Panevėžio apygardos teismo nutartis

2008-03-18 · Civilinė byla Nr. 2A-77-544/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-03-18
Bylos Nr.
2A-77-544/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualdas Januška (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Birutės Valiulienė
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Atsakovas
Roberto Lencevičiaus įmonei
Kategorijos
  • 20.3.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-77-544-2008

Teisėja Ineta Baliukaitytė Procesinio sprendimo kategorija: 20.3.10;38; 42.11.5; 73.2.6.1;114.1; 121.18;

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTI S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. kovo 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Angelei Andrikonienei, dalyvaujant ieškovo atstovui M. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Biuras) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5325-488/2007 pagal ieškovo ieškinį atsakovui Roberto Lencevičiaus įmonei, trečiajam asmeniui atsakovo pusėje S. B., dėl 1148 Lt nuostolių atlyginimo regreso tvarka priteisimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą apie bylą, apelianto atstovą, prašiusį skundžiamą sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti visiškai,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1148 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-10-12 Panevėžyje dėl S. B., darbo metu vairavusio atsakovo R.Lencevičiaus įmonei priklausantį automobilį VWLT28, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta R.Greičiūno įmonei priklausanti transporto priemonė VW Sharan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovo transporto priemonės VWLT28 draudimo sutartis sudaryta su DUAB „Ingo Baltic" autoįvykio metu 2005-10-12 buvo pasibaigusi, nes 2005-08-29 įsiteisėjo teismo nutartis, kuria draudimo bendrovei iškelta bankroto byla. Apie bankroto bylos iškėlimą buvo paskelbta viešai 2005-09-14 „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Pagal LR Draudimo įstatymo 135 str. 1 d., įmonei iškėlus bankroto bylą visos ne gyvybės draudimo sutartys pasibaigia. Todėl transporto priemonė VWLT28 2005-10-12 dienai nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Dėl šios priežasties vadovaudamasis LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau - Įstatymas) dėl šios autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo į Biurą kreipėsi apgadintos kitos transporto priemonės savininkė R.Greičiūno įmonė. UAB „Ergo Lietuva", vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutartį Nr. 11 ir veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir išmokėjo R.Greičiūno įmonei 1148 Lt dydžio draudimo išmoką (b. l. 13-15, 18, 19, 20). Biuras, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. p., UAB „Ergo Lietuvai" 2005-12-20 mokėjimo nurodymu kompensavo išmokėtą 1148 Lt draudimo išmoką (b. l. 21, 22). Todėl ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam autoavarijos metu asmeniui, CK 6.264, 6.280 str., Įstatymo 4 str. 2 d., 23 str. 1 d. pagrindais turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingo už eismo įvykį už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotojo darbdavį arba tos priemonės savininką.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007-11-28 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2005-10-12 Panevėžyje įvykusio autoįvykio metu atsakovo R.Lencevičiaus įmonės darbuotojo S. B. vairuojamas atsakovo automobilis VWLT28, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino R.Greičiūno įmonei priklausančią transporto priemonę VW Sharan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šio eismo įvykio kaltininku pripažintas S. B. (b. l. 6, 11, 15). Iš liudijimo Nr. LT/AGA 2089458 matyti, kad atsakovas minėtą automobilį laikotarpyje nuo 2004-12-12 iki 2005-12-11 buvo apdraudęs įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu DUAB „Ingo Baltic“, kuriai 2005-08-18 nutartimi iškelta bankroto byla (b. l. 8-9, 41-44, DUAB „Baltik Garant“ pavadinimas pakeistas į DUAB „Ingo Baltic“ – b. l. 96-98). Teismo nuomone, ieškovas nepagrįstai teigia, jog iškėlus bankroto bylą, draudimo sutartis pasibaigė, dėl ko turi būti laikoma, kad atsakovo automobilis nebebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovas be pagrindo ieškinio teisiniu pagrindu nurodo LR Draudimo įstatymo 135 str. 1 d., nes ji yra bendra draudimo santykius reglamentuojanti norma, kuri netaikytina šio ginčo sprendimui. Šiuo atveju taikytina specialaus minėto Įstatymo 17 str. 1 d. 3 p. (2004-03-05 įstatymo Nr. IX-2042 red.), kuris nustato, kad dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiam trečiajam asmeniui Biuras moka išmoką tais atvejais, jei kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla. Šioje byloje tokios aplinkybės nustatytos, dėl ko DUAB „Ergo Lietuva", vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutartį Nr. 11, Biuro vardu nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl R.Greičiūno įmonei priklausančios transporto priemonės VW Sharan sugadinimo ir atlygino 1148 Lt dydžio draudimo išmoką (b. l. 12-13, 15-18), o ieškovas , pripažindamas savo pareigą atlyginti žalą, UAB „Ergo Lietuva" kompensavo šią išmoką (b. l. 21-22). Įstatymo 20 str. (2004-03-05 įst. Nr. IX-2042 red.) numato, kad, jei Biuras moka išmoką dėl to, kad Biuro nariui iškelta bankroto byla, jis perima iš draudiko turimus žalą įrodančius dokumentus ir, nustatęs žalos atlyginimo pagrindą ir išmokos dydį, išmoka nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoką. Atskleisdamas Įstatymo 20 str. 1 d. tikslus ir uždavinius, teismas vadovavosi ir 2005-08-17 Seimo aiškinamojo rašto turiniu ir padarė išvadą, kad po nutarties iškelti bankroto bylą DUAB „Ingo Baltic" įsiteisėjimo 2005-08-29, ieškovas privalėjo vykdyti bankrutavusio draudiko prisiimtas prievoles, nes eismo įvykio metu ir iki 2005-12-11 tebegaliojo draudėjo R.Lencevičiaus įmonės ir draudiko DUAB „Ingo Baltic" sudaryta transporto priemonės VWLT 28, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2004-12-12 sudaryta draudimo sutartis. Įstatymo 23 straipsnio nuostatų dėl ieškovo regreso teisės teismas nutarė netaikyti, nes ieškovas buvo įvykdęs pareigą sudaryti draudimo sutartį, o autoįvykio metu draudimo sutarties terminas nebuvo pasibaigęs. Dėl pasakyto bei vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais teismas konstatavo, kad ieškinys yra nepagrįstas ir jį atmetė. Bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovo, kurio nenaudai priimtas sprendimas (CPK 88 str., 92 str., 93 str., 96 str., 98 str.).

Šalies argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007-11-28 sprendimą pakeisti ir ieškinį tenkinti visiškai. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodo, kad teismo sprendimas prieštarauja galiojantiems teisės aktams. Teismas, spręsdamas ginčą, netinkamai taikė Įstatymo nuostatas ir nepagrįstai nesivadovavo Draudimo įstatymo 135 straipsniu, šių įstatymų neaiškino ir netaikė sistemiškai. Tik esant visoms Įstatymo 17 str. 1 d. 3 p. numatytoms sąlygoms ieškovas gali išmokėti draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2005-10-12 įvykusio autoįvykio kaltininkas yra atsakovo vairuotojas S. B. bei kad draudikui Vilniaus apygardos teismo 2005-08-18 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2005-08-29, iškelta bankroto byla. Tačiau teismas nepagrįstai nustatė ir trečią sąlygą, reikalingą išmokai pagal Įstatymo 17 str. 1 d. 3 p. sumokėti – kad 2005-10-12 įvykusio eismo įvykio metu kaltininkas buvo apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Įstatymo prasme apsidraudęs minėtu draudimu yra tik tas asmuo, kuris turi eismo įvykio momentu galiojančią transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Šiuo atveju, nors buvo sudaryta sutartis, kurios galiojimo terminas buvo nurodytas nuo 2004-12-12 iki 2005-12-11, tačiau teismas neatkreipė dėmesio, kad DUAB „Ingo Baltic" iškelta bankroto byla. Pagal LR Draudimo įstatymo 135 str. 1 d., draudimo įmonei iškėlus bankroto bylą, visos ne gyvybės draudimo sutartys pasibaigia, todėl nuo 2005-08-29 pasibaigė ir atsakovo su minėta bendrove sudaryta sutartis. Todėl ieškovas negalėjo vadovautis Įstatymo 17 str. 1 d. 3 p. Ieškovas savo reikalavimus grindžia vadovaudamasis Įstatymo ir Draudimo įstatymo atskirų straipsnių visetu. LR Draudimo įstatymo 135 str. reglamentuoja išimtinai ne gyvybės draudimo sutarčių pasibaigimą įmonės bankroto atveju, o Įstatymas šia prasme jokių išimčių nenumato ir tik šias normas detalizuoja. Šiuo atveju teismas priėmė BDUAB „Ingo Baltic" teisėms ir pareigoms įtaką turintį sprendimą, nes atnaujino negaliojančią sutartį, nors draudikas neįtrauktas dalyvauti byloje (CPK 266 str.). Teismas negalėjo vadovautis neturinčiu bylai reikšmės ir įtakos Įstatymo 20 str. 1 d. pakeitimo projekto aiškinamuoju raštu, nes projekte siūlyta Draudimo įstatymo 135 str. išimtis Seimo nebuvo priimta. Įrodyta, kad Biuras pagrįstai išmokėjo išmoką Pagal Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., o ne 3 p.. Todėl pagal Įstatymo 23 str. 1 d. reikalavimus turi teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą draudimo sumą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą vertina nepagrįstu, nes eismo įvykio metu minėta draudimo sutartis galiojo, nes nebuvo nei nutraukta, nei pasibaigusi (įstatymo 7, 9 str.). Žala eismo įvykio metu padaryta apdrausta transporto priemone, todėl dėl šios aplinkybės taikyti atsakovo atžvilgiu Įstatymo 23 str. 1 d. nėra pagrindo. Apeliantas teigia, kad ginčui taikytina Draudimo įstatymo 135 str. 1 d. ir neteisingai aiškina minėtos draudimo pasibaigimą bei šios sutarties galiojimo terminą reguliuojančias teisės normas. LR Draudimo įstatymas nustato, kad tam tikrų draudimo įmonių draudimo veiklos ypatumus gali nustatyti kiti įstatymai (1 str. 5 d.). Draudimo įmonių, turinčių teisę sudaryti minėtas sutartis veiklos ypatumus, nustato būtent specialus Įstatymas, o jis nustato, kad sutartys galioja iki šalių sutarto ir šioje sutartyje nurodyto termino ir kad šią sutartį draudikas savo iniciatyva gali nutraukti tik tokiu atveju, jei draudėjas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir jei tai yra esminis sutarties pažeidimas (1 str. 1 d., 5 d., 7, 9 str.). Įstatymas kaip tik nustato, kad Biuras moka išmoką ir tais atvejais, jei kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsidraudęs minėta draudimo rūšimi, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla (17 str. 1 d. 3 p.), o 20 str. detalizuoja išmokos mokėjimo tvarką už draudikus, kuriems yra iškelta bankroto byla. Po DUAB "Ingo Baltic" bankroto pagal minėtas Įstatymo nuostatas Biuras privalėjo perimti ir vykdyti bankrutavusio minėto draudiko prisiimtas prievoles, kurias jis ir įvykdė. Atsakovui iki kreipimosi į teismą dėl šio ginčo nebuvo žinoma ir nepranešta apie DUAB "Ingo Baltic" bankrotą. Įstatymas kaip tik ir užtikrina teisinę apsaugą asmenų, sudariusių minėtas sutartis, kad šiose iki jose sulygto galiojimo termino pabaigos draudėjai įgauna įstatymo garantuotą teisinę apsaugą į turtinės žalos tretiesiems asmenims atlyginimą. DUAB "Ingo Baltic" teisėms ir pareigoms minėtas teismo sprendimas neturi teisinės reikšmės.

Apeliacinis skundas atmestinas o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str.1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Pirmosios instancijos teismas sprendime išvardijo konkrečius įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, sudarančias faktinį ir teisinį pagrindą ieškinį atmesti, su kuo teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Byloje nustatyta, kad 2005-10-12 Panevėžio mieste dėl trečiojo asmens S. B., vairavusio atsakovo R.Lencevičiaus įmonei priklausančią transporto priemonę VWLT28, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta R.Greičiūno įmonei priklausanti transporto priemonė VW Sharan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 6, 11, 15-19). 2004-12-12 tarp atsakovo ir draudiko DUAB „Ingo Baltic" buvo sudaryta transporto priemonės VWLT28, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kurios galiojimo terminas nurodytas iki 2005-12-11 (bylos Nr.L2-4343-488/2007 b. l. 13-14; b. l. 41-44). Vilniaus apygardos tesimo 2005-08-18 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2005-08-29, DUAB „Ingo Baltic“ iškelta bankroto byla (b. l. 8-9). Už ieškovą Biurą pagal 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutartį Nr. 11 UAB „Ergo Lietuva", veikdama ieškovo vardu, nustatė, apskaičiavo ir atlygino nukentėjusiajam 1148 Lt draudimo išmoką, kurią Biuras vėliau grąžino bendrovei (b. l. 15-18, 21, 22). Atsakovas įrodinėja, kad jo transporto priemonės VWLT28, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo apsauga galiojo iki 2005-12-11, t. y. ir autoįvykio, įvykusio 2005-10-12, metu, todėl Biuras, išmokėjęs draudimo išmoką už bankrutuojančią bendrovę Įstatymo 17 str. 1 d. 3 p. pagrindu, neturi regreso teisės. Ieškovas teigia, kad minėtos sutarties galiojimas dėl nutarties iškelti bankroto bylą draudimo bendrovei įsiteisėjimo 2005-08-29 Draudimo įstatymo 135 str. 1 d. pagrindu autoįvykio metu 2005-10-02 buvo pasibaigęs, todėl ieškovas, išmokęs nukentėjusiajam asmeniui draudimo išmoką Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. pagrindu, turi regreso teisę į atsakovą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindinis apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė LR Draudimo įstatymo 135 str. ir Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., 3 p. nuostatas, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nustatė, kad eismo įvykio metu tebegaliojo 2004-12-12 draudėjo R.Lencevičiaus įmonės ir draudiko DUAB „Ingo Baltic" sudaryta minėta transporto priemonės VWLT28, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) privalomojo draudimo sutartis, todėl automobilis turėjo būti laikomas apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (b. l. 41-46). Savo pareigą atlyginti žalą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui Biuras pripažino ieškinyje bei faktiniais veiksmais, kai kompensavo UAB „Ergo Lietuva" išmokėtą 1148 Lt draudimo išmoką (b. l. 21-22).

Civilinio Kodekso 1.1 str., 1.3 str., 6.988 str. numato, kada ginčui spręsti taikomos specialaus įstatymo normos, o CK normos, taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenustato kitaip. CK 6.988 str. 3 d. nustato, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. LR Draudimo įstatymo 135 str. numatyta, kad draudimo įmonei iškėlus bankroto bylą, visos ne gyvybės draudimo sutartys, tarp jų - ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, pasibaigia, o šių sutarčių draudėjai įgyja kreditorinio reikalavimo teisę į sumokėtos draudimo įmokos dalį. Pagal tuo metu galiojusias Įstatymo ir LR Draudimo įstatymo nuostatas susidarė tokia situacija, kai draudimo sutartys turėjo pasibaigti iš karto iškėlus draudimo įmonei bankroto bylą, nors Įstatymas reikalavo, kad valdytojai būtų apdraudę savo transporto priemones tol, kol jos įregistruotos. Todėl vertinant vien formaliai su ieškovo argumentais būtų galima sutikti. Tačiau įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą ir teisinę klausimo reglamentaciją, daroma išvada, kad dėl to tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo. Neišsamus ir nevisapusiškas įstatyminis šių klausimų reglamentavimas sukėlė nepatogumus ir problemas, kadangi, teismui priėmus nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo draudimo įmonei, nebuvo įmanoma garantuoti, kurią tiksliai dieną teismo nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisės, draudėjai tą pačią dieną praktiškai negalėjo gauti informacijos apie įsiteisėjusią teismo nutartį iškelti bankroto bylą, o jie nebuvo suinteresuoti persidrausti, kol neįsiteisėjusi nutartis, ir to iš jų reikalauti nepraėjus protingam terminui po nutarties iškelti bankroto bylą draudimo bendrovei įsiteisėjimo būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga (CK 1.5 str., CPK 3 str. 7 d.). Iškilus šioms problemoms ir siekiant švelninti bankrotų pasekmes, buvo pakeistas LR Draudimo įstatymo 135 straipsnis (2006-07-19 įst. Nr. X-789 red., įsigaliojusi 2006-08-08) ir jame numatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys pasibaigia po 30 dienų. Atsakovas nurodo, kad apie bankroto bylos iškėlimą jam nepranešta. Ieškovas, nors 2007-12-27 rašte ir teigia, tačiau byloje nepateikė įrodymų, kad apie nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimą atsakovui nustatyta tvarka pranešė (b. l. 99). Galima sutikti su ieškovu, kad atsakovas apie minėtą faktą turėjo ir galėjo sužinoti iš 2005-09-14 viešo paskelbimo apie tai „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ (b. l. 10). Tačiau autoįvykis įvyko 2005-10-12, t. y. nepraėjus nei 30 dienų po viešo paskelbimo apie minėtą faktą. Todėl atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, minėtus civilinės teisės principus bei teisėtų lūkesčių principą, daroma išvada, kad teismas teisingai nusprendė ieškinį atmesti.

Įstatymo 17 str. 1 dalyje numatyta, kad dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiam trečiajam asmeniui Biuras moka išmoką tais atvejais, jei kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, padarė žalą naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (1 p.), taip pat kai žalos padarymo momentu toks kaltininkas yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla (3 p.). Įstatymo 23 str. 1 d. numatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio Įstatymo 17 str. 1 d. 1 ir 2 punktus, tačiau ne pagal 3 p. Ieškovas teigia, kad minėtą draudimo išmoką išmokėjo Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. pagrindu, tačiau šios aplinkybės neįrodė, nes nepateikė sprendimo mokėti draudimo išmoką ar kito įrodymo, iš kurio būtų galima spręsti, kad šis ieškovo argumentas pagrįstas (CPK 178 str.).

Įstatymo 17 str. 1 d. 3 p., 20 str. 1 d. tiesiogiai nustatyta, kad dėl įvykusių eismo įvykių nukentėjusiam trečiajam asmeniui Biuras perima iš draudiko turimus žalą įrodančius dokumentus ir, nustatęs žalos atlyginimo pagrindą ir išmokos dydį, išmoka išmoką tais atvejais, jei kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla. Kadangi šios nuostatos yra tiesiogiai įtvirtintos įstatyme, tai apeliacinio skundo argumentas apie tai, pagrįstai ar ne teismas vadovavosi Aiškinamuoju raštu apie įstatymo turinį prasmę ir įstatymo leidėjo tikslus, esminės reikšmės neturi. Dėl šių nustatytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą ieškovo ieškinį atmesti, o apelianto skundo argumentai yra paneigti.

Pirmosios instancijos teismas draudimo sutarties neatnaujino ir nusprendė dėl ieškovo, bet ne dėl BDUAB „Ingo Baltic", teisių ir pareigų, todėl daroma išvada, kad CPK 266 straipsnio reikalavimai nepažeisti.

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, atsakovui iš ieškovo priteisiamos išlaidos advokato pagalbai apeliacinėje instancijoje apmokėti, o valstybei išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 114, CPK 88, 92, 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutari a:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (į. k. 125709291): atsakovui Roberto Lencevičiaus įmonei (į. k. 168962813) 300 (tris šimtus) Lt advokato pagalbai apmokėti, o valstybei – 10 (dešimt) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjų kolegija: Romualdas JanuškaRamunė ČeknienėBirutės Valiulienė