Šiaulių apygardos teismo nutartis

2009-06-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-193-210-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-26
Bylos Nr.
1A-193-210-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vytautas Kursevičius, Raimundas Jurgaitis, Bronius Zalaga
Advokatai
Jolanta Grigaliūnienė
Kategorijos

Pranešėjas Vytautas Kursevičius Kopija Teisėja Astra Karpytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-193-210/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7. (S)

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

2009 m. birželio 26 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Raimundo Jurgaičio ir Broniaus Zalagos,

sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorei Laimai Mažeikienei,gynėjams advokatams Jolantai Grigaliūnienei, Edmundui Jankaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro A. Mirnyj apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. B. išteisintas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

R. P. išteisintas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių apeliacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios apeliacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008 m. sausio 18 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini) ligoninėje, (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajonas, neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinėms operacijoms inicijuoti - (duomenys neskelbtini) elektroninę mokėjimo priemonę Visa Electron Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą S. P. vardu, bei tęsdamas savo nusikalstamą veiką bei veikdamas vieninga tyčia, 2008 m. sausio 18 d., tiksli valanda nenustatyta, Šiaulių raj. (duomenys neskelbtini) neteisėtai perdavė R. P. svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinėms operacijoms inicijuoti - (duomenys neskelbtini) elektroninę mokėjimo priemonę Visa Electron Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą S. P. vardu, bei tęsdamas savo nusikalstamą veiką bei veikdamas vieninga tyčia, 2008 m. sausio mėnesio pabaigoje, tiksli diena ir laikas nenustatyti, neteisėtai įgijo iš R. P. svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinėms operacijoms inicijuoti - (duomenys neskelbtini) elektroninę mokėjimo priemonę Visa Electron Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą S. P. vardu, bei laikė ją iki 2008 m. balandžio mėnesio, tiksli diena ir valanda bei vieta nenustatyta.

R. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008 m. sausio 18 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, Šiaulių raj. (duomenys neskelbtini), iš E. B. neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinėms operacijoms inicijuoti - (duomenys neskelbtini) elektroninę mokėjimo priemonę Visa Electron Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą S. P. vardu, bei tęsdamas savo nusikalstamą veiką bei veikdamas vieninga tyčia, nuo 2008 m. sausio 18 d., tiksli valanda nenustatyta, iki 2008 m. sausio pabaigos, tiksli diena ir valanda ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, neteisėtai laikė Šiaulių raj. (duomenys neskelbtini) svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinėms operacijoms inicijuoti - (duomenys neskelbtini) elektroninę mokėjimo priemonę Visa Electron Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą S. P. vardu, bei tęsdamas savo nusikalstamą veiką bei veikdamas vieninga tyčia, 2008 m. sausio mėnesio pabaigoje, tiksli diena ir valanda ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, neteisėtai perdavė E. B. svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinėms operacijoms inicijuoti - (duomenys neskelbtini) elektroninę mokėjimo priemonę Visa Electron Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą S. P. vardu.

Šalies argumentai

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroras Andrej Mirnyj apeliaciniu skundu prašo:

panaikinti 2009-03-30 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį dėl E. B. ir R. P. išteisinimo nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. E. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 214 str. 1 d., ir paskirti jam 30 MGL dydžio (3900 Lt) baudą. R. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 214 str. 1 d., ir paskirti jam 15 parų arešto bausmę.

Nuosprendžiui įsiteisėjus E. B. ir R. P. paskirtas kardomąsias priemones - rašytinius pasižadėjimus neišvykti iš gyvenamosios vietos panaikinti.

Šalies argumentai

Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nepagrįstai išteisino E. B. ir R. P.. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad darydamas Lietuvos Respublikos BK 214 str. numatytą nusikalstamą veiką asmuo turi numatyti savo neteisėtos veikos žalingus padarinius ir jų norėti. Apelianto nuomone, aptariamo straipsnio konstrukcija nenumato jokios nusikalstamos veikos padarinių, tokiu būdu kaltinimui pakanka vien formalių įstatyme nurodytų objektyvių nusikalstamos veikos požymių - elektroninės mokėjimo priemonės neteisėto įgijimo, laikymo ir perdavimo, t. y. veiksmų, kurie padaromi tyčia.

Apelianto teigimu, E. B. ir R. P. svetimą elektroninį dokumentą įgijo, perdavė ir laikė sąmoningai, matė, kad tai yra svetima banko mokėjimo kortelė, todėl jų neteisėti veiksmai buvo tyčiniai.

Taip pat nurodo, kad, jeigu teismas turėjo tikslą visapusiškai įvertinti E. B. ir R. P. padarytų veikų pavojingumą ir realias pasekmes, jis negalėjo ignoruoti to fakto, kad S. P. paveldėtojai dukrai A. P. dėl S. P. išduotos banko mokėjimo kortelės neteisėto panaudojimo buvo padaryta turtinė žala.

Be to apeliantas teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai susiaurino „teiginio rasti" prasmę, aiškindamas šią sąvoką gramatiškai, kadangi, pasak apelianto, Lietuvių kalbos instituto parengtas „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" žodį „rasti" tapatina su sąvokomis „aptikti", „pastebėti" (http://www.lki.lt/dlkz), todėl elektroninės mokėjimo priemonės „radimu" turi būti laikomas bet koks atsitiktinis šios priemonės patekimas į svetimas, jokio ryšio su mokėjimo priemonės naudotoju neturinčias rankas.

Be kita ko apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo įrodytą E. B. turtinį interesą išspręsti S. P. nekilnojamojo turto įgijimo klausimą, kadangi E. B. su S. P. buvo sutaręs įsigyti iš jo namą, padėjo tvarkyti reikiamus dokumentus, žinojo apie S. P. banko kortelę ir banko sąskaitoje esančias lėšas, o S. P. mirus E. B. toliau ketino sutvarkyti pradėtą pirkimo procesą, tačiau iškilo mirusiojo S. P. turto paveldėjimo klausimai. Taigi, apeliantas teigia, kad nuo 2008 metų sausio pabaigos E. B. visiškai nepagrįstai laikė pas save S. P. išduotą banko mokėjimo kortelę, neperduodamas jos nei bankui, nei turto paveldėtojai A. P., nei jos atstovei, kol neaiškiomis aplinkybėmis banko mokėjimo kortelė dingo. Apeliantas teigia, jog tokiu būdu E. B. turėdamas aiškų asmeninį suinteresuotumą įsikišo į jam svetimų žmonių civilinius paveldėjimo klausimus ir priėmė sąmoningus, motyvuotus ir tyčinius sprendimus, įtakojusius turtinės žalos padarymą.

Tokiu būdu apeliantas teigia, kad E. B. ir R. P. padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, o įstatymo nežinojimas neatleidžia jų nuo baudžiamosios atsakomybės.

Kadangi jų kaltė dėl jiems inkriminuojamos veikos įrodyta, iš kaltinamųjų galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, kaltinamųjų padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį, todėl jie turi būti pripažinti kaltais ir jiems paskirtos bausmės. Apeliantas nurodo, jog E. B. ir R. P. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, kaltinamieji ankščiau nėra teisti, nusikalto pirmą kartą, o tokiems asmenims paprastai neskiriama laisvės atėmimo bausmė. LR BK 214 str. 1 d. be laisvės atėmimo bausmės numatytos arešto ir baudos bausmės, taigi, apelianto nuomone, įvertinus kiekvieno iš kaltinamųjų veikų pavojingumą, iniciatyvą, intensyvumą, vykdymo laikotarpį bei galimybę realiai atlikti paskirtą bausmę, E. B. tikslinga skirti baudą, o R. P. arešto bausmę.

Apeliacinio bylos nagrinėjimo metu prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintųjų advokatai parašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų ir motyvų.

Lietuvos Respublikos BK 214 straipsnyje numatyto nusikaltimo tiesioginis objektas yra mokėjimo instrumentų, skirtų atsiskaityti ne grynaisiais pinigais naudojimo ir disponavimo tvarka. Taigi, baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vienos iš šių nusikalstamų veikų rūšių – tokio mokėjimo instrumento gaminimo, įgijimo, laikymo, perdavimo ar realizavimo tikro ar suklastoto mokėjimo instrumento, arba jo panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentu, kad šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir laikoma baigta neteisėtai įgijus, laikius, perdavus ar realizavus svetimą mokėjimo priemonę.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo teiginiu ta apimtimi, kad išteisintieji E. B. ir R. P. kaltinime nurodytus veiksmus atliko sąmoningai, žinodami, suprasdami ir matydami, kad su kitais mirusiojo S. P. asmeniniais dokumentais, kuriuos jiems (konkrečiai E. B.) perdavė ligoninės administracija, buvo ir elektroninė mokėjimo priemonė – Visa Elektron mokėjimo kortelė. Tačiau baudžiamajai atsakomybei kilti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnį vien tokių veiksmų, suvokimo ir dėl tokių veiksmų kilusių konkrečių padarinių nepakanka. Nors šios veikos sudėtis formali, tačiau vien formaliais teisiniais argumentais, atitrauktais nuo konkrečios faktinės situacijos, nuo konkrečiai atliktų veiksmų, be tyčios turinio atskleidimo, kurie turi būti įrodyti tik teisinėmis priemonėmis, asmenis pripažinti kaltais ir nuteisti negalima.

Pagal galiojančias taisykles mokėjimo instrumentas – šiuo atveju elektroninė banko mokėjimo kortelė nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. mokėjimo instrumentą išdavusiai institucijai, kuri pagal mokėjimo instrumento naudojimosi sutartį su konkrečiu asmeniu tik jos dalyviui ir tokio mokėjimo instrumento turėtojui suteikia teisę naudotis mokėjimo instrumentu. Taigi kiekvienam trečiajam (kitam, pašaliniam) asmeniui toks mokėjimo instrumentas yra svetimas BK 214 straipsnio prasme. Tačiau kolegija vėl gi pasikartoja ir primena, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 214 straipsnį to taip pat nepakanka. Būtina, kad tokia mokėjimo priemonė pas kitą (trečiąjį) asmenį patektų prieš jo teisėto turėtojo valią, neteisėtai, priešingais teisei veiksmais ir pan.

Iš to kas pasakyta, įstatymo leidėjas suformulavo taisyklę, kad baudžiamąją atsakomybę pagal BK 214 straipsnį užtraukia tik neteisėtas svetimo mokėjimo instrumento įgijimas, laikymas, realizavimas, perdavimas ar panaudojimas finansinei operacijai inicijuoti. Todėl ir šioje baudžiamojoje byloje buvo būtina ir svarbiausia nustatyti ir įrodyti išteisintųjų asmenų veiksmų įgyjant, laikant ir perduodant mokėjimo priemonę neteisėtumo pobūdį. Veiksmų neteisėtumas visų pirma pasireiškia tokia asmens ar asmenų veika, kuri prieštarauja norminiams aktams, įstatymui, ar teisei apskritai, arba kitokioms valstybės nustatytoms taisyklėms, t. y. veiksmai turi prieštarauti teisei. Gi šios tiriamos konkrečios bylos aplinkybės liudija visai ką kita. Nei E. B. veiksmuose, kuomet po S. P. mirties ligoninėje jam buvo perduoti visi mirusiojo daiktai, tame tarpe dokumentai ir minimas kaltinime nusikaltimo objektas - mokėjimo kortelė, nei R. P. veiksmuose, kai jam šiuos daiktus, taip pat ir minimą mokėjimo kortelę, kaip mirusiojo broliui perdavė E. B., neteisėtumo (įstatymui ar teisei priešingo veikimo) požymių nėra. Vien ta aplinkybė, kad mokėjimo kortelės išteisintieji neperdavė bankui, negali būti pagrindu traukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 214 straipsnį, ir yra nepakankama jų kaltei pagal minimą BK straipsnį įrodyti, nes kaip jau minėta aukščiau nutartyje, išteisintųjų veiksmuose nebuvo ir nėra nustatytas neteisėtumo BK 214 straipsnio prasme pobūdis (kartu pažymėtina, kad E. B. po S. P. mirties rūpinosi jo laidotuvėmis ir palaidojo jį savo lėšomis, nes mirusysis gyveno vienas, buvo išsituokęs, tos aplinkybės neginčija nei nukentėjusioji, o R. P. – mirusiojo brolis, taigi akivaizdu, kad abu paminėti asmenys buvo artimi mirusiajam, tarp jų buvo susiklostę ypatingi faktine ir teisine prasme asmeniniai santykiai).

Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad elektronine mokėjimo kortele išteisintieji ar kuris nors vienas jų pasinaudojo. Šioje dalyje yra priimtas procesinis sprendimas (t. 1, b. l. 88-89). Todėl tiesiogiai kaltinti išteisintuosius dėl kilusių padarinių šioje byloje ir pagal pareikštus kaltinimus išteisintiesiems nėra pagrindo. Taip pat šiuo atveju negalima susieti dėl nenustatytų asmenų kaltės padarytos žalos pasinaudojant prarasta mokėjimo kortele su išteisintiesiems pateikta veikos kvalifikacija ir per tai vertinti jų veiksmų neteisėtumo pobūdį. Tik esant priešingai situacijai, t. y. nustačius, kad mokėjimo kortele prieš jo teisėto naudotojo valią pasinaudojo išteisintieji ar kuris vienas jų, būtų galima svarstyti ir apie tokios kortelės laikymo neteisėtumą, susiejant jį su tikslu neteisėtai pasinaudoti mokėjimo priemone finansinei operacijai inicijuoti. Tačiau vien ta aplinkybė, kad mokėjimo kortelė nebuvo išsaugota, buvo pamesta ar kitaip prarasta (pradingo) taip pat baudžiamosios atsakomybės pagal BK 214 straipsnį išteisintiesiems neužtraukia, nes, kaip nustatyta byloje, nėra duomenų, kad mokėjimo kortele pasinaudojo kaltinamieji, kad tyčia ją pradangino, galimai slėpdami padarytą nusikalstamą veiką.

Vertindama kitus apelianto skundo argumentus kolegija jų nekvestionuoja, sutinka su teiginio „rasti“ lingvistiniu aiškinimu, su E. B. turtiniu interesu užbaigti nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandorį ir žinojimu apie S. P. sąskaitas ir turimas pinigines lėšas banke, tačiau šios aplinkybės nepaneigia fakto, kad įgyjant, laikant, perduodant ir vėl įgyjant (paimant iš R. P.) ir laikant S. P. vardu išduotą mokėjimo instrumentą – elektroninę mokėjimo kortelę nei E. B., nei R. P. veiksmuose neteisėtumo požymiai nebuvo įrodyti, taip pat nėra įrodyta, kad išteisintieji ar kuris nors iš jų mokėjimo priemone pasinaudojo, inicijuodami ja finansines operacijas. Todėl esant šiems duomenims teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. B. ir R. P. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, todėl nuosprendis apeliacinio skundo ribose paliekamas nepakeistu, o prokuroro apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą netenkinti.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 30 dienos nuosprendį apeliacinio skundo ribose palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegijos pirmininkas Vytautas KursevičiusTeisėjai Raimundas JurgaitisBronius ZalagaKopija tikraTeisėjasVytautas Kursevičius