- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-17
- Bylos Nr.
- 2A-429/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- S. V.
- Atsakovas
- V. S.
- Advokatai
- Andžejus Seliava, Aldona Leichter
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1818-232/2008 pagal ieškovės S. V. ieškinį atsakovei V. S. dėl turto dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydama panaikinti Vilniaus m. 8-ojo notarų biuro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą J. M. , mirusio 2007 m. sausio 26 d., turtui; pripažinti ieškovei S. V. nuosavybės teisę į ½ turto, kuris priklausė J. M. ir priteisti ieškovei ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) natūra bei ½ dalį lėšų t.y. 20 596,35 Lt, esančių J. M. vardu atidarytoje sąskaitoje (duomenys neskelbtini) , esančioje „Nordea“ banko Lietuvos skyriuje; priteisti ieškovei iš atsakovės už J. M. 683,50 Lt laidojimo išlaidų.
Ieškovė nurodė, jog ji nuo 1984 metų iki pastarojo mirties gyveno faktiniuose sutuoktinių santykiuose su atsakovės V. S. tėvu J. M. . Kartu vedė bendrą ūkį, abiejų gaunamomis lėšomis, bendromis pastangomis ir darbu kūrė bendrą turtą ir materialinę gerovę. Dar nepradėjus jiems gyventi kartu J. M. 1979 m. rugsėjo 27 d. savo vardu nuosavybės teise buvo įsigijęs dalį nebaigto statyti statinio, esančio (duomenys neskelbtini). Minėtą statinį baigė statyti gyvendami kartu, bendromis pastangomis ir lėšomis. Namas priimtas naudoti 1991 m. rugpjūčio 13 d., o 2005 m. rugpjūčio 25 d. pripažintas tinkamu naudoti. 2006 m. vasario 3 d. taip pat už bendras sugyventinių lėšas, J. M. vardu įsigijo žemės sklypą po namu. Nuo 1992 iki 2007 bendrojo gyvenimo metų namas buvo išlaikomas ir tvarkomas tik iš ieškovės uždirbamų lėšų, nes J. M. dėl savo sveikatos būklės tuo metu nedirbo. Nors santuoka su J. M. nebuvo įregistruota, pripažintina, kad ieškovei nuosavybės teise priklausė ½ namo. Pasikeitus finansinei padėčiai jie nusprendė namą parduoti ir įsigyti butą. Buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta J. M. vardu, už namą gauti pinigai taip pat pervesti į J. M. sąskaitą. Pardavus ieškovei su J. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusį namą, gautus pinigus jie panaudojo ginčo buto pirkimui, todėl laikytina, kad jis jiems priklausė taip pat bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kadangi bendraturčių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygios, ieškovei priklauso ½ dalis pinigų, gautų pardavus namą bei ½ dalis buto. J. M. planavo nuosavybės įforminimo klausimus išspręsti perduodamas teisę į dalį buto ieškovei po ilgai planuotų vestuvių, nuolat sakė visiems, kad tik su ieškove dalinsis savo turimą turtą, laikė ieškovę vienintele teisėta savo įpėdine. Staigi 2007 m. sausio 26 d. J. M. mirtis dėl nelaimingo atsitikimo sugriovė visus ieškovės ir J. M. ateities planus, o velionio turtą paveldėjo vienintelė pirmos eilės įpėdinė, mirusiojo dukra V. S. .
Teismo posėdyje ieškovė nurodė, su J. M. pragyvenusi 23 metus. Kai J. M. įsigijo namą, namo buvo tik sienos, stogo nebuvo. Ieškovė kartu su J. M. namą pasistatė ir įsirengė. Su atsakove J. M. dukra santykiai buvo geri, jie finansavo atsakovės vestuves, bet vėliau atšalo. Nesutarimai prasidėjo, kai atsakovė jiems paskolino 15 000 Lt ir jie pinigų negalėjo ilgą laiką grąžinti, grąžino tik pardavę namą. Atsiskaitymo raštelio atsakovė nepasirašė. Prie namo statybų ir įrengimo ieškovė ir J. M. prisidėjo vienodai, ieškovės atlyginimas buvo 110 rublių, J. M. – 130 rublių. Namo statyboms jie ne tik samdė darbininkus, bet daug ką darė ir pats J. M. , padedamas ieškovės. Santuokos nesudarė, kadangi abu jau buvo išsiskyrę, be to tarp jų buvo 18 metų amžiaus skirtumas, todėl iš pradžių nusprendė pagyventi kartu, o vėliau neprisiruošė santykių įforminti. Namą pardavė ir nusipirko butą šalia senyvo amžiaus ieškovės tėvų, vėliau planavo parduoti abu butus ir nusipirkti mažesnį namą ir keltis gyventi kartu su jos tėvais. Norėjo susituokti kai bus parduotas namas, bet nespėjo. Namą pardavė už 350 000 Lt. Iš gautų pinigų, grąžino skolas, kadangi J. M. niekur nedirbo dalį pinigų išleido pragyvenimui, įsigyto buto remontui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažino ieškovei S. V. nuosavybės teisę į ½ turto, kuris priklausė J. M. , mirusiam 2007 m. sausio 26 d. ir priteisė ieškovei nuosavybės teises į ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) , ½ dalį lėšų esančių J. M. vardu atidarytoje sąskaitoje (duomenys neskelbtini) , „Nordea“ bank Finland Plc, Lietuvos skyriuje, sudarančią 20 596,35Lt, nutarė išieškoti iš V. S. 683,50 Lt laidojimo išlaidų, 3 777 Lt bylinėjimosi išlaidų S. V. . Priteisė iš V. S. 2 433,66 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai, pripažino iš dalies negaliojančiu Vilniaus m. 4-ojo notarų biuro išduotą paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl ½ (pusės) J. M. , mirusio 2007 m. sausio 26 d., turto, kuriam išduotas šis liudijimas. Nurodė, kad 1979 m. rugsėjo 27 d. J. M. nusipirko pusę nebaigto statyti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) . Namo baigtumas buvo 50 procentų. Teismas, remdamasis tiek liudytojų, tiek bylos šalių pripažintu faktu, kad ieškovė ir J. M. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį daugiau kaip dvidešimt metų, sprendė, kad tokie jų santykiai kvalifikuojami kaip jungtinė veikla. Teismas nurodė, kad LR civilinis kodekso 6.969 straipsnis apibrėžia jungtinę veiklą (partnerystę) kaip sutartį kai du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai, o 6. 970 straipsnis nustato, kad partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Pagal 6.971 straipsnio 1 dalį partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis. 6.978 straipsnio 2-5 dalys, reguliuojančios jungtinės veiklos pabaigą (šiuo atveju vieno iš partnerių mirtis) nustato, kad pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, visiems partneriams bendrai naudoti perduoti daiktai grąžinami juos perdavusiems partneriams be atlyginimo, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas, nuo jungtinės veiklos sutarties pabaigos momento jos dalyviai solidariai atsako tretiesiems asmenims pagal neįvykdytas bendras prievoles. Turtas, esantis bendrąja partnerių nuosavybe, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, padalijamas pagal šio kodekso ketvirtosios knygos nustatytas taisykles, partneris, įnešęs individualiais požymiais apibūdintą daiktą, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai turi teisę reikalauti grąžinti jam tą daiktą, jeigu dėl to nebus pažeisti kitų partnerių ir kreditorių interesai. Teismas, remdamasis kadastrinių matavimų bylos duomenimis, nustatė, kad statybos darbai buvo vykdomi palaipsniui ir užbaigti ieškovės ir J. M. bendro gyvenimo metu, bendru darbu, lėšomis ir pastangomis, todėl šis turtas laikytinas įdėto darbo ir lėšų rezultatu. Abu sugyventiniai bendru sutarimu namą pardavė ir už gautus pinigus bendru sutarimu pirko ginčo butą, kuriame ruošėsi kartu gyventi ir toliau vedė bendrą ūkį, todėl, teismo nuomone, šis turtas dalintinas lygiomis dalimis. Teismas atmetė liudytojos I. S. (buvusios antrosios J. M. žmonos) paaiškinimus, kad namas buvo nupirktas jai tebegyvenant su juo, nes santuoka su ja buvo nutraukta 1978 m. sausio 11d., tai yra iki namo įsigijimo. Tokius liudytojos paaiškinimus paneigė ir kiti liudytojai, tai yra M., K. ir S. Teismas, kaip neturinčius reikšmės bylai, atmetė ir atsakovės argumentus, susijusius su sugyventinių gaunamomis pajamomis, santuokos neįforminimu, testamento nesudarymu. Teismas taip pat nepasisakė dėl atsakovės nurodytų aplinkybių, susijusių su ieškovės tėvų buto privatizavimu, nes tokio reikalavimo atsakovė nebuvo pareiškusi.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė V. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad:
1. Teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nepagrįstos teismo išvados, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-479/2008 faktinės aplinkybės yra analogiškos. Teismo išvada, kad J. M. vardu įregistruotas turtas buvo sukurtas ieškovei ir J. M. vedant bendrą ūkį nuo 1987 metų iki 2007 metų jungtinės veiklos pagrindu lygiomis dalimis, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. J. M. 50 procentų baigtumo namą nusipirko už 18 000 rublių. Ši namą jis įrenginėjo ir statybines medžiagas pirko kartu su buvusia sutuoktine I. S. , su kuria 1978 m. sausio 11 d. įregistravo fiktyvų santuokos nutraukimą. Jie iki 1987 metų vedė bendrą ūkį, augino 1980 m. lapkričio 15 d. gimusiais dvynes. Santuokos nutraukimas buvo įformintas tam, kad gauti butą. Nuo 1976 m. kovo 29 d. iki 1996 m. spalio 31 d. J. M. gyvenamoji vieta buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini) .
2. Teismas, remdamasis nekonkrečiais liudytojų ir pačios ieškovės parodymais, nustatė, kad namas buvo pastatytas ir įrengtas jungtinės ieškovės ir J. M. veiklos pagrindu, nors ieškovė nepateikė rašytinės jungtinės veiklos sutarties, statybinių medžiagų pirkimo sąmatų, prekių gabenimo važtaraščių. Ieškovė taip pat nepateikė rašytinių įrodymų, jog santuoka su V. A. A. nutraukta. Ieškovės parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Ji nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos paaiškinimus, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini) , ji įgijo iš asmeninių lėšų, o ne iš bendromis jungtinės veiklos pastangomis gautų lėšų. Šio ieškovės vardu įgyto buto vertė yra apytiksliai lygi buto, kuris įgytas J. M. vardu, vertei. Teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje lygiomis dalimis padalino ne visą turtą, teismo pripažintą kaip kartu gyvenusių sugyventinių jungtinės veiklos rezultatą, o tik turtą, kuris buvo įregistruotas mirusio J. M. vardu, tai yra dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) , ir lėšas. Teismas nurodė, kad jungtine veikla įgytas visas turtas dalintinas lygiomis dalimis, tačiau ieškovei paliko didesnę turto dalį, tai yra butą, esantį (duomenys neskelbtini) , ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) , ir pusę J. M. sąskaitoje buvusių lėšų. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad minėtas namas buvo nupirktas iš J. M. asmeninių lėšų, o ginčo butas buvo įgytas už lėšas, gautas pardavus namą. Teismas taip pat neįvertino, kad bendroms ieškovės ir J. M. reikmėms atsakovė paskolino 15 000 Lt, padengė skolą antstoliui. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad 1979-1987 metais, kai J. M. įrenginėjo namą, ieškovė dar gyveno su savo sutuoktiniu A. V. ir šioje santuokoje 1979 metais gimusia dukra.
3. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Ieškovės ir J. M. sutartis vykdyti bendrą jungtinę veiklą turėjo būti rašytinė, nes sandorio suma viršijo 500 Lt. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytų sąlygų, kuomet nėra taikomas draudimas remtis liudytojų parodymais, byloje nėra. Ieškovė elgiasi nesąžiningai įrodinėdama, kad bendras sugyventinių įgytas turtas yra tik turtas, įregistruotas J. M. vardu, o ieškovės vardu įregistruotas turtas yra jos asmeninė nuosavybė, kad J. M. skola atsakovei ir skola už antstolio darbą yra J. M. skola.
4. Teismas, priimdamas sprendimą, neištyrė visų byloje esančių įrodymų ir tuo pažeidė CPK 14 straipsnio nuostatas. Teismas neatsižvelgė į atsakovės pateiktą 15 000 Lt paskolos sutartį, įrodymus apie antstolio paslaugų apmokėjimo išlaidas, Gyventojų registro tarnybos pažymas, patvirtinančias, kad J. M. iki 1987 metų gyveno su I. S. . Teismas pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo principą, vadovavosi vien ieškovės pakviestų liudytojų parodymais ir atmetė atsakovės pateiktus įrodymus, pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas teisingai nustatė faktinės bylos aplinkybes ir pagrįstai netaikė CK 1.93 straipsnyje numatyto draudimo remtis liudytojų parodymais bei leido ieškovei įrodinėti jungtinės veiklos susitarimą netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais. Apeliantės nurodomas aplinkybes, kad iki 1987 metų J. M. gyveno kartu su I. S. , paneigė kiti liudytojai. Be to, nėra patvirtinta aplinkybė, kad J. M. su I. S. susilaukė dukterų (dvynukų), nes vaikų pavardės yra S.. Pati atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovė su jos tėvu daugiau kaip dvidešimt metų gyveno kartu, tvarkė buitį ir turtą. Šios aplinkybės nepaneigia ir atsakovės pateiktas 2009 m. sausio 16 d. Gyventojų registro tarnybos išrašas iš namų knygos. Ieškovė taip pat nurodė, kad jos santuoka su V. A. A. buvo nutraukta 1983 m. kovo 2 d. Atsakovės argumentas, kad teismas taip pat turėjo padalinti ir dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) , yra nepagrįstas, nes tai yra ieškovės vardu privatizuotas jos tėvų turtas. Ieškovės tėvų susitarimu ir jų pinigais butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) , buvo privatizuotas ieškovės vardu, nors ieškovė jame nuo 1984 metų negyveno. J. M. nebuvo šio buto nuomininkas ir jame negyveno, todėl nebuvo subjektas, galintis dalyvauti privatizuojant butą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jis savo lėšomis prisidėjo prie buto privatizavimo ar jo pagerinimo. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat pareiškė reikalavimus, kuriais prašo atsakovės skolintas lėšas J. M. pripažinti ieškovės ir J. M. solidaria skola atsakovei. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė tokio reikalavimo nereiškė, todėl teismas neturėjo pagrindo išeiti už ieškinio ribų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad 1979 m. rugsėjo 26 d. J. M. nuosavybės teise įsigijo ½ dalį namo, esančio (duomenys neskelbtini) , kurio baigtumas buvo 50 procentų. Iš byloje esančių įrodymų ir liudytojų paaiškinimų taip pat nustatyta, kad nuo 1984 metų iki J. M. mirties ieškovė S. V. kartu gyveno su atsakovės tėvu J. M. , tačiau jų santuoka įregistruota nebuvo. Kartu gyvendami jie baigė įrengti J. M. įgytą namo dalį. Iš bylos dokumentų taip pat nustatyta, kad bendro gyvenimo kartu metu ieškovė savo vardu 1992 m. kovo 9 d. įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) , kuriame gyveno jos tėvai, 2004 m. balandžio 7 d. atsakovės sutuoktinis V. S. sumokėjo už J. M. 2 642,35 Lt vykdymo išlaidų antstoliui ir atsakovė kartu su savo sutuoktiniu suteikė J. M. 15 000 Lt paskolą. 2006 m. vasario 3 d. J. M. įsigijo už 304,95 Lt žemės sklypo dalį, esančią po jo namo dalimi, 2006 m. liepos 14 d. pardavė namo ir sklypo dalis už 385 000 Lt ir 2006 m. gruodžio 1 d. už 218 000 Lt įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) . 2007 m. sausio 26 d. J. M. mirė. Ieškovė pareiškė ieškinį, kuriuo reikalavo pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį J. M. priklausiusio turto, tai yra buto ir lėšų. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus tenkino.
Atsakovė pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tuo pagrindu, kad teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių apeliantės argumentų, pastebi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 straipsnį 2000 m. CK šeštosios knygos normos dėl atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimų, taip pat dėl jų teisinės registracijos taikomos toms sutartims, kurios sudaromos po 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl ieškovės ir J. M. santykiams, atsiradusiems iki šio kodekso įsigaliojimo, taikytinos 1964 m. CK normos. Nagrinėjamam ginčui netaikytinos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, o santykiams kvalifikuoti taikytinos CK normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą ir bendrąją dalinę nuosavybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio vedimas kartu, bendro turto kūrimas abiejų lėšomis ir bendru darbu, rūpinimasis bendra buitimi bei poilsiu, vienas kito sveikata, turto įsigijimas yra pagrindas pripažinti buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472 straipsnis, 474 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001, 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006). Tuo metu galiojusio 1964 m. CK normos nustatė, kad keli asmenys galėjo įsipareigoti bendrai veikti bendram ūkiniam tikslui pasiekti, o piliečiai galėjo sudaryti jungtinės veiklos sutartį asmeniniams buitiniams savo poreikiams tenkinti (CK 472 straipsnio 1 ir 2 dalys). Susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę šios bylos atveju nustatinėtas ir įrodinėtas rašytiniais įrodymais, susitarimo buvimą patvirtina šalių bendra veikla, tarpusavio santykių pobūdis, fotonuotraukos, liudytojų parodymai, todėl rašytinio teksto nebuvimas nedaro šios sutarties negaliojančia (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis). Nuo 1984 metų kartų gyvenusių ieškovės ir J. M. poreikius atitiko siekis turėti bendrą turtą, jį remontuoti ir jame kartu gyventi. Kad J. M. negyveno ir nevedė bendro ūkio su buvusia sutuoktine I. S. , matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų civilinės metrikacijos skyriaus duomenų. J. M. 1978 m. išsituokus su I. S. , pastaroji 1983 m. sudarė santuoką su V. A. , kuri truko iki 1984 m. liepos mėnesio. Liudytoja A. P. , kuri yra I. S. motina, patvirtino, kad po to, kai dukra 1980 m. pagimdė dvynukes, gyveno tėvų namuose, kad iš J. M. nereikėjo nei išlaikymo vaikams, nei jo namo, ir kad J. M. pas juos užeidavo tik į svečius. Taip pat liudytoja patvirtino, kad J. M. gyveno su ieškove.
Pagal galiojusį teisinį reguliavimą bendram tikslui pasiekti sutarties dalyviai galėjo įnešti pinigus, kitą turtą, dalyvauti savo darbu, kad sukurtas rezultatas būtų bendroji dalinė jų nuosavybė (CK 474 straipsnis). Toks reguliavimas reiškia, kad bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant darbu. Pinigai, įnešti bendram turtui sukurti ar jam pagerinti, galėjo būti tiek kiekvieno iš dalyvių asmeninės lėšos, tiek bendros jų pajamos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais turi būti atsižvelgiama į sutarties dalyvių tarpusavio santykių pobūdį (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001). Byloje nustatyta, kad ieškovė kartu su J. M. rūpinosi remonto darbais ir bendro turto kūrimu.
Apeliantė ginčija jungtinės veiklos faktą dėl to, kad šis sandoris buvo sudarytas nesilaikant jam nustatytos formos reikalavimų, tai yra nebuvo sudaryta rašytinės formos sutartis. Kaip minėta, pagal galiojusio 1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalį sutarties dėl jungtinės veiklos rašytinio teksto nebuvimas nedaro šios sutarties negaliojančia. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pirkimo-pardavimo sutarčių, sudarytų po ieškovės ir J. M. gyvenimo kartu pradžios, rašytinis tekstas neatitinka faktinės situacijos, kad, nepaisant oficialiai nurodyto savininko J. M. , turtu rūpinosi ir ieškovė, ji prisidėjo prie jo tiek pinigais, tiek darbu, todėl turtas, sukurtas ieškovei ir J. M. veikiant kartu pripažintinas bendru jų turtu, tačiau nuosavybės dalis bendrai sukurtoje nuosavybėje yra nustatoma pagal dalyvavimo darbu ir lėšomis laipsnį.
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškovei priklausančio turto, sukurto bendrosios veiklos pagrindais, dalies, pastebi, kad ieškovei gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru darbu ir lėšomis. Iš bylos dokumentų matyti, kad namo dalis, esanti (duomenys neskelbtini) buvo įsigyta 1979 m. J. M. asmeninės nuosavybės teise, šios namo dalies baigtumas buvo 50 procentų. Ieškovė šios aplinkybės neginčija ir pati pripažįsta, kad jį bendrą gyvenimą su J. M. pradėjo tik 1984 metais, tai yra praėjus 5 metams po namo dalies įsigijimo. Ginčo šalys nesutaria, koks bendro gyvenimo pradžioje (jungtinės veiklos pradžioje) buvo ginčo namo baigtumas, atsakovė nurodo, kad jis buvo apie 70 procentų, o ieškovė teigia, kad buvo tik sienos ir stogas. Kadangi šalys šių savo aplinkybių nepagrindė įrodymais (CPK 178 str.), kurie patvirtintų šalių nurodomas aplinkybes, kolegija, vadovaudamasi 1979 m. rugsėjo 26 d. pirkimo pardavimo sutartyje nurodytais duomenimis sprendžia, kad tuo metu J. M. asmeninės nuosavybės teise priklausančios namo dalies baigtumas buvo 50 procentų, o likusius darbus J. M. atliko ir turtą kūrė kartu su ieškove.
Pagal galiojusio CK 472 straipsnį galiojo prezumpcija, kad dalyvių įnašai yra lygūs. Bylos nagrinėjimo metu ši prezumpcija nebuvo paneigta, nes šalių pateikiami duomenys apie jų su darbo santykiais ar kitokia veikla susijusias pajamas, nepaneigia fakto, kad ieškovė ir J. M. tiek darbu, tiek lėšomis siekė sukurti bendrą turtą. Be to, CK 473 straipsnyje taip pat buvo numatyta, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, tai bendros išlaidos ir nuostoliai padengiami iš bendro sutarties dalyvių turto, o trūkstamos sumos išdėstomos sutarties dalyviams proporcingai jų įnašams į bendrą turtą. Analogiškai jungtinės veiklos sutarties šalių atsakomybę reglamentuoja CK 6.974 str. 1 d., 6.975 str. 1 d. normos.
Kaip minėta, byloje esanti medžiaga nepaneigia įstatyme įtvirtinto prezumpcijos dėl ieškovės ir J. M. lygių dalių bendrojoje nuosavybėje. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad bendro gyvenimo metu, tai yra 1992 metais ieškovės vardu buvo įgytas butas, J. M. , gyvendamas su ieškove, pasiskolino 15 000 Lt iš atsakovės šeimos bei atsakovės sutuoktinis apmokėjo jo vykdymo išlaidas, todėl už jį sumokėta suma taip pat turėtų būti vertinama kaip bendros šalių išlaidos. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio apeliantės argumento pastebi, kad byla yra nagrinėjama pareikštų reikalavimų ribose. Šiuo atveju byloje yra pareikštas ieškinys dėl J. M. vardu įregistruoto turto dalies pripažinimo ieškovei S. V. . Šioje byloje nėra pareikštas priešieškinis dėl ieškovės S. V. įgyto turto pripažinimo bendru su J. M. . Atsakovė atsiliepime į ieškinį aiškiai nurodė, kad ji į minėtą butą nepretenduoja, todėl kolegija, neperžengdama pareikštų reikalavimų ribų, neturi pagrindo spręsti dėl S. V. įgyto turto statuso ir jam įgyti naudojamų lėšų. Teismui nustačius ieškovės S. V. turto dalį, atsakovė, būdama kreditorė, sutinkamai su CK 6.974 str. 1 d., 6.975 str. 1 d. (1964 m. CK 47 str.) turi teisę pareikšti ieškinį dėl skolų išieškojimo iš ieškovei priklausančio turto dalies.
Byloje yra nustatyta, kad namo ir žemės sklypo dalis, esantys (duomenys neskelbtini) , 2006 m. liepos 14 d. buvo parduoti už 385 000 Lt. Kaip jau buvo minėta, pusė šio namo priklausė J. M. asmeninės nuosavybės teise, o kitą pusę jie įrengė kartu su ieškove, todėl laikytina, kad J. M. priklausė ¾ namo dalies, o ieškovei ¼ namo dalies. Kadangi minėta namo dalis J. M. gyvenant kartu su ieškove buvo parduota ir vietoj jos buvo įgytas kitas turtas, kurio vertė buvo mažesnė, negu namo dalies, kolegija sprendžia, kad ieškovės ir J. M. dalys tame naujai įgytame turte liko tokios pačios. J. M. mirus, liko butas, esantis (duomenys neskelbtini) bei pagal atsakovės pateiktą J. M. sąskaitos išrašą 41 192,69 Lt (likutis iš 350 000 Lt, gautų pardavus namą ir žemę (duomenys neskelbtini) , todėl kolegija sprendžia, kad ieškovei S. V. pripažintina nuosavybės teisė į ¼ dalį šio buto ir ¼ dalį sąskaitoje esančių lėšų, tai yra į 10 298,17 Lt. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 30 d. teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei pripažinta nuosavybės teisė į ½ buto ir lėšų, dėl šių dalių pripažintas negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimas bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeistina ir ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į ¼ buto, esančio (duomenys neskelbtini) bei į ¼ sąskaitoje esančių lėšų, tai yra į 10 298,17 Lt bei iš dalies pripažintinas negaliojančiu Vilniaus m. 4-ojo notarų biuro išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl ¼ J. M. , mirusio 2007 m. sausio 26 d. turto, kuriam išduotas šis liudijimas.
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.). Už ieškinį ieškovė turėjo sumokėti 3 033,67 Lt žyminio mokesčio, 600 Lt ji sumokėjo, o 2 433,67 Lt mokėjimas buvo atidėtas. Ieškovė reikalavo pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį J. M. turto, teismas tenkino šį reikalavimą dėl nuosavybės pripažinimo į ¼ turto, todėl laikytina, kad ieškovės reikalavimai patenkinti 50 procentų. Kadangi ieškovė už ieškinį yra sumokėjusi 600 Lt, iš jos priteistina 916,84 Lt žyminio mokesčio, o iš atsakovės 1 516,84 Lt žyminio mokesčio už ieškinį. Ginčo šalys taip pat pateikė prašymus atlyginti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Kadangi buvo patenkinta 50 procentų ieškinio reikalavimų, o 50 procentų atmesta, pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos paliekamos šalims, o valstybės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu atlyginamos per pusę, tai yra iš kiekvienos šalies priteisiama po 7,80 Lt (CPK 96 str. 1 d.).
Kolegija taip pat išsprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme priteisimo klausimą. Apeliaciniu skundu atsakovė prašė panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas tenkino 50 procentų skundo. Už apeliacinį skundą mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 3 033,67 Lt, atsakovė sumokėjo 600 Lt, o nuo likusios dalies mokėjimo buvo atleista, todėl pusė mokėtinos žyminio mokesčio sumos priteistina iš ieškovės S. V. , tai yra 1 516,84 Lt. Be to, iš ieškovės ir atsakovės priteistina po 4,10 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimą pakeisti.
Pripažinti ieškovei S. V. , a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į 1/4 turto, kuris priklausė J. M. , mirusiam 2007 m. sausio 26 d. ir priteisti ieškovei nuosavybės teises į 1/4 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) , 1/4 dalį lėšų esančių J. M. vardu atidarytoje sąskaitoje (duomenys neskelbtini) , „Nordea“ bank Finland Plc, Lietuvos skyriuje, sudarančią 10 298,17 Lt (dešimt tūkstančių du šimtus devyniasdešimt aštuonis litus 17 ct).
Pripažinti iš dalies negaliojančiu Vilniaus m. 4-ojo notarų biuro išduotą paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl 1/4 J. M. , mirusio 2007 m. sausio 26 d. turto, kuriam išduotas šis liudijimas.
Priteisti iš ieškovės S. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ) 916,84 Lt (devynis šimtus šešiolika litų 84 ct) žyminio mokesčio už ieškinį bei 7,80 Lt (septynis litus 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme, valstybei bei priteisti iš atsakovės V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ) 1 516,84 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiolika litų 84 ct) žyminio mokesčio už ieškinį ir 7,80 Lt (septynis litus 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme, valstybei.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės S. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ) 1 516,84 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiolika litų 84 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei iš ieškovės S. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ) ir atsakovės V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ) po 4,10 Lt (keturis litus 10 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme, valstybei.