- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-11
- Bylos Nr.
- I-3245-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00112-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. B. (toliau – ir E. B., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 450 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. (b. l. 13-18).
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Pareiškėjo teigimu, Kauno TI kamerose nebuvo tinkamai įrengta vėdinimo sistema. Teigė, kad kameroje esantys langai buvo tonuoti, todėl trūko šviesos, silpo regėjimas. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo per mažas, nebuvo sudarytos galimybės sportuoti. Kauno TI nebuvo sudarytos galimybės tinkamai nusiprausti po sporto. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų juto diskomfortą, papildomus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), jos nuostatas aiškinančia Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK). prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Kauno TI su skundu nesutiko (b. l. 22-26). Pripažino, kad pareiškėjo teisė į minimalų asmeniui kameroje tenkantį plotą nebuvo užtikrinta laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. Nepaisant to, ploto trūkumas buvo ypač nedidelis (trūko 0,28 kv. m.) bei trumpalaikis (truko 2 paras). Teigė, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo patvirtinimo“.
Kameros vėdinamos mechaninės ventiliacijos būdu ir atidarant langus. Pažymėjo, kad Kauno TI yra reguliariai tikrinamas nacionalinio ir regioninio sveikatos centrų, kurie tikrina patalpų atitikimą Lietuvos higienos normoms ir patikrinimo aktuose teikia įstaigai pastabas nustačius neatitikimus. Atkreipė dėmesį, kad ginčo nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu visuomenės sveikatos centrai neužfiksavo pažeidimų, kurie būtų analogiški arba susiję su pareiškėjo skunde išvardintais. Pareiškėjas nusiprausti po dušu buvo vedamas kartą į savaitę. Pareiškėjas nekonkrečiai argumentuoja savo patirtą neturtinę žalą, nurodo nepagrįstas aplinkybes, neįrodo kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau- ir Įsakymas) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno TI nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2016 m. birželio 28 d. buvo laikomas kameroje Nr. 233 (kameros plotas 14,87 kv. m.) vienas; nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. laikomas kameroje 223 (kameros plotas 22,56 kv. m.) kartu su 1-3 asmenimis; nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d. kameroje 211(kameros plotas 19,93 kv. m.) kartu su 1-5 asmenimis (b. l. 27-31, 156-166). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Remiantis minėtais Kauno TI pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto pareiškėjui nebuvo užtikrintas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. iš viso 2 paras. Šiame kontekste pažymėtina, jog Įsakymas nenumato, kad į šio įsakymo 1.3 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014 ir kt.). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu 2 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko 0,28 kv. m. ploto).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose buvo įrengti tonuoti langai, todėl trūko šviesos.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos normos 134:2015), kurių 14 punkte numatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Higienos norma 134:2015 nereglamentuoja nei naktinio apšvietimo, nei natūralaus apšvietimo koeficiento. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - ir Eksploatavimo taisyklės) 14.3 punktą, kamerose privalo būti įrengtas tiek dieninis, tiek ir naktinis apšvietimas.
Ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 221, Nr. 223 bei Nr. 233, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvieta nebuvo tikrinama. Byloje yra pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktai, kuriose Kauno TI pažeidimų pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus nenustatyta (b. l. 37-129). Teismas pabrėžia, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose ginčo patalpose aktualiu laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Taip pat pažymėtina, kad nėra duomenų, jog pats pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą, prašydamas atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Įvertinus bylos duomenis, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo apšvietimo atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose yra netinkama ventiliacija, todėl trūko gryno oro.
Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo į bylą pateiktos foto nuotraukos (b. l. 32-34) patvirtina, kad Kauno TI kamerose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema bei kamerose įrengti atidaromi langai. Duomenų, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs kameros vėdinti per atidaromus langus, nenustatyta. Byloje yra pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktai, kuriuose Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimų pažeidimų nėra nustatyta (b. l. 37-129). Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kamerų vėdinimo įrengimas, neatitiko galiojusių higienos normų reikalavimų.
Pareiškėjas skunde teigė, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži. Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl, pareiškėjo argumentai dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių yra atmestini kaip nepagrįsti.
Reikalavimai tardymo izoliatorių pasivaikščiojimo kiemų įrengimui yra nurodyti Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 21-22 punktuose. Eksploatavimo taisyklių 21 punkte nustatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti, 22 punkte - pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog ginčo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemelių būklė atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 23). Atsižvelgęs į tai, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, teismas sprendžia, kad pareiškėjo argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, jog jam nebuvo suteikta galimybė sportuoti.
Byloje pateiktas Kauno TI direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašas (b. l. 138-141) patvirtina, jog suimtieji ir nuteistieji laikomi vienoje kameroje, jiems pageidaujant išvedami pasivaikščioti į kiemus, kuriuose įrengta sportinė įranga (Aprašo 22 p.). Kauno TI direktoriaus 2014 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1-265 taip pat yra patvirtinta Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų dienotvarkė (b. l. 135-136), kurioje numatytas išvedimo į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriose įrengta sporto įranga laikas nuo 17.00 val. iki 22.00 val. Nurodyti dokumentai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas Kauno TI direktoriaus nustatyta tvarka turėjo galimybę naudotis sportine įranga, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo teisės, nusiprausti po šiltu dušu, pažeidimo. Nurodė, kad po sporto nebuvo suteikta galimybė nusiprausti po šiltu vandeniu, o nusiprausti duše buvo leidžiama tik kartą per savaitę,
Lietuvos higienos norma 134:2015 nenumatė reikalavimo kamerose įrengti šilto vandens tiekimą. HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 107 punkte. Ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta. LVAT savo nutartyse pažymi, kad tokia situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, yra apgailestaujama, bet ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną. Pareiškėjui nebuvo trukdžių po sporto atsiprausti kameroje, o vėliau nustatyta tvarka pasinaudoti dušu (LVAT 2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1556-492/2019, 2017 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Higienos norma HN 134:2015 reikalavimų dėl sporto salės įrengimo nereglamentuoja. Todėl pareiškėjo argumentai dėl naudojimosi dušu tinkamo neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ir kankinančios, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė didžiulį diskomfortą, pasitikėjimo savimi sumažėjimą, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (sanitariniuose mazguose ginčo laikotarpį trūko inventoriaus), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 450 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT (žr. pvz., 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2295-442/2018), gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygas bei atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 2 paras), nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo E. B. (E. B.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2017 m. rugsėjo 25 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.