Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei R. K. bei jo atstovei advokatei Giedrei Striaukienei, atsakovei K. M. bei jos atstovui advokatui Valdui Falkauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovei K. M., trečiajam asmeniui notarei B. Š. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu bei termino palikimui priimti pratęsimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, jog šalys yra K. K., mirusio 2000-02-03, dukros ir pirmos eilės įpėdinės pagal įstatymą; ieškovei tėvo K. K. mirties ir palikimo atsiradimo dieną buvo trylika metų; įpėdiniai J. K., P. K., E. T. savo palikimo dalių atsisakė atsakovės naudai; atsakovė 2000-06-26 prašyme išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, paduotame notarei B. Š., nurodė, jog kitų įpėdinių nėra; 2000-08-31 notarė B. Š. atsakovei išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo patvirtino, kad K. K. turtą paveldi jo duktė K. M. (atsakovė), kurios naudai nuo pagal įstatymą priklausančios palikimo dalies atsisakė J. K., P. K. ir E. T., turtą sudaro 11,3 ha žemės sklypas bei kitas kilnojamasis turtas; liudytojos E. R. parodymais nustatyta, jog apie tai, kad ieškovės motina P. K. ieškovės vardu atsisakė jai tenkančios palikimo dalies, buvo kalbama šeimos rate ir ieškovė apie tai žinojo, ieškovė, būdama jau pilnamete, domėjosi K. K. palikimo klausimais, apie 2005 m. klausė liudytojos apie tai, kodėl buvo atsisakyta ieškovei priklausančios palikimo dalies, jai buvo paaiškinta: „nieko nebelaimėsi“, ieškovė dar būdama nepilnamete žinojo, kad palikimą priėmė atsakovė; Liudytojo S. M. parodymais nustatyta, kad jis paveldėtą mišką tvarko 15 metų, paveldėto žemės sklypo ir jame esančio miško vertė per 15 metų padidėjo, ieškovė dar būdama nepilnamete žinojo, kad miškas sudaro K. K. palikimą.

Dėl termino palikimui priimti pratęsimo pagrindų ir teisinės reikšmės

CK 5.8 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas paveldėjimo teisės taikymo praktiką – konkrečiai aiškindamas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, yra nurodęs, kad jeigu įpėdinis apie palikimo teisės atsiradimą nežinojo arba sužinojo vėliau ir praleido terminą palikimui priimti, tai pagal CK 5.57 straipsnio 1 dalį teismas gali jį pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos; bylos Nr. 3K-3-134/2009).

Nagrinėjamos bylos kontekste vertinant santykį tarp CK 5.8 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo ir CK 5.57 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo, konstatuotina, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą (CK 5.8 straipsnį), yra tik tas, kuris įstatymo nustatyta tvarka įstojo į paveldėjimo santykius (CK 5.50 straipsnio 1, 2 dalys) arba iš jų nėra pasitraukęs tokiais pagrindais, dėl kurių paveldėjimo santykiai nutrūksta. Dėl to įpėdinis, kuris apie palikimo teisės atsiradimą nežinojo arba sužinojo vėliau ir praleido terminą palikimui priimti, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui (CK 5.8 straipsnis), jei teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęs tokiam įpėdiniui terminą palikimui priimti. Tokiu atveju, kai ieškinys dėl termino palikimui priimti pratęsimo (CK 5.57 straipsnio 1 dalis) ir dėl išduoto paveldėjimo teisės liudijimo ginčijimo (CK 5.8 straipsnis) palikimą priėmusiam asmeniui pareiškiamas vienoje byloje (kaip šiuo atveju), teismui CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęsus įpėdiniui terminą palikimui priimti, CK 5.8 straipsnyje nustatyto vienerių metų termino pradžia yra ta diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Dėl to net ir tuo atveju, kai teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęsia įpėdiniui terminą palikimui priimti, nepaneigiama CK 5.8 straipsnyje nustatyto termino reikšmė nagrinėjant ginčą dėl palikimo priėmimo teisėtumo bei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, nes nustačius, kad įpėdinis, pareiškęs tokį ieškinį ir kreipęsis dėl termino palikimui priimti pratęsimo, yra praleidęs CK 5.8 straipsnyje nustatytą vienerių metų terminą savo pažeistai teisei teisme ginti, ieškinys turi būti atmestas. Toks aiškinimas grindžiamas nuostata, suponuota termino palikimui priimti pratęsimo teismo tvarka teisinės reikšmės vertinimo – termino pratęsimas iš esmės reiškia, kad, pasibaigus įstatyme nustatytam terminui palikimui priimti, paveldėjimo teisiniai santykiai su įpėdiniu, praleidusiu terminą, įstatymo apibrėžtu momentu nepasibaigė, o yra pratęsti įstatyme nustatytu pagrindu, o tai suponuoja, kad toks įpėdinis yra įstojęs į paveldėjimo santykius palikimo atsiradimo momentu ir iš jų nebuvo pasitraukęs. Tokia jo teisinė padėtis sudaro teisines prielaidas palikimo priėmimo teisei įgyvendinti ir lemia, kad jis laikytinas asmeniu, pretenduojančiu į palikimą ir galinčiu ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.8 straipsnis). Tačiau tuo pat metu toks asmuo skatinamas aktyviai veikti, jei terminą palikimui priimti dėl svarbių priežasčių praleidęs įpėdinis siekia teisme apginti savo pažeistas teises ir paneigti palikimo priėmimo teisėtumą bei panaikinti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, nes tokia teisė gintina per sutrumpintą ieškinio senaties terminą – vienerius metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo (CK 5.8 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad palikimo atsiradimo metu ieškovei buvo trylika metų, t. y. ji neturėjo civilinio veiksnumo ir negalėjo savo vardu atlikti jokių teisinę reikšmę turinčių veiksmų (1964 m. CK 11 straipsnis); per įstatymo nustatytą terminą ieškovei priklausanti palikimo dalis jos vardu nebuvo priimta. Šios 1964 m. CK nustatyto 6 mėnesių termino palikimui priimti praleidimo priežastys yra objektyvios ir nuo ieškovės valios nepriklausančios, todėl laikytinos svarbiomis ir sudarančiomis pakankamą pagrindą praleistą terminą atnaujinti (pratęsti). Tačiau sprendžiant paduoto ieškinio tenkinimo klausimą, lemiamą reikšmę turi tai, ar nėra praleistas CK 5.8 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties terminas.

Dėl CK 5.8 straipsnyje numatyto ieškinio senaties termino

Ieškovė tvirtina, jog apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo, kai, iškėlus nagrinėjamą civilinę bylą, gavo K. K. paveldėjimo bylos dokumentų kopijas. Atsakovės nuomone, ieškovė apie K. K. palikimo priėmimą sužinojo daug anksčiau – būdama 20 metų amžiaus, – todėl praleido CK 5.8 straipsnyje numatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje keliamas ieškinio senaties termino, kai ginčijamas palikimo priėmimo teisėtumas ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, taikymo klausimas. Kadangi palikimas, dėl kurio vyksta ginčas byloje, atsirado 1998 m. kovo 12 d., tai, sprendžiant dėl taikytino ieškinio senaties termino ir jo pradžios, visų pirma turi būti vadovaujamasi tuo metu aktualiu teisiniu reglamentavimu.

1964 m. CK, galiojusiame palikimo atsiradimo metu, neįtvirtinta specialių nuostatų, skirtų ieškinio senaties terminams paveldėjimo teisei ginčyti reglamentuoti. Atsižvelgiant į tai, ginčams, kylantiems iš paveldėjimo teisinių santykių, taikytinas bendrasis 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Jis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis). Iš esmės toks pat ieškinio senaties termino pradžios reglamentavimas įtvirtintas 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimais, išaiškinta, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, jog jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-7-62/2005; 2012 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. M. V., bylos Nr. 3K-3-366/2012; kt.). Taikant šį išaiškinimą paveldėjimo teisiniams santykiams, darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas kito asmens paveldėjimo teisei ginčyti prasideda tada, kai asmuo, pretenduojantis į palikimą, suvokia arba, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, turi suvokti, jog jo teisė paveldėti yra pažeista. Asmens, pretenduojančio į palikimą, teisė paveldėti pažeidžiama, kai kitas asmuo priima šiam tenkančią palikimo dalį. Asmens, pretenduojančio į palikimą, teisės paveldėti pažeidimas ir sužinojimo apie tai momentas gali sutapti, tačiau gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti vėliau. Sprendžiant dėl asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie jo teisės pažeidimą, kartu dėl ieškinio senaties termino pradžios, svarbi aplinkybė yra ne tik asmens suvokimo apie jo teisės pažeidimą momentas, bet ir tai, ar apskritai asmuo žinojo, kad jis turi teisę, kuri yra pažeista. Asmens amžius, išsilavinimas, profesinė veikla ir kitos jo individualios savybės priskirtinos prie aplinkybių, kurios gali turėti įtakos asmens suvokimui apie jo subjektines teises ir šių pažeidimą.

Ieškovė paaiškino, kad apie tai, kad tėvas K. K. turėjo turto, ji žinojo dar būdama nepilnamete ir jam dar esant gyvam; apie jo palikimo priėmimą sužinojo atsakovei priėmus palikimą; apie tai, kad palikimo jos vardu buvo atsisakyta, ji sužinojo iš savo motinos P. K., sesers Elenos bei kitų giminaičių, kai jai buvo 20 metų ar dar anksčiau. Pastarąją aplinkybę patvirtino ir liudytoja apklausta E. R.. Nepaisant to, kad byloje nėra duomenų apie faktinį ieškovei priklausančios palikimo dalies atsisakymą ieškovės vardu, nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad palikimo nepriėmimas per įstatymo nustatytą terminą ieškovei sukelia tas pačias teisines pasekmes kaip ir palikimo atsisakymas, todėl tiek palikimo pasyvaus nepriėmimo atveju, tiek palikimo atsisakymo atveju, kai tam nėra svarbių priežasčių, vienodai pažeidžiamos nepilnamečio įpėdinio paveldėjimo teisės. Taigi, kaip matyti iš aukščiau aptartų įrodymų, ieškovė apie savo teisių pažeidimą (tariamą palikimo atsisakymą jos vardu) sužinojo būdama 20 metų amžiaus (2006-2007 m.) ar dar anksčiau. Tai, kad ieškovė, sužinojusi apie tariamą jai priklausančios palikimo dalies atsisakymą, suvokė ar turėjo suvokti, jog jos teisė paveldėti yra pažeista, patvirtina tai, kad tuo metu ji jau buvo pilnametė, taip pat liudytojos E. R. parodymai apie tai, kad ieškovė aktyviai domėjosi tėvo palikimo klausimais, jai buvo atsakyta „nieko nebelaimėsi“, bei pačios ieškovės paaiškinimai apie tai, kad tokia padėtis, kai jos palikimo dalies buvo atsisakyta, jos netenkino; jei būtų žinojusi, kad palikimo už ją niekas neatsisakė, būtų kreipusis į teismą; jei palikimo atsiradimo dieną būtų buvusi pilnamete, būtų priėmusi palikimą, kuris jai buvo reikalingas; pačiai kilo klausimas, kodėl mama atsisakė už ją palikimo, tačiau šio klausimo mamai taip ir neuždavė. Teisės pažeidimo suvokimą taip pat patvirtina ir pačios ieškovės patikslintame ieškinyje nurodyta aplinkybė – „niekada ir neketinau kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo <...>“ Be to, elementari logika perša išvadą, jog jeigu palikimo nepriėmimą ieškovė laiko savo teisių pažeidimu ir pagrindu jas ginti teisme, tai ir palikimo atsisakymą ji turėjo suvokti kaip jos teises pažeidžiantį veiksmą, kadangi abiem atvejais įpėdiniui kyla tos pačios teisinės pasekmės – įpėdinis lieka be palikimo. Todėl bylos proceso metu paaiškėjusi aplinkybė, kad palikimo už ieškovę realiai nebuvo atsisakyta, o jis tiesiog nebuvo priimtas jos vardu, neturi lemiamos teisinės reikšmės sprendžiant klausimą, kada iš tikro ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės paveldėti pažeidimą, t. y. nuo kada turi būti skaičiuojama CK 5.8 straipsnyje numatyto ieškinio senaties termino eigos pradžia. Kaip matyti iš bylos duomenų, apie tai ji sužinojo ar turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2007-10-29, t. y. jau būdama pilnamete, bet dar nesulaukusi 21 metų amžiaus.

Ieškovės paaiškinimai, apie tai, kad jos teisių pažeidimas jai paaiškėjo neva tik gavus paveldėjimo bylos kopijas, vertintini kritiškai taip pat ir dėl to, kad pradinis ieškinys buvo pareikštas teisme 2015-02-08, t. y. ieškovei dar nesusipažinus su paveldėjimo bylos dokumentais. Šis pradinis ieškinys buvo grindžiamas aplinkybe, jog atsakovė nėra K. K. dukra. Kaip paaiškino posėdyje ieškovė, apie tai ji sužinojo 2014 m. žiemą radusi atsakovės gimimo liudijimą, kuriame buvo išbrauktas tėvas. Tai reiškia, jog, reikšdama pradinį ieškinį, ieškovė jau 2015-02-08 siekė apginti savo pažeistas teises, ir tai dar kartą patvirtina, jog savo teisių pažeidimą ji suvokė ne gavusi paveldėjimo bylos dokumentų kopijas, o žymiai anksčiau.

Nustačius tai, kad ieškovė sulaukusi pilnametystės, t. y. 2004-10-30, jau žinojo, kad K. K. palikimą priėmė atsakovė, bei ne vėliau kaip 2007-10-29 (būdama 20 metų amžiaus) ar dar anksčiau suvokė ar turėjo suvokti, kad toks palikimo priėmimas pažeidžia jos teisę paveldėti, darytina išvada, jog ieškovė, pareiškusi ieškinį teisme tik 2015-02-08, praleido CK 5.8 straipsnyje numatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo šį terminą atnaujinti. Tai sudaro pagrindą pareikštą ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovės bylinėjimosi išlaidas sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti (600,00 EUR), kurios, atmetus ieškinį, priteistinos iš ieškovės atsakovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-268, 270, 385 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės R. K. atsakovei K. M. 600,00 EUR (šešis šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.