Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjo manymu, VMI Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl, kad turi būti jau įvykęs mokestinės paskolos sudarymo faktas ir tik tada, jeigu mokesčių mokėtojas sutarties sąlygų nesilaiko arba jam iškeliama bankroto byla, VMI MAĮ 88 straipsnio 7 dalies pagrindu turi teisę mokestinės paskolos sutartį su tokiu asmeniu nutraukti. Taip pat tvirtina, jog nei šioje MAĮ 88 straipsnio dalyje, nei kituose MAĮ straipsniuose nedraudžiama sudaryti naują mokestinės paskolos sutartį su asmeniu, kuriam jau iškelta bankroto byla.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 1 straipsnio 6 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 9 straipsniu, daro išvadą, kad nei MAĮ, nei FABĮ nuostatos nedraudžia fiziniam asmeniui, kuriam jau iškelta bankroto byla, kreiptis į VMI su prašymu sudaryti mokestinės paskolos sutartį, o VMI, gavusį tokį asmens prašymą, turi jį nagrinėti bendrąja tvarka, kaip kad nustatyta FABĮ 6 straipsnio 9 dalyje.

Teigia, jog jam nesuprantama, kodėl bankrutuojančiam fiziniam asmeniui, kurio ekonominė padėtis yra sunki, yra atimta teisė kreiptis dėl mokestinės paskolos sudarymo, kai FABĮ nuostatos nesuteikia jam jokių lengvatų dėl einamųjų mokesčių mokėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo, kuriuo konstatuota, jog nagrinėti prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, nėra teisinio pagrindo, teisėtumo ir pagrįstumo..

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra bankrutuojantis fizinis asmuo, kadangi 2021 m. gegužės 27 d. jam iškelta bankroto byla (bankroto bylos Nr. 2FB-24317-905/2022).

2023 m. kovo 27 d. pareiškėjas VMI pateikė prašymą, kuriuo prašė išdėstyti 948,60 Eur mokestinės nepriemokos ir 200 Eur baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą iki 2024 m. kovo 25 d. todėl, kad yra bankrutuojantis asmuo ir šiuo metu pajamų neužtenka pragyventi, išlaikyti mažametį vaiką, mokėti įmokas kreditoriams bei mokėti mokesčius.

2023 m. kovo 31 d. VMI Sprendimu „Atsakymas į prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos ir baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą“ , vadovaudamasi MAĮ 88 straipsniu, Taisyklių 47 punktu, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo nagrinėti prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo.

Pareiškėjas nesutikdamas su VMI Sprendimu, pateikė skundą teismui.

Nagrinėjamu atveju teismui svarbu nustatyti, ar VMI ginčijamu Sprendimu tinkamai atsakė pareiškėjui į jo prašymą dėl mokestinės nepriemokos periodinių mokėjimų grafiko sudarymo, ar ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimus, ar jis yra pagrįstas faktais ir teisės aktų normomis.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ, VAĮ, Taisyklės.

Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalies bei Taisyklių 16 punkto nuostatas, mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Prašymą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą mokesčių mokėtojas teikia mokesčių administratoriui. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis.

Taisyklių 47 punkte yra nustatyta, kad mokesčių administratorius priima sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, jeigu mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų. Mokestinės paskolos sutartis taip pat nutraukiama ir tuo atveju, jei mokesčių mokėtojui yra iškeliama bankroto arba restruktūrizavimo byla arba asmeniui paskirta bauda už administracinį nusižengimą yra pakeičiama viešaisiais darbais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių administratoriui suteikta diskrecija nėra neribojama, todėl, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo (atidėjimo), mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į aktualius sprendžiamu klausimu teisės aktuose nustatytus reikalavimus (pvz., MAĮ 88 str. 2, 3 d., Taisyklių 18–22 p.), bendruosius teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, kt.) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, kt.), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, kt.) principus (LVAT administracinėje byloje Nr. eA-1918-575/2015).

LVAT laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (VAĮ 3 straipsnio 4 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 nustatyta, jog administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; administracinio sprendimo data; administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 10 straipsnį, reglamentuojantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014 ir kt.).

Paminėtos VAĮ nuostatos imperatyviai nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ principinėms nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog tam, kad būtų galima taikyti MAĮ 88 straipsnio nuostatas, turi būti jau įvykęs mokestinės paskolos sudarymo faktas, bei teiginių, kad įstatymas nedraudžia sudaryti naują mokestinės paskolos sutartį su asmeniu, kuriam jau iškelta bankroto byla.

Teismas pažymi, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą (Taisyklių 47 punktas), vienas iš atveju kuomet sudaryta sutartis yra nutraukiama, yra tas, kai asmeniui yra iškeliama bankroto byla. Pareiškėjo manymu, ši teisės norma nelaikytina tokia, kuria būtų galima šiuo atveju vadovautis ir jos pagrindu atmesti jo prašymą, kadangi tokia sutartis išvis neegzistuoja.

Kaip jau minėta, Taisyklių 47 punkte yra nustatyta, kad mokesčių administratorius priima sprendimą nutraukti mokestinės paskolos sutartį, jeigu mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų. Mokestinės paskolos sutartis taip pat nutraukiama ir tuo atveju, jei mokesčių mokėtojui yra iškeliama bankroto arba restruktūrizavimo byla arba asmeniui paskirta bauda už administracinį nusižengimą yra pakeičiama viešaisiais darbais.

Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad ši teisės norma nagrinėjamu atveju nelaikytina, kadangi mokestinės paskolos sutartis nėra sudaryta ir išvis neegzistuoja, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog mokestinės paskolos sutartis su pareiškėju iš tiesų nėra sudaryta, tačiau, remiantis paminėtu teisiniu reglamentavimu, jei VMI sudarytų su pareiškėju paskolos sutartį, ją reikėtų iškart nutraukti, kadangi asmeniui yra iškelta bankroto byla. Taigi, sutartis būtų sudaroma jau žinant, kad ji, dėl vienos iš nutraukimo sąlygų – asmeniui iškeltos bankroto bylos, iš karto po sudarymo tūrėtų būti nutraukta.

Pažymėtina ir tai, kad LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo instituto paskirtis yra užtikrinti įmonių veiklos tęstinumą, todėl esminis kriterijus, kurį turi įvertinti mokesčių administratorius yra įmonės mokumo palaikymas, kuris vėliau leistų įmonei visiškai įvykdyti mokestinę prievolę (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3585/2001, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3250-575/2016, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-876-556/2018). Pastaroji LVAT praktika mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) yra aktuali, vertinant, inter alia (be kita ko) mokesčių administratoriaus sprendimą dėl mokesčių mokėtojo pateikto prašymo atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjui nuo 2021 m. gegužės 27 d. yra iškelta bankroto byla, t. y. jis pripažintas bankrutuojančiu asmeniu, todėl jo mokumui užtikrinti taikoma specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, tuo tarpu mokestinės paskolos sutarties esmė yra mokaus asmens mokumo palaikymas, siekiant sudaryti sąlygas įvykdyti mokestinę prievolę.

Be to, pagal FABĮ 6 str. 5 d. 1 p., įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti fizinio asmens bankroto bylą, draudžiama fiziniam asmeniui vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas šio fizinio asmens iki nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių mokėjimą, išieškoti skolas iš šio fizinio asmens teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas fizinio asmens prievoles, tarp jų už su darbo santykiais susijusių išmokų pavėluotą mokėjimą skaičiavimas. Pagal FABĮ 6 str. 9 p., mokesčiai skaičiuojami ir mokami įstatymų nustatyta tvarka, tačiau draudžiamas nesumokėtų mokesčių išieškojimas ne ginčo tvarka.

Teismo vertinimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, minėtas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad pagal FABĮ nuostatas pripažinus fizinį asmenį bankrutuojančiu, jo visos finansinės prievolės gali būti vykdomos tik ginčo tvarka, bet koks kitoks finansinių prievolių vykdymas yra draudžiamas, t. y. įstatymas draudžia sudaryti naują mokestinės paskolos sutartį su asmeniu, kuriam jau iškelta bankroto byla. Atitinkamai minėtos FABĮ nuostatos suderintos ir su Taisyklių 47 punkte nurodytu reguliavimu, pagal kurį mokestinės paskolos sutartis turi būti nutraukiama tuo atveju, jei mokesčių mokėtojui yra iškeliama bankroto byla.

Nagrinėjamu atveju, iš Liteko duomenų matyti, kad 2021 m. gegužės 13 d. nutartimi B. V. iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjusi; 2021 m. rugsėjo 21 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planas; 2022 m. rugsėjo 30 d. nutartimi patvirtintas B. V. kreditorių reikalavimų tenkinimo ir asmens mokumo atkūrimo planas (plano patikslinimas), kuriam 2022 m. rugsėjo 20 d. pritarė kreditorių susirinkimas, pagal kurį VMI yra įtraukta į antrąja eile tenkinamų kreditorių reikalavimų sąrašą dėl 1319 Eur skolos (civilinė byla Nr. e2FB-24317-905/2022). Tai patvirtina, kad pareiškėjo mokestinė nepriemoka bei bauda už administracinį nusižengimą yra išieškoma fizinio asmens bankroto byloje pagal teismo patvirtintą bankrutuojančio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą. Atsižvelgus į tai, vertintina, kad mokesčių administratorius, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos ir baudos išdėstymo.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Teismas, įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, laiko, kad ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, nes jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Pažymėtina, jog Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, tačiau aiškiai išdėstytos esminės faktinės aplinkybės, lėmusios mokesčių administratoriaus atsisakymą nagrinėti pareiškėjo prašymą, o taip pat šios aplinkybės buvo tinkamai susietos su taikomomis teisės normomis.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad ginčijamas VMI Sprendimas priimtas tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio sprendimo nei pareiškėjo išdėstytais, nei kitais argumentais teismas neturi pagrindo.

Teismui konstatavus, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjo reikalavimo - įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo B. V. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.