Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas rašytinio pro­ceso tvarka išnagrinėjęs G. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nutarimo G. R. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

G. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog pir­mo­sios instancijos teismas, pripažindamas G. R. padarius ATPK 126 str. 4 d., 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus, tokio savo procesinio sprendimo nepagrindė visapusišku ir objek­ty­viu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, šis teismo nutarimas negali būti pripažintas pagrįstu ir tei­sėtu, todėl naikintinas, o G. R. administracinio teisės pažeidimo byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ATPK 302¹² str. 1 d. 4 p.).

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra verti­na­mi pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių vi­se­to išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje su­rink­tų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiš­ku­mas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. tu­rinio galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grin­džiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne nuojauta, o įro­dymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami visi reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visu­ma. Pagal ATPK 284 str. 1 d., organas (parei­gū­nas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo pa­da­rytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauk­tinas admi­nis­tracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sun­ki­nan­čių aplinkybių, ar padarytas tur­tinis nuos­to­lis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikš­mės bylai teisingai išspręsti. Šioje byloje teismas paminėtų įstatymo nuostatų nesilaikė.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas G. R. administracinio teisės pažeidimo bylą ir nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, netin­ka­mai įvertino surinktų įrodymų pakankamumą, jų logiškumą, įrodymų šaltinių patikimumą. Pri­im­da­mas sprendimą dėl G. R. kaltės padarius ATPK 126 str. 4 d., 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus ad­mi­nistracinius teisės pa­žei­dimus, apylinkės teismas iš esmės rėmėsi V. B. ir A. M. parodymais, eismo įvykio schema bei blaivumo testu, iš kurių nei vienas tiesiogiai ne­pa­tvirtina fakto, kad automobilį vairavo būtent G. R.. Nei liudytojas V. B., nei A. M. nematė G. R. vairuojant administracinio teisės pažeidimo protokole nurodomą trans­por­to priemonę, ir nurodė, kad apie įvykio aplinkybes jiems pasakojo bendrovės direktorius (G. P.), kuris persakė iš sargo (K. B.) sužinotą informaciją, jog G. R. pusę nakties gir­tavo ir liko automobilyje. Liudytojas V. B. paaiškino, kad G. R. iš pradžių jam sakė, jog nevairavo, neatsimena, tačiau vėliau nurodė, kad taip galėjo būti. Liudytojas taip pat patvirtino, kad paaiškinimą G. R. rašė būdamas girtas. Kuomet buvo įvykio vietoje, G. R. nebuvo, tuomet jam paskambino kitas vairuotojas ir jis atėjo maždaug po 1,5 val. Liu­dy­to­jas A. M. paaiškino, kad įmonės direktorius jam nurodė, jog sargas, pamatęs įvykį, paėmė rak­telius ir pas­kam­bino direktoriui. Jam (A. M.) G. R. paaiškino, kad vairavo, tačiau bu­vo blaivus, o išgėrė vėliau. Liudytojas G. P. paaiškino, kad bendrovės sargas K. B. jam nurodė, kad matė įvykį, tačiau nematė kas vairuoja. Teismas taip pat rėmėsi pirminiu G. R. paaiškinimu, kurį jis davė būdamas neblaivus, tačiau teismo posėdžio metu jis paaiškino, jog nurodė vairavęs, kadangi nenorėjo sakyti direktoriui, jog automobilį davė vairuoti kitam as­me­niui. Teismas nesirėmė liudytojo M. D. parodymais kaip melagingais, tačiau nesiėmė visų įmanomų priemonių patik­rin­ti jo nurodomas aplin­ky­bes apie tai, kad transporto priemonę vairavo būtent jis. Apeliacinės instancijos teismas kons­ta­tuo­ja, kad nagrinėjamu atveju byloje esantys prieštaravimai yra esminiai, o jų nepašalinus šią ad­mi­nistracinio teisės pažeidimo bylą objektyviai išnagrinėti galimybių nėra.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nusprendęs, jog nėra pagrindo kviesti liu­dy­tojus A. J. ir K. B., kurie, kaip galima spręsti iš kitų liudytojų parodymų, galimai vie­nin­teliai tiesiogiai matė įvykį, nesiėmė visų būtinų priemonių nustatyti bylai reikšmingų aplinkybių, nepašalino byloje iškilusių prieštaravimų. Liudytojas G. P. paaiškino, kad A. J. buvo įvykio vietoje, matė apgadintą automobilį. Iš G. P. paro­dy­mų taip pat matyti, kad K. B. tie­siogiai žino įvykio aplinkybes. Todėl siekiant visa­pu­siškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, šias ap­lin­kybes būtina patikrinti. G. R. apklaustas teis­me savo kaltės nepripažino, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą nubausti ad­mi­nis­tracinėn atsakomybėn traukiamą as­me­nį, turėjo savo sprendimą pagrįsti objektyviais ir negin­čy­ti­nais įrodymais, tačiau to nepadarė.

Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios ins­tan­cijos teis­mas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso ša­lių paaiš­ki­ni­mus, liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus, eksperto išvadas, susipažinti su ra­šy­tiniais įro­dymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gau­na­ma skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duo­menų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Tik išnaudojus visas teisines priemones galima priimti spren­dimą dėl asmens kaltumo ar nekaltumo.

Vadovaujantis ATPK 256 str. 3 d., pirmosios instancijos teismui, nagrinė­jan­čiam admi­nis­tracinio teisės pažeidimo bylą, yra numatyta pareiga rinkti įrodymus siekiant visa­pu­siš­kai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, jog administracinių teisės pa­žei­di­mų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o tei­sin­gumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas pri­va­lo pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo galios, išdėstyti argumentus, kodėl vienais įrodymais re­mia­si, o kitus atmeta.

Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų reikšmingų by­los ap­lin­kybių, nepašalino byloje iškilusių prieštaravimų, nesurinko visų neabejotinai administra­ci­nėn at­sa­komybėn traukiamo asmens kaltę patvirtinančių įrodymų, ir tuo pažeidė admi­nis­tra­ci­nių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinius – visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti jas tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 str.). Dėl pa­mi­nė­tų procesinių teisės normų pažeidimų byla galėjo būti neteisingai išspręsta, todėl skundžiamas nu­tarimas negali būti laikomas teisėtu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog net ir neabejotinai nu­s­ta­čius, kad G. R. šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu vairavo transporto priemonę, svarbu nu­s­tatyti, ar iš eismo įvykio jis pasišalino tyčia, siekdamas išvengti atsakomybės už savo veiksmus. G. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis buvo nuėjęs į tualetą, pakviestas atėjo, niekur pa­si­šalinęs nebuvo. Liudytojas G. P. paaiškino, kad tuo metu, kai jis iškvietė policiją, G. R. įvykio vietoje nebuvo, tačiau po 10 min. jis atsirado. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad eismo įvykyje dalyvavęs au­tomobilis patrauktas iš eismo įvykio vietos nebuvo. Pagal ATPK 130 str. 1 d. atsa­ko­my­bė kyla tuomet, kai asmuo supranta, kad jis susijęs su eismo įvykiu (jį sukėlė) ir iš šio įvykio pa­si­trau­kia suvokdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, sąmoningai ignoruodamas pareigą pasilikti eis­mo įvy­kio vietoje, kaip to reikalauja KET. Nagrinėjamu atveju kyla pagrįstų abe­jo­nių dėl G. R. kal­tės padarius šį administracinį teisės pažeidimą, kadangi nėra aišku ko­kiais įrodymais re­miantis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog G. R. veiksmuose yra visi būtini ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo požymiai. Manytina, kad šios aplinkybės ga­li būti iš­aiš­kin­tos iškvietus ir teisme apklausus liudytojus, kurie galimai tiesiogiai matė eismo įvykį ir tai, kas vyko po jo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ad­mi­nis­tracinio teisės pažeidimo byloje esančių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, kad G. R. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 str. 4 d., 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.. Iškilusios abejonės gali būti pašalintos tik atlikus papildomų įrodymų rinkimą bei išsamų jų tyrimą, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmos ins­tancijos teisme.

Esant tokioms aplinkybėms, kiti apeliacinio skundo motyvai yra nevertinami, kad tai neda­ry­tų įtakos bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau į juos turi būti atsižvelgta iš naujo nagrinėjant bylą. Kadangi apeliantas prašė nutarimą pa­naikinti ir administracinio teisės pa­žeidimo bylą nutraukti, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

G. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nutarimą panaikinti ir grą­žinti G. R. administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.