Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. (toliau – T. B.) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2018 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. B. Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis neteisėtai įgijo narkotines medžiagas, jas gabeno, turėdamas tikslą jas platinti nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, t. y. veikdamas su nenustatytais asmenimis, 2014 m. kovo mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, mobilaus ryšio telefoninių pokalbių metu nurodė nenustatytam vykdytojui narkotines medžiagas – 16,7445 g metamfetamino miltelių, kuriuose yra 2,3442 g (14,0 procentų) gryno metamfetamino, paslėpti sportiniuose batuose bei perduoti E. K., kurios atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išsiuntimui į Kybartų pataisos namus, esančius (duomenys neskelbtini), nuteistajam Ž. Ž., kuriam nebuvo žinoma apie daromą nusikatamą veiką, dėl ko 2014 m. kovo 20 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, E. K. iš nenustatyto asmens paėmė 4 vnt. sportinių marškinėlių, 5 poros puskojinių, polietileninį maišelį, striukę ir sportinius batus bei, vykdydama T. B. nurodymus, (duomenys neskelbtini) pašto poskyryje, išsiuntė siuntinį, kuriame 2014 m. kovo 31 d., apie 10.20 val. (duomenys neskelbtini) pataisos namų pasimatymų ir pašto bei perduodamų siuntinių, bei smulkiųjų paketų su spauda biuro patalpoje, prieš įteikiant tikrinant 1-o būrio nuteistajam Ž. Ž., atsiųstą rūbų siuntinį, pareigūnams atlikus atsiųstų rūbų siuntinio patikrinimą, sportiniuose batuose buvo surasta ir paimta du paketai su narkotinėmis medžiagomis – 16,7445 g metamfetamino miltelių, kuriuose yra 2,3442 g (14,0 procentų) gryno metamfetamino.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo T. B. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Nors nuteistasis apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigdamas, kad jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes šios nusikalstamos veikos jis nepadarė, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai, nešališkai, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai T. B. pripažino kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje apklaustų asmenų parodymus, išanalizavo rašytinius įrodymus, sugretino šiuos duomenis tarpusavyje ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog T. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teisinio pagrindo nėra. Pažymėtina, kad teismai privalo tirti ir vertinti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).

7. Kaip nustatyta T. B. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos jis nepripažino ir parodė, kad siuntinys su metamfetaminu, sulaikytas Kybartų pataisos namuose, nebuvo skirtas jam. Surasti nuteistąjį, kuriam galima būtų atsiųsti siuntinį, jo prašė G. G., ką jis (T. B.) ir padarė: G. G. davė Ž. Ž. pavardę, su kuriuo G. G. nebendravo. G. G. ant lapelio užrašė siuntėją. Ž. Ž. nežinojo, kad jo, kaip siuntinio gavėjo, pagalba buvo reikalinga G. G., bet ne jam (T. B.). Po kelių savaičių Ž. Ž. pasakė, kad siuntinyje rastos narkotinės medžiagos. Apie tai jis (T. B.) informavo G. G., kuris jam (T. B.) siūlė pinigų, kad šis prisiimtų kaltę dėl siuntinio su narkotinėmis medžiagomis. Dėl šio reikalo bendravo ir su J. C. (J. C.), perdavė jam tai, ką siūlė G. G., t. y. prisiimti kaltę už pinigus. G. G. pinigų nesumokėjo. Šioje situacijoje buvo dar ir M. B., tačiau viską tvarkė G. G.. Su E. K., su kuria susipažino per kitus nuteistuosius, bendravo – skambinosi telefonu, buvo keletas laiškų. Su E. K. apie siuntinį nekalbėjo, jokių duomenų jai neperdavė. Apeliaciniame skunde T. B. teigia, jog bijodamas G. G., jis šiam nurodė Ž. Ž. pavardę. Asmuo, kuriam būtų galima atsiųsti siuntinį į pataisos namus buvo ieškomas M. B. pavedimu (apklausiamas teisiamojo posėdžio metu šį asmenį T. B. nurodė lyg tarp kitko, be kita ko, pabrėždamas, jog viskam vadovavo G. G.).

8. Vertinant šių nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, jų kontekste sprendžiant T. B. kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, visų pirma pažymėtina, kad nei apie G. G., nei apie M. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, be kita ko, net du kartus, T. B. neužsiminė. Šių asmenų egzistavimas ir jų galimas ryšys, su skundžiamu nuosprendžiu T. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, buvo nurodytas tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl ko, nei G. G., nei M. B. ikiteisminio tyrimo metu apklausti nebuvo. Negana to, net ir apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu T. B. šiuos asmenis įvardijo ne vienu metu. 2018 m. kovo 30 d. vykusio posėdžio metu nuteistasis prakalbo apie G. G. (M. B. šio teisiamojo posėdžio metu jis neminėjo), o 2018 m. gegužės 4 d. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atsiras dar vienas asmuo, t. y. M. B.. Nuteistojo paaiškinimai apie tokio savo elgesio priežastis – bijojo nuteistojo G. G., nes jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes jie atlikinėjo vienuose pataisos namuose, M. B. neminėjo, nes manė, kad visas aplinkybes išsiaiškins ikiteisminio tyrimo tyrėjai (svarbu tai, kad apie M. B. net ir apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis užsiminė ne iš karto), teisėjų kolegijos neįtikina ir leidžia pagrįstai abejoti tiek T. B. nuoširdumu, tiek ir jo išdėstytų faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių patikimumu. Darant šią išvadą, jos kontekste analizuojant T. B. parodymų visumą, vis tik pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo parodymais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.

9. Šiuo atveju, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų – J. C., E. K., G. G., M. B. ir teisiamojo posėdžio metu BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka perskaitytus Ž. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigti, jog šių asmenų parodymai patvirtina tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ir apeliaciniame skunde T. B. išdėstytas faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes bei jo keliamas komentuojamo įvykio versijas, nėra jokio teisinio pagrindo, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu sprendė ir pirmosios instancijos teismas.

10. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad, E. K. teigimu, T. B. ji asmeniškai nepažinojo, su juo nebendravo, siuntinį į pataisos namus jos prašė išsiųsti J. C., kodėl buvo prašoma jį išsiųsti į pataisos namus, ji nežinanti, nes tuo metu ji nežinojusi, kad J. C. pataisos namuose atlikinėja laisvės atėmimo bausmę. Siuntinys buvo perduotas siuntėju nurodant ne save, bet kitą asmenį, nes taip jai buvo nurodęs J. C.. Vertinant šių E. K. parodymų patikimumą, atkreiptinas dėmesys į jų nenuoseklumą. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu pradžioje nurodžiusi, kad T. B. ji nepažįsta, to paties teisiamojo posėdžio metu, atsakydama į prokuroro klausimus, E. K. prisiminė, jog su T. B. ji vis tik susirašinėjo, tačiau įvardinti, koks buvo jų susirašinėjimų turinys, ji nesugebėjo, pabrėždama ir tai, kad su T. B. ne tik susirašinėjo laiškais, bet ir susiskambindavo telefonu. Tuo tarpu pats T. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, neneigė pažinojęs E. K. ir su ja bendravęs tiek telefonu, tiek ir laiškais, ką iš esmės patvirtina ir jo gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rasti E. K. jam adresuoti laiškai. Šių aplinkybių visumoje abejoti T. B. ir E. K. tarpusavio ryšiais, kuriais, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos, buvo pasinaudota siunčiant siuntinį su metamfetamino milteliais į pataisos namus, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog, tiek E. K., tiek ir T. B. teigimu, jų atžvilgiu yra nagrinėjamos baudžiamosios bylos dėl sukčiavimo, kur sprendžiamas jų abiejų baudžiamosios atsakomybės klausimas.

10.1. Tuo tarpu E. K. tarpusavio ryšys su J. C., taip akcentuotas E. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytas. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu J. C. iš esmės jokių reikšmingų nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių nenurodė, teigdamas, kad blogai jaučiasi ir nieko nepamena. Tačiau, teisiamojo posėdžio metu perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, šis juos patvirtino kaip teisingus. Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis kategoriškai neigė pažįstantis E. K., paaiškindamas, kad, kiek jam yra žinoma, ji yra T. B. draugė, nes šis su ja kalbėdavo telefonu, ką J. C., gyvendamas su T. B. viename kambaryje, girdėdavo. E. K. apklausiama pareigūnų, pasak J. C., nurodė, jog bendravo su juo tik dėl to, kad tokia versija buvo suderinta su T. B., už atlygį prašiusio J. C., jog šis prisiimtų kaltę už pataisos namuose gautą siuntinį Ž. Ž. vardu su narkotinėmis medžiagomis. Aplinkybės, kad T. B. siūlė atlygį J. C. už tai, kad šis prisiimtų kaltę dėl pataisos namuose gauto neteisėto siuntinio, pats T. B. neneigė, nors teigė, jog tai darė paprašytas G. G.. Šiame kontekste tikrinant J. C. parodymų, kiek jie susiję su jo ir E. K. galimais tarpusavio ryšiais, patikimumą, svarbu paminėti ir tai, kad patikrinus J. C. susirašinėjimo apskaitos kortelę pataisos namuose, jokie jo susirašinėjimai laiškais su E. K. nustatyti nebuvo (1 t., b. l. 55-56). Tuo tarpu kaip matyti iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų, T. B. 2014 m. vasario 25 d., liepos 10 d. ir rugpjūčio 18 d. gavo laiškus iš E. K., o 2014 m. vasario 14 d. ir 19 d., kovo 6 d. ir 31 d., liepos 17 d. ir 18 d., gruodžio 22 d. jis pats siuntė laiškus E. K. (1 t., b. l. 118-120), kas vėlgi patvirtina T. B. ir E. K. tarpusavio ryšį. Tokiu būdu, netikėti J. C. parodymais, kuriuos iš dalies patvirtino ir pats T. B., nėra jokio objektyvaus pagrindo.

11. Nors teisiamojo posėdžio metu T. B. nurodė, jog jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš esmės organizavo G. G. (iki tol, kol sekančio teisiamojo posėdžio metu jis jau parodė, jog šiuos veiksmus atliko M. B.), tačiau ir šio asmens pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai su T. B. išdėstytomis faktinėmis nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėmis nesutapo. Kaip matyti iš G. G. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, jis prašė T. B. pataisos namuose surasti asmenį, kurio vardu būtų galima į pataisos namus persiųsti siuntinį (ką patvirtino ir T. B.), tačiau, G. G. teigimu, būtent jis surado tokį asmenį ir apie tai pasakė T. B., kuriam to padaryti nepavyko, kas iš esmės prieštarauja ne tik T. B. parodymams, bet ir Ž. Ž. ikiteisminio tyrimo metu išdėstytoms vertinamo įvykio aplinkybėms, kad apie siuntinio atsiuntimą jo vardu, jo teiravosi būtent T. B., kuris jam sutikus, perdavė lapelį su siuntėjo duomenimis: D. S.. G. G. teigimu, surasti asmenį, kuriam į pataisos namus galima būtų atsiųsti siuntinį, jo prašė M. B., kuris to paties greičiausiai prašė ir T. B., nes liepė suradus tokį asmenį apie tai informuoti ir T. B., kas vėlgi neatitinka T. B. teisiamojo posėdžio metu išdėstytų aplinkybių ir teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti T. B. tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir apeliaciniu skundu keliamų versijų patikimumu ir objektyvumu.

12. Šios išvados kontekste svarbu paminėti ir tai, kad M. B., T. B. nurodytas kaip skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos vykdytojas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme taip pat nebuvo nuoseklus, o jo išdėstytos faktinės nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybės neatitiko aukščiau aptartų asmenų parodymų. M. B. teigimu, Ž. Ž. pavardę siuntinio atsiuntimui į pataisos namus jam surado G. G. (T. B. nuosekliai laikėsi pozicijos, jog tai jis susitarė su Ž. Ž., ką betarpiškai patvirtino ir pats Ž. Ž.). Be to, M. B. teigimu, E. K. kontaktus jam davė kartu su juo laisvės atėmimo bausmę atlikinėjęs J. C., kuris, kaip minėta, iš esmės neigė pažinojęs E. K., teigdamas, jog ji T. B. draugė. O ir joks tarpusavio ryšys tarp J. C. ir E. K., priešingai nei tarp jos ir T. B., sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų visumos, nenustatytas.

12.1. Analizuojant M. B. parodymus, tikrinant jų patikimumą ir objektyvumą, būtina įvertinti ir tai, kad M. B., sprendžiant iš jo teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visumos, laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose atlikinėjo kartu su T. B.. Jie buvo laikomi vienoje kameroje. Įvertinus tai, kad M. B., jo paties teigimu, pataisos namuose praleis dar 25 metus, o T. B. iki skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo į laisvę turėjo išeiti dar 2020 metais, pagrįstai manytina, jog tokiais savo parodymais bei prisipažinimu padarius T. B. inkriminuotą nusikaltimą, M. B., neturėdamas ką prarasti (jis ir taip atlikinėja maksimalią laisvės atėmimo bausmę), siekia padėti T. B. išvengti gresiančios ilgesnės laisvės atėmimo bausmės. Darant šią išvadą paminėtina ir tai, kad sprendžiant tiek iš Lietuvos informacinėje teismų sistemoje (LITEKO) esančių duomenų, tiek ir iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateiktos informacijos apie buvusius T. B. teistumus, akivaizdu, kad ir iki komentuojamos nusikalstamos veikos padarymo T. B. palaikė draugiškus santykius tiek su G. G., tiek ir su M. B. – jų atžvilgiu išnagrinėta ne viena baudžiamoji byla, kur jie veikė kartu, todėl šiuo atveju pasikliauti minėtų asmenų parodymais ir jų pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tikint, jog T. B. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

12.2. Šią išvadą sustiprina ne tik M. B. parodymų nenuoseklumas ir jų neatitikimas kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų išdėstytoms faktinėms aplinkybėms, bet ir tai, kad šio asmens pavardę T. B. įvardijo tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, po to, kai J. C., pradžioje sutikęs prisiimti kaltę už komentuojamo nusikaltimo padarymą ir duoti T. B. palankius parodymus, vėliau tai padaryti atsisakė ir, kaip pats teigia, nurodė tikrąsias jam žinomas komentuojamo įvykio aplinkybes. Įvertintina ir tai, kad versiją apie M. B. dalyvavimą T. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme T. B. iškėlė 2018 m. gegužės 4 d. teisiamojo posėdžio metu, 2018 m. kovo 30 d. pirmosios instancijos teisme jau davęs išsamius parodymus apie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybes, užsimenant tik apie G. G. egzistavimą, kas neabejotinai patvirtina T. B. nenuoseklumą ir bandymą visais įmanomais būdais suklaidinti teismą tiek dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, tiek ir dėl ją įvykdžiusių asmenų/asmens. Neabejotina, kad T. B. iki jo apklausos pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu turėjo nemažai laiko tam, kad jam pavyktų suderinti savo poziciją su kitais jo apklausų metu paminėtais nuteistaisiais – G. G. ir M. B..

13. Nors siunta Ž. Ž. į pataisos namus buvo atsiųsta D. S. vardu, joks ryšys tarp jos ir T. B. nustatytas nebuvo, tačiau, abejonių tuo, jog šį adresatą ant siuntos nurodė būtent E. K., sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, teisėjų kolegijai nekyla. Neabejotina, jog siunčiant siuntinį į pataisos namus ne E. K., o kitu, galimai net išgalvotu vardu – D. S., buvo bandoma suklaidinti pareigūnus dėl tikrojo siuntos siuntėjo žinant, jog siuntinyje paslėptos draudžiamos medžiagos, nes fakto, kad šį siuntinį, išsiuntė E. K., ji neneigė.

14. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumoje iš esmės paneigus tiek T. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, tiek ir jo apeliaciniame skunde keliamas versijas, tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir jame pateiktų motyvų pagrindu panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir tėra savaip nuteistojo pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas nustatė visus būtinus BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, dėl ko T. B. atžvilgiu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Pripažindamas T. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

15. Ir vis tik, skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad 16,7445 g metamfetamino miltelių, kuriuose yra 2,3442 g (14,0 procentų) gryno metamfetamino, yra narkotinė medžiaga, tačiau kaip matyti iš 2014 m. liepos 18 d. specialisto išvados (b. l. 18 - 19, t. 1), minėta medžiaga yra ne narkotinė, bet psichotropinė, todėl šis rašymo apsirikimas ištaisytinas, kadangi tai nekeičia nuosprendžio esmės.

16. Be to, skundžiamu nuosprendžiu T. B. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį buvo pripažintas ne tik dėl psichotropinių (nuosprendyje - narkotinių) medžiagų gabenimo, turint tikslą jas platinti nuteistiesiems, kuo, įvertinusi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus ir apeliacinės instancijos teismo patikrintus įrodymus, teisėjų kolegija neabejoja, bet ir dėl jų įgijimo, kuris, sprendžiant tiek iš kaltinamojo akto, tiek iš skundžiamo nuosprendžio turinio, įrodinėjamas nebuvo, jokie motyvai ir aplinkybės, dėl galimo psichotropinių (nuosprendyje – narkotinių) medžiagų įgijimo skundžiamame nuosprendyje nenurodyti. Byloje neabejotinai nustatytas tik psichotropinių medžiagų gabenimo faktas, todėl alternatyvi veiką kvalifikuojanti aplinkybė - įgijimas, iš T. B. pareikšto kaltinimo pašalinama, nekeičiant T. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

17. Pašalinus vieną veiką kvalifikuojantį požymį „įgijimą“ pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės, nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimas nėra keliamas, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, apylinkės teismas, skirdamas bausmę bei parinkdamas bausmės rūšį, įvertino visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nurodė motyvus, lėmusius bausmės skyrimą. Kolegijos vertinimu viena tai, kad buvo pašalintas vienas iš alternatyvių veiką kvalifikuojančių požymių – „įgijimas“, veikos ir nuteistojo pavojingumo nemažina, ir nesudaro pagrindo bausmės švelninimui. Įvertinus nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, veikos padarymo aplinkybes bei veikos pavojingumą, tai, kad nusikalstamą veiką nuteistasis įvykdė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas, paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. spalio 25 d. nuosprendyje, vietoje teiginių „narkotinė medžiaga“ nurodant „psichotropinė medžiaga“.

Pakeisti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. spalio 25 d. nuosprendį: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti T. B. inkriminuotą aplinkybę - neteisėtą psichotropinių (nuosprendyje – narkotinių) medžiagų įgijimą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.