Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-146-709-08

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-04-28
Bylos Nr.: A-146-709-08
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas: akcinės bendrovės „flyLAL- Lithuanian airlines“
Atsakovas: Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus
Advokatai: Dovilė Stančikaitė

Kategorijos

23.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A146-709/2008Procesinio sprendimo kategorija 23.1, 25(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. balandžio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Dovilei Stančikaitei,atsakovo atstovui Rišardui Jaščaninui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „flyLAL- Lithuanian airlines“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „flyLAL- Lithuanian airlines“ skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas AB „flyLAL - Lithuanian Airlines" (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) skundu prašė teismą panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos (toliau – ir Vilniaus oro uosto užkarda) 2007 m. balandžio 3 d. nutarimą Nr. 167-21 (b.l. 3-8) ir bylą nutraukti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus oro uosto užkardos 2007 m. balandžio 3 d. nutarimu AB „flyLAL -Lithuanian Airlines" paskirta 14500 Lt bauda už tai, kad ji 2007 m. kovo 3 d. reisu į Vilniaus oro uostą atskraidino Turkijos pilietį F. S. (toliau – ir Keleivis), gimusį (duomenys neskelbtini), neturintį Lietuvos Respublikos vizos, kai ji yra reikalinga. Keleivis į Lietuvos Respubliką įleistas nebuvo. Kadangi Keleivis buvo atskraidintas AB „flyLAL -Lithuanian Airlines" reisu, Bendrovei (vežėjui), atvežusiai Lietuvos Respublikos vizos neturintį užsienietį, pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnį buvo inicijuota šio įstatymo pažeidimo byla ir paskirta bauda.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas neteisingai plečiamai taikė Transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – ir TVPĮ) 20 straipsnio nuostatas. Šioje byloje, pasak pareiškėjo, svarbu nustatyti dvi esmines aplinkybes: pirma, ar vežėjas turėjo galimybę užtikrinti, kad į Lietuvą vykstantis Keleivis turėtų kelionės dokumentus (t. y. aplinkybės, įrodančios Bendrovės kaltę), antra, ar Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga užtikrinti, kad užsienietis turėtų kelionės dokumentus, reikalingus vykti į Lietuvos Respubliką, apima prievolę užtikrinti, kad užsienietis taip pat turėtų vizą ir kitus dokumentus, kurių reikalaujama tam, kad užsienietis būtų įleistas į Lietuvos Respubliką. Mano, jog atsakovas neįrodė Bendrovės kaltės dėl Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo, todėl, nesant esminių administracinio teisės pažeidimo elementų (pagal analogiją taikant Administracinių teisės pažeidimų kodekso 9 straipsnį), nebuvo pagrindo pripažinti Bendrovę padarius Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir skirti jai baudą.

Teigė, kad Bendrovė gali būti atsakinga tik už tuos veiksmus, kuriuos ji gali kontroliuoti, šiuo atveju - užtikrinti, kad registruodamasis skrydžiui keleivis turėtų kelionės dokumentus, reikalingus vykti į Lietuvos Respubliką. Momentas, kada aviakompanija (vežėjas) privalo įvykdyti prievolę, numatytą Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, yra itin svarbus. Dėl pervežimo oro transportu veiklos specifikos tokiu momentu yra keleivio registracijos skrydžiui momentas, kadangi vėlesniame etape iš keleivio nėra reikalaujama pateikti jokių dokumentų, išskyrus įlaipinimo taloną, kurį keleivis turi pateikti įlaipinimo į orlaivį metu. Nagrinėjamoje byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, jog aviakompanija vykdė Keleivio registraciją, taip pat nėra bilieto, iš kurio galima būtų matyti, ar Keleivis buvo registruotas atskirai AB „flyLAL -Lithuanian Airlines" reisui, ar vyko tranzitu per vieną ar kelis tranzitinius oro uostus (turėjo vieną bilietą keliems skrydžiams, tarp jų ir AB „flyLAL - Lithuanian Airlines" reisu Amsterdamas - Vilnius). Pareiškėjo nuomone, kaltę turi įrodyti ne atsakovas. Nesant byloje įrodymų, kurie pagrįstų aplinkybę, jog Keleivio registraciją reisu Amsterdamas - Vilnius vykdė pati Bendrovė, atsakomybė jai atsirasti negali. Paaiškino, kad Keleivis skrydžiui į Vilnių per Amsterdamą turėjo vieną bilietą ir jungtiniam skrydžiui iš Belgijos buvo registruotas Belgijoje (tikėtina, Briuselio oro uoste). Todėl Bendrovė, nevykdžiusi Keleivio registracijos, negalėjo užtikrinti Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies normų vykdymo.

Pareiškėjo įsitikinimu, kelionės dokumentas yra pasas, kuris priimant į skrydį Keleivį buvo patikrintas, o viza nėra kelionės dokumentas ar jo dalis, todėl atsakomybė Bendrovei už tai, kad ji neužtikrino, jog Keleivis turėtų vizą, kilti negali. Pažymėjo, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymas nepateikia „kelionės dokumentų" sąvokos apibrėžimo. Todėl minėta sąvoka turi būti aiškinama pagal įstatymų analogiją. Pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 10 punktą kelionės dokumentas yra užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. Kelionės dokumentų, kuriuos privalo turėti užsienietis, sąrašą nustato Užsienio reikalų ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. V-63/1V-174 „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. 9/1V-16 „Dėl kelionės dokumentų, tinkamų vykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos ir sąrašo patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – ir Tvarka).Vadovaujantis šiuo teisės aktu (217 pozicija), kelionės dokumentu, tinkamu atvykti Turkijos piliečiui į Lietuvos Respubliką, yra Turkijos piliečio pasas. Viza kelionės dokumentų sąraše nėra minima.

Pareiškėjas pastebėjo, kad Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties įtvirtina dvi skirtingas sąvokas - „atvykimas" į Lietuvos Respubliką ir „įleidimas" į Lietuvos Respubliką (5, 6 ir 7 Įstatymo straipsniai, kurių esmė yra ta, kad įtvirtinamos skirtingos sąlygos tam, kad užsienietis galėtų atvykti į Lietuvos Respubliką ir būtų įleistas į Lietuvos Respubliką). Tam, kad užsienietis turėtų teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, jis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 str.), tuo tarpu vizos turėjimas, kai tokią pareigą užsieniečiui numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, yra sąlyga užsieniečiui būti įleistam į Lietuvos Respubliką (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 str.). Bendrovei nėra nustatyta atsakomybė už tai, kad asmuo (užsienietis) neatitinka Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsnio 2-5 punktų reikalavimų, įskaitant reikalavimą užsieniečiui turėti Lietuvos Respublikos vizą. Pareiškėjo nuomone, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies prasme kelionės dokumentas reiškia pasą, bet ne vizą, o vežėjo prievolė tikrinti kelionės dokumentą apsiriboja prievole patikrinti užsieniečio pasą. Jokiame Lietuvos Respublikos įstatyme, tarptautinės teisės akte ar Europos Sąjungos norminiuose aktuose nėra pasakyta, kad viza yra kelionės dokumento dalis (viza ir kelionės dokumentas yra atskiri dokumentai). Vizos buvimas ar nebuvimas užsieniečio pase nepadaro užsieniečio paso negaliojančiu ir neatima jam teisės vykti į Lietuvą. Tačiau tam, kad užsienietis būtų įleistas į Lietuvos Respubliką, kertant valstybės sieną, jis privalo turėti ne tik kelionės dokumentą, vizą, bet ir dokumentus, kuriuose nurodyti jo atvykimo į Lietuvos Respubliką ar buvimo joje tikslas, sąlygos, turimos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje metu ar jų gavimo šaltinis, turimos lėšos grįžti į savo kilmės valstybę ar vykti tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją į kitą valstybę, taip pat dokumentą, patvirtinantį sveikatos draudimą. Visi paminėti dokumentai yra savarankiškos ir lygiavertės viena kitos atžvilgiu sąlygos užsieniečiui būti įleistam į Lietuvos Respubliką. Skirtingai nei kelionės dokumentą, kuris pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 straipsnio 1 dalį yra vienintelė sąlyga tam, kad užsienietis galėtų atvykti į Lietuvos Respubliką, ir kurio buvimą vežėjas privalo užtikrinti pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, tikrinti, ar užsienietis turi vizas ir kitus dokumentus, įvardintus Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tam, kad užsieniečiui būtų leista kirsti valstybės sieną, turi teisę išimtinai atsakovas. Bendrovei (vežėjui) nėra suteikta teisė riboti užsieniečių galimybę laisvai judėti, ji negali nuspręsti, ar keleivio pateikiamos priežastys yra pakankamai svarios, kad Lietuvos valstybė įleistų užsienietį į savo teritoriją. Kadangi šiems asmenims yra suteikta galimybė kreiptis dėl vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, Bendrovė negali reikalauti keleivio pateikti vizą registracijos į skrydį metu. Atitinkamai ji negali būti atsakinga už atsakovo sprendimus atsisakyti įleisti asmenį į Lietuvos Respubliką.

Atkreipė dėmesį į tai, kad nutarime nenurodyta, kuo grindžiamas paskirtos 14500 Lt baudos dydis, kas sudaro Bendrovės kaltę, kokius nuostolius dėl jai inkriminuojamo pažeidimo patyrė Lietuvos valstybė. Teigė, kad 14500 Lt baudos paskyrimas yra neproporcingas pažeidimui ir nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė prašė skundą patenkinti, o tuo atveju, jei bus pripažinta, kad nutarimas teisėtas, prašė paskirtą baudą sumažinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus oro uosto užkarda prašė skundą atmesti.

Atsiliepime (b. l. 30-32) paaiškino, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vežėjas privalo užtikrinti, kad keleiviai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, t.y. įvažiuojant į šalį, o ne kertant valstybės sieną. Įstatymas numato vežėjui teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Tuo remdamasis atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog tikrinti užsieniečių vizas ir kitus dokumentus, suteikiančius teisę užsieniečiui kirsti valstybės sieną, yra išimtinė VSAT funkcija, kadangi įstatymu vežėjas įpareigojamas pasirūpinti keleiviais ir nevežti užsieniečių, kurie bus neįleisti į šalį dėl įvažiavimui būtinų dokumentų neturėjimo.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai, kad Bendrovė nevykdė Keleivio registracijos skrydžiui ir neįrodė Bendrovės kaltės, yra nepagrįsti.

Pažymėjo, kad Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos (toliau –ir ICAO) 9 priedo „Formalumų mažinimas" 3.40. 3.40.1 punktuose numatytas įpareigojimas vežėjui pasirūpinti gabenamų keleivių dokumentais, reikalingais įvažiavimui į paskirties valstybę. Jeigu kitos šalies partneris (šiuo atveju – KLM Royal Dutch Airlines kaip matyti iš byloje esančios įlaipinimo talono šaknelės reisui TE 461 Amsterdamas – Vilnius) vykdantis antžeminį aptarnavimą ir parduodantis bilietus keleiviams nežino ICAO nustatytų normų ar nesinaudoja ICAO sukurtomis keleivių aptarnavimo sistemomis, numatančiomis priimančiosios šalies reikalavimus (vizinį ar bevizį režimo taikymą), vežėjas savanoriškai turėtų imtis priemonių informuoti partnerį dėl Lietuvoje galiojančių teisės aktų, nustatančių vizų režimą. Šiuo atveju įstatymo pažeidimo byloje nustatyta, kad Bendrovė į Vilniaus oro uostą atskraidino užsienietį be Lietuvos Respublikos vizos, kai ji yra būtina, o vežėjas neužtikrino, kad keleivis (užsienietis) turėtų visus atvykimui į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus. Vežėjo kaltė pasireiškė nerūpestingumu, kadangi jis nesiėmė jokių veiksmų (ar ėmėsi nevisapusiškai), kad orlaiviu vežamas užsienietis turėtų visus reikiamus dokumentus, jog būtų įleistas į Lietuvos Respubliką.

Pažymėjo, kad į 2005 m. gegužės 19 d. Transporto veiklos pagrindų įstatymą Nr.X-214, numatantį vežėjo atsakomybę yra perkeltos ne tik Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos, bet ir Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. birželio 28 direktyvos 2001/51/EB „Dėl Konvencijos, įgyvendinančios 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimą, 26 straipsnio nuostatų papildymo“ nuostatos (toliau – ir Įgyvendinanti Konvencija) Konvencijos 26 straipsnio 1 dalies (b) punkte įtvirtinta, kad vežėjas naudodamasis visomis reikiamomis priemonėmis privalo įsitikinti, kad oro keliu gabenamas užsienietis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Susitariančių šalių teritoriją. Tai yra atsakomybės pagrindas. Įgyvendinančios konvencijos (1) punkte nurodyta, kad siekiant efektyviai kovoti su nelegalia imigracija, būtina, kad visos valstybės narės pradėtų taikyti nuostatas, numatančias vežėjų, įvežančių užsienio šalių piliečius į valstybių narių teritoriją, įsipareigojimus. Taigi, vadovaujantis minėta Direktyva, ICAO, kitais tarptautiniais bei Lietuvos Respublikos norminiais teisės aktais Transporto veiklos pagrindų įstatyme yra nustatytas imperatyvus ir konkretus įpareigojimas vežėjams (privatiems subjektams).

Remdamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 10 punkte pateikta kelionės dokumento sąvoka, šio įstatymo 6 straipsniu, nustatančiu užsieniečio pareigą turėti galiojantį kelionės dokumentą, taip pat 7 straipsniu, kuriam įtvirtintos užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygos, paaiškino, kad užsienio piliečiui, kuriam pagal pilietybę atvykstant į Europos Sąjungą (Lietuvą) yra reikalinga viza, kuri yra kelionės dokumento dalis, ji apsprendžia asmens teisę vykti prie valstybės sienos. Vežėjui nėra numatyta išimtis netikrinti kelionės dokumento – piliečio paso ar kito adekvataus kelionės dokumento. Nagrinėjamu atveju pagal 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001 (pakeistą Reglamentu (EB) Nr.2414/2001, Reglamentu (EB) Nr.453/2003, Reglamentu (EB) Nr.1932/2006) „Dėl bendrojo trečiųjų šalių, kurių piliečiai privalo turėti valstybių narių vizas, sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 539/2001) Turkijos pilietis privalėjo turėti galiojantį įvažiavimui į Lietuvos Respubliką (su Lietuvos Respublikos įvažiavimo viza) dokumentą.

Remdamasis išdėstytais argumentais teigė, kad Bendrovė atsakomybėn patraukta pagrįstai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 22 d. sprendimu skundą patenkino. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos 2007 m. balandžio 3 d. nutarimą Nr. 167-21 pakeitė, paskirdamas AB „flyLAL - Lithuanian Airlines'' 5000 Lt baudą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus oro uosto užkardos Sargybų būrio specialistė 2007 m. kovo 3 d. surašė tarnybinį pranešimą dėl to, kad tą dieną, 14 val. 20 min., į Vilniaus oro uosto PKP reisu TE461 iš Amsterdamo atvyko Turkijos pilietis F. S., gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenantis Belgijoje, turintis pasą, tačiau neturintis Lietuvos Respublikos vizos (b. l. 35). VSAT Vilniaus rinktinės pareigūnas 2007 m. kovo 3 d. sprendimu atsisakė Keleiviui leisti atvykti į Lietuvos Respubliką dėl to, kad jis neturėjo galiojančios vizos arba leidimo gyventi (b. l. 36). Remiantis šia medžiaga buvo surašytas įstatymo pažeidimo protokolas Nr. 167-21, kuriame nurodyta, kad AB "flyLAL - Lithuanian Airlines" reisu TE461 iš Amsterdamo buvo atskraidintas Turkijos pilietis F. S. be Lietuvos Respublikos vizos, nors ji jam yra būtina. Konstatuota, kad savo veiksmais Bendrovė neužtikrino, kad Keleivis turėtų visus vykimui į Lietuvos Respubliką reikiamus dokumentus, tuo pažeisdama Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį (b. l. 37-38). Teismas nustatė, kad Keleivis neneigė į Lietuvos Respubliką atvykęs be vizos (jo paaiškinimas, b. l. 44). Vilniaus oro uosto užkardos vado pavaduotojas 2007 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 167-21 Bendrovei už šį įstatymo pažeidimą skyrė 14500 Lt baudą (b. l. 46-47).

Teismas konstatavo, kad pagal 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, numatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 562/2006) 5 straipsnio 1 dalį trečiųjų šalių piliečiams taikomos atvykimo sąlygos, be kitų įleidimo sąlygų pagal (a) punktą jiems leidžiama atvykti, jei jie turi galiojantį kelionės dokumentą ar dokumentus, leidžiančius kirsti sieną. To paties straipsnio 1 dalies (b) punkte nurodoma, kad trečiųjų valstybių pilietis turi turėti galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentą Nr. 539/2001/EB, nustatantį trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorės sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi. Reglamento Nr. 539/2001/EB 1 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą. Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjas turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo 11000 Lt iki 18000 Lt už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį (2 d.). Vežėjui bauda neskiriama, jeigu: 1) vežamas užsienietis siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties"; 2) vežėjas įrodo, kad, priimdamas užsienietį į transporto priemonę, įsitikino, jog šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką; 3) Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad užsieniečio kelionės dokumentas, kuris reikalingas įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, yra suklastotas (3 d.). Aiškindamas nurodyto straipsnio taikymą, teismas pažymėjo, kad jis yra skirtas visų transporto rūšių (tarp jų ir oro transporto) vežėjams (Transporto veiklos pagrindų įstatymo 5 str.). Todėl šio straipsnio nuostatos be jokių išlygų dėl transporto rūšies specifikos taikytinos ir pareiškėjui.

Teismas nustatė, kad Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 10 dalis įtvirtina, jog kelionės dokumentas yra užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. Minėto įstatymo 7 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai jis turi galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip, o šio straipsnio 2 punkte - kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respubliką, kai jis turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 33 punkte nurodoma, kad viza yra įklijos formos leidimas, įklijuojamas į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimas, suteikiantis teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-147 patvirtintų Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklių 3 punkte nurodoma, kad kelionės dokumentai yra pasas ar asmens tapatybės kortelė, iškvietimas, viza, draudimas ir kiti dokumentai, kurie būtini atitinkamos kelionės metu, o 12 punkte - kad oro vežėjas turi teisę atsisakyti vežti keleivį dėl nepakankamų kelionės dokumentų. Sistemiškai remdamasis šiomis teisės aktų nuostatomis, teismas padarė išvadas, kad viza yra užsieniečio kelionės dokumento sudedamoji dalis, o pažeidimo nustatymo metu galioję teisės aktai į Lietuvos Respubliką atvykstančiam Turkijos piliečiui nustatė reikalavimą turėti galiojantį kelionės dokumentą su galiojančia Lietuvos Respublikos viza.

Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio taikymo prasme Keleivis neturėjo kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką (Lietuvos Respublikos vizos), todėl atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą.

Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimus dėl mažesnių sankcijų už teisės pažeidimus taikymo (2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimai), įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjo veikoje nebuvo akivaizdžios tyčios, jis netrukdė tyrimo atlikimui ir pažeidimo nustatymui, bendrovės finansinė padėtis šiuo metu yra sunki (tai matyti iš pateiktų finansinių dokumentų apie įmonės balansą, b. l. 25-27), taip pat į pažeidimo mąstą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijais, pareiškėjui paskirta baudą teismas sumažino iki 5000 Lt.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –Vilniaus oro uosto užkardos 2007 m. balandžio 3 d. nutarimą Nr. 167-21 panaikinti ir bylą nutraukti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.Teismas netinkamai (plečiamai) išaiškino Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, nustatančią, jog vežėjai privalo užtikrinti, kad užsieniečiai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Kadangi šis „kelionės dokumentų, reikalingų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką" sąvokos nepateikia, ji aiškintina remiantis įstatymų analogija (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis) pagal Įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties bei kitus panašius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 10 ir 33 punktuose pateiktas sąvokas, kelionės dokumentas - užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje, viza - įklijos formos leidimas, įklijuojamas į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimas, kuris suteikia teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-280/V-109 „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. 9/1V-16 „Dėl kelionės dokumentų, tinkamų vykti į Lietuvos Respubliką, pripažinimo tvarkos ir sąrašo patvirtinimo" pakeitimo" 217-oje pozicijoje nurodyta kokius kelionės dokumentus Turkijos pilietis gali turėti, vykdamas į Lietuvos Respubliką, tačiau viza šiame teisės akte neminima. Kelionės dokumento forma ir turinys bei šio dokumento individualumas (tai, kad jis yra atskiras dokumentas nuo vizos) yra išdėstytas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 1V-280/V-109 „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo taisyklių patvirtinimo" V skyriaus II skirsnyje. Teigia, kad paminėti tesiės aktai nesuteikia pagrindo teigti, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje vartojama „kelionės dokumentų“ sąvoka reiškia visus ir bet kokius dokumentus (tarp jų – vizą), kuriuos užsienietis privalo turėti, vykdamas į Lietuvą, kaip yra teigiama teismo sprendime. Apelianto nuomone, yra priešingai. Teigia, kad vadovaujantis prieš tai minėtu įsakymu Nr. 1V-280/V-109, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2005 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. V-63/1V-174 bei Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 straipsnio 1 dalimi, užsienietis turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir neturėdamas vizos. Kelionės dokumentas ir viza negali būti tapatinami vien jau dėl tos priežasties, kad šiuos dokumentus išduoda skirtingos valstybės. Teigia, kad visi Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsnyje paminėti dokumentai yra savarankiškos ir lygiavertės sąlygos užsieniečiui būti įleistam į Lietuvos Respubliką, bent vienos iš šių sąlygų nebuvimas (t.y. kelionės dokumento, vizos ar kitų dokumentų nepateikimas) yra pagrindas atsisakyti įleisti užsienietį į Lietuvą (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl teismo teiginys, jog vizos neturėjimas reiškia, kad Keleivis neturėjo kelionės dokumentų, pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas.

Apeliantas pažymi, kad vežėjo reisu (oro transportu) užsienietis tik atvyksta į Lietuvos Respubliką iki valstybės sienos, o ne kerta Lietuvos Respublikos sieną. Kirsti ar nekirsti valstybės sieną (per pasienio kontrolės punktus) yra individualus užsieniečio sprendimas, įstatymas nenumato ir negali numatyti prievolės vežėjui tikrinti dokumentų daugiau dokumentų, nei tie, kurie būtini užsieniečio atvykimui į Lietuvos Respubliką (t.y.nenumato prievolės reikalauti iš keleivio daugiau dokumentų nė kasas ar kitas ar kitas galiojantis ir Lietuvos Respublikoje pripažįstamas kelionės dokumentas). Faktą, kad nagrinėjam atveju Keleivis nekirto valstybės sienos, patvirtina tai, kad jam nėra iškelta administracinė byla dėl neteisėto valstybės sienos kirtimo arba neteisėto atvykimo į Lietuvos Respubliką pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 205² ir 206 straipsnius (šio argumento teismas sprendime neanalizavo).

Apelianto nuomone, teismas perkėlė valstybės institucijos funkcijas privačiam vežėjui. Pažymėjo, kad skirtingai nė kelionės dokumentą, kuris pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 straipsnio 1 dalį yra vienintelė sąlyga tam, kad užsienietis galėtų atvykti į Lietuvos Respubliką, ir kurio turėjimą vežėjas pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį privalo užtikrinti, išimtinę teisę tikrinti, ar užsienietis turi vizas ir kitus dokumentus, įvardytus Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kad užsieniečiui būtų leista kirsti valstybės sieną, turi atsakovas. Išimtinė atsakovo teisė tikrinti, ar užsienietis atitinka visas Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 7 straipsnyje nustatytas sąlygas tam, kad jis būtų įleistas į Lietuvos Respubliką, įtvirtinta šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje, 9 straipsnio 2 punkte, taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 straipsnyje. Apeliantas pažymi, kad nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktai nesuteikia teisės vežėjui reikalauti iš užsieniečių pateikti vizas, santuokos liudijimus, sveikatos draudimus ar išrašus iš sąskaitų, juos turi teisę išsireikalauti iš užsieniečio tik atsakovas pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 straipsnį. Minėti teisės aktai taip pat nenurodo procedūros, kuria turėtų vadovautis vežėjas, spręsdamas klausimą, ar užsieniečiui, registracijos skrydžiui metu neturinčiam Lietuvos Respublikos vizos, ji galėtų būti išduota Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkte, kaip tai numato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymas Nr. V-280/V-109 „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo taisyklių patvirtinimo". Šio argumento pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, plečiamai išaiškindamas Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies normą, nustatė Bendrovei papildomą, įstatyme nenumatytą prievolę užtikrinti ne tik tai, kad į Lietuvos Respubliką įvežamas keleivis turėtų kelionės dokumentą, bet ir Lietuvos Respublikos vizą, nors Bendrovei nėra suteikta teisė riboti užsieniečių galimybes laisvai judėti, jis negali nuspręsti, ir užsieniečio pateikiamos priežastys yra pakankamai svarios, kad jį įleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Kadangi šie asmenys gali teisės aktų numatytais pagrindais kreiptis dėl vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, Bendrovė negali reikalauti keleivio pateikti vizą registracijos į skrydį metu, negali būti atsakinga už atsakovo sprendimus atsisakyti įleisti asmenį į Lietuvos Respubliką.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, jog dėl duomenų nepakankamumo net negalima pasisakyti, ar Keleivio atžvilgiu atsakovas priėmė teisingą sprendimą, nes jokio konkretaus sprendimo pagrindo atsakovas nenurodė. Apeliantas pažymi, kad jis negali būti nubaustas bauda už Keleivio ir atsakovo tarpusavio santykius, kurių įtakoti negali.

Atkreipė dėmesį į tai, kad „kelionės dokumentų" sąvoka kituose panašius teisinius santykius reglamentuojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose vartojama vienaskaitos forma, o Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies sąvoka „įveždamas" nėra vartojama jokiuose kituose norminiuose aktuose (vartojamas žodis „vykti"). Apelianto nuomone, tai reiškia, kad minėta norma yra neaiški, nesuderinta su kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Pažymėjo, kad „kelionės dokumentų" sąvokos negalima aiškinti per neprieštaravimo kitiems teisės aktams prizmę, nes toks aiškinimas prieštarauja teisės aiškinimo principams, yra plečiamojo pobūdžio, pažeidžia tiek Bendrovės teisėtus lūkesčius, tiek konstitucinį teisinės valstybės principą. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme nedviprasmiškos vežėjo prievolės užtikrinti, kad užsieniečiai turėtų vizas, nėra, todėl Bendrovei atsakomybė už tai, kad ji neužtikrino, jog Keleivis turėtų kitus dokumentus (be kelionės dokumento), atsirasti negali.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N6-1313/2006, pagal kurią tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Apelianto teigimu, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies norma patenka į neaiškių teisės normų sąrašą, todėl jos neaiškumas turi būti aiškinamas Bendrovės naudai. Apeliantas mano, jog už pažeidimą paskirta sankcija yra neprotinga, neproporcinga ir diskriminacinio pobūdžio,

2. Teismas neįvertino, ar apeliantas turėjo galimybę įgyvendinti Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimą.

Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių teigti, jog Bendrovė vykdė keleivio registraciją skrydžiui į Vilnių. Atkreipė dėmesį į tai, kad Keleivio paaiškinime nurodyta, jog Keleivis atvyko jungtiniu reisu Briuselis – Amsterdamas – Vilnius ir Keleivio registracija visam skrydžiui buvo atliekama Briuselyje. Pagal aviacijos taisykles tuo atveju, jeigu keleivis registruojamas visam jungtiniam skrydžiui, t.y. tiek pirmam skrydžio segmentui (šiuo atveju- Briuselis – Amsterdamas), tiek antram skrydžio segmentui (šiuo atveju – Amsterdamas – Vilnius), tokio keleivio dokumentai yra tikrinami tik išvykimo oro uoste (šiuo atveju - Briuselio). Registracijos skrydžiui vietoje keleiviui išduodami įlaipinimo kuponai abiem skrydžiams. Tranzitiniame oro uoste (šiuo atveju - Amsterdame) keleivis, turėdamas įlaipinimo kuponą, tiesiogiai vyksta prie įlaipinimo vartų, kur pagal asmens dokumentą sutikrinama, ar į orlaivį įleidžiamas tas pats asmuo, kurio pavardė nurodyta įlaipinimo kupone. Atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrovė neturėjo galimybės patikrinti, ar Keleivis, vykęs iš Briuselio per Amsterdamą į Vilnių, turėjo kelionės dokumentą (šį veiksmą privalėjo atlikti vežėjo, vykdžiusio reisą Briuselis-Amsterdamas, antžeminių paslaugų teikėjai), todėl, apelianto nuomone, atsakomybė jo atžvilgiu negali būti taikoma. Teismas šios aplinkybės nevertino.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, kadangi jis yra pagrįstas ir teisėtas.

Pažymėjo, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie paneigtų teismo sprendimo argumentus. Teigia, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga vežėjui užtikrinti, kad jo įvežami užsieniečiai turėtų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką reikalingus kelionės dokumentus be jokių išlygų taikytinos ir pareiškėjui, o viza yra neatskiriamoji kelionės dokumento dalis.

Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje turi būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A11-223-2007 suformuota praktika (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis) pagal kurią jei užsienietis neturi galiojančios vizos, tai Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio taikymo prasme jis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Atsiliepimas

Nurodė, kad kiti argumentai ginčo klausimu yra išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo j a:

Skundžiamu VSAT Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos 2007 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 167-21 pareiškėjui paskirta 14500 Lt bauda už tai, kad Bendrovė pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimą, 2007 m. kovo 3 d.15 val. į Vilniaus oro uosto PKP reisiniu skrydžiu (reiso Nr.TE461) iš Amsterdamo atskraidino užsienietį - Turkijos pilietį, gimusį (duomenys neskelbtini), turintį šios valstybės išduotą pasą, tačiau neturintį Lietuvos Respublikos vizos, nors ji yra būtina.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą dėl baudos sumažinimo, jei bus nustatyta, kad Bendrovė pažeidė įstatymą, Bendrovei paskirtą baudą sumažino iki 5000 Lt.

Lietuvos Respublikos transporto viešojo administravimo, vežėjų veiklos bendruosius principus ir kitus su transporto veikla susijusius santykius, taip pat vežėjų atsakomybę reglamentuoja 1991 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymas Nr. I-1863 (byloje aktuali 2006-07-04 įstatymo Nr. X-747 redakcija). Šio Įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio Įstatymo priede.

Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, jog vežėjai, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Šios pareigos užtikrinimui įstatymų leidėjas suteikė vežėjui teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. TVPĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežėjo pareiga užtikrinti, kad įvežamas užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, turi būti aiškinama neatsiejamai nuo kitais teisės aktais įtvirtintų reikalavimų, kuriais nustatyta kokius galiojančius dokumentus reikia turėti užsieniečiui tam, kad juos pateikęs valstybės sienos kontrolės tarnybai, jis galėtų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną.

Kelionės dokumento sąvoka nustatyta Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, kurioje nurodoma, kad kelionės dokumentas yra užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje. To paties įstatymo 7 straipsnio, nustatančio užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygas, 1 punkte, tarp kitų šiame straipsnyje išvardintų būtinųjų užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygų, nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai turi galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip, o šio straipsnio 2 punkte nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respubliką, kai turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2 straipsnio 33 punkte pateiktą sąvoką viza yra įklijos formos leidimas, įklijuojamas į užsieniečio kelionės dokumentą, arba sprendimas, kuris suteikia teisę jo turėtojui kirsti valstybės sieną. Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad atitinkamais atvejais viza (pagal formą - įklija kelionės dokumente arba atskirai įformintas sprendimas) yra būtina užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlyga.

Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta kelionės dokumentų sąvoka apima visus dokumentus, kurie pagal teisės aktus yra būtini ir pakankami tam, kad užsienietis galėtų įvažiuoti (valstybės sienos kontrolę vykdančios tarnybos pareigūnų pagal pateiktus kelionės dokumentus būtų įleistas) į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną. Todėl teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai (plečiamai) išaiškino Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vežėjo pareigą ir perkėlė Bendrovei (vežėjui) kai kurias atsakovui valstybės institucijos (Valstybės sienos apsaugos tarnybos) funkcijas vertina kaip nepagrįstus.

Apelianto nurodyta aplinkybė, kad užsienietis vyko jungtiniu reisu Briuselis – Amsterdamas – Vilnius, jo registracija visam skrydžiui buvo atlikta Briuselyje, o Amsterdamo oro uostas, kuriame Keleivis įsėdo į vežėjo AB „flyLAL - Lithuanian Airlines" lėktuvą buvo tranzitinis, neatleidžia vežėjo nuo pareigos vykdyti Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Spręsti Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1dalies prasme, ar užsienietis gali skristi AB „flyLAL - Lithuanian Airlines" priklausančiu lėktuvu į Lietuvos Respubliką, turėjo pareiškėjas (vežėjas), o ne kitos valstybės atitinkamos oro uoste veikiančios tarnybos. Pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vežėjo pareigą užtikrinti, kad įvežami užsieniečiai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą spręsti dėl konkrečių asmenų galimybės skristi jos žinioje esančiu lėktuvu. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neįvykdė minėtoje įstatymo normoje įtvirtintos vežėjo pareigos, todėl nepagrįstai teigia, kad nėra jos kaltės dėl šio įstatymo reikalavimo pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos faktines aplinkybes, kad Bendrovės reisiniu skrydžiu Nr.TE461 2007 m. kovo 3 d.15 val. iš Amsterdamo į Vilniaus oro uostą atskraidintas užsienietis (Turkijos pilietis) , kuris turėjo galiojantį minėtoje valstybėje išduotą pasą, tačiau neturėjo Lietuvos Respublikos vizos, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio prasme neturėjo kelionės dokumento, reikalingo įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos vežėjo pareigos užtikrinti, kad jų įvežami į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsieniečiai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Pirmosios instancijos teismo 2007 m. birželio 22 d. sprendimas atitinka analogiškose bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktiką (2007 m. vasario 27 d. nutartis adm. byloje Nr. A11 – 223/2007; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis adm. byloje Nr. A10-779/2007; 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-1004/2007). Minėtose nutartyse yra konstatuota, kad pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateiktą vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų sampratą, tokiais dokumentais laikytini dokumentai, reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną. Prie tokių dokumentų priskirtini dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas VSAT praleisti arba nepraleisti užsienietį per dokumentų kontrolės (šiuo atveju – oro uosto) punktą. Šioje sampratoje pabrėžiamas ne tik kelionės dokumento turėjimo, bet ir jo pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną aspektas. Tokia samprata neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną.

Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį. Minėto įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vežėjui bauda neskiriama, jeigu: 1) vežamas užsienietis siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“; 2) vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, jog šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką; 3) VSAT nustato, kad užsieniečio kelionės dokumentas, kuris reikalingas įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, yra suklastotas. Pirmosios instancijos teismas vežėjo atsakomybę šalinančių aplinkybių nenustatė. Tokios aplinkybės nepaaiškėjo ir apeliacinės instancijos teisme.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes vertino ir įstatymus taikė teisingai. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais ir pareiškėjos atstovo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išdėstytais motyvais pagrindo nėra. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „flyLAL – Lithuanian airlines“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėRomanas KlišauskasArūnas Sutkevičius