Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-18 · Administracinė byla Nr. I-3282-386/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-18
Bylos Nr.
I-3282-386/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-02011-2016-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laimutė Jokubauskaitė
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3282-386/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02011-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2; 1.21; 3.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASS P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 18 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Laimutė Jokubauskaitė,sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei,dalyvaujant pareiškėjui A. G.,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui,

2016 m. lapkričio 10 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 7 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), priteisti 7 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (b. l. 4-6).

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą, tenkantį vienam asmeniui, kamerose buvo drėgna, šalta, nebuvo tinkamas kamerų apšvietimas. Nurodo, jog rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Pažymi, kad asmens krata atliekama antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina). Tvirtina, jog tokiu būdu buvo kalinamas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, todėl patyrė emocinius ir psichologinius išgyvenimus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas A. G. patikslino neturtinės žalos dydį ir prašė priteisti 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas Stasys Skersys teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 18-20) prašo pareiškėjo reikalavimams taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėti už areštinėje laikytą laiką nuo 2013 m. spalio 6 d., kadangi pareiškėjo skundas teisme gautas tik 2013 m. spalio 5 d.

Nurodo, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. Teigia, jog neįskaitant laikotarpio, kuriam taikytina ieškinio senatis, pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu teisės aktais nustatytas minimalus plotas, turintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, pažeistas nebuvo.

Nurodo, kad asmenys laikomi Klaipėdos AVPK areštinėje patys dažnai tyčia niokoja ir gadina inventorių, todėl siekiant, kad areštinės patalpos atitiktų teisės aktų reikalavimus, atsakovo atstovas periodiškai atlieka areštinės remonto darbus, t. y. perdažo nuniokotas lubas, sienas, grindis, atstato nugriautas pertvaras ir pan. Paaiškina, jog Klaipėdos AVPK areštinė (adresu Jūros g. 1, Klaipėda), veikusi iki 2015 m. gruodžio 27 d., atitiko visus tokios paskirties patalpoms keliamus reikalavimus bei buvo pripažinta tinkama eksploatacijai.

Teigia, jog pareiškėjas pateikia išgalvotas, abstraktaus pobūdžio aplinkybes, kurios yra siekimas prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo atstovui nėra žinoma apie pareigūnų veiksmais sudaromas konfliktines situacijas. Be to, pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių.

Pažymi, kad pareiškėjo teiginiai dėl oro trūkumo, drėgmės kamerose yra hipotetiniai, nes pateiktuose Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyta, kad areštinės patalpose įrengta mechaninė ir dirbtinė ventiliacija, langai atsidaro, oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitinka teisės aktų reikalavimus. Natūralus ir dirbtinis apšvietimas neatitiko higienos normos reikalavimų, tačiau tai nevertinta kaip pažeidimas, nes natūralaus apšvietimo sistemos pakeitimui reikėjo atlikti pastato rekonstrukcijos darbus.

Nurodo, kad Klaipėdos AVPK areštinėje visiems nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančiųjų, yra sudaromos sąlygos kvėpuoti neužterštu tabako dūmais oru ir tokie asmenys būna laikomi atskirai. Pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodo esantis rūkantis ar nerūkantis asmuo, taip pat nenurodo, ar areštinės kamerose buvo rūkoma.Pažymi, kad teisės aktais nėra numatyta kaupti ir saugoti duomenis apie tai, ar asmuo buvimo areštinėje metu save nurodė nerūkančiu ar rūkančiu. Atsakovo atstovas negali būti atsakingas, jei areštinėje esantys asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų kamerose. Pareiškėjas nusiskundimų areštinės administracijai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nereiškė.

Paaiškina, jog asmens krata, įskaitant ir daiktų apžiūrą, atliekama tam skirtoje patalpoje, kurios švara užtikrinama atliekant kasdieninį valymą drėgnuoju būdu, oro temperatūra bei santykinė drėgmė atitinka keliamus reikalavimus.

Nurodo, kad pareiškėjas buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu skundų, pareiškimų, prašymų dėl pažeidžiamų ar pažeistų teisių areštinės administracijai neteikė.

Teigia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo atstovas veikė neteisėtai, dėl ko pareiškėjui kilo neturtinė žala. Pabrėžia, jog nesant viešosios atsakomybės visumos sąlygų, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti patenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. atlyginimo priteisimo.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas pagal bausmių vykdymo ir kardomojo kalinimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, psl. 541) nurodyta, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Dėl ieškinio senaties termino

Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą nagrinėti tik už jo Klaipėdos AVPK areštinėje laikytą laiką po 2013 m. spalio 6 d.

Pareiškėjo skundas teisme gautas 2016 m. spalio 5 d. (b. l. 4), o teismui išsiųstas 2016 m. spalio 3 d. (b. l. 7).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2427-662/2016 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.

Minėta, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2016 m. spalio 3 d., t. y., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą už laikotarpį iki 2013 m. spalio 3 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių anksčiau negalėjo kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo. Teigti, kad jo nurodytu laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2013 m. spalio 3 d. nežinojo apie galimus savo teisių pažeidimus, nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas skunde nurodo, kad Klaipėdos AVPK buvo laikomas ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, apšvietimas buvo nepakankamas, buvo drėgna, šalta ir kt., vadinasi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai galimai pasireiškė. Pažymėtina, jog analogiška išvada, vertinant suimtojo suvokimą dėl jo teisių pažeidimo, buvo padaryta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, konstatuojant, kad kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką neigiamų veiksnių (šalčio, drėgmės, šviesos trūkumo ir kt.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2427-662/2016).

Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas elgėsi abejingai ir nerūpestingai, nesiekė kuo greičiau ir efektyviau pasirūpinti savo teisių gynimu (įgyvendinimu) per įstatymu nustatytą terminą, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintinas.

Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. spalio 3 d. taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2013 m. spalio 3 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia (be kita ko) iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. spalio 13 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-19072 „Dėl A. G. skundo“ (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje, nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d., t. y. laikotarpiu, kuriam netaikytas ieškinio senaties terminas, buvo laikomas kartu su dar dviem asmenimis kameroje Nr. 39, kurios bendras plotas 19,04 kv. m., (vienam asmeniui teko 5,94 kv. m., atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą), t. y. nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančios ploto normos (b. l. 21-22).

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog nebuvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009).

Higienos norma HN 37:2009 nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Higienos normos HN 37:2009 21 punkte numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinis apšvietimas turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Policijos areštinės kameroje ir karceryje įrengtas dirbtinis naktinis apšvietimas turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 37:2009 22 punktas). Higienos normos HN 37:2009 24 punkte nurodyta, jog policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti – 18–28 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,15–0,5 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra – 18–26 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,05–0,2 m/s.

Pareiškėjo teigimu, areštinės kamerose buvo šalta ir drėgna bei nebuvo tinkamo kamerų apšvietimo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje pateiktu Tarnybiniu pranešimu bei 2015 m. balandžio 13 d. ir 2015 m. spalio 8 d. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais.

Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas A. G. nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. (laikotarpiu, kuriam netaikytas ieškinio senaties terminas) buvo laikomas kameroje Nr. 39.

Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 nurodyta, kad 2015 m. kovo 30 d. buvo patikrintos kameros Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39 ir nustatyta, kad visose kamerose yra skaidraus stiklo langai, tačiau natūralios apšvietos matavimai dėl netinkamų meteorologinių sąlygų neatlikti. Nustatyta, kad dirbtinė apšvieta neatitiko Higienos normos HN 2009 21 punkto reikalavimų, tačiau dirbtinės apšvietos matavimų neatitiktis Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimams nevertinta kaip pažeidimas, kadangi apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus. Patikrinimo akte pažymėta, kad kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, jos taip pat vėdinamos per skaidraus stiklo atidaromus langus. Atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad santykinė drėgmė, oro temperatūra ir oro judrumas atitiko Higienos normos HN 37:2009 normos reikalavimus (b. l. 28-31).

Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 metu (patikrinimas atliktas 2015 m. spalio 2 d.) nurodyta, kad operatyvios kontrolės metu Klaipėdos visuomenės sveikatos centro užsakymu Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Klaipėdos skyriaus specialistas kameros Nr. 14 ir Nr. 23 atliko patalpų oro temperatūros, santykinės drėgmės, oro judrumo, natūralios ir dirbtinės naktinės apšvietos matavimus. Atliktų matavimų rezultatais nustatyta, kad kamerose Nr. 14 ir Nr. 23 dirbtinė ir natūrali apšvieta neatitiko Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimus, oro judrumas neatitiko Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimus, tačiau šie pažeidimai, vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 2 punktu, nevertinami, kadangi jiems pašalinti reikalinga atlikti pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbus (b. l. 32-34).

Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog pažeidimų Klaipėdos AVPK areštinės kameroje Nr. 39, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d., dėl oro temperatūros, oro judrumo, nenustatyta. Akcentuotina, jog nors pažeidimai dėl dirbtinės apšvietos bei pažeidimai dėl natūralios apšvietos, oro judrumo nustatyti kamerose Nr. 14 ir Nr. 23, tačiau šie pažeidimai nevertinti kaip pažeidimai, kadangi jiems pašalinti reikalinga atlikti areštinės rekonstrukcijos darbus (Higienos normos HN 37:2009 2 punktas). Pažymėtina, jog šiose kamerose pareiškėjas nebuvo laikomas laikotarpiu, kuriam netaikyta ieškinio senatis.

Pareiškėjas žalos atlyginimą kildina iš nerūkančių asmenų teisės būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų. Pareiškėjas skunde neteigia esantis nerūkantis, tik nurodo, kad rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.

Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų. Higienos normos HN 37:2009 13 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šis draudimas taip pat įtvirtintas Taisyklių 10.10 punkte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Vertinant, ar atsakovo atstovas nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti pareiškėją nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į teritorinės policijos įstaigos areštinės administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai reikšmingas sąlygas. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo išreiškęs žodžiu ar raštu norą būti kartu su nerūkančiais asmenimis, ar būtų turėjęs kažkokių nusiskundimų dėl to, kad yra laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, taip pat nenurodo, kad kameroje buvo rūkoma, todėl nesant paties rūkymo kameroje fakto, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo atstovas pažeidė pareigą nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų.

Pareiškėjas nurodo patyręs neturtinę žalą ir dėl to, kad asmens krata buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis.

Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 5-V-139, 14 punkte nustatyta, kad asmenį uždarant į policijos areštinę, atliekama visa asmens krata ir jo turimų daiktų apžiūra. Asmens krata privalo būti atliekama kiekvieną kartą asmeniui atvykstant į policijos areštinę ir išvykstant iš jos, apie tai darant atžymą elektroniniame registre.

Atsakovo atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime nurodė, kad asmens krata atliekama tam skirtoje patalpoje, kurios švara užtikrinama atliekant kasdieninį valymą drėgnuoju būdu, oro temperatūra bei santykinė drėgmė atitinka keliamus reikalavimus.

Remiantis atsakovo atstovo atsiliepimu bei tuo, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centras sprendime minėtų atliktų patikrinimų metu nenustatė antisanitarinių sąlygų Klaipėdos AVPK areštinės patalpose, pareiškėjo argumentas, kad krata buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, laikytinas nepagrįstu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014, psl. 556-557) aptarė neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu, kuriam nebuvo taikytas ieškinio senaties terminas, buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra tikslinga vertinti ir likusias civilinės atsakomybės sąlygas – žalą ir priežastinį ryšį tarp kilusios žalos ir atsakovo veiksmų.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Laimutė Jokubauskaitė