- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-02
- Bylos Nr.
- AS-858-768-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00388-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Šiaulių
- Kategorijos
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. liepos 5 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (b. l. 2), prašydamas panaikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Izoliatorius) direktoriaus 2011 m. gegužes 18 d. nutarimą Nr. 25/04-548 „Dėl suimtojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas) ir atleisti jį nuo žyminio mokesčio.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 12 d. nutartimi (b. l. 8-9) pareiškėją atleido nuo žyminio mokesčio mokėjimo iš dalies, įpareigojo pareiškėją iki 2011 m. liepos 22 d. sumokėti 50 litų žyminį mokestį ir teismui pateikti tai patvirtinantį banko kvitą.
2011 m. liepos 15 d. pareiškėjas pateikė raštą (b. l.11), kuriuo atsisakė sumokėti 50 litų žyminį mokestį bei prašė nekurstyti jo gauti 50 litų, nes jų neturi.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 25 d. nutartimi (b. l. 13) nutarė pareiškėjo G. K. skundą dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. gegužės 18 d. nutarimo Nr. 25/04-548 „Dėl suimtojo nubaudimo“ panaikinimo laikyti nepaduotu ir nutarčiai įsiteisėjus skundą ir prie jo esančius dokumentus grąžinti pareiškėjui. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl 50 litų žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl jo skundas laikytinas nepaduotu ir grąžintinas pareiškėjui.
II.
Pareiškėjas G. K. atskiruoju skundu (b. l. 17) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pareiškėjas pažymi, jog nurodomos 50 litų sumos jis negali sumokėti, nes nuo 2008 metų yra įkalintas, neturėjo galimybių užsidirbti pinigų. Pažymi, jog nepriimant pareiškėjo skundo yra nepagrįstai tęsiamas laikas, nes į bylą kviečiamas liudytojas gali pamiršti svarbias bylai aplinkybes. Pareiškėjas nurodo, jog jis skundžia daug nutarimų dėl įvairių klausimų ir dėl visų jis negalėtų susimokėti nurodomo žyminio mokesčio.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 25-26) prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas pabrėžia, jog prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagristas atitinkamais įrodymais. Pareiškėjas kartu su skundu teikė prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau šio prašymo nemotyvavo ir nepagrindė jokiais įrodymais. Tai, kad pareiškėjas nuo 2008 metų yra suimtas, nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis sunkią pareiškėjo materialinę padėtį. Be to, teismas pareiškėją dalinai atleido nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje pareiškėjas ginčija Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartį, kuria teismas pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, nes jis nepašalino ankstesnėje teismo nutartyje nurodytų trūkumų, t. y. nesumokėjo žyminio mokesčio ir nepateikė žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančių įrodymų.
Teisėjų kolegija nurodo, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas žyminio mokesčio nesumokėjo, tačiau pareiškėjas pažymėjo, jog sumokėti jo negali dėl savo turtinės padėties, todėl prašė jį atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (b. l. 2, 11. 17).
Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas atleido pareiškėją tik nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (b. l. 8-9). Teisėjų kolegija nurodo, jog įstatymai garantuoja asmenims teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama. Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi. Įstatymas numato galimybę asmenį, kuris sąžiningai siekia apginti savo teises bei išspręsti ginčą ir kurio turtinė padėtis yra sunki, atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (ABTĮ 41 str.). Tačiau įstatymas numato ir galimybę iš asmens, kuris pernelyg dažnai kreipiasi į teismą ir kurio kreipimaisi tokiu būdu iš esmės tampa vien tik formaliu bylinėjimusi, kai nebesiekiama sąžiningai apginti savo teises, o vien tik formaliai naudojamasi teisminės gynybos teise, pareikalauti sumokėti žyminį mokestį (ABTĮ 40 str. 4 d.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog, nustatant piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, turi būti taikomas konkretus kiekybinis kriterijus – kreipimasis į teismą dažniau kaip vieną kartą per mėnesį. Be to, atsižvelgiant į teisės kreiptis į teismą reikšmingumą, piktnaudžiavimas šia teise neturėtų būti konstatuojamas, remiantis vien kiekybiniu kriterijumi. Tokiu atveju turi būti įvertintas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-180/2010). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 8 d. į Šiaulių apygardos administracinį teismą kreipėsi 14 kartų, net tris iš jų 2011 m. liepos 8 d. (pradėtos 6 administracinės bylos, iš kurių 3 kartus pareiškėjo skundas buvo atmestas ir 1 kartą buvo patenkintas (pateikti 2 apeliaciniai skundai), 2 bylos nėra baigtos nagrinėti, 8 kartus pareiškėjo skundą buvo atsisakyta priimti (pateikti 6 atskirieji skundai)). Tokios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, formaliai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti, jog pareiškėjas piktnaudžiavo teisminės gynybos teise. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje ir nagrinėjamoje byloje skundžia įkalinimo įstaigos nutarimą dėl nuobaudos (t. y. teisės pirkti maisto produktus atėmimo vienam mėnesiui) skyrimo (b. l. 2, 5) ir nurodo, jog neturi lėšų sumokėti žyminio mokesčio (b. l. 2), teigtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs tik į pareiškėjo galimą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, bet neįvertinęs jo turtinės padėties, nepagrįstai įpareigojo pareiškėją sumokėti 50 litų žyminį mokestį.
Teisėjų kolegija nurodo, jog asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, ji yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinė teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši asmens teisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrinoje kildinama iš konstitucinio teisinės valstybės principo (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Pastebėtina, jog asmens teisė kreiptis teisminės gynybos neturėtų būti nepagrįstai apsunkinama ar ribojama, todėl šiuo atveju, net ir vertinant, kad pareiškėjas galimai piktnaudžiauja teisinės gynybos teise, teismas turėjo įvertinti pareiškėjo turtinę padėtį ir visas bylos aplinkybes (t. y. kad jis yra įkalintas, išlaikomas valstybės, jo galimybės užsidirbti yra ribotos, finansinę padėtį, skundžiamą teisės aktą (veiksmą).
ABTĮ 41 straipsnis nustato, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais. Pažymėtina, jog vertinant, ar yra pagrindas pareiškėją atleisti nuo žyminio mokesčio, turi būti įvertinta jo turtinė padėtis. Pareiga įrodyti sunkią finansinę padėtį tenka būtent pareiškėjui, t. y. jam tenka pareiga pateikti įrodymus, leidžiančius daryti išvadą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Šiuo atveju byloje nėra pateiktų jokių duomenų apie asmens finansinę padėtį, t. y. įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo nuteistojo asmeninėje sąskaitoje esantis pinigų likutis yra nepakankamas teismo paskirtam žyminiam mokesčiui sumokėti. Vadovaujantis ABTĮ 10 straipsniu, teismas privalo išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų teises, todėl pareiškėjui pirmosios instancijos teismas turėtų išaiškinti teisę pateikti dokumentus dėl jo finansinės padėties ir tada turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl jo atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo G. K. skundo priėmimo klausimą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Nutartis neskundžiama.