Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-256/2006Procesinio sprendimo kategorija 1.1.3.2.; 1.1.4.4.1.; 1.1.4.5.1; 1.2.3.2.3.

2006 m. liepos 12 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

gynėjams Sergejui Novikovui, Ignatijui Šuškevičiui, Verai Gortovanovai, Jevgenijai Savčenko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P. ir J. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. P. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 3 p. ir nuteista laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose;

J. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 129 str. 2 d. 3 p. ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. K. ir V. B. , tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. , J. G. , A. K. ir V. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje nužudė V. P. tėvą H. P. , o būtent: 2005-06-27, apie 00.00-01.00 val., V. P. , būdama apsvaigusi nuo alkoholio, pasiūlė su ja kartu buvusiems J. G. , A. K. ir V. B. išvežti į mišką jos tėvą H. P. ir jį sumušti, po ko, bendrininkų grupėje kartu su A. K. , V. B. ir J. G. , jai ir J. G. prilaikant, o A. K. ir V. B. prievarta išvedant jos tėvą H. P. iš jam priklausančio gyvenamojo namo, esančio Kiemelių g. 16, Maišiagalos kaime, Vilniaus r., įsodinus jį į J. G. priklausantį bei jo vairuojamą automobilį „Audi 90“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, važiuojant keliu Maišiagala - Žolinės k., bei miške, 3 kilometrų atstumu nuo Maišiagalos k., bendrais veiksmais kartu su V. B. , A. K. ir J. G. , automobilyje ir miške, rankomis, o A. K. dar ir kojomis, sudavė nukentėjusiajam H. P. ne mažiau, kaip 69 smūgius į įvairias kūno vietas, iš jų nemažiau, kaip 21 smūgį į galvą. Taip, bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam daugybines poodines kraujosruvas galvos kaktos, viršugalvio bei smilkinių srityse ir muštines antakių, kairio viršutinio voko, nosies, lūpų žaizdas bei daugybinius kaktos, nosies, skruostų, žandų, lūpų odos nubrozdinimus su susiliejusiomis kraujosruvomis aplinkiniuose minkštuose veido audiniuose, nedidelius kraujo išsiliejimus po galvos smegenų kietuoju dangalu, smegenų kairiojo pusrutulio paviršiuje ir po minkštaisiais dangalais abipus smegenų kietojo dangalo pjautuvo ir dešinės momeninės bei kairės smilkininės skilčių ir smegenėlių paviršiuje, į smegenų skilvelius ir atskiras nedideles kraujosruvas smegenų medžiagoje abiejų pusrutulių kapsulių srityse, bei III ir IV skilvelių ependimoje, skeveldrinius nosies kaulų lūžius, kraujosruvą liežuvyje bei kitose kūno dalyse - paliežuvio kaulo kairiojo didžiojo rago ir skydinės kremzlės kairiojo viršutinio rago lūžius su kraujosruvomis aplinkiniuose ryklės-gerklų audiniuose ir kaklo dešinėje, daugybines poodines kraujosruvas krūtinėje, nugaroje, juosmenyje, rankose ir blauzdose su nedideliais krūtinės ir nugaros kairės pusės, kairės alkūnės, dilbio, dešinės plaštakos, kairio kelio ir blauzdų odos nubrozdinimais, galvos sužalojimus, ko pasėkoje, padarant žaizdas antakiuose su aplinkinėmis kraujosruvomis ir padarant kitas kraujosruvas galvos, veido minkštuose audiniuose, įvyko kraujo išsiliejimas po smegenų dangalais ir į smegenis, dėl kurio kartu su kraujavimu iš nosies, kaulų lūžiais bei žaizdomis lūpose, įvyko ūmus kvėpavimo ir širdies kraujagyslių veiklos sutrikimas ir dėl trauminio galvos smegenų pabrinkimo ir kraujo aspiracijos į plaučius, įvyko H. P. mirtis. Tuo būdu, V. P. , A. K. , V. B. ir J. G. , veikdami bendrininkų grupėje bendrais tyčiniais veiksmais nužudė V. P. tėvą H. P. .

Nuteistoji V. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir naikintinas, nes jame padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o jos veiksmai kvalifikuoti netinkamai.

Apeliantė nurodo, kad Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 25 str. 2 d. numatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tai reiškia, kad teismas turėjo nustatyti, kokioje nusikalstamos veikos stadijoje nuteistieji susitarė nužudyti H. P. bei kokia forma buvo susitarta - žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Tačiau teismo nuosprendyje šios aplinkybės nenurodytos. Apeliantės teigimu faktinės bylos aplinkybės parodo, jog jokio susitarimo nužudyti H. P. nebuvo.

Apeliaciniame skunde, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, nuteistoji teigia nei vieno iš bendrininkų neprašiusi sumušti ar pagąsdinti H. P. . Tai, apeliantės teigimu, patvirtino liudytojai R.N. ir J.MJ. M. ikolajun.

Apeliantė teigia, kad nei vienas iš liudytojų ar nuteistųjų, išskyrus A. K. , nepatvirtino, jog ji būtų prašiusi padėti sumušti ar netgi nužudyti jos tėvą. A. K. teisme duotus parodymus apie tai, kad V. P. prašė sumušti savo tėvą, teismas, apeliantės teigimu, turėjo vertinti kritiškai ir jais nesiremti, nes jie prieštarauja kitų nuteistųjų V. B. , J. G. bei liudytojų R. N. , J. M. ir S. D. parodymams.

Apeliantė skunde taip pat neigia siūliusi bendrininkams išvežti nukentėjusįjį į mišką. Tai, apeliantės teigimu, patvirtino liudytojai R. N. , J. M. ir S. D. , nuteistasis V. B. . Nei vienas iš teisme apklaustų asmenų neparodė, kad ji būtų sakiusi į kokį automobilį reikia įsodinti jos tėvą, kokia kryptimi reikia važiuoti ar, kad tėvą automobilyje reikia sumušti. Be to, nustatyta, kad pirmas važiavo J. G. vairuojamas automobilis, o apeliantė savo automobiliu važiavo iš paskos. Ši aplinkybė, apeliantės teigimu, taip pat patvirtina, kad ji nenurodinėjo kur išvežti jos tėvą.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliantė teigia, kad nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji prašė išvežti jos tėvą į mišką ir jį sumušti ar nužudyti. Todėl, apeliantės teigimu, teismo išvada, kad ji nužudė savo tėvą veikdama bendrininkų grupėje, visiškai nepagrįsta.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismo išvada, jog V. P. bendrais tyčiniais veiksmais, suduodama ne mažiau, kaip 5 smūgius kumščiu į veidą, nužudė savo tėvą H. P. , yra nepagrista, nes jos nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Apeliantės teigimu, nei vienas iš asmenų, kurie teigia matę, kaip ji sudavė savo tėvui per veidą, negali nurodyti tikslaus suduotų smūgių skaičiaus bei to, ar jie buvo suduoti kumščiu ar delnu.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl V. P. H. P. kaltės formos. Apeliantė teigia net negalvojusi apie tėvo nužudymą, per veidą jam „paplekšnojusi“ tik keletą kartų su tikslu jį atgaivinti. Tačiau teismas šios parodymus atmetė ir, remdamasis apeliantei nesuprantama kokiais įrodymais, nuspendė, kad ji veikė netiesiogine tyčia.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarime Nr.46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Tai reiškia, kad teismas turi labai kruopščiai ištirti aplinkybes dėl kūno sužalojimų padarymo ir nustatyti kieno iš kaltinamųjų suduoti smūgiai buvo H. P. mirties priežastimi. Šias aplinkybes, apeliantės teigimu, teismas turėjo ištirti apklausdamas teismo medicinos ekspertą J. M. Paliulį, kuris davė teismo medicinos specialisto išvadas ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau to padaryta nebuvo, todėl, apeliantės manymu, teismas neištyrė vieno iš svarbiausių klausimų šioje byloje: ar jos keli „paplekšnojimai“ tėvui per veidą galėjo sukelti tokias pasėkmes.

Minėto Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir kt. Skundo autorės teigimu, iš visų apklaustų nuteistųjų ir liudytojų parodymų akivaizdžiai matosi, kad beveik visus smūgius nukentėjusiajam sudavė kiti nuteistieji: V. B. , A. K. ir J. G. , dar vežant H. P. automobilyje.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 96-1395/05 (01) teigiama, kad „žaizdų ir nubrozdinimų su aplinkinėmis kraujosruvomis lūpose bei atskirų nubrozdinimų veido odoje padarymo galimybė, suduodant smūgius kumščiu su ant pirštų užmautais žiedais, nelygiu paviršiumi neatmetama. Tačiau mažai tikėtina, kad tokiais smūgiais, nepadarant žaizdų veido odoje, būtu padaryti kiti veido audinio sužalojimai, nes kraujosruvos veido minkštuose audiniuose gana plačios, o žaizdos antakyje, vokuose ir nosyje savo forma tokiems daiktams, kaip žiedai ant pirštų, nebūdingos.“ Apeliantė atkreipia dėmesį, kad minėtoje teismo medicinos specialisto išvadoje taip pat teigiama, jog atskirai paimti veido nubrozdinimai būtų kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t.l, b.1.29). Kadangi apeliantė sudavė smūgius tėvui per veidą ant pirštų mūvėdama žiedus, todėl, jos teigimu, darytina išvada, kad savo veiksmais ji tėvo veide padarė tik odos nubrozdinimus, kurie negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties.

Visos minėtos aplinkybės, apeliantės teigimu, rodo, kad ji negalėjo numatyti, jog savo veiksmais (nestipriais smūgiais į veidą) gali sukelti tėvo mirtį.

Atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nuteistoji V. P. prašo panaikinti 2006 m. vasario 1 d. Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį dalyje dėl jos pripažinimo kalta padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 3 p., ir ją išteisinti.

Nuteistasis J. G. apeliaciniame skunde teigia, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl ko buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir jis nepagrįstai nuteistas.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, nors jie yra nuoseklūs, juos jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos metu.

Skunde teigiama, jog teismo išvada, kad važiuodamas J. G. sudavė H. P. alkūne du smūgius į nugarą yra nepagrįsta. Apeliantas pabrėžia, kad jis visą laiką vairavo savo automobilį, sėdėjo priekinėje vairuotojo sėdynėje, todėl niekaip negalėjo suduoti tokių smūgių.

Apeliantas skunde tvirtina, kad smūgius nukentėjusiajam į krūtinės sritį jis sudavė netyčia, norėjo nuraminti A. K. ir smūgiavo būtent jam, nes pamatė, kad H. P. buvo labai stipriai sumuštas, tačiau pataikė nukentėjusiajam. Apelianto teigimu, smūgiai H. P. į krūtinę nebuvo pavojingi jo gyvybei, kadangi, kaip nustatyta specialisto išvadoje, H. P. mirė nuo galvos sužalojimų visumos. Apeliantas tvirtina į galvos sritį nesudavęs nė vieno smūgio.

Skundo autoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo išvadas grindžia V. B. parodymais, kuris parodė, kad „kai H. P. automobilyje pasilenkė į priekį prie J. G. , jis du ar tris kartus sudavė jam alkūne per veidą ar galvą, nuo šių smūgių vyriškis atsilošė“. V. B. negali nurodyti, kodėl H. P. pasilenkė į priekį. Apeliantas teigia, kad jei būtų taip įvykę, kaip tvirtina V. B. , to negalėtų nepastebėti A. K. , nes jis, kaip ir V. B. , sėdėjo galinėje sėdynėje, o tarp jų sėdėjo H. P. . Tačiau apie smūgius alkūne H. P. A. K. nieko nesakė. Be to, apeliantas teigia vairavęs automobilį, stebėjęs kelią, todėl alkūne suduoti smūgių H. P. negalėjo, nes jo judesius ribojo sėdynė. Apeliantas taip pat neigia, kad ranka sudavė nukentėjusiajam smūgius į viršutinę kūno dalį jį keldamas. Teigia, kad V. B. tai galėjo pasirodyti.

J. G. skunde teigia, kad apie smurtą prieš nukentėjusįjį H. P. net negalvojęs, be to, jo teigimu, nuo dviejų smūgių į krūtinę H. P. negalėjo mirti. Taip pat teigia, kad H. P. buvo išvežtas iš namų ne tam, kad jį sumušti, bet tam, kad jis negalėtų smurtauti prieš V. P. H. P. motiną. Kaip ir nuteistoji V. P. , taip ir J. G. skunde tvirtina, kad jokio susitarimo apie tai, kad reikia sumušti H. P. , tarp jų nebuvo.

Skundo autorius teigia, kad H. P. sumušė V. B. ir A. K. . Jo teigimu, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai neatkreipė dėmesio į faktą, kad A. K. ir V. B. buvo nustatyti kūno sužalojimai: jų rankos buvo sužalotos, o tai, apelianto teigimu, įrodo, kad būtent jie ir sumušė H. P. .

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Apelianto teigimu, tarp jo veiksmų ir H. P. mirties priežastinio ryšio nėra. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai vertino byloje surinktą medžiagą, ko pasėkoje priėmė nepagristą, neteisėtą teismo nuosprendį, todėl apeliantas prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 1 d. nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Byloje dalyvaujantys nuteistųjų V. P. ir J. G. gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas, priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Šis nuosprendis taip pat laikytinas pagrįstu, nes jame padarytos išvados, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu apeliaciniuose skunduose esantys nuteistųjų V. P. ir J. G. argumentai yra nepagrįsti.

Apeliantė V. P. skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jog nusikalstamą veiką ji padarė veikdama bendrininkų grupėje, nors byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ji prašė išvežti jos tėvą į mišką ir jį sumušti ar nužudyti.

Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 25 str. 2 d. numatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Apeliantė skunde neigia tarp jos ir kitų nusikalstamą veiką įvykdžiusių asmenų buvus susitarimą nužudyti H. P. . Susitarimas tarp bendrininkų yra būtinas subjektyviosios bendrininkavimo pusės požymis. Pažymėtina, kad toks susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Apeliantė skunde akcentuoja tai, kad ji nei vieno iš nusikaltimo dalyvių neprašė nei išvežti jos tėvo į mišką, nei jį sumušti ar nužudyti. Tai, apeliantės teigimu, įrodo, kad susitarimo bendrai atlikti nusikalstamą veiką – nužudyti jos tėvą H. P. , tarp jos ir kitų nusikaltimo dalyvių, nebuvo. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad, kaip minėta, toks susitarimas galimas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, kitaip tariant veiksmais (neveikimu), parodančiais asmens valią nusikalstamai veikti bendrai su kitais bendrininkais. O tokios V. P. valios buvimą įrodo byloje surinkti duomenys apie jos elgesį iki nusikaltimo, nusikaltimo metu ir po jo.

Liudytojas R. N. parodė, kad V. P. , po pokalbio telefonu, visiems prie fermos Maišiogaloje buvusiems asmenims pasakė, kad skambino jos motina, kuri skundėsi, kad ją muša vyras, t.y. V. P. tėvas H. P. . V. P. , pasak liudytojo, pasakė, kad reikią ką nors daryti su jos tėvu ir pasiūlė visiems nuvažiuoti pas ją namo. J. G. , liudytojo teigimu, pasisiūlė pakalbėti su jos tėvu, tačiau V. P. atsakė, kad pokalbis jau nebepadės, reikia ką nors daryti.

Šiuos liudytojo R. N. parodymus patvirtino ir liudytoja J. M. , kuri parodė, kad V. P. paprašius visų važiuoti pas ją namo ir apraminti tėvą, J. G. pasisiūlė su jos tėvu H. P. pasikalbėti, tačiau V. P. atsakė: „kiek galima su juo kalbėtis gražiuoju, jau pakanka tų gražių kalbų“. Liudytoja J. M. teigė, kad ką konkrečiai reikia daryti su H. P. V. P. nepasakė.

Nuteistasis J. G. apklausiamas apie įvykio aplinkybes parodė, kad V. P. paprašė visų kartu buvusių vaikinų važiuoti pas ją į namus ir nuraminti triukšmaujantį tėvą. Pasak J. G. , ji pasakė, kad tėvą reikią išvežti į mišką ir nuraminti. Nuraminimą J. G. suprato, kaip pagrasinimą H. P. ir keleto smūgių jam sudavimą. Tą patį parodė ir nuteistasis V. B. , tačiau šis žodį „nuraminimas“ suprato, kaip pokalbį, žodinį pagrąsinimą.

Nuteistasis A. K. parodė, kad V. P. paprašė vaikinų, kad šie išvežtų jos tėvą H. P. ir jį pagąsdintų, tačiau kaip pagąsdintų, žodžiu ar panaudojant smurtą, V. P. , pasak nuteistojo, nenurodė. Apklausiamas vėliau, nuteistasis A. K. parodė, kad V. P. teigė, kad jos tėvą reikia išvežti į mišką ir sumušti, tačiau teigė tiksliai neprisimenąs, ar ji iš tiesų taip sakiusi.

Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, visiems nuvykus pas nuteistąją V. P. į namus, jos tėvas H. P. , kurio „nuraminti“ visi ir atvyko, jau miegojo. Nuteistosios motina M.Pavliun neleido niekam įeiti į namą ir prašė palikti H. P. ramybėje. Nepaisant to, V. P. , J. G. , A. K. ir V. B. įėjo į vidų ir nuėjo pas H. P. į kambarį, kur pastarasis būdamas girtas jau miegojo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pasak J. G. , jis nukentėjusiajam H. P. , sėdinčiam ant lovos, aiškino, kad šis turi nustoti blogai elgtis su žmona ir dukra. Taigi, pokalbis, dėl kurio visi teigė atvykę, galima sakyti įvyko. Tačiau, nepaisant to, H. P. po šio pokalbio buvo liepta rengtis, susirinkti daiktus. Po to visi sutartinai išvedė nukentėjusįjį iš namų ir įsodino jį į J. G. automobilį.

Aukščiau išdėstytos aplinkybės parodo, jog visų nuteistųjų, tame tarpe ir V. P. , tikslas buvo ne pasikalbėti su nukentėjusiuoju H. P. ir žodžiu jį nuraminti (jis jau buvo nusiraminęs ir miegojo), bet panaudoti prieš jį smurtą, kitaip nebūtų reikalo jo išvežti iš namų. Taigi, jau šios aukščiau išdėstytos aplinkybės duoda pagrindo spręsti apie bendros valios, išreikštos įvairiais aukščiau nurodytais nuteistųjų konkliudentiniais veiksmais, bendrai atlikti nusikalstamą veiką buvimą.

Be to, atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad tik įsodinus H. P. į automobilį, kurį vairavo J. G. , nukentėjusysis, pasodintas ant galinės sėdynės tarp A. K. ir V. B. , buvo pradėtas mušti. A. K. ir V. B. pakaitomis, o vėliau ir J. G. , nukentėjusiajam sudavė daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas. V. P. į J. G. automobilį, kur sėdėjo jau sumuštas jos tėvas, įsėdo vėliau, po to, kai pati vairuodama savo automobilį įvažiavo į griovį. Kaip matyti iš byloje apklaustų asmenų parodymų, netgi įsėdus V. P. , A. K. ir V. B. jos akivaizdoje ir toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus ir smūgiavo nukentėjusiajam. Tačiau V. P. , matydama sumuštą ir toliau mušamą savo tėvą, nesiėmė jokių priemonių, kad jam padėtų ar nebeleistų jo mušti. Kiek pavažiavus, V. P. paprašė J. G. sustoti ir pasakė, kad nori ir pati suduoti tėvui už tai, kad jis tiek daug metų ją ir motiną kankino. Šį savo norą, pasitaikius pirmai galimybei, ji realizavo: miške, J. G. laikant nukentėjusįjį iš nugaros už pažastų, tyčia sudavė H. P. ne mažiau 5 smūgių kumščiu į veidą. Vėliau, atliekant ikiteisminį tyrimą, apeliantė iš pradžių davė melagingus parodymus tiek apie savo, tiek ir apie kitų, smurtą prieš nukentėjusįjį naudojusių asmenų nusikalstamus veiksmus, siekdama suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad V. P. savo konkliudentiniais veiksmais (prašymu važiuoti pas ją į namus apraminti tėvo, teiginiu, jog paprasto pokalbio šį kartą nebepakaks, bendrais veiksmais su kitais nuteistaisiais išvedant tėvą ir jį išvežant iš namų, nesiėmimu priemonių nutraukti kitų asmenų nusikalstamus veiksmus ir smūgių jam sudavimu, ikiteisminio tyrimo įstaigų klaidinimu) išreiškė valią bendrai su J. G. , A. K. ir V. B. atlikti nusikalstamą veiką – tyčia sumušti savo tėvą H. P. , ko pasėkoje, dėl jam padarytų sužalojimų visumos, nukentėjusysis mirė. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad V. P. H. P. veikė bendrininkų grupėje ir, kad ji turi atsakyti už kilusias pasekmes.

Apeliantė V. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad apygardos teismo išvada, jog ji bendrais tyčiniais veiksmais, suduodama ne mažiau, kaip 5 smūgius kumščiu į veidą, nužudė savo tėvą H. P. , yra nepagrista, nes jos nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Apeliantės teigimu, nei vienas iš asmenų, kurie teigia matę, kaip ji sudavė savo tėvui per veidą, negali nurodyti tikslaus suduotų smūgių skaičiaus bei to, ar jie buvo suduoti kumščiu ar delnu. Šis apeliacinio skundo teiginys taip pat atmetamas, kaip nepagrįstas.

Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, V. P. ir pati neneigia, jog sudavė tėvui keletą kartų per veidą, tačiau nurodo tai dariusi norėdama jį atgaivinti. Šios gynybinės versijos nuteistoji laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas ją atmetė, kadangi ji prieštarauja kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymams bei kitiems byloje surinktiems duomenims. Šią savo išvadą teismas išsamiai motyvavo, todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija dar kartą tų pačių motyvų nebedėsto, tačiau atsižvelgia į šiuos, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodytus argumentus: nors apeliantė nurodo, kad tėvui sudavė į veidą delnu, taip norėdama jį atgaivinti, tačiau jos pačios veiksmai ir elgesys iki ir po nusikaltimo neįrodo jos tokio siekio. Kaip minėta, ji įsėdusi į automobilį ir matydama, kad jos tėvas yra stipriai sumuštas ir tebemušamas jos akivaizdoje, nesiėmė jokių priemonių, kad nutrauktų kitų bendravykdytojų nusikalstamus veiksmus, nesiėmė priemonių suteikti jam medicininę pagalbą, teigė pati norinti jam suduoti smūgius už tai, kad tėvas ją ir motiną tiek kankino. Tai ir buvo jos tikrasis tikslas (smūgių sudavimas tėvui už jo blogą elgesį), o ne siekis jį atgaivinti. Be to, kaip nurodyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, teismo medicinos specialisto išvadoje neatmetama galimybė, kad atskiros žaizdos ir nubrozdinimai veide, lūpose padaryti suduodant smūgius kumščiu, su ant pirštų užmautais žiedais nelygiu paviršiumi. Atsižvelgiant į sužalojimo mechanizmą suduodant smūgius delnu, kaip ir nurodo sudavusi apeliantė, mažai tikėtina, kad būtų padaryti tokie nubrozdinimai žiedu.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl V. P. kaltės formos. Apeliantė teigia net negalvojusi apie tėvo nužudymą ir tokio tikslo neturėjusi, kadangi suduodama tėvui delnu per veidą, siekusi tėvą atgaivinti.

Aukščiau išdėstytais argumentais paneigta nuteistosios versija dėl jos tėvui suduotų smūgių mechanizmo, ir nustatyta, kad smūgius ji sudavė kumščiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nužudant tėva V. P. veikė netiesiogine tyčia, t.y. darydama šį nusikaltimą V. P. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veiksmais ji gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, nuteistoji sužalojimus jau ir taip stipriai sumuštam, į aplinką nereaguojančiam ir nesipriešinančiam savo tėvui padarė suduodama jam ne mažiau, kaip 5 smūgius į labiausiai pažeidžiamą žmogaus kūno dalį – galvą. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl savo protinio išsivystymo bei intelekto V. P. negalėtų suvokti, kad suduodama tiesioginius smūgius kitam žmogui į tokią vietą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, asmuo numato, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sutrikdymai, tame tarpe ir pavojingi gyvybei, dėl kurių jis gali mirti. Taigi kaltininkui darančiam tokią veiką yra suprantami priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jis numato kaip vystysis priežastinis ryšys ir, kad tokia jo veika gali sukelti net gyvybės atėmimą. Taigi, nuteistoji V. P. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veika jis gali nužudyti savo tėvą H. P. , ir nors to nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl V. P. kaltės formos ir pripažino ją veikus netiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas turėjo nustatyti kieno iš kaltinamųjų suduoti smūgiai buvo H. P. mirties priežastimi ir įvertinti ar jos nukentėjusiajam suduoti smūgiai buvo jo mirties priežastis. Apeliantė teigia, kad didžioji dalis smūgių nukentėjusiajam buvo suduota dar važiuojant automobilyje, be to, V. P. atkreipia dėmesį, kad teismo medicinos specialisto išvadoje teigiama, jog atskirai paimti veido nubrozdinimai būtų kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t.l, b.1.29). Kadangi apeliantė sudavė smūgius tėvui per veidą ant pirštų mūvėdama žiedus, todėl, jos teigimu, darytina išvada, kad savo veiksmais ji tėvo veide padarė tik odos nubrozdinimus, kurie negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties. Šie nuteistosios apeliacinio skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, kaip tai ir nurododoma V. P. skunde, teismo medicinos specialisto pagalba nustatė, nukentėjusiojo mirties priežastį. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad H. P. mirtis įvyko nuo galvos sužalojimų visumos, todėl vertinti atskirų sužalojimų sunkumo mąsto negalima. Šią išvadą teismo medicinos ekspertas patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodydamas, kad nukentėjusiojo H. P. mirties priežastimi buvo ne vienas smūgis, o galvos sužalojimų visuma.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad jei smur­tą prieš nu­ken­tė­ju­sį­jį nau­do­jo ke­li as­me­nys ir šis mi­rė nuo pa­da­ry­tų su­ža­lo­ji­mų vi­su­mos, tai pa­gal BK 129 straips­nį at­sa­ko vi­si kū­no su­ža­lo­ji­mus pada­rę as­me­nys. Vienas iš tų asmenų, naudojusių prieš nu­ken­tė­ju­sį­jį smurtą, šiuo atveju yra ir nuteistoji V. P. .

Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais neginčyjamai nustatyta, kad V. P. , veikdma bendrininkų grupėje su J. G. , A. K. ir V. B. , nužudė savo tėvą H. P. ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 3 p., todėl tenkinti jos apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

J. G. apeliaciniame skunde, kaip ir nuteistoji V. P. , teigia, kad nužudyti H. P. neketino, tokio susitarimo tarp jo ir kitų nuteistųjų nebuvo. Šis apelianto teiginys nepagrįstas.

Motyvai, pagrindžiantys susitarimo bendrininkauti nužudant H. P. buvimą tarp visų nuteistųjų, tame tarpe ir J. G. , išdėstyti atsakant į analogišką V. P. apeliacinio skundo argumentą, todėl šiuo atveju plačiau nebenagrinėjami. J. G. , kaip ir V. P. , savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino susitarimą bendrai atlikti nusikalstamą veiką. Jis, kaip teisingai nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nuo pat įvykių pradžios juose aktyviai dalyvavo: išvedė kartu su kitais H. P. iš namų, žinodamas, kodėl taip daro, pats vairavo automobilį, vežė į mišką, matė smurtaujančius kitus kaltinamuosius ir tam pritarė: nesudrausmino, neuždraudė, nepaprieštaravo. Be to, pats sudavė smūgius nukentėjusiajam, prilaikė nukentėjusįjį, kai jam sudavė smūgius V. P. , buvo abejingas tiek savo, tiek ir kitų kaltinamųjų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu pasekmėms, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, po nukentėjusiojo mirties klaidino pareigūnus.

Apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teismo posėdyje, apeliantas nurodė, kad nukentėjusiajam į krūtinės sritį jis sudavė netyčia, norėjo nuraminti A. K. ir smūgiavo alkūne būtent jam, nes pamatė, kad H. P. buvo labai stipriai sumuštas, tačiau netyčia pataikė nukentėjusiajam. Šiuos nuteistojo parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kaip pasirinktą gynybos būdą ir nuosprendyje išsamiai motyvavo tokią savo išvadą, su kuria apeliacinio teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka.

Be pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų motyvų, paneigiančių J. G. parodymus dėl netyčinių smūgių nukentėjusiajam sudavimo, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į šiuos: vienas iš J. G. skundo argumentų, kuriais jis grindžia savo versiją, jog smūgius nukentėjusiajam jis sudavė netyčia, yra tai, kad jis norėjo nuraminti A. K. . Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad tokio jo siekio nepatvirtina jo elgesys nei prieš, nei po šių jo smūgių. Apeliantas pats apklausiamas dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nuo nukentėjusiojo namų iki miško jie važiavo apie pusvalandį. Beveik visą tą laiką gale sėdintys A. K. ir V. B. , pasak J. G. , mušė tarp jų sėdintį nukentėjusįjį. Nukentėjusiojo krauju buvo aptaškytos J. G. automobilio sėdynės, salono lubos, grindys, durelių apmušalai. Važiuojant, pasak J. G. , jis vienu momentu pamatęs, kad H. P. labai blogai jaučiasi, norėdamas nuraminti A. K. , trenkė jam alkūne, tačiau netyčia pataikė nukentėjusiajam. Po to, bevažiuojant mišku, jam paskambino V. P. , kuri pasakė, kad kažkas atsitiko jos automobiliui, tuomet J. G. sustojo ir išlipęs iš automobilio nuėjo pažiūrėti, kas atsitiko V. P. automobiliui. Taigi, nors, kaip minėta, J. G. teigia sudavęs smūgius alkūne norėdamas nuraminti A. K. , tačiau, kaip matyti iš nuteistojo J. G. elgesio iki nusikaltimo ir nusikaltimo metu, jis nuo pat įvykių pradžios juose aktyviai dalyvavo, išvedė kartu su kitais H. P. iš namų, žinodamas, kodėl taip daro, pats vairavo automobilį, vežė į mišką, matė smurtaujančius kitus nuteistuosius ir tam pritarė: nesudrausmino, neuždraudė, nepaprieštaravo. Jei jis būtų siekęs nuraminti A. K. , tai po nesėkmingų savo smūgių, kurie kliuvo ne A. K. , bet H. P. , būtų ėmesis kitų priemonių, kad nutrauktų A. K. smurto veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Tuo tarpu, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, jis po savo smūgių, pataikiųsių nukentėjusiajam, toliau vairavo savo automobilį, niekaip netrukdydamas tęsti gale sėdintiems nuteistiesiems savo nusikalstamus veiksmus, t.y. mušti nukentėjusįjį H. P. . J. G. sustojo tik paskambinus V. P. . Be to, jis sustojo ne dėl to, kad imtųsi priemonių nutraukti kitų nuteistųjų nusikalstamus veiksmus ar „nuramintų“, kaip jis pats teigia, A.Kocilovič, bet siekdamas padėti nuteistajai V. P. , kuri automobiliu įvažiavo į griovį. Tai parodo visišką J. G. abejingumą nukentėjusiojo H. P. atžvilgiu bei nuteistųjų ir jo paties nusikalstamų veiksmų pasekmių atžvilgiu ir tuo pačiu paneigia jo teiginį, kad jis, matydamas smarkiai sumuštą H. P. , norėjo nuraminti A. K. , kad šis nebemuštų nukentėjusiojo.

Taip pat nepagrįstas apelianto teiginys, kad jis sėdėdamas priekyje ir vairuodamas automobilį negalėjo suduoti nukentėjusiajam alkūne į veidą, kadangi jo judesius ribojo sėdynė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad jis pats apklausiams parodė, kad nukentėjusysis buvo pasodintas ant galinės jo automobilio sėdynės viduryje, o jam iš šonų atsisėdo A. K. (nukentėjusiajam iš kairės) ir V. B. (nukentėjusiajam iš dešinės). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad jis, kaip minėta, pats pripažino, jog sudavė (nors teigė, kad netyčia ir ne į galvą) nukentėjusiajam H. P. ir to padaryti jam sėdynė ar kitos kliūtys nesutrukdė. Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad jis nukentėjusiajam automobilyje sudavė alkūne smūgius į galvą, remiasi tik V. B. parodymais. Tačiau, anot apelianto, jo smūgių alkūne nukentėjusiajam nenurodė matęs A. K. , kuris sėdėjo greta nukentėjusiojo. Šis apeliacinio skundo teiginys taip pat nepagrįstas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad važiuojant miško keliuku J. G. apsisukęs sudavė du kartus H. P. , kuris buvo pasilenkęs į priekį. Nors A. K. nurodė, kad J. G. nukentėjusiajam sudavė į krutinę, tačiau kategoriškai to netvirtino, be to nurodė neatmetąs galimybės, kad smugiai galėjo būti suduoti ir į galvą, kadangi automobilyje buvo tamsu, o nukentėjusysis muistėsi. Taigi, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nukentėjusiajam H. P. pasilenkus į priekį, J. G. sudavė jam smūgius alkūne į galvą ir to padaryti jam automobilio sėdynė ar kitos kliūtys nesutrukdė.

J. G. apeliaciniame skunde taip pat neigia sudavęs smūgius nukentėjusiajam į viršutinę kūno dalį, kai jį kėlė, o V. B. , kuris nurodė tai matęs, apelianto teigimu, galėjo tiesiog pasirodyti. Iš tiesų, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, niekas iš byloje apklaustų asmenų, išskyrus nuteistąjį V. B. , nenurodė matęs, kad keldamas nukentėjusįjį nuteistasis J. G. būtų sudavęs jam smūgius. To nenurodė matęs ir nukentėjusįjį jam padėjęs pakelti A. K. , kurio parodymus pirmosios instancijos teismas pripažino nuosekliais ir jais grindė kaltinimus jam pačiam ir kitiems nuteistiesiems. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad netgi ir darant prielaidą, jog J. G. keldamas nukentėjusįjį jam smūgių nesudavė, jo veikos kvalifikacijai tai įtakos neturi. Kaip nustatyta byloje surinktais ir teismo įvertintais įrodymais, J. G. sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą dar važiuojant automobiliu, be to, jis laikė nukentėjusįjį už pažastų tuo metu, kai smūgius jam į veidą sudavė nukentėjusiojo dukra V. P. . Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad jei smur­tą prieš nu­ken­tė­ju­sį­jį nau­do­jo ke­li as­me­nys ir šis mi­rė nuo pa­da­ry­tų su­ža­lo­ji­mų vi­su­mos (kas ir nustatyta šiuo atveju), tai pa­gal BK 129 straips­nį at­sa­ko vi­si kū­no su­ža­lo­ji­mus pada­rę asmenys. Vienas iš tų asmenų, naudojusių prieš nu­ken­tė­ju­sį­jį smurtą, šiuo atveju yra ir nuteistasis J. G. . Taip pat, atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad tame pačiame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime teismams išaiškinta, kad nė­ra bū­ti­na, kad kiek­vie­nas iš vyk­dy­to­jų pa­da­ry­tų mir­ti­nus su­ža­lo­ji­mus, pa­kan­ka, kad tai pa­da­ry­tų bent vie­nas iš jų. Ki­tų vykdy­to­jų da­ly­va­vi­mas ga­li pa­si­reikš­ti ne tik su­trik­dant svei­ka­tą, bet ir at­imant nuken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis (su­ri­šant jį, lai­kant už ran­kų ir pan.) kė­si­ni­mo­si į jo gy­vy­bę me­tu. Tokius veiksmus, kaip minėta, nuteistasis J. G. taip pat atliko, t.y. laikė nukentėjusįjį, taip at­imdamas ir taip silpnam nuken­tė­ju­sia­jam galimy­bę prie­šin­tis, tuo metu, kai smūgius jam į veidą sudavė V. P. .

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs joje surinktus duomenis padarė pagrįstą išvadą dėl J. G. kaltės, bendrininkų grupėje su V. P. , A. K. ir V. B. , nužudžius H. P. ir teisingai jo veiką kvalifikavo pagal LR BK 24 str. 6 d. ir 129 str. 2 d. 3 p. Todėl, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo J. G. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų V. P. ir J. G. apeliacinius skundus atmesti.