Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-07-05 · Civilinė byla Nr. 2A-565/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-05
Bylos Nr.
2A-565/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Milašienė, Alvydas Poškus, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Tavilta“
Atsakovas
akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“
Trečiasis asmuo
VĮ Registrų centras
Kategorijos
  • 124.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-565/2013Proceso Nr. 2-43-3-00138-2011-8Procesinio sprendimo kategorija: 124.2.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tavilta“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tavilta“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir teisinės registracijos panaikinimo ir įpareigojimo atkurti nuardytus privažiuojamuosius geležinkelio kelius, trečiasis asmuo VĮ Registrų centras.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Civilinėje byloje, kurioje procesas buvo atnaujintas, ieškovas prašė priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinio reikalavimus: UAB „Tavilta“ pripažinti nuosavybės teises į Stoniškių opokos karjero privažiuojamuosius geležinkelio kelius Nr. 12, 13, 14, 15, 16; panaikinti šių kelių teisinę registraciją atsakovo vardu; įpareigoti VĮ Registrų centro Tauragės filialą įregistruoti UAB „Tavilta“ nuosavybės teises į Stoniškių opokos karjero privažiuojamuosius kelius Nr. 12, 13, 14, 15, 16; įpareigoti atsakovą AB „Lietuvos geležinkeliai“ atkurti nuardytus privažiuojamuosius kelius Nr. 15 (118 m) ir Nr. 16 (195 m) ir priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad į bylą pateikti planai patvirtina, kad privažiuojamieji geležinkelio keliai Nr. 12, 13, 14, 15, 16 buvo naudojami ne tik krovinių pakrovimui, bet ir įmonės – Nerūdinių statybinių medžiagų valstybinės įmonės „Skalda“ (toliau tekste – NSM VĮ „Skalda“) veiklai, jos turtui saugoti ir naudoti, atlikti pervežimams įmonės viduje. Kelias Nr. 15 vedė į depą, jame buvo laikomas NSM VĮ „Skalda“ priklausęs šilumvežis, kelias Nr. 16 vedė į sandėlį, jame buvo laikomos visos kuro atsargos, ties geležinkelio kelio Nr. 14 viduriu stovėjo ekskavatorius, pakraudavęs į vagonus opoką iš sandėliavimo aikštelės. 2007 m. byloje apklaustas liudytojas V. D. patvirtino šias aplinkybes. 1987 m. gruodžio 28 d. ir 1988 m. sausio 20 d. aktais įformintas to paties 6,404 km ilgio geležinkelio privažiuojamojo kelio perdavimas geležinkeliui. Akivaizdu, kad 1987 m. gruodžio 28 d. ir 1988 m. sausio 20 d. aktais priimti kiti keliai nei 1987 m. gruodžio 31 d. aktu ir 1988 m. sausio 25 d. įsakymu, nes skyrėsi tiek aktų datos, tiek komisijų sudėtis. Pagal TSRS Geležinkelių statuto 79 str. 5 p. komentarą privažiuojamųjų kelių priklausymą įmonei arba geležinkeliams lemia prievolės prižiūrėti juos arba atlikti jų einamąjį remontą pasidalijimas. 1991 m. balandžio 29 d. tarp NSM VĮ „Skalda“ ir Pabaltijo geležinkelio Šiaulių skyriaus sudaryta „Geležinkelio privažiuojamojo kelio eksploatacijos sutartis Nr. 6/264“, jos 16 punkte nurodyta, kad privažiavimo kelio savininkė, t. y. NSM VĮ „Skalda“, atsako už privažiavimo kelio su visais jo statiniais palaikymą nuolatinės geros būklės, už techninę priežiūrą, už eismo saugumą ir kt.; sutarties 19 punkte nurodyta, kad sutartis sudaryta penkeriems metams. 1991 m. balandžio 29 d. „Geležinkelio privažiuojamojo kelio eksploatacijos sutartis Nr. 6/264“ vertintina kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 803 patvirtintu Laikinuoju Lietuvos geležinkelių statutu, galiojusiu nuo 1992 m. spalio 26 d. iki 2001 m. sausio 31 d. Laikinojo Lietuvos geležinkelių statuto 47, 56 ir 63 punktai reglamentavo klausimus, susijusius su privažiuojamaisiais geležinkelio keliais; privažiuojamieji geležinkelio keliai galėjo priklausyti tiek įmonėms, tiek geležinkeliui; geležinkelio ir privažiuojamojo kelio savininko tarpusavio santykius reguliavo privažiuojamojo kelio naudojimo sutartis. Tiek Laikinasis Lietuvos geležinkelių statutas, tiek TSRS Geležinkelių statutas įtvirtino įmonės galimybę turėti savo privažiuojamuosius geležinkelio kelius. 1991 m. balandžio 29 d. „Geležinkelio privažiuojamojo kelio eksploatacijos sutarties Nr. 6/264“ galiojimo metu atsakovė jokių pretenzijų dėl ginčo kelių nuosavybės NSM VĮ „Skalda“ nereiškė. Iš minimos 1991 m. balandžio 29 d. šalių sudarytos sutarties pobūdžio buvo akivaizdu, kad NSM VĮ „Skalda“ buvo ginčo kelių savininkė. 1987 m. gruodžio 31 d. aktu privažiuojamieji geležinkelio keliai, pastatyti pagal „GIPROCEMENT“ paruoštą projektą, perduoti NSM VĮ „Skalda“. Privažiuojamieji geležinkelio keliai ir 1990 m., 1991 m. ir 1998 m. buvo NSM VĮ „Skalda“ nuosavybė, todėl 2003 m. atsakovas negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo kelius. Atsakovo pateikta Ilgalaikio turto apskaitos kortelė Nr. 66, neva patvirtinanti atsakovo nuosavybės teisę į ginčo kelius, užpildyta 2003 m. sausio 1 d., keliai inventorizuoti 2002 m. spalio 20 d., tuo tarpu ginčo keliai nuo 1987 m. priklausė NSM VĮ „Skalda“. 2000 m. birželio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi NSM VĮ „Skalda“ perdavė UAB „Tavilta“ tiek įregistruotą, tiek neįregistruotą nekilnojamąjį turtą, iš jų ir Stoniškių opokos karjero nekilnojamojo turto priklausinius – ginčo privažiuojamuosius geležinkelio kelius. Iš bylos duomenų matyti, kad 2004 m.–2007 metais atsakovas nuardė ginčo kelius, nors ginčo kelių savininkė nebuvo davusi sutikimo. Vadovaujantis CK 6.145 str. 1 d. atsakovas privalo ieškovui grąžinti turtą. Kadangi restitucijos natūra atlikti negalima, ieškovui iš atsakovo už turto sunaikinimą turėtų būti priteista 3 224 126 Lt be PVM piniginė kompensacija už ieškovui priklausiusių ginčo privažiuojamųjų kelių atkūrimą.

Atstovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo ieškinio reikalavimus atmesti. Paaiškino, kad nėra pagrindo iš naujo nagrinėti ieškovo nurodytų įrodymų – 1987 m. gruodžio 31 d. ir 1988 m. sausio 20 d. aktų, nes šie aktai įvertinti teismų procesiniuose dokumentuose. Taip pat įvertintas ieškovo naujai pateiktas įrodymas –Stoniškių opokos karjero darbininkų sąrašas ir jame nurodyti darbuotojai, dirbę prie privažiuojamųjų geležinkelio kelių. NSM VĮ „Skalda“ veikla buvo susijusi su geležinkelio privažiuojamaisiais keliais, todėl NSM VĮ „Skalda“ galėjo priklausyti šilumvežis, galėjo dirbti šilumvežio mašinistas, jo padėjėjas ir geležinkelio darbuotojai. Ieškovas neteisingai aiškina TSRS Geležinkelių statuto 87 ir 90 punktus, kad nebuvo galima tokia situacija, kad įmonė turėtų savo lokomotyvą, tačiau neturėtų įmonei perduotų privažiuojamųjų geležinkelio kelių, kadangi geležinkeliui priklausančiais keliais galėjo važinėti tik geležinkelio lokomotyvas. TSRS Geležinkelių statuto 87 punktas nustatė geležinkelio kelių tarpusavio santykius su įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis, kurioms priklausė lokomotyvai ir vagonai, bei jų naudojimo tvarką keliuose, susijusiuose su viešąja geležinkelių infrastruktūra. 1991 m. balandžio 29 d. tarp NSM VĮ „Skalda“ ir Pabaltijo geležinkelio Šiaulių skyriaus sudaryta „Geležinkelio privažiuojamojo kelio eksploatacijos sutartis Nr. 6/264“ – nėra ginčo privažiuojamųjų geležinkelio kelių nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, nes tai dokumentas, nustatantis technologinius darbus, atliekamus geležinkelio privažiuojamuosiuose keliuose bei nustatomi šalių tarpusavio santykiai, prižiūrint ir eksploatuojant tuos privažiuojamuosius kelius. Kad geležinkelio privažiuojamieji keliai galėjo priklausyti įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis ne tik nuosavybės teise, patvirtina TSRS Geležinkelių statuto 79 punkto komentaro 3 dalis, išaiškinusi, kad geležinkelio privažiuojamiesiems keliams, priklausantiems įmonėms, pagal eksploatacijos sąlygas prilyginamos geležinkelio keliams, perduotiems įstaigoms naudojimuisi nuomos pagrindais. Į bylą pateikta 1991 m. balandžio 29 d. sudarytos rusų kalba „Geležinkelio privažiuojamojo kelio eksploatacijos sutarties Nr. 6/264“ kopijos kopija, sutarties šalių nepasirašyta. Minimos sutarties vertime iš rusų į lietuvių kalbą, nevienodai nurodytas savininkas ir valdytojas. 2001 m. ieškovė kreipėsi dėl ginčo kelių privatizavimo, tuo faktu pripažindama, kad ginčo keliai priklausė atsakovei nuosavybės teisėmis. Paskelbtame konkurse dėl ginčo kelių įsigijimo ieškovas nedalyvavo. Dėl blogos techninės būklės ginčo privažiuojamieji geležinkelio keliai išardyti, jų atkurti nėra pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinio reikalavimus bei prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Nurodė, kad byloje atnaujinus procesą, ji nėra nagrinėjama iš naujo, o tik patikrinama, ar nėra padaryta klaida, kurią reikia pašalinti. Bylos procesas buvo atnaujintas dėl dviejų dokumentų – Stoniškių opokos karjero darbininkų sąrašas ir 1991 m. balandžio 29 d. „Geležinkelio privažiuojamojo kelio eksploatacijos sutartis Nr. 6/264“ – pateikimo. Teismas pareikštų reikalavimų pagrįstumą tikrino tik šių dokumentų kontekste, o kitų aplinkybių dėl 1987 m. gruodžio 28 d. ir 1988 m. sausio 20 d. aktų ir dėl 1988 m. sausio 25 d. įsakymo, kaip nuosavybės teisės į Stoniškių opokos karjero privažiuojamuosius geležinkelio kelius Nr. 12, 13, 14, 15, 16; UAB „Tavilta“ pripažinimo pagrindą nenagrinėjo ir nevertino, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 1 d. nutartimi konstatavo, kad pastatyti privažiuojamieji geležinkelio keliai priklausė nuosavybės teise valstybei.

Įvertinęs Stoniškių opokos karjero darbininkų ne originalaus dokumento sąrašo kopiją, teismas priėjo prie išvados, kad dokumentas galėtų patvirtinti, kurie darbuotojai dirbo Stoniškių opokos karjere, kokį darbo užmokestį jie gavo, tačiau jis negali patvirtinti NSM VĮ „Skalda“ nuosavybės teisės į ginčo privažiuojamuosius geležinkelio kelius, nes iš pateikto dokumento negalima nustatyti, kuriais metais ir kokiu tikslu minėtas sąrašas buvo sudarytas.

Vertindamas 1991 m. balandžio 29 d. tarp NSM VĮ „Skalda“ ir Pabaltijo geležinkelio Šiaulių skyriaus sudarytos „Geležinkelio privažiuojamojo kelio eksploatacijos sutarties Nr. 6/264‘‘(toliau – Sutartis) 16 punktą nustatė, kad privažiavimo kelio savininkė – NSM VĮ „Skalda“ atsako už privažiavimo kelio su visais jo statiniais palaikymą nuolatinės geros būklės, už techninę priežiūrą, už eismo saugumą ir kt. Sutarties 19 punkte nurodyta, kad sutartis sudaryta penkeriems metams. Be to, nustatė, kad į bylą yra pateikta dokumento kopija, o ne originalas. Įvertinęs tai, kad tai yra dokumento kopija bei jos vertimą iš rusų kalbos, nusprendė, kad Sutartis nėra ginčo privažiuojamųjų geležinkelio kelių nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, nes tai dokumentas, nustatantis technologinius darbus, atliekamus geležinkelio privažiuojamuosiuose keliuose, bei juo nustatomi šalių tarpusavio santykiai, prižiūrint ir eksploatuojant tuos privažiuojamuosius kelius.

Įvertinęs minėtus dokumentus, teismas priėjo prie išvados, kad minėti į bylą naujai pateikti dokumentai nesudaro pagrindo byloje priimti priešingo sprendimo ir tenkinti ieškinio reikalavimus. Be to, teismas įvertino ir tą faktą, kad ieškovas 2001 metais kreipėsi dėl ginčo kelių privatizavimo, todėl šią aplinkybę laikė fakto, kad kelių savininkas yra atsakovas, pripažinimu.

Teismas taip pat atmetė ieškovo prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, nes jis pateiktas po to, kai jau buvo priimta protokolinė nutartis dėl teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo datos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad Stoniškių opokos karjero darbininkų sąrašas galėtų tik patvirtinti NSM VĮ „Skalda“ dirbančius asmenis ir jų gaunamą darbo užmokestį, bet ne šio įmonės nuosavybės teisę į privažiuojamuosius geležinkelio kelius. Bylos nagrinėjimo metu teismui nekilo klausimų dėl darbininkų sąrašo sudarymo vietos, datos ar aplinkybių. Šiems klausimams kilus bylos nagrinėjimo metu, ieškovas būtų pakvietęs liudytojus, kurie paaiškintų šias aplinkybes. Apelianto nuomone, šis sąrašas patvirtina, kad NSM VĮ „Skalda“ turėjo savo nuosavą šilumvežį (lokomotyvą), nes priešingu atveju nebūtų samdžiusi tokių darbuotojų. Tuo metu nebuvo galima situacija, kad įmonė, kuri turi lokomotyvą neturi privažiuojamųjų geležinkelio kelių. TSRS Geležinkelių statuto komentare (Komentaras), aiškinant 87 str., nurodyta, kad privažiavimo kelių darbo technologija, taigi, ir atitinkamos sutarties sąlygos, apibrėžiamos lokomotyvo, atliekančio vagonų padavimą ir pašalinimą bei manevravimo darbus privažiavimo keliuose, priklausomybe. Kaip taisyklė, šis darbas atliekamas įmonės, kuriai priklauso privažiavimo keliai, lokomotyvu. Tokiu atveju vagonai pakrovimui arba iškrovimui paduodami geležinkelio lokomotyvu į privažiavimo kelio išstatomuosius (priėmimo–perdavimo) kelius. Tolimesnis jų judėjimas ir išsidėstymas pakrovimo ir iškrovimo frontuose atliekamas šakos valdytojo lokomotyvu (Komentaro 183 psl. 2 punktas). Iš 1991 m. balandžio 29 d. Sutarties 3 punkto matyti, kad vagonų eismas ginčo keliuose buvo vykdomas taip, kaip TSRS Geležinkelių komentaras apibrėžia įmonės – kelio savininkės veiklą.

2. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad 1991 m. balandžio 29 d. Sutartis tik reglamentuoja šalių tarpusavio įsipareigojimus prižiūrint ir eksploatuojant ginčo kelius bei nustato technologinius darbus, tačiau nepatvirtina nuosavybės teisės į ginčo kelius. Teismas tokią išvadą padarė neįsigilinęs į rašytinį įrodymą. Ši Sutartis buvo sudaryta galiojant TSRS Geležinkelių statutui, pagal kurio 79 straipsnį privažiuojamieji keliai galėjo priklausyti tiek įmonėms, tiek geležinkeliams. Šio straipsnio komentaro aiškinime nurodyta, kad privažiuojamųjų kelių priklausymą įmonei arba geležinkeliams (ginčo atveju tai buvo valstybinė įmonė Pabaltijo geležinkelio Šiaulių skyrius) apsprendžia prievolės prižiūrėti juos arba atlikinėti jų einamąjį remontą pasidalijimas tarp jų. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, Sutartis negali būti laikoma vien tik dokumentu, apibrėžiančiu technologinius darbus bei šalių įsipareigojimus eksploatuojant Ginčo kelius. Sutartis kartu buvo ir dokumentas, patvirtinantis ginčo kelių nuosavybės teisę – priklausymą įmonei („Skaldai“), o ne geležinkeliui. Be to, TSRS Geležinkelių statuto komentare, aiškinant 87 str., nurodyta, kad tarpusavio santykiai tarp geležinkelio ir įmonės, kuriai priklauso geležinkelio privažiavimo keliai, reguliuojami geležinkelio privažiavimo kelio eksploatacijos sutartimi. Skirtingai nuo to, sutartis, reguliuojanti santykius tarp geležinkelio ir įmonės, turinčios savo geležinkelio sandėlius ir pakrovimo–iškrovimo aikšteles privažiavimo keliuose, priklausančiuose geležinkeliui, vadinama vagonu padavimo ir pašalinimo sutartimi (Komentaro 183 psl. 1 punktas). 1991 m. balandžio 29 d. Sutarties 16 punkte nurodyta, kad privažiavimo kelio savininkas, t.y. nerūdinių statybinių medžiagų valstybinė įmonė „Skalda” atsako už privažiavimo kelio su visais jo statiniais palaikymą nuolatinės geros būklės, už techninę priežiūrą ir kt. Tuo atveju, jeigu ginčo keliai būtų priklausę Pabaltijo geležinkelio Šiaulių skyriui, su „Skalda“ būtų buvusi sudaryta ne 1991 m. balandžio 29 d. Sutartis, o sutartis dėl vagonų padavimo ir pašalinimo. Taip pat TSRS Geležinkelių statuto komentare, aiškinant 86 str., nurodyta, kad už eismo saugumą įmonei priklausančiuose privažiuojamuosiuose keliuose atsako įmonės vadovai ar kiti įmonės atsakingi asmenys (Komentaro 181 psl. 2 punktas). 1991 m. balandžio 29 d. Sutarties 16 punkte nustatyta, kad už eismo saugumą privažiavimo kelyje yra atsakingas privažiavimo kelio savininkas, t.y. „Skalda“. Apeliantas taip pat nurodė, kad teismas jam nesuteikė galimybės pateikti turimo dokumento egzempliorių.

3. Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje yra atnaujintas procesas, nepagrįstai nevertino 1987 m. gruodžio 28 d. akto, 1988 m. sausio 20 d. akto ir TSRS Statybinių medžiagų pramonės ministerijos 1988 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. 48, nes teismas ieškovo argumentus turėjo nagrinėti naujai pateiktų dokumentų kontekste. Naujai pateiktų dokumentų nagrinėjimas atskirai nuo kitų byloje esančių įrodymų, galėjo lemti netinkamas išvadas dėl materialiosios teisės normų taikymo konkrečioje byloje.

4. Teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir suteikti ieškovui galimybę pateikti turimos sutarties egzempliorių bei iškviesti liudytoją. CPK 256 straipsnis numato teismui teisę sprendimų priėmimo kambaryje priimti nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nekilo klausimas dėl Darbininkų sąrašo sudarymo datos ir šio dokumento tikslo, buvo akcentuota, kad teismui pateikta tik kopija, dokumentas neturi datos, nepatvirtintas antspaudu, nepasirašytas atsakingo asmens, nėra aišku, kokias aplinkybes jis gali patvirtinti. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį, kad ieškovas yra atstovaujamas advokato, todėl visus dokumentus turėjo pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Ieškovo pateiktas darbuotojų sąrašas nėra tinkamas įrodymas ir jis nepatvirtina fakto, kad įmonė turėjo lokomotyvą. Be to, darbininkų sąrašo buvimas nepatvirtina nuosavybės teisių į kažkokius objektus. Byloje nėra pateikti įrodymai, pagrindžiantys aplinkybę, jog NSM VĮ „Skalda“ turėjo lokomotyvą.

2. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas neįsigilino į Eksploatacijos sutarties nuostatas, to meto teisinį reguliavimą, todėl padarė paviršutiniškas ir nepagrįstas išvadas, kad minėta sutartis reglamentuoja šalių tarpusavio įsipareigojimus prižiūrint ir eksploatuojant Privažiuojamuosius kelius bei nustato technologinius darbus, tačiau nepatvirtina nuosavybės teisių į minėtus kelius. Teismui buvo pateikta ne originalaus dokumento kopija, pateikta sutartis nepasirašyta. Ant minėtos sutarties nesant šalių parašų, nėra jokio įrodymo, kad šalys išreiškė valią pasirašyti sutartį. Apeliantas klaidina Teismą nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas Apeliantui nesuteikė galimybės pateikti turimo sutarties egzemplioriaus. Apeliantas teismui net neužsiminė apie galimybę pateikti turimos sutarties egzempliorių. Kadangi Eksploatavimo sutartis niekada nebuvo pasirašyta, ji apskritai neturi jokios įrodomosios reikšmės. Net jei tokia sutartis ir būtų buvusi pasirašyta, pagrįsta teismo išvada, kad ji nėra Privažiuojamųjų kelių nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, nes tai dokumentas, nustatantis technologinius darbus, atliekamus geležinkelių Privažiuojamuosiuose keliuose bei ja nustatomi šalių tarpusavio santykiai, prižiūrint ir eksploatuojant Privažiuojamuosius kelius. Eksploatavimo sutartys buvo sudaromos su įmonėmis, įstaigomis ar organizacijomis, kurios buvo privažiuojamųjų kelių naudotojos. Statuto 79 punkto komentaro 3 dalyje yra numatyta, kad „geležinkelio privažiuojamiesiems keliams, priklausantiems įmonėms, pagal eksploatacijos sąlygas, prilyginami geležinkelio keliams, perduotiems įstaigoms naudojimuisi nuomos pagrindais.“ Visos šios nuostatos leidžia daryti išvadą kad Eksploatavimo sutartis nustatė geležinkelio ir privažiuojamojo kelio naudotojo tarpusavio santykius, prižiūrint ir eksploatuojant privažiuojamuosius kelius, ir Apelianto nuosavybės teisių į Privažiuojamuosius kelius toks dokumentas nepatvirtina.

3. Pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs išnagrinėtoje byloje procesą, pagrįstai nevertino kitų byloje esančių įrodymų, o bylą nagrinėjo neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai.

4. Teismas sprendime teisingai įvertino faktą, kad ieškovas 2001 metais kreipėsi į atsakovą dėl privažiuojamų kelių privatizavimo ir šiuo savo veiksmu pripažino faktą, kad ginčo keliai priklauso atsakovui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šios apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmesti ieškovo reikalavimai byloje dėl nuosavybės teisės į privažiuojamuosius kelius pripažinimo, teisinės registracijos panaikinimo, įpareigojimo atkurti nuardytus kelius, o negalint restitucijos taikyti natūra, 3 224 126 Lt kompensacijos už privažiuojamųjų kelių atkūrimą priteisimo, kurioje buvo atnaujintas procesas.

Pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Byloje procesas buvo atnaujintas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, tai yra ieškovas pateikė du naujus įrodymus – Stoniškių opokos karjero darbininkų sąrašą bei 1991 m. balandžio 29 d. tarp NSM VĮ „Skalda“ ir Pabaltijo geležinkelio Šiaulių skyriaus sudarytą „Geležinkelio privažiuojamojo kelio eksploatacijos sutartį Nr. 6/264“. Apelianto nuomone, šie dokumentai yra pagrindas padaryti priešingą išvadą dėl privažiuojamųjų kelių nuosavybės teisės, tai yra pripažinti ieškovo nuosavybės teisę.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į bylą pateiktas Stoniškių opokos karjero darbininkų sąrašas negali patvirtinti NSM VĮ „Skalda“ nuosavybės teisės į ginčo privažiuojamuosius kelius. Šios aplinkybės taip pat nepatvirtina į bylą pateikta 1991 m. balandžio 29 d. tarp NSM VĮ „Skalda“ ir Pabaltijo geležinkelio Šiaulių skyriaus sudaryta „Geležinkelio privažiuojamojo kelio eksploatacijos sutartis Nr. 6/264“.

Byloje yra nustatyta, kad ginčo keliai 1987 m. gruodžio 28 aktu buvo priimti eksploatacijai, o 1988 m. sausio 20 d. aktu NSM „Skalda“ žinioje buvęs privažiavimo kelias kartu su tarnybiniais pastatais ir statiniais, medžiagomis ir turtu, susijusiu su privažiavimo kelių priežiūra, taip pat su atitinkamais planais ir fondais perduota Pabaltijo geležinkelio Šiaulių skyriaus žinion. Akte taip pat buvo numatyta, kad kelias yra priimtas po lėšų priežiūrai pervedimo. 1988 vasario 15 d. raštu NSM „Skalda“ įsipareigojo pervesti Pabaltijo geležinkelio Šiaulių skyriui lėšas kas ketvirtį perduodamų objektų priežiūrai bei eksploatacijai. Pagal Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1980 m. birželio 30 d. priimtą nutarimą Nr. 231 Dėl įmonių, susivienijimų, organizacijų, įstaigų, pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos, Įmonių susivienijimų, organizacijų, įstaigų, pastatų ir įrenginių perdavimą reglamentuoja TSR Ministrų Tarybos 1979 m. spalio 16 d. nutarimu patvirtinti nuostatai. Šių nuostatų 5-6 punktuose numatyta, kad turtas iš vienų valstybinių organų kitiems perduodamas neatlygintinai, o kartu su juo perduodamas ir jų aptarnavimui reikalingi fondai, limitai ir asignavimai.

Įvertinus 1988 m. sausio 20 d. aktą tuo metu buvusio teisinio reguliavimo kontekste, darytina išvada, kad privažiuojamieji keliai perėjo Pabaltijo geležinkelio Šiaulių skyriui. Šią aplinkybę patvirtina ir filialo „Klaipėdos geležinkelių infrastruktūra“ Ilgalaikio turto apskaitos kortelėje Nr. 66 nurodyta informacija, kad privažiavimo kelias VĮ „Skalda“ stotis Stoniškis perduota eksploatuoti šiam filialui, nurodyti kelio Nr. 12, 13, 14, 15, 16.

Teisėjų kolegija, įvertinusi naujai pateiktą Geležinkelio privažiuojamojo kelio eksploatacijos sutartį, šioje civilinėje byloje jau išnagrinėtų įrodymų kontekste, daro išvadą, kad šis dokumentas nepaneigia išnagrinėtoje byloje teismo sprendimu padarytų išvadų dėl privažiavimo kelių nuosavybės teisės. Šis dokumentas nepatvirtina, kad vėliau privažiuojamieji keliai buvo grąžinti NSM „Skalda“.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas turtą iš NSM VĮ „Skalda“ įsigijo pagal 2000 m. balandžio 28 d. sutartį aukciono būdu. Ieškovas įsigijo pastatus, statinius ir kitą turtą pagal sąrašą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nenurodė fakto, kad kažkuris jo įgytas turtas pagal minėtą sąrašą jam nebuvo perduotas, o priešingai, 2001 metais kreipėsi į atsakovą dėl privažiuojamųjų kelių privatizavimo. Šiuo atveju kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiais savo veiksmais ieškovas dar kartą patvirtino, kad minėtų kelių jis neįsigijo, todėl jam negali būti pripažinta nuosavybės teisė ir priteista kompensacija.

Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl to, kad teismas, vadovaudamasis CPK 256 straipsnio nuostatomis, gavęs ieškovo prašymą, neatnaujino bylos nagrinėjimo iš esmės. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal minėtą normą, teismas gali atnaujinti bylos nagrinėjimą tuo atveju, jeigu pripažįsta, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes ar ištirti naujus įrodymus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl nėra pagrindo pripažinti proceso normų pažeidimo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimas, kuriuo atmesti ieškovo reikalavimai, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė MilašienėAlvydas PoškusNijolė Piškinaitė