Kauno apygardos teismo nutartis

2018-12-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-748-327/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-12-13
Bylos Nr.
1A-748-327/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-09404-18-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Preikšas (pirm.), Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė
Nuteistasis
A. M.
Advokatai
Ramutė Budrytė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-748-327/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09404-18-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.5.2.; 1.1.7.2.4.; 1.1.9.2.; 1.2.25.4.2.6.; 2.4.6.1.; 2.4.7. (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pra­ne­šė­jas) ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Gitai Rimdžiūtei,dalyvaujant prokurorei Kristinai Mockienei,nuteistojo A. M. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nu­ma­ty­tą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 7 dalyje ir jam paskirta bausmė – šešiasdešimt parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. balandžio 10 d. bau­džia­muoju įsakymu paskirta bausme ir A. M. skirta galutinė subendrinta bausmė – devy­nias­de­šimt parų arešto

Į bausmės laiką įskaityta pagal 2018 m. balandžio 10 d. teismo baudžiamąjį įsakymą atlikta bausmės dalis.

Bausmę skirta atlikti areštinėje. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio A. M. sulaikymo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktais, 68 straipsniu, 72 straipsniu, A. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemones:

– uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones trejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo;

– turto konfiskavimas, konfiskuojant automobilį „VW Golf“ (Variant), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. M. nuteistas už tai, kad 2018 m. vasario 25 d. apie 17.15 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto rei­ka­la­vimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo ke­lių transporto priemonę - automobilį „VW Variant“, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), būda­mas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje daugiau negu 1,5 promilių etilo alkoholio (nus­ta­ty­ta 2,26 promilių etilo alkoholio).

2. Kauno apylinkės teismo, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad nors kaltina­ma­sis kaltės nepripažino, tačiau jo kaltė yra įrodyta byloje surinktais įrodymais. Jis suvokė, kad neblaivus vairuoja transporto priemonę, ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl jo veika tei­sin­gai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodo, jog teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo nevisapusiškai, įrodymus įvertino pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo, vertinusio įro­dymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nėjimu. Teismo posėdžių protokolai ir nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių nebuvo laikomasi. Byloje pilna abe­jo­nių, kurių šalinimui teismas nesiėmė jokių procesinių veiksmų, įrodymus vertino imdamas juos iš konteksto, selektyviai atrinkdamas, nelygindamas jų vienų su kitais, pažeisdamas įro­dymų kaip visumos vertinimo taisykles. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai be­sąlygiškai rėmėsi liudytojų G. B., V. J. B., E. I., A. P. prieštaringais ir nenuosekliais parodymais. Tuo tarpu liudytojų J. K., M. G., Š. P. parodymus nepagrįstai vertino kri­tiškai, nors tam nebuvo jokio objektyvaus pagrindo.

3.2. Nuteistojo teigimu, byloje nėra vieno objektyvaus įrodymo, kuris neginčytinai patvirtintų, jog apeliantas vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Šis faktas grindžiamas sub­jek­tyviais ir prieštaringais liudytojų G. B. ir V. J. B. pa­ro­dymais. Šie liudytojai apelianto neblaivumą vertino tik iš jo veiksmų. Tuo metu policijos pareigūnų nebuvo, girtumo faktas alkoholio matuokliu nenustatytas. Buvo patikėta liudytojų subjektyviu manymu, jog apeliantas jiems pasirodė neblaivus. Teismas neįvertino to, jog šių liudytojų parodymai ne tik skiriasi tarpusavyje, tačiau ir nesutampa su duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teismo posėdžio metu G. B. nurodė, jog išlipęs vairuotojas pra­dėjo vidury gatvės šlapintis, buvo neblaivus. Vairuotojas jam nieko nesakė, tik sėdo į au­to­mo­bilį ir nuvažiavo. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu G. B. nurodė, jog išlipo iš automobilio norėdamas nebeleisti girtam vairuotojui sėsti už vairo, tačiau kol išlipo iš au­to­mobilio, vairuotojas spėjo atsisėsti į vairuotojo vietą, dar nebuvo užsidaręs durelių, G. B. jam sušuko: „tu niekur nevažiuosi “.

3.3. Liudytojos V. J. B. parodymai taip pat prieštaringi ir nenuoseklūs. Teismo po­sė­džio metu liudytoja nurodė, jog vairuotojas pradėjo šlapintis vidury gatvės, buvo visiškai gir­tas, svirduliavo. Ji paskambino policijai. Vyras tuo metu sustabdė automobilį, bandė iš­lai­pinti vairuotoją ir jį sulaikyti ar už rankos. Tačiau šių aplinkybių nepatvirtino liudytojas G. B.. Pažymėtina, jog šių aplinkybių G. B. nenurodė nei iki­teis­mi­nio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu. Maža to, ikiteisminio tyrimo V. J. B. nu­rodė dar kitas aplinkybes. Teigė, jog vyras išlipo iš automobilio norėdamas sustabdyti girtą vairuotoją ir neleisti jam važiuoti, tačiau kol vyras išlipo iš automobilio vairuotojas spėjo atsisėsti į vairuotojo vietą. Tokiu būdu, nurodytas liudytojos parodymų prieš­tarin­gu­mas ir nenuo­sek­lu­mas verčia abejoti jų objektyvumu ir tikrumu.

3.4. Taip pat neįvertinta ir tai, jog skiriasi ir liudytojų parodymai dėl laiko tarpo per kurį atvyko policijos pareigūnai nuo gauto pranešimo apie galimai girto asmens vairuojamą automobilį iki vietos, kur jį surado stovintį prie automobilio. Liudytojas G. B. nurodė, jog po­li­ci­ja atvažiavo gal po 10 minučių. Liudytoja V. J. B. nurodė, jog už kelių minučių atvažiavo policija. Patys policijos pareigūnai apklausti teismo posėdžio metu taip pat nega­lėjo tiksliai pasakyti per kiek laiko atvažiavo. Policijos pareigūnas E. R. nurodė, jog nuo iškvietimo į nurodytą vietą atvyko per 5 minutes. Tuo tarpu jo kolega A. P. apklausiamas teismo posėdžio metu apskritai negalėjo nurodyti per kiek laiko atvyko, tik pa­tvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kur teigė, jog nuo pranešimo gavimo iki A. M. sulaikymo vietoje buvo praėję daugiausiai 10 minučių.

3.5. Taip pat teismas tinkamai neįvertino ir neištyrė rašytinių įrodymų. Kaip matyti iš byloje esančios įvykio registracijos kortelės, 2018 m. vasario 25 d. 17.17 vai. buvo gautas pra­ne­ši­mas apie tai, kad automobiliu VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatve važiuoja neblai­vus asmuo, pranešėjo skambučio pradžios laikas 2018 m. vasario 25 d. 17.15 vai., pa­reigūnų išsiuntimo laikas - 17.18 vai., atvykimo laikas 17.21 vai. (1 t.., b. 1. 8). Tačiau byloje esan­čiame 2018 m. vasario 25 d. alkotesterio „Draeger Alkotest 7510“ Nr. (duomenys neskelbtini) kvite Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad 2018 m. vasario 25 d., 17.42 vai. A. M. nustatytas 2.69 pro­mi­lių girtumas (1 t., b. 1. 39). Tai yra neįvertinta esminė aplinkybė, jog objektyviais duo­me­ni­mis apelianto neblaivumo laipsnis buvo nustatytas praėjus daugiau nei 15 minučių nuo pra­nešimo gavimo. O tai patvirtina apelianto versiją, jog vairavo blaivus, o alkoholį išgėrė jau būdamas M. G. bute, 15 minučių bėgyje. Šias aplinkybes patvirtino M. G. ir kiti liudytojai: J. K., Š. P.. Vien tai, kad nesutampa kiek laiko apeliantas buvo M. G. bute, kur vartojo alkoholį, bei ar apeliantas pats įsipylė degtinės ar paprašė, kad jam įpiltų, nepaneigia paties alkoholio vartojimo fakto jau po įvykio. Tą aplinkybę, jog pas krikšto tėvą alkoholio nevartojo, vairavo blaivus, o alkoholį vartojo M. G. bute, bū­da­mas susinervinęs dėl konflikto su dėde, patvirtino liudytojai M. G., Š. P., J. K.. Aplinkybę, jog apeliantas nuo 2017 m. liepos mėnesio nevar­to­ja alkoholio, yra „užsikodavęs“ nuo alkoholinių gėrimų, patvirtina pridedama privačios nar­kologijos klinikos „(duomenys neskelbtini)“ pažyma. Be to, net ir nustačius bei patikėjus liudytojų pa­rodymais, jog ape­lian­tas vairavo būdamas neblaivus, jokiais objektyviais duo­me­nimis nėra nustatyta, jog tuo metu buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Esant šiam faktui būtų prielaida kilti admi­nis­tracinei, bet ne baudžiamajai atsakomybei.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja palaikė apelia­ci­nia­me skunde pareikštą prašymą ir nurodytus argumentus, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Pro­ku­rorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo A. M. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 11 d. nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir neša­liškai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus. Skun­džiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reika­la­vi­mų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje pa­da­rytos išvados yra teisiškai mo­ty­vuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straips­nio 7 dalyje, įrodyta pir­mosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai A. M. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

7. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistasis nepripažįsta savo kaltės dėl pareikšto kaltinimo ir teigia, kad alkoholį vartojo jau po eismo įvykio. Apygardos teismo teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo teiginius vertina kaip gynybinę nuteistojo versiją, kuri yra neįtikinanti. Viso proceso metu liudytojai G. B. ir V. J. B. buvo nuoseklūs ir parodė tas pačias aplinkybes. Liudytojas G. B. parodė, kad suprato, jog vairuotojas girtas, nes važiavo vingiuodamas, išlipęs iš automobilio pradėjo šlapintis. Liudytojas tai nufotografavo, matė, kad vai­ruotojas neblaivus. Liudytoja V. J. B. parodė, kad vairuotojas pradėjo šla­pintis vidury gatvės. Vairuotojas buvo visiškai girtas, sunkiai pastovėjo, svirduliavo. Minėtų liu­dy­tojų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, smulkūs neatitikimai yra ne dėl esminių įvykio aplinkybių. Teisėjų kolegija sutinka, jog prieštaravimai, kuriuos pirmosios instancijos teis­mas laikė neesminiais, ir yra neesminiai, nežymūs ir nekeičiantys bylos situacijos. Minėtų liu­dy­to­jų parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga. Liudytojas pareigūnas E. R. pa­rodė, kad A. M. buvo visiškai girtas, nuo jo sklido alkoholio kvapas, jis buvo mie­guis­tas, svyravo, vos prašnekėjo. Liudytojas A. P. parodė, kad A. M. buvo stip­riai išgėręs, tai matėsi iš jo judesių. Kaltinamasis nelabai suprato, ko pareigūnai jo klausė, teigė nevairavęs neblaivus. Jam buvo nustatytas virš 2 promilių girtumas. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, apie nuteistojo neblaivumą visi liudytojai sprendė iš eilės požymių – visų pirma, A. M. vairavimo, neadekvačios elgsenos (šlapinosi viešoje vietoje, iš karto pasišalino iš įvykio vietos) bei nekoordinuotų judesių. Atlikus A. M. blaivumo patikrinimą, jo krau­jyje etilo alkoholio koncentracija buvo 2,26 promilės. Ši aplinkybė nustatyta rašytiniu įro­dy­mu – specialisto išvada.

8. Apeliaciniame skunde taip pat pažymėta, jog visų aptartų liudytojų parodymai nesutampa nuro­dant laiką, per kurį į įvykio vietą atvažiavo pareigūnai. Liudytojas G. B. parodė, kad neatsimena, kada policija atvyko, gal po 10 minučių. Liudytoja V. J. B. tikslaus laiko per kurį atvyko pareigūnai nenurodė. Patys pareigūnai tikslaus laiko taip pat nenurodė. Iš bylos duomenų matyti, kad nuo pranešimo gavimo į įvykio vietą pareigūnai atvyko per 4 min. Tei­sėjų kolegija, atmesdama šiuos skundo argumentus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju ap­lin­kybė, kad liudytojai nepasakė, per kiek tiksliai laiko į įvykio vietą atvyko pareigūnai, nesu­teikia pagrindo abejoti jų parodymų tikrumu ir nuoseklumu. Iš liudytojų parodymų akivaizdu, kad pa­reigūnai atvyko per trumpą laiko tarpą, tas pats matyti ir iš kitų byloje surinktų duomenų (išrašo apie įvykio registraciją), tikslus pareigūnų atvykimo laikas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo abejoti kitomis nustatytomis aplinkybėmis.

9. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog alkoholį apeliantas vartojo jau po įvykio, nurodo liu­dytojus, kurie patvirtino šią apelianto versiją. Apygardos teismas pažymi, jog netikėti A. M. iškelta versija, jog alkoholį jis vartojo jau po automobilio vairavimo, leidžia ne tik aukš­čiau aptarti liudytojų parodymai apie nuteistojo vairavimo ypatumus, jo koordinaciją bei neade­kvatų elgesį išlipus iš automobilio, bet ir liudytojų M. G., Š. P. ir J. K. pa­rodymai. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nors minėti liudytojai ir patvirtino kaltinamojo iškeltą įvykių versiją, kad jis vairavo blaivus, o sustojęs (duomenys neskelbtini) gatvėje nuėjo pas M. G. į svečius ir išgėrė dvi stiklines degtinės, tačiau jie yra kaltinamojo draugai, jų parodymai prieštaringi. Kaltinamasis ir liudytoja J. K. parodė, kad pas M. G. ji su A. M. pabuvo apie 10-15 min., per kurias A. M. išgėrė dvi stiklines degtinės, tačiau M. G. ir Š. P. parodė, kad A. M. pabuvo apie pusę valandos, M. G. parodė, kad pats įpylė A. M. degtinės, Š. P. parodė, kad A. M. degtinės įsipylė pas. Taigi, akivaizdu, kad minėtų liudytojų parodymai prieštaringi, be to, juos paneigia kiti aukščiau išdėstyti įrodymai. Pritardamas tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai bei ją pagrin­džian­tiems motyvams, apeliacinės instancijos teismas, nemato prasmės jų dar kartą kartoti.

10. Apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad A. M. kraujyje esančio alkoholio kiekis buvo nustatytas ne iškart įvykio metu, atmestini kaip formalaus pobūdžio. Atsakydama į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtina nustatyti tikslią al­ko­holio koncentraciją A. M. kraujyje automobilio vairavimo metu, nes atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį kyla tuomet, kai etilo alkoholio kiekis kraujyje viršija 1,5 promiles, t. y. baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį kilti tiksli alkoholio koncentracija kraujyje lemiamos reikš­mės neturi, svarbu nustatyti, kad ši koncentracija viršija 1,5 promilės. Jo kraujyje buvo nus­tatyta 2,26 promilių etilo alkoholio koncentracija, kas ženkliai viršija 1,5 promilių ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Kaip jau paminėta aukščiau, nėra jokių duomenų, kad nuteistasis būtų galėjęs vartoti alkoholį po vairavimo.

11. Skunde nurodyta aplinkybė, kad nuo 2017 m. liepos mėnesio A. M. yra „užsikodavęs“ nuo alkoholinių gėrimų, niekaip negali paneigti nuteistojo kaltės. Akivaizdu, kad 2018 m. vasario 25 d. A. M. vartojo alkoholį, jam nustatytas baudžiamajai atsakomybei kilti būtinas girtumo laipsnis, todėl faktas kad 2017 m. jis nevartojo alkoholio, neturi reikšmės na­gri­nėjam įvykiui.

12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad A. M. parenkant bausmės rūšį bei nustatant jos dydį būtų neteisingai pritaikytas bau­džia­ma­sis įstatymas. Ape­lian­tui pas­kirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiš­kiai per griežta, atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reika­la­vi­mus, nusikalstamos veikos pavojingumą, ape­lianto asmenybę, yra pro­por­cin­ga jo padarytai nu­si­kalstamai veikai. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad A. M. paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems me­tams, būtų pažeisti BK 68 straips­nio reikalavimai ar kitos baudžiamojo įstatymo normos.

13. Remdamasi aukščiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 11 d. nuosprendį ir A. M. išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepri­im­ti­nos teismo iš­va­dos dėl įrodymų ver­tinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teis­mas priėmė kitokį sprendimą, nei ti­kė­josi apeliantas, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, sa­vaime nėra pa­grin­das teigti, kad teis­mas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teis­mo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Svetlana JurgaitienėViktoras PreikšasValdas Vitunskas