383 straipsnis) ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka aptartas esminis BPK reikalavimų pažeidimas turi būti pašalintas.

Be to, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baigiamajame teismo procesiniame dokumente neturi likti jame iškeltų, bet taip ir neišspręstų klausimų. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pastebėjo, kad, siekiant tinkamai išspręsti atsakomybės klausimą, svarbu nustatyti, kas privalėjo užtikrinti saugų sandėlio vartų eksploatavimą, t. y. vykdyti tas funkcijas, kurios lėmė patį nelaimingą atsitikimą darbe, ar pats darbdaviui UAB „S.“ atstovaujantis J. R., ar jo deleguoti kiti įmonės darbuotojai, tačiau į tą klausimą nuosprendyje nebuvo vienareikšmiškai atsakyta. Iš priimto sprendimo J. R. išteisinti matyti, kad ta pareiga teko ne jam. Tokiu atveju už tos pareigos netinkamą vykdymą turėtų atsakyti J. R. deleguoti darbų saugai užtikrinti kiti įmonės darbuotojai. Šioje byloje buvo teisiamas tik J. R.. Todėl teismas apie tai, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, motyvuota nutartimi turėjo pranešti prokurorui (BPK 257 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, nors skundžiamame nuosprendyje ir nurodė, kad sandėlio nebuvo galima eksploatuoti, kad jo vartų priežiūra nebuvo tinkama. Iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, šis trūkumas taip pat turėtų būti pašalintas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 6 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.