Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovėms N. U. ir R. G. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje ieškovas palaikė ieškinio argumentus, prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, jog 2002 m. su atsakovėmis buvo sudaryta rašytinė sutartis, kurią surašė jis pats. Panaudos gavėjos įsipareigojo patalpas naudoti pagal paskirtį, laikytis sanitarijos reikalavimų, bet kokius pakeitimus daryti tik su savininko leidimu, tačiau atsakovės be savininko leidimo sumontavo plastikines duris. Kadangi durys buvo sumontuotos, pasibaigus panaudos sutarčiai, jos negalėjo būti išmontuotos, kadangi jos buvo primontuotos prie sienos. Durys buvo sumontuotos po panaudos sutarties pasirašymo. Pagal panaudos sutartį panaudos gavėjos turėjo prieš mėnesį pranešti apie sutarties nutraukimą ir priduoti patalpas, bet R. G. atsisakė tai padaryti. Panaudos sutartis buvo sudaryta vienu egzemplioriumi, kurią šalys pasirašė. R. G. pažadėjo padaryti sutarties kopiją, tačiau to nepadarė, vėliau ieškovas apie tai pamiršo. Prieš sudarant sutartį taip pat buvo pasirašytas patalpų priėmimo – perdavimo aktas, kurio kopiją taip pat buvo žadėta padaryti. Sutartį ieškovas pasirašė tik su R. G.. Kadangi atsakovės dirbo abi, todėl abiem ir reiškiamas ieškinys. Atsakovės išsikraustė 2016 m. rugpjūčio mėn., apie tai informavo telefonu. Patalpų ieškovas nuvyko apžiūrėti 2017 m. rugsėjo – rugpjūčio mėn., t. y. maždaug prieš savaitę iki to, kai buvo surašytas patalpų apžiūros aktas. Po atsakovių išsikraustymo palapos buvo nenaudojamos. Teigia, jog jokios ekonominės naudos ieškovas negavo, buvo sutarta, jog atsakovės mokės turgaus administracijai mokesčius. Jo tikslas buvo turėti patalpas, kad vėliau jas galėtų parduoti rangovui, ketinusiam supirkti paviljonus ir vykdyti statybas turgaus teritorijoje. Į policiją dėl patalpų suniokojimo nesikreipė.

Teismo posėdyje ieškovo atstovas palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, jog ieškinys reiškiamas dviem atsakovėms, kadangi jos vykdė bendrą veiklą. Nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta sutartis, nors rašytinė sutartis nėra išlikusi, tačiau tai parodo šalių konkliudentiniai veiksmai. Jei tarp šalių buvo susiklostę panaudos santykiai, atsakovės turėjo atlikti remontą. Liudytoja V. L. parodė, kad patalpos nevisiškai atitiko reikalavimus, todėl jos turėjo būti gerinamos. Nėra byloje ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, taip pat dėl to, kad atsakovės vienašališkai paliko patalpas tokios būklės, kokios nurodyta akte. Mano, kad atsakovės yra geruose santykiuose su liudytojomis, todėl jos turi suinteresuotumą šioje byloje, patalpų būklė negali būti įrodinėjama liudytojų parodymais. Palaiko ieškovo poziciją, jog sutartis tarp šalių buvo pasirašyta, ji parengta ieškovo iniciatyva ir vienintelis originalas pateiktas atsakovei, kad ji padarytų kopiją. Kadangi šiuo atveju nėra rašytinės sutarties, šalims turėtų būti taikomos CK normos, nustatančios panaudos teisinius santykius. Nesant rašytinės sutarties, ieškovui nėra pareigos gerinti patalpų būklę. Negalima kaltinti vien ieškovo, kad patalpos nebuvo perduotos, pačios atsakovės taip pat turėjo elgtis apdairiai, tačiau jos vienašališkai patalpas paliko ir vienašališkai nutraukė sutartį. Tai, ar ieškovas gavo pajamas, ne šios bylos dalykas. Patalpos buvo paliktos likimo valiai, ieškovas buvo priverstas keisti duris, todėl prašo ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdyje liudytoja V. L. parodė, jog ji yra Veterinarijos tarnybos maisto produktų kokybės kontrolierė. Ji kioskus tikrina kasdien. Žino, kad atsakovės nuomojosi iš J. S. kioską, girdėjo, kad tarp jų kilo konfliktas. Turgus reikalauja padaryti kasmetinį remontą kioskams, tačiau to nebuvo padaryta, atsakovės sakė, kad šeimininkas nedaro. Prieš atsakovėms išsikraustant, patalpose grindų plytelės buvo labai nusidėvėję, sienos aptepliotos, lubos aptrupėję, langai seni ir apsilupę, durys buvo juodos medinės. Kai atsirado kitos patalpos, ji pati pasiūlė atsakovėms pereiti. Kol atsakovės dirbo, plastikinių durų nebuvo. Patalpose niekas nebuvo specialiai sugadinta. Jai nepriskirta rūpintis, kas turi daryti patalpų remontą, ji tik vertina patalpų būklę, t.y. liudytojos kompetencijoje vertinti tai, kas įeina į geros higienos sąvoką. Higienos pasas yra išduodamas darbo pradžioje, ji pati negali dėl netvarkos kiosko uždaryti.

Teismo posėdyje liudytoja D. J. parodė, jog turguje dirba dvylika metų, jos darbo vieta šalia atsakovių. Paaiškino, jog atsakovių patalpose buvo juodos medinės išklerę durys su skylėm, langai – paprasti, mediniai. Durys buvo tos pačios kai atsakovės dirbo ir kai išėjo. Pati ieškovui yra sakiusi, kad žiūrėtų kas darosi patalpose, jas remontuotų. Ji atsakovėms padėjo kraustytis, šios kioską paliko tvarkingą, niekas nebuvo sulaužyta ar sugadinta. Atsakovės patalpas nuomojosi ir kas mėnesį mokėjo nuomos mokestį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso prekybos paviljonas, patalpa (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir patalpos) (b. l. 8). Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad patalpoje (duomenys neskelbtini), turgavietės teritorijoje, nuo 2002 m. dirbo – vykdė ūkinę komercinę veiklą – atsakovės, 2016 m. rugpjūčio mėn. atsakovės iš patalpų išsikraustė.

Dėl šalis siejančių teisinių santykių

Nagrinėjant bylą tarp šalių kilo ginčas dėl to, pagal kokius, t. y. pagal faktinius panaudos ar pagal faktinius nuomos, santykius minėtos patalpos buvo perduotos atsakovėms.

Įstatymas numato, kad šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, o teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 178, 185 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2006 ). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-569/2002; 2004-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-149/2004).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas nurodo, kad patalpas atsakovėms perdavė naudotis neatlygintinai, t. y. pagal panaudos sutartį. Tam patvirtinti rašytinės sutarties teismui nepateikė, motyvuodamas tuo, kad jos neturi, nes sutartis liko pas atsakoves, jam kopijos jos nepadariusios. Teismo posėdžio metu atsakovės nurodė, kad ieškovas patalpas joms išnuomojo, už nuomą atsakovės kas mėnesį ieškovui mokėjo grynaisiais pinigais, jokių rašytinių sutarčių šalys nebuvo sudariusios. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad patalpų nenuomojo, o perdavė panaudos pagrindais tuo tikslu, kad jam pačiam nereikėtų mokėti turgaus administravimo mokesčių. Be to, ieškovas tikėjosi, kad jo paviljoną nupirks kažkoks rangovas, kuris vykdys statybas turgavietės teritorijoje. Atkreiptinas dėmesys, kad pastarajam ieškovo teiginiui patvirtinti ieškovas nepateikė jokių įrodymų. Negana to, trečiasis asmuo – turgavietės administratoriaus vadovas nurodė, kad jokie statybos darbai turgavietėje nebuvo ir nėra planuojami. Bylos duomenimis nustatyta, dėl to šalys ginčo nekėlė, kad atsakovės nuo 2002 m. iki 2016 m. rugpjūčio mėn., t. y. beveik 14 metų, nepertraukiamai ieškovui priklausančiame paviljone vykdė ūkinę komercinę veiklą. Įvertinus šias aplinkybes, menkai tikėtina, kad ieškovas be atlygio būtų tokiam ilgam terminui davęs naudotis jam priklausantį turtą vykdyti ūkinę komercinę veiklą be atlygio, t. y. panaudos pagrindais. Tokiu būdu teismas, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog patalpa atsakovėms buvo perduota pagal faktinius nuomos santykius.

Įstatymas numato, kad nuomos sutartis ilgesniam nei vienerių metų terminui turi būti rašytinė (CK 6.478 straipsnis). Kartu įstatymas numato, kad tokio sandorio formos nesilaikymas nesudaro pagrindo pripažinti šį sandorį negaliojančiu, nes toks negaliojimas įsakmiai nenurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu rašytinės patalpų nuomos sutarties nepateikimas nesudaro pagrindo teigti, kad tokia sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta.

Atsižvelgiant į aukščiau konstatuotą, šioje byloje nustatyta, kad tarp šalių 2002 m. buvo sudaryta žodinė patalpų nuomos sutartis, pagal kurią ieškovas perdavė atsakovėms laikinai naudotis ir valdyti patalpą už užmokestį, o atsakovės įsipareigojo sumokėti ieškovui nuomos mokestį. Todėl tarp šalių susiklostė prievoliniai nuomos teisiniai santykiai (LR CK 6.477 straipsnio 1–2 dalys).

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti nuostolius (žalą)

Ieškovas pateikė ieškinį nurodydamas, kad, išsikėlus iš patalpų atsakovėms, jis patalpas rado suniokotas: sugadinta grindų, sienų ir lubų danga, ištampyti elektros energijos kabeliai ir demontuotos plastikinės durys. Kadangi paviljono patalpų būklė buvo bloga, todėl buvo priverstas atlikti atitinkamus patalpų remonto darbus, kad patalpas būtų galima naudoti pagal jų tikslinę paskirtį. Atlikti patalpų remonto darbai iš viso kainavo 1500,00 Eur, o plastikinės durys su langu kainavo 830,00 Eur. Tokiu būdu patirti nuostoliai sudaro 2330,00 Eur. Iš byloje susiklosčiusių aplinkybių matyti, kad ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovių (nuomininkių) atsakomybės už netinkamos būklės patalpų grąžinimą pagal LR CK 6.499–6.500 straipsniai); atsiradusios žalos – turto sugadinimo, t. y. dėl civilinės atsakomybės ir nuostolių atlyginimo (LR CK 6.245–6.249 straipsniai).

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Žalą paprastai atlygina asmuo, nevykdęs pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, kitaip tariant, asmuo, dėl kurio neteisėto veikimo ar neveikimo atsirado žala (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1-2 dalys). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas – nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).

Ieškovas prašo teismo priteisti iš atsakovių nuostolius, kuriuos sudaro dvi dalys – patalpų remonto ir plastikinių durų pirkimo išlaidos.

CK 6.500 straipsnyje nustatyta: jeigu nuomininkas pablogina išsinuomotą daiktą, jis privalo nuomotojui atlyginti dėl pabloginimo atsiradusius nuostolius, išskyrus tuos atvejus, kai įrodo, kad daiktas pablogėjo ne dėl jo kaltės. Įstatyme įvardytas išsinuomoto daikto pabloginimas reiškia daikto vertės sumažėjimą arba daikto funkcionalumo dalies netekimą, dėl kurių tolesnis daikto naudojimas pagal paskirtį netenka savo turėtos iki pabloginimo ekonominės vertės. Jeigu daikto būklė pablogėja dėl jo natūralaus susidėvėjimo arba dėl jo normalaus naudojimo laikantis nuomos sutarties sąlygų, tai tokiais atvejais nuomininkas neprivalo atlyginti atsiradusių nuostolių nuomotojui, nebent sutartyje būtų nustatyta kitaip (CK 6.499 straipsnio 1 dalis). Kadangi rašytinės nuomos sutarties šalys nesudarė, remiantis byloje surinktais duomenimis, byloje nenustatyta, kad atsakovės (nuomininkės) buvo prisiėmę visišką atsakomybę už bet kokią dėl neatsargumo ar tyčios padarytą žalą išsinuomotai patalpai.

Ieškovas padarytą žalą įrodinėja 2017 m. rugpjūčio 8 d. surašytu patalpų apžiūros aktu (b. l. 10), kuriame konstatuota, kad „grindys, sienos, lubos buvo netinkamos tolimesniam naudojimui, nes buvo išdraskyti elektros kabeliai, sienose žiojėjo tarpai, šiaurinėje sienoje (palubėje) buvo iškirsta kiaurymė, sulaužyti mediniai langai (2 vnt.), išplėštos ir pavogtos vidaus plastikinės durys ir demontuotos plastikinės durys“.

Vertinant minėtą patalpų apžiūros aktą, jo įrodomoji galia žalos padarymo faktui konstatuoti abejotina, kadangi apžiūra atlikta dalyvaujant tik dviem ieškovo kviestiniams asmenims, nedalyvaujant atsakovėms. Duomenų, kad buvo kreiptasi į atsakoves ir jos būtų atsisakę dalyvauti patalpų būklės apžiūroje, byloje nėra. Prie apžiūros akto nėra pateikta patalpos būklės fotofiksacija, kuri leistų objektyviau įvertinti patalpų būklę. Be to, apžiūra atlikta praėjus beveik metams laiko po atsakovių išsikraustymo, o tai kelia pagrįstų abejonių, ar patalpų būklė atitiko būklę, kokios jos buvo paliktos išsikeliant iš patalpų atsakovėms. Kartu pažymėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, kaip patalpos atrodė iki 2002 m., kai jos buvo išnuomotos atsakovėms, todėl nėra galimybės objektyviai įvertinti patalpų pokyčių prieš nuomos sutarties sudarymą ir atsakovėms išsikrausčius. Atsakovių paaiškinimais remiantis (šios aplinkybės ieškovas neginčijo), remontas patalpose visą jų nuomojimosi laikotarpį nebuvo daromas. Liudytojos patvirtino, kad patalpos buvo natūraliai nusidėvėjusios, jokių sugadinimų, sulaužymų jos nematė, plastikinių durų visą laikotarpį, kol patalpose veiklą vykdė atsakovės, nebuvo. Įvertinus tą aplinkybę, kad patalpos yra skirtos ūkinei komercinei veiklai, jos buvo nepertraukiamai naudojamos mažiausiai 14 metų, esant tokiai situacijai patalpų normalus susidėvėjimas yra neginčytinas, todėl siekiant nustatyti atsakovių padarytą žalą, turi būti pateikti neabejotini, nenuginčijami įrodymai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti nuomininkių padarytą žalą nuomojamam daiktui, šiuo atveju – patalpoms. Atsižvelgus į šias aplinkybes, sutikti su ieškovo teiginiais, kad patalpos buvo suniokotos ir nebuvo tinkamos tolimesniam naudojimui, negalima, kadangi byloje nėra pakankamų įrodymų. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad patalpose visą nuomos laikotarpį buvo plastikinės durys, kurios, pasak ieškovo, atsakovių buvo išimtos.

Pastebėtina, kad ieškovas patirtos žalos dydį įrodinėja į bylą pateiktais kvitais iš įvairių prekybos vietų, 2017 m. spalio 25 d. sąskaita faktūra, pateikta už atliktus remonto darbus, 2017 m. rugsėjo 4 d. PVM sąskaita faktūra už langus ir jų montavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad iš ieškovo pateiktų kvitų negalima nustatyti, kad pirktos medžiagos buvo panaudotos konkrečiai turgavietės paviljono remontui. Taip pat negalima nustatyti, kad remonto darbai buvo būtini atlikti ir atitiko padarytos žalos mastą. Iš pateiktų kvitų, sąskaitų faktūrų neįmanoma nustatyti tikslaus žalos dydžio, o tuo labiau tikslių patalpų defektų.

Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Žala nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas.

Kaip jau minėta, byloje esantys įrodymai negali būti vertinami, kaip neabejotinai pagrindžiantys patirtą žalą, todėl konstatuojama, kad byloje neįrodyta žala ir jos dydis kaip civilinės atsakomybės sąlygos.

Nenustačius žalos kaip vienos iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti, kitų civilinės atsakomybės sąlygų analizė tampa nereikalinga, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas įpareigoja šalis įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, teismas sprendžia, jog ieškovas neįrodė ieškinio reikalavimo dėl 2330 Eur žalos priteisimo, todėl ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovės nepateikė į bylą bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo atsakovėms klausimas šioje byloje nesprendžiamas.

Iš ieškovo valstybei priteisiama 16,87 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 268, 270 straipsniais, teismas:

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 16,87 Eur (šešiolika eurų 87 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.