- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-27
- Bylos Nr.
- 2S-585-431/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-04882-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- D.M.
- Atsakovas
- D.J. U., IĮ „Antakmenė“
- Kategorijos
- 121.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D.M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės D.M. ieškinį atsakovui D.J. U. IĮ „Antakmenė“ dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
ieškovė D.M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D.J.U. IĮ „Antakmenė“ dėl žalos atlyginimo, prašydama priteisti iš atsakovo dėl parduotos nekokybiškos šildymo sistemos Dovre 2180 CB-GDC patirtą 21.056,50 Lt turtinę ir 5000 Lt neturtinę žalą, 6 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Be to, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant – kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises. Nurodė, kad atsakovas nebendradarbiauja su ieškove, neatsakinėja į siunčiamas pretenzijas, nedalyvavo nekokybiškos įrangos apžiūrose ir patikrinimuose. Taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovas yra individuali įmonė, o ieškinio suma yra didelė, todėl pagrįstai tikėtina, jog patenkinus ieškinio reikalavimus gali būti apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-10-10 nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Teismas konstatavo, jog ieškovė nepateikė teismui įrodymų apie atsakovo finansinės ir ūkinės veiklos ekonominius rodiklius, apie jo turtinę padėtį. Teismo manymu, ta aplinkybė, jog atsakovas yra individuali įmonė, nėra pakankama išvadai, jog jo turtinė padėtis yra sunki. Asmens teisinis statusas ir didelė ieškinio suma nėra savaime vienintelis ir neginčytinas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas taip pat atmesdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu, atsižvelgė ir į aplinkybę, kad nėra duomenų apie tai, jog atsakovas turėtų daugiau kreditorių, jo atžvilgiu būtų pradėti teisminiai procesai, taip pat atsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovė nepateikė teismui duomenų apie atsakovo finansinę padėtį, įmonės ekonominius rodiklius, kurie sudarytų pagrindo manyti, jog teismo sprendimo įvykdymas būtų iš esmės apsunkintas ar neįmanomas. Taigi atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai varžytų atsakovo ūkinę-komercinę veiklą. Teismo manymu, stabilus įmonės veikimas, netrukdomas pajamų gavimas ir atsiskaitymas su trečiaisiais asmenimis sudaro geresnes galimybes įvykdyti teismo sprendimą dėl piniginių reikalavimų priteisimo. Todėl, nesant objektyvių duomenų apie tai, jog atsakovas imasi veiksmų, kuriais siekiama vengti teismo sprendimo įvykdymo, ar duomenų, kad atsakovas yra nemokus, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios neabejotinai trikdytų atsakovo normalią ūkinę – komercinę veiklą.
Teismas įvertino ir tai, kad ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kad atsakovas būtų ėmęsis kokių nors nesąžiningų veiksmų, siekiant išvengti prievolės įvykdymo ar būtų ėmęsis priemonių turtui sumažinti, o teismas tokių aplinkybių nenustatė. Atkreiptinas ieškovės dėmesys į tai, kad maksimalus teismo sprendimo įvykdomumo užtikrinimas galimas tik esant objektyviems duomenims, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą. Tuo tarpu tokių duomenų ieškovė teismui nepateikė.
Tokiu būdu teismas padarė išvadą, kad ieškovė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, nenurodė aplinkybių, įrodančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, būtinumą ir pagrįstumą, todėl jos prašymą teismas atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė D.M. prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-10-10 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti.
Šalies argumentai
1) apeliantui nėra prieinama informaciją apie atsakovo turtinę padėtį. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį nepagrįstai, netikslingai ir neracionaliai atsakovo turtinės padėties įrodinėjimo naštą perkėlė išimtinai ieškovei. Priešingai, būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą ir išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Apeliantė pažymi, jog atsakovas nuosavybės teise jokio nekilnojamojo turto neturi ir tik nuomos sutarties pagrindais valdo patalpas, kuriose yra įkūręs savo pardavimo saloną
Žemesnės instancijos teismas
2) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad atsakovas būtų ėmęsis kokių nors nesąžiningų veiksmų, siekiant išvengti prievolės įvykdymo. Apeliantė pažymi, jog ieškinyje yra išsamiai išdėstytos aplinkybės, atspindinčios atsakovo poziciją kilusio ginčo atžvilgiu – faktai ir dokumentai, pagrindžiantys, kad atsakovas nuo pat pradžios ieškovės kreipimosi į jį su prašymais geranoriškai išspręsti kilusį ginčą dėl parduotos netinkamos kokybės prekės ir patirtų nuostolių atlyginimo, piktybiškai atsisakė bendradarbiauti, neatsakinėjo į siunčiamas pretenzijas, nedalyvavo nekokybiškos įrangos apžiūrose ir patikrinimuose. Tai patvirtina, kad atsakovas siekė išvengti jam gresiančios civilinės atsakomybės ir kilsiančių turtinių pasekmių. Vadinasi teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas D.J.U. įmonė „Antakmenė“ prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-10-10 nutartį palikti nepakeistą, o ieškovės atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-10-10 nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi.
Teismas taip pat pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra lokalus įrodinėjimo dalykas, t. y. klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodinėjamas ir sprendžiamas atskirai nuo pačios bylos įrodinėjimo dalyko. Todėl asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti: pirma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir, antra, nurodyti konkrečią laikinąją apsaugos priemonę, kad teismas galėtų įvertinti jos taikymo būtinumą.
Iš byloje esančio ieškinio matyti, kad ginčas tarp šalių yra kilęs iš pirkimo-pardavimo teisinių santykių, o būtent – dėl netinkamos kokybės prekės ir paslaugos suteikimo. Ieškovė prašydama priteisti iš atsakovo dėl parduotos nekokybiškos šildymo sistemos Dovre 2180 CB-GDC patirtą 21.056,50 Lt turtinę ir 5000 Lt neturtinę žalą, prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – areštuoti skolininko turtą, lėšas ir turtines teises, priklausančius skolininkui ir esančius pas skolininką ar trečiuosius asmenis, 26056,50. Tačiau šis ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo nei motyvuotas, nei pagrįstas kokiais nors įrodymais: iš esmės vienintelis argumentas, kuriuo rėmėsi ieškovė – kad reikalavimas yra turtinio pobūdžio ir jo suma didelė. Dėl to pirmosios instancijos teismui, nesant jokių duomenų apie skolininko turtinę padėtį bei įrodymų, patvirtinančių grėsmę ieškovo turtiniams interesams, nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra reali grėsmė, jog teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Apeliantė atskirajame skunde laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą įrodinėja didelės ieškinio sumos kriterijumi. Ieškovė nurodo, jog jai nėra prieinama informaciją apie atsakovo turtinę padėtį. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį nepagrįstai, netikslingai ir neracionaliai atsakovo turtinės padėties įrodinėjimo naštą perkėlė išimtinai ieškovei. Priešingai, būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą ir išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies, kurios turtui prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis. Taikant šią prezumpciją teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pagal civiliniame procese galiojančius šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.). Taigi aplinkybę, jog ieškovo pareikštas atsakovui reikalavimas yra didelis turėjo įrodyti ieškovas. Byloje tokią išvadą pagrindžiančių įrodymų nėra, t. y. ieškovė, pateikdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodinėjo atsakovo sunkios finansinės padėties, nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų grėsmę įvykdyti teismo sprendimą dėl skolos priteisimo, t. y. duomenų apie atsakovo ketinimą perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą (lėšas) ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo vykdymą. Be to, ir kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nutartį ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovo turtinę padėtį. Vien ta aplinkybė, jog ginčas tarp šalių - turtinio pobūdžio ir tai, kad ieškovė buvo priverstas kreiptis į teismą su ieškiniu, nesudaro pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be kita ko, teismas pažymi, jog remiantis atsargų likučių sąrašu, atsakovo valdomo kito turto vertė ieškinio reikalavimus viršija daugiau nei 3 kartus – įmonė turi neparduotos produkcijos už 80 330,46 Lt sumą. Be to, realų galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą užtikrina ir atsakovo savininko, t.y. D.J.U. valdomas nekilnojamasis turtas. Pažymėtina, jog atsakovas pagal teisinę formą yra individuali įmonė. LR Individualių įmonių įstatymo 2 str. 1 d. reglamentuoja, jog individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Tais atvejais, kai prievolėms įvykdyti neužteka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsakovo juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 str. 4d.). Taigi nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas neribotos atsakomybės juridiniam asmeniui, kurio turtas nėra atskirtas nuo įmonės savininko. Tai reiškia, kad ieškovė, palankios jai ginčo baigties atveju atsakovui nevykdant įsipareigojimų, galės reikalauti išieškojimą nukreipti į atsakovo savininkui, t.y. D.J.u. priklausantį turtą.
Ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais, kurie patvirtintų, kad skolininkas realiai ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdamas perleisti turimą turtą kitiems asmenims ar kitaip sumažinti savo galimybes vykdyti prievolinius įsipareigojimus ar įsiteisėjusį teismo įsakymą. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra reali grėsmė, jog teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įrodymų, tvirtinančių priešingai, apeliantė taip pat nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, o tik pakartotinai atskirajame skunde nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kad atsakovas nuo pat pradžios ieškovės kreipimosi į jį su prašymais geranoriškai išspręsti kilusį ginčą dėl parduotos netinkamos kokybės prekės ir patirtų nuostolių atlyginimo piktybiškai atsisakė bendradarbiauti, neatsakinėjo į siunčiamas pretenzijas, nedalyvavo nekokybiškos įrangos apžiūrose ir patikrinimuose.
Be kita ko, teismas pažymi, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir vertinant jų paskirtį, visuomet turi būti siekiama išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, nevaržyti kitų šalių interesų labiau, nei reikia teisėtų tikslų pasiekimui. Pirmosios instancijos teismas, netaikęs laikinųjų apsaugos priemonių, nepažeidė nei šalių interesų pusiausvyros, nei proporcingumo principų, nei viešojo intereso, nenukrypo nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir teismų praktikos.
Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovės prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o ieškovės atskirasis skundas netenkinamas.
Ši nutartis neužkerta galimybės ieškovei, esant įstatyme nustatytam pagrindui, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės, pakartotinai reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 146 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.