Kauno apygardos teismo nutartis

2014-08-20 · Civilinė byla Nr. 2S-1486-221/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-20
Bylos Nr.
2S-1486-221/2014
Teisminio proceso Nr.
2-28-3-01575-2014-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginija Lozoraitytė
Ieškovas
I. D.
Atsakovas
T. D., Z. L.
Civilinė byla Nr. 2S-1486-221/2014Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01575-2014-0
Procesinio dokumento kategorijos:106.3; 122.4; 121.21 (S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 20 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. D., atstovaujamos advokatės M. L., atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2163-571/2014 pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovams T. D. ir Z. L. dėl naudojimosi tvarkos bendroje dalinėje nuosavybėje nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą, prašydama nustatyti pastatais (gyvenamuoju namu, tvartu, daržine, ūkiniu pastatu, kiemo rūsiu, šuliniu), esančiais Kazlų Rūdos sav., (duomenys neskelbtini) , naudojimosi tvarką: 1) I. D. naudojasi pastato dalimis, pažymėtomis plane 1-6, 1-4, bendrai su Z. L. pastato dalimi, pažymėta plane 1-5; T. D. naudojasi pasato dalimis, pažymėtomis plane 1-2 ir 1-1; Z. L. naudojasi pastato dalimi, pažymėta plane 1-3, bendrai su I. D. pastato dalimi, pažymėta plane 1-5; 2) Pastatais (tvartu, daržine, ūkiniu pastatu, kiemo rūsiu, šuliniu), esančiais Kazlų rūdos sav., (duomenys neskelbtini), dalimis – plane pažymėtais 2I1/m, 3I1/ž, 4I1/ž, 5I1/t) ir šuliniu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), I. D., T. D. ir Z. L. naudojasi bendrai; 3) žemės sklypu, esančiu Kazlų Rūdos šen., (duomenys neskelbtini). 6, I. D., T. D. ir Z. L. naudojasi bendrai. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi ieškovei nustatė 14 dienų terminą nuo nutarties įteikimo dienos pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus, nurodydamas, kad ieškovei per nustatytą terminą nepašalinus ieškinio trūkumų, ieškinys bus laikomas nepaduotu.

Teismas nustatė, kad ieškovė ūkio pastatais ir žemės sklypu pageidauja naudotis bendrai su kitais atsakovai, tačiau ir šiuo metu ji turi tokią teisę, todėl toks reikalavimas tarp šalių ginčo esmės neišspręs. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad atsakovai kaip nors varžo jos teises ir ar šis ginčas buvo sprendžiamas taikiai. Nurodė, kad ieškovė turėtų teismui pateikti naudojimosi gyvenamojo namo, ūkio patalpomis ir žemės sklypo dalimi projektą, kuriame tiksliai būtų atlikti paskaičiavimai pagal ieškovės nuosavybės dalis, nurodytos konkrečios patalpos, kuriomis pageidauja naudotis ieškovė, ką ji siūlo atsakovams, taip pat projekte nurodytas patekimo į tas patalpas būdas. Teismas nurodė, kad esant reikalui, ieškinyje taip pat turi būti išspręstas klausimas dėl durų, vartų, langų įrengimo ir kieno lėšomis tai turi būti atlikta. Taip pat pateiktas žemės sklypo naudojimosi projektas, kuriame taip pat pagal ieškovės nuosavybės dalį būtų nustatytas plotas, kuriuo ji pageidauja naudotis, ką ji siūlo atsakovams, ploto vieta pažymėta žemės sklypo plane. Plane turi būti nurodyta, kokiu būdu ieškovė ir kitos šalys pateks į savo naudojamos žemės sklypo dalis.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovės atstovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta pažeidžiant materialinės teisės normas, neatitinka suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

2. Skundžiamojoje nutartyje teismo argumentas, kad ieškovė neteikia teismui jokių įrodymų, jog atsakovai kaip nors varžo jos teises ir ar šis ginčas buvo sprendžiamas taikiai, yra nepagrįstas ir neatitinkantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

3. Teismas nepagrįstai nustatė, kad iš ieškinio reikalavimo seka, jog ieškovė ūkio pastatais ir žemės sklypu pageidauja naudotis bendrai su kitais atsakovais, tačiau ir šiuo metu ji turi tokią teisę, tai yra toks reikalavimas tarp šalių ginčo esmės neišspręs. Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą ir pateikdama ieškinį atsakovams dėl naudojimosi tvarkos nustatymo bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nesiekia realaus savo teisių gynimo, o teismo argumentas, kad ieškinio pateikimas ginčo esmės neišspręs yra išankstinis, nes tokio pobūdžio aplinkybes galima nustatyti tik įvertinus byloje visų šalių argumentus bei paaiškinimus ginčo klausimu.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad ieškovė neteikia teismui jokių įrodymų, jog atsakovai kaip nors varžo jos teises ir ar šis ginčas buvo sprendžiamas taikiai. Ieškovė nurodė, kad atsakovai neleidžia jai naudotis turto dalimis, priklausančiais jai nuosavybės teise, todėl tikslinga nustatyti naudojimosi tvarką ginčo turtu. Be to, keipimasis į teismą dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo reiškia, jog ginčo šalys (bendraturčiai) išnaudojo visas įmanomas galimybes susitarti dėl naudojimosi tvarkos.

5. Teismo argumentas, kad ieškovė turėtų teikti teismui naudojimosi gyvenamojo namo, ūkio patalpomis ir žemės sklypo dalimi projektą, yra visiškai nepagrįstas, kadangi ieškovė prie ieškinio pridėjo patalpų projektą ir jame aiškiai pažymėjo, kokiomis patalpomis pageidauja naudotis, kokiomis siūlo naudotis atsakovams, t. y. nurodytos patalpų rūšys, tikslūs patalpų indeksai ir pan. Be to, ieškovė pastatais (tvartu, daržine, ūkiniu pastatu, kiemo rūsiu, šuliniu) ir žemės sklypu siekia naudotis bendrai, todėl nėra suprantamas teismo argumentas reikalauti projekto tų dalių, kuriomis ieškovė su atsakovais siekia naudotis bendrai. Nėra aišku, kokio konkrečiai projekto teismas reikalauja, t.y. koks konkrečiai specialistas tą projektą turi atlikti.

6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nurodo, kad esant reikalui, ieškinyje taip pat turi būti išspręstas klausimas dėl durų, vartų, langų įrengimo ir kieno lėšomis tai turi būti atlikta. Nėra visiškai aiški teismo nuostata „esant reikalui“. Ieškinys yra pateiktas su konkrečiais reikalavimais, pagal kuriuos jis turi būti nagrinėjamas. Iš skundžiamos nutarties nėra aišku, ar reikia pateikti kelis projektus, ar turėtų būti pateiktas tik vienas projektas. Taip pat nėra aišku, kaip plane gali būti nurodyta, kokiu būdu ieškovė ir kitos šalys pateks į savo naudojamos žemės sklypo dalis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Civilinio proceso kodekso 320 straipsnį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovei nustatytas terminas trūkumams šalinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad ne visi ieškinio trūkumai yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Kriterijų, kuriuo remiantis nustatoma, ar yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, nustato CPK 115 straipsnio 4 dalis: trūkumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Įstatymo neapibrėžiama, kokios kliūtys yra esminės, todėl kiekvienu atveju teismas šį kriterijų taiko atsižvelgdamas į ieškinyje dėstomas aplinkybes. Formaliai taikant trūkumų šalinimo institutą ir ieškinį atsisakant priimti dėl neesminių trūkumų, gali būti apribota asmens teisė į teisminę gynybą, vilkinamas procesas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalgoje pažymėta, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų nustatytos tvarkos, todėl teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas, jau paduodamas ieškinį, pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į ieškinio patenkinimą. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad vien įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepateikimas, juolab įrodymų (ne)pakankamumas, kurį teismas įvertina tik nagrinėdamas bylą iš esmės, negali būti pagrindas nepriimti ieškinio. Teismas, nustatęs, kad prie ieškinio nepridėti visi įrodymai, patvirtinantys ieškinio pagrįstumą, negali iš ieškovo reikalauti tų ieškinio įrodymų, kurie, teismo nuomone, būtų pakankami ieškiniui patenkinti, nes ieškinio priėmimo stadijoje reikalavimo pagrįstumas nesvarstomas, o nepagrįstas ieškinys gali būti atmestas išnagrinėjus bylą iš esmės. Priešingu atveju ne tik pasunkėtų civilinis procesas ir užsitęstų civilinės bylos iškėlimas, bet ir būtų neproporcingai apribota asmens teisė kreiptis į teismą, nes ieškovas būtų verčiamas teismui pateikti tokius ieškinio įrodymus, kurių galbūt iš viso nėra. Teismas byloje esančius įrodymus vertina priimdamas sprendimą ir pagal tai vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas – ne, ir atitinkamai tenkina arba atmeta ieškinio reikalavimus (CPK 185 straipsnis). Dėl šių priežasčių įrodymų pakankamumo klausimas neturėtų būti sprendžiamas procesinio dokumento priėmimo stadijoje ir dėl to nėra pagrindo civilinės bylos iškėlimo stadijoje iš ieškovo reikalauti įrodymų, patvirtinančių jo pareikšto reikalavimo pagrįstumą, nes tai iš esmės neatitinka teisinio šio procesinio veiksmo reglamentavimo (CPK 137 straipsnis). Proceso įstatyme nustatomas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias reiškiamą reikalavimą, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taip pat teismas, nustatęs, jog ieškinio reikalavimas, atsižvelgiant į konkrečias ginčo aplinkybes, yra netinkamas, gali pasiūlyti ieškovui pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje pakeisti ieškinio dalyką (CPK 141 straipsnio 1 dalis, 158 straipsnis, 225 straipsnio 6 punktas, 230 straipsnio 1 dalis.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo mėn. 6 d. Ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. AC-36-1, Teismų praktika 36).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė pareiškė ieškinį dėl naudojimosi tvarkos bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo. Ieškovė savo ieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo bendrojoje dalinėje nuosavybėje grindžia CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurią bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Ši nuostata dėl nekilnojamųjų daiktų detalizuota CK 4.81 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta nekilnojamojo daikto bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendraturčiai turi teisę susitarimą dėl naudojimosi tvarkos patvirtinti notariškai ir įregistruoti viešame registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Bendraturčiams dėl naudojimosi tvarkos nesusitarus, ji nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčio ieškinį. Nagrinėjamu atveju matyti, kad tarp bendraturčių vyksta ginčas dėl naudojimosi turto dalimis tvarkos nustatymo, ieškovė ieškinyje nurodo, kad atsakovai jai neleidžia naudotis ne tik gyvenamojo namo atskiromis patalpomis, bet ir ūkio patalpomis bei žemės sklypu, todėl ieškovė ir kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės teise jos ir atsakovų valdomu nekilnojamuoju turtu. Sutiktina su atskiruoju skundu, kad skundžiamojoje nutartyje pirmosios instancijos teismo argumentas, jog ieškovė neteikia teismui jokių įrodymų, kad atsakovai kaip nors varžo jos teises ir ar šis ginčas buvo sprendžiamas taikiai, yra visiškai nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje pažymėjo, kad sprendžiant naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, tvarkos tarp bendraturčių nustatymo klausimą, ieškovė turėtų teikti teismui naudojimosi gyvenamojo namo, ūkio patalpomis ir žemės sklypo dalimi projektą, kuriame tiksliai būtų atlikti paskaičiavimai, pagal ieškovės nuosavybės dalis, nurodytos konkrečios patalpos, kuriomis pageidauja naudotis ieškovė, ką ji siūlo atsakovams, taip pat nurodytas projekte patekimas tas patalpas būdas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, toks pirmosios instancijos teismo argumentas, kaip trūkumų šalinimas, visiškai nepagrįstas, kadangi ieškovė prie ieškinio pridėjo patalpų projektą ir jame aiškiai pažymėjo, kokiomis patalpomis pageidauja naudotis, kokiomis siūlo naudotis atsakovams, t. y. nurodytos patalpų rūšys, tikslūs patalpų indeksai ir pan. Ieškovė pastatais (tvartu, daržine, ūkiniu pastatu, kiemo rūsiu, šulinių), ir žemės sklypu siekia naudotis bendrai, todėl teismas neturėtų reikalauti projekto tų dalių, kuriomis ieškovė su atsakovais siekia naudotis bendrai.

Kaip minėta, teisė į teisminę gynybą siedamas su minimaliais reikalavimais, keliamais ieškinio turiniui, kaip vienai iš besikreipiančiojo į teismą asmens pareigų įstatymas numato aiškų tiek ieškinio pagrindo, tiek ieškinio dalyko nurodymą teismui paduodamame ieškinio pareiškime. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas numato teismui galimybę, priėmus ieškinį (pareiškimą), prireikus tikslinti šalių pareigą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1, 5 punktai) bei atlikti kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą, parengiamojo teismo posėdžio metu teismas gali nuspręsti dėl papildomų veiksmų pasirengti bylos nagrinėjimui teisme atlikimo (CPK 231 straipsnio 5 dalis). Taigi, pasirengimo bylai nagrinėti metu teismas gali pašalinti neesminius ieškinio trūkumus, įpareigoti ieškovą pateikti įrodymus, nurodyti reikšmingas aplinkybes, tačiau tokių neesminių trūkumų buvimas nėra kliūtis civilinę bylą iškelti.

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas aiškus ieškinio pagrindas ir dalykas bei tai laikytina minimalių ieškinio dalyko ir pagrindo reikalavimų įvykdymu tam, kad ieškinys būtų priimtas ir iškelta civilinė byla. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančias trūkumų šalinimo institutą, todėl nepagrįstai ieškovei nustatė terminą trūkumams pašalinti. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 290 straipsniu, teismas

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Virginija Lozoraitytė