Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-306-487/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-12-19
Bylos Nr.: 1A-306-487/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-00321-2018-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jolanta Čepukėnienė, Ernesta Montvidienė, Algimantas Valantinas
Nuteistasis: D. S., V. B.
Advokatai: Silva Mardosaitė, Sergejus Chiminas

Kategorijos

1.2.4.1.2.9Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl savanaudiškų paskatų (BK 135 str. 2 d. 9 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-306-487/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00321-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1.2.9.; 1.2.14.3.1.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ernestos Montvidienės ir Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei, Audronei Rasiulienei, Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorėms Jurgai Zieniūtei, Laimai Milevičienei,nuteistajam D. S., jo gynėjui advokatui Sergejui Chiminui,nuteistajam V. B., jo gynėjai advokatei Silvai Mardosaitei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. B., D. S. ir jo gynėjo advokato Sergejaus Chimino apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu – griežtesnei apimant švelnesnę, ir V. B. paskirta galutinė subendrinta 7 (septynerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė bausmė ir V. B. paskirta galutinė subendrinta 7 (septynerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę nurodant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas pilnai atliktas bausmės laikas pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 26 straipsnio 2 dalies 2 punktu, V. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.

D. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu – griežtesnei apimant švelnesnę, ir D. S. paskirta galutinė subendrinta 7 (septynerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė bausmė ir D. S. paskirta galutinė subendrinta 7 (septynerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę nurodant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas pilnai atliktas bausmės laikas pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 26 straipsnio 2 dalies 2 punktu, V. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. B. ir D. S. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad sunkiai sutrikdė asmens sveikatą iš savanaudiškų paskatų bei panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą:

1.1. 2017 m. gruodžio 31 d., apie 17.00 val., už parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, iš savanaudiškų paskatų, turėdami bendrą tikslą panaudojant fizinį smurtą, pagrobti svetimą turtą, V. B. tyčia ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu sudavė nukentėjusiajam V. M. ne mažiau vieno smūgio į galvą, bei ne mažiau dviejų smūgių į kitas kūno vietas, o pastarajam nugriuvus ant žemės, V. B. ir D. S. tyčia spardė kojomis nukentėjusįjį, suduodami jam ne mažiau penkių smūgių į galvos sritį ir kitas kūno vietas, tokiais bendrais tyčiniais veiksmais padarydami nukentėjusiajam V. M. daugybinius kūno odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas, žandų gleivinių kraujosruvas, kairio smilkinkaulio įspaustinį lūžį, pleištakaulio lūžį, kairio skruostikaulio fragmentinį lūžį, kairio viršutinio žandikaulio ančio išorinės sienelės lūžį, nosikaulių lūžį, galvos smegenų kairės smilkininės skilties sumušimo židinius, kurie visumoje, dėl kairio smilkinkaulio įspaustinio lūžio, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu, ir pasinaudoję tuo, kad dėl jų panaudoto fizinio smurto nukentėjusysis prarado sąmonę ir jam buvo atimta galimybė priešintis, V. B. ir D. S. iš nukentėjusiojo kelnių kišenės pagrobė pastarajam priklausančius pinigus – 30 eurų, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C2“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) 10 eurų vertės bei jame įdėtą 5 eurų vertės „Tele2 Pildyk“ SIM kortelę Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, pagrobė nukentėjusiajam V. M. priklausančio turto bendros 45 eurų vertės.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Nuteistojo D. S. gynėjo advokato Sergejaus Chimino apeliaciniame skunde prašoma panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, dėl D. S. pripažinimo kaltu ir jį išteisinti.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nuosprendis, kuriuo D. S. buvo pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

2.2. Nesutinkama su teismo vertinimu, kad D. S. kaltę įrodo nukentėjusiojo V. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. sausio 31 d. ir 2018 m. rugpjūčio 17 d. bei teisminio nagrinėjimo metu, vertinant juos kaip itin prieštaringus ir neįrodančius D. S. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje.

2.3. Aptariant nukentėjusiojo V. M. duotų parodymų turinį dėl jo užpuolimo aplinkybių atitinkamai:

2.3.1. 2018 m. sausio 31 d. parodydamas, kad eidamas į parduotuvę, praėjęs pro tris vaikinus, netrukus pajuto smūgį į galvą, suduota kažkokiu metaliniu daiktu, todėl pargriuvo. Pargriuvęs uždengė galvą rankomis bei užsimerkė akis, po ko du vaikinai pradėjo jį spardyti kojomis į įvairias kūno vietas dėl ko prarado sąmonę;

2.3.2. 2018 m. rugsėjo 17 d. parodydamas, kad eidamas į parduotuvę, praėjęs tris prieš jį einančius nepažįstamus vaikinus, iškarto pajuto vieną smūgį į galvą iš nugaros ir nugriuvo ant žemės. Gulėdamas uždengė galvą rankomis, o minėti vaikinai, nežino dviese ar vienas, sudavė jam kojomis daugiau 5 smūgių į įvairias kūno vietas;

2.3.3. 2018 m. gegužės 11 d. akistatos su V. B. metu parodė, kad po smūgio į galvą nukrito ant žemės ir jį vaikinai, ar visi kartu mušė, ar kažkas nemušė neatsimena;

2.3.4. apklaustas teisme parodė, kad įvykio diena girtavo su broliu, buvo išgėręs du butelius degtinės. Kad prie parduotuvės pajuto smūgį į galvą ir prarado sąmonę, daugiau nieko nebeprisimena; teigiama, kad tokius nukentėjusiojo parodymus apibūdinti kaip nuoseklius negalima. Anot skundo autoriaus, jais galima konstatuoti tik tai, kad neblaivus nukentėjusysis buvo įvykio metu užpultas, sumuštas ir sužalotas, ir tai padarė vienas ar du asmenys, o trečias nieko nedarė. Tokiu būdu vertinama, kad šių parodymų pagrindu nėra pagrindo teigti, jog nusikaltime neabejotinai dalyvavo D. S. ir priderinti savo parodymus prie nukentėjusiojo parodymų kaltinamiesiems net nereikėjo.

2.4. Apeliaciniame skunde, pažymima ir, kad D. S. dalyvavimas nusikaltime grindžiamas liudytojo V. R. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Šio liudytojo parodymų esmė ta, kad jis dirbdamas Vilniaus apskrities VPK VTV areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiuoju policininku, 2018 m. vasario 28 d. vedant į apklausą D. S. iš pirmo į antrą aukštą girdėjo, kaip kažkas iš laikomų kamerose garsiai sušuko „nieko nesakyk“, t. y. „nieko nepripažink“. Teismas tikslu patikrinti šio liudytojo parodymus, pagal bylos dokumentus nustatė, kad tuo metu areštinėje buvo laikomas ir V. B..

2.5. Anot skundo autoriaus, analizuojant šio liudytojo parodymus, negalima konstatuoti, kad jie atitinka tikrovę, nes suimtieji, kurie laikomi areštinėje nemato ir negali matyti kas vyksta už kameros sienų, kadangi jokių langų į koridorių nėra. Tuo gi galima įsitikinti nuvykus į areštinę, tačiau teismas šių aplinkybių netikrino ir į tai neatkreipė dėmesio, nors bylos nagrinėjimo metu apie tai buvo kalbėta. Todėl laikyti tokius minėto liudytojo parodymus įrodymu šaltiniu negalima.

2.6. Taip pat atkreipiama, kad skundžiamame nuosprendyje buvo nurodyta, jog D. S. dalyvavimą nusikaltime patvirtino ir 2018 m. rugsėjo 19 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole fiksuotos informacijos turinys. Iš šio protokolo matyti, kad asmuo, kuris buvo laikomas areštinėje kartu su V. B. vienoje patalpoje parodė, jog pastarasis jam aiškino, kad nusikaltimą jis padarė kartu su vaikinu, kurį pravardžiuoja „(duomenys neskelbtini)“ ir nori, kad šis išvengtų atsakomybės.

2.7. Asmuo davęs tokius parodymus teisme nebuvo apklaustas, dėl ko nežinoma. Parodymai bylos nagrinėjimo metu nepatikrinti, todėl jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima, kadangi tuo būtų pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 242 straipsnio reikalavimai – privalumas tiesiogiai ištirti įrodymus. Taip pat anot apelianto, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kadangi nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, apelianto vertinimu, tokiais parodymais negalima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį ir dėl to, kad kiti įrodymai D. S. dalyvavimo nusikaltime tiesiogiai nepatvirtina.

2.8. Šių apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pagrindu teigiama, kad D. S. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje neginčijamais ir objektyviais įrodymais nebuvo įrodytas. Teismo išvados dėl D. S. kaltės paremtos prielaidomis, kuriomis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima, o visos abejonės turi būti taikomos pastarojo naudai. Todėl D. S. turi būti išteisintas

3. Nuteistojo D. S. apeliaciniame skunde prašoma panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, dėl jo pripažinimo kaltu ir jį išteisinti. Byloje atnaujinti įrodymų tyrimą, į teismo posėdį iškviesti ir apklausti visus liudininkus, nukentėjusįjį ir nuteistuosius.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis, D. S., nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kadangi savo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių apeliantas neįžvelgia. Teigia esantis nekaltas.

3.2. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, jame rėmėsi įrodymais, kurie yra šališki bylai. Pažymima, kad byloje buvo taikyta prievartos priemonė – savo tapatybės neatskleisiančių veiksmų atlikimas ir to pagrindu teismui buvo pateikta laikmena su 2018 m. vasario 26 d. garso įrašu, kuriuo fiksuotas pokalbis tarp V. B. ir kito asmens. Teigiama, kad šiame įraše esančiu pokalbio turiniu pirmosios instancijos teismas remtis negalėjo, kadangi, nėra aišku, ar jame buvo užfiksuota tiesa. Kaip pavyzdį, apeliantas nurodo V. B. 2018 m. kovo 2 d. fiksuotą pokalbį su asmeniu, kurio metu V. B. kalba apie neva teismo turimą filmuotą medžiagą, nors tokios byloje pateikta nebuvo. Kaip V. B. pasakojo kitam asmeniui, jog jis nusikaltimą neva padarė su juo, D. S., o jau kitu atveju, pasakoja, kad vienas sumušė žmogų. Šiuo aspektu, apeliantas atkreipia dėmesį ir į fiksuotą pokalbio aplinkybę, kuomet V. B., pasisakydamas apie savo amžių, nurodė jį neteisingai. Tokiu būdu apelianto teigiama, kad, vykdant minėtą procesinį veiksmą ir fiksuojant pokalbį, V. B. sakė netiesą, melavo, kalbėjo nesąmones. Be to, ir pats V. B. negali patvirtinti, kad tuomet jis kalbėjo teisybę.

4. Nuteistojo V. B. apeliaciniame skunde prašoma sušvelninti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu jam paskirtą bausmę.

4.1. Apeliaciniame skunde apelianto nurodoma, kad jis kaltę pripažino visiškai ir gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Yra jauno amžiaus, pripažįsta nusikaltęs ir pasižada būdamas pataisos namuose įsidarbinti, atlyginti turtinę ir neturtinę nukentėjusiajam priteistą žalą. Dėl to prašo teismo sušvelninti bausmę ir suteikti galimybę anksčiau laiko išeiti į laisvę, jog galėtų bandyti integruotis į visuomenę bei nedaryti ankstesnių klaidų, dėl kurių labai gailisi.

5. Teismo posėdyje nuteistasis D. S. ir jo gynėjas, nuteistasis V. B. ir jo gynėja prašė nuteistųjų ir nuteistojo gynėjo apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė nuteistųjų ir nuteistojo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. S. ir jo gynėjo advokato Sergejaus Chimino, nuteistojo V. B. apeliaciniai skundai atmetami.

6. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, teismas yra saistomas apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo.

7. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti du asmenys. Byloje pateikti nuteistųjų D. S. ir V. B. apeliaciniai skundai. Nuteistasis D. S. ir jo gynėjas nesutinka su teismo išvada pripažinti jį kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį. Iš nuteistojo V. B. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia tik dėl jam paskirtos bausmės. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, nustatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį V. B. ir D. S. atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistųjų ir nuteistojo gynėjo apeliaciniuose skunduose.

Dėl nuteistojo D. S. ir jo gynėjo advokato S. Chimino apeliacinių skundų argumentų

8. Iš nuteistojo D. S. ir jo gynėjo apeliacinių skundų turinio, juose dėstomų argumentų matyti, kad jais ginčijamas atskirų faktinių aplinkybių nustatymas ir įrodymų vertinimas, teigiant, kad nepakanka duomenų, kad D. S. dalyvavo jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas faktines aplinkybes. Šie skundų argumentai nėra pagrįsti.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas D. S. pareikštų kaltinimų pagrįstumo klausimą, tyrė ir analizavo byloje surinktus įrodymus (tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, juos lygindamas tarpusavyje), išdėstė šių įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, nurodydamas, kokie duomenys pagrindžia D. S. kaltę, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikras aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes bei priėjo bylos duomenimis pagrįstos išvados dėl D. S. padarytų veiksmų, jų apimties ir šių jo veiksmų kvalifikacijos. Ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visumos pagrindu nustatytas nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų įrodytumas teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Visos aplinkybės, turinčios reikšmės, pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos bei atitinkamai įvertintos atsižvelgus į jų tarpusavio santykį. Tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai jo veiksmuose nustatyti tinkamai. Baudžiamojoje byloje nėra teisinio pagrindo prieiti kitokių išvadų dėl faktinių aplinkybių, atskleidžiančių nuteistojo D. S. kaltę, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, įrodytumo. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės, nustatytos, nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis). Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėjo įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Tuo tarpu apeliaciniuose skunde nurodytais argumentais interpretuojami selektyviai atrinkti bylos duomenys, ir tik nuteistajam naudinga linkme, vertinant juos vienpusiškai. Teisinio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra.

10. Baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad V. M. 2017 m. gruodžio 31 d. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 33–35). Kad tokį nukentėjusiojo V. M. sužalojimą lėmė savanaudiški veiksmai – panaudojus fizinį smurtą, pagrobtas svetimas bendros 45 Eur vertės jam priklausantis turtas – 30 Eur ir mobiliojo ryšio telefonas Nokia C2 su jame įdėta SIM kortele bendros 15 Eur vertės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis ir būdu, turėdamas bendrą tikslą ir veikdamas bendrininkų grupe su kitu byloje nustatytu ir pripažintu kaltu asmeniu, nusikalstamą veiką padarė ir D. S..

11. Apeliantai (nuteistasis ir jo gynėjas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kurio pagrindu D. S. buvo pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį, aiškinant, kad jis buvo atliktas netinkamai, dėl ko buvo padarytos faktinių aplinkybių neatitinkančios išvados. Apeliaciniuose skunduose pateikdami savą atskirų byloje surinktų įrodymų vertinimą, jie prašo D. S. išteisinti.

12. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis D. S. neneigia buvęs įvykio vietoje, kuomet prieš nukentėjusįjį V. M. buvo pavartotas fizinis smurtas. Jis pripažino paėmęs pastarojo telefoną, tačiau tvirtino nematęs nukentėjusiajam suduodamų smūgių ir teigė, kad pats fizinio smurto nenaudojo. Parodė, jog, pastebėjęs nukentėjusįjį, gulintį ant žemės ir rankomis užsidengusį galvą, norėdamas nutraukti konfliktą, priėjęs atitraukė V. B. bei nustūmė šio draugą K. nuo pastarojo. Nukentėjusysis buvo sąmoningas, kraujo nesimatė. Pastarojo paklausė, ar viskas gerai, į ką jis jam atsakė, kad gerai. Pamatęs ant žemės gulintį telefoną Nokia, nesupratęs, kad jis – nukentėjusiojo, jį pasiėmė ir nuėjo prie rampos, kur trumpai pastovėjęs su V. B. ir jo draugu, liepė šiems nedaryti nesąmonių. Po to, supratęs, kad rastas telefonas yra nukentėjusiojo, jį atidavė V. B., nurodęs, kad jo niekur „nekištų“, jeigu kiltų problemų. Taip pat D. S. parodė, kad, išsikrovus jo telefonui, V. B. davė jam laikinai pasinaudoti minėto konflikto metu rastu telefonu. Juo pasinaudojęs, jį grąžino V. B.. Vėliau tuo telefonu naudojosi kiti asmenys, tarp kurių ir A. A., kuris maždaug po savaitės šį telefoną perdavė jam (D. S.) (t. 3, b. l. 77–79).

13. Taigi, nuteistasis D. S., pripažinęs faktines bylos aplinkybes – buvimą įvykio vietoje, nukentėjusiojo mobiliojo telefono paėmimą – neigė pats vartojęs fizinį smurtą V. M. atžvilgiu, t. y. neigia dalyvavęs nusikalstamoje veikoje. Tačiau subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės (jos formos, rūšies), t. y. subjektyvių (vidinių – psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik pagal kaltininko duodamus parodymus, išaiškinant, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas tokias nuteistojo D. S. nurodytas aplinkybes tikrino, jas gretindamas su kitais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis ir rėmėsi tiek, kiek jas patvirtino ar paneigė iš kitų įrodymų šaltinių gauti faktiniai duomenys, jų analizės metu padarydamas atitinkamas išvadas, su kuriomis nesutikti pagrindo nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje esančių duomenų vertinimas, jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo prerogatyva, t. y. bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų byloje įrodinėtinų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo D. S. versiją dėl jo paties veiksmų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme ir ją motyvuotai atmetė. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aprašyti visi baudžiamojoje byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, pateiktas jų teisinis vertinimas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. S. pozicija, jog baudžiamojoje byloje nėra surinkta jo kaltės įrodymų, buvo paneigta byloje esančių įrodymų (nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, specialisto išvados, kitų rašytinių bylos duomenų), kurių turinys papildo vienas kitą, visuma nustatytomis aplinkybėmis, ir pagrįstai įvertinta kaip gynybinė taktika, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą veiką.

14. Minėta, kad nesutikimas su D. S. nuteisimu byloje motyvuojamas keliais aspektais dėl atskirų įrodymų vertinimo. Visų pirma nesutinkama su nukentėjusiojo V. M. bylos proceso metu duotų parodymų vertinimu, juos laikant nenuosekliais dėl užpuolime dalyvavusių asmenų, jų skaičiaus, smurto pobūdžio, kartu pastebint, kad jis, kaip teigia, po smūgio pargriuvo, buvo galvą užsidengęs rankomis bei užmerkęs akis. Tokiu būdu argumentuojama, kad nukentėjusiojo parodymai prieštaringi ir dėl to negali būti vertinami kaip D. S. kaltės įrodymas. Šis skundo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.

15. Pagal bendrąją taisyklę kiekvienoje byloje esančius duomenis vertina teismas, kuris daro išvadą dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų, jų patikimumo, vertindamas jų gavimo šaltinį, gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą, jų atitiktį kitiems byloje esančiais įrodymams, gautiems iš skirtingų šaltinių. Be to, vertinamos ne atskiros apklausų metu nurodytos aplinkybės (kaip akcentuojama šiuo atveju), o jų visuma.

16. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis V. M. parodė, kad pastebėjo vaikinus, kuriuos praėjęs, netrukus pajuto smūgį į pakaušį; po ko parkritęs ir užsidengęs rankomis galvą, šių buvo spardomas kojomis. Kadangi visų įvykio aplinkybių jis tiksliai neprisiminė, prašė teismo vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu – 2018 m. sausio 31 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d. duotais parodymais, be to nurodė, kad tuo metu įvykio aplinkybes prisiminė geriau, tuo pačiu buvo geresnė ir jo sveikatos būklė. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. sausio 31 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d. nukentėjusysis atitinkamai parodė, kad įvykio metu praėjęs pro tris jam nepažįstamus vaikinus, stovėjusius prie parduotuvės rampos, netrukus pajuto smūgį kažkokiu daiktu (metaliniu ar mediniu) į galvą, dėl ko jis griuvo, o nugriuvęs užsidengė rankomis galvą. 2018 m. sausio 31 d. apklausos metu parodė, kad tuo metu du vaikinai smurtavo jo atžvilgiu, o 2018 m. rugsėjo 17 d. – kad tiksliai nežino, dviese ar vienas jo atžvilgiu tęsė fizinį smurtą, t. y. jį spardė į įvairias kūno vietas. Taip pat nurodė, kad vienas vaikinas stovėjo šalia ir nieko nedarė. Nuo smūgių buvo praradęs sąmonę, o atsipeikėjęs ir dar kiek pagulėjęs, atsikėlė ir parėjo namo. Po įvykio pasigedo mobiliojo ryšio telefono Nokia ir 30 eurų (t. 3, b. l. 68–69; t. 1, b. l. 42–43, 44–45).

17. Faktinę aplinkybę, kad po to, kai prie parduotuvės rampos praėjo tris nepažįstamus vyrus, netrukus gavo smūgį į pakaušį, buvo sumuštas ir apvogtas, nukentėjusysis V. M. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos su V. B. metu (t. 1, b. l. 47–53; t. 2, b. l. 74–75). Liudytoja O. B. taip pat parodė, kad iš brolio V. M. pasakojimo jai žinoma, kad prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ vakare šis buvo užpultas jam nepažįstamų asmenų ir apiplėštas (t. 1, b. l. 55–56; t. 3, b. l. 67–68).

18. Įvertinus nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu, su juo atliktų procesinių veiksmų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų turinį, matyti, kad V. M. parodymai nėra vienodi. Antai, parodydamas apie jo užpuolime dalyvavusius asmenis, nevienodai nurodė, keli asmenys jį mušė, t. y. vienu atveju teigė, kad mušė dviese, kitu, jog neprisimena – ar vienas, ar dviese. Vis tik, nurodyti neatitikimai patys savaime nesudaro pagrindo vertinti nukentėjusiojo parodymus kaip nenuoseklius ar prieštaringus. Nors, kaip nustatyta, užpuolimo metu nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nenustatyta, jog ši aplinkybė sutrukdė įsiminti ir atpasakoti įvykio aplinkybes. Šiuo atveju būtina įvertinti tai, kad pats užpuolimas nukentėjusiajam buvo netikėtas (užpultas iš už nugaros, pirmą smūgį suduodant į galvos sritį – pakaušį), prieš jį vykdytas smurtas buvo pakankamai intensyvus (nukentėjusiajam nukritus po pirmo smūgio, buvo tęsiami intensyvūs smurtiniai veiksmais kojomis, suduodant į galvos sritį ir kitas kūno vietas), dėl ko suprantami nukentėjusiojo veiksmai, visų pirma stengiantis kiek įmanoma apsaugoti save, vieną iš labiausiai pažeidžiamų kūno dalių – galvos sritį, ją užsidengiant rankomis, o ne stengiantis fiksuoti, kas, kokius ir kiek veiksmų atliko. Smurto pobūdį ir intensyvumą patvirtina ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdis (daugybiniai kūno odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, žandų gleivinių kraujosruvos, kairio smilkinkaulio įspaustinis lūžis, pleištakaulio lūžis, kairio skruostikaulio fragmentinis lūžis, kairio viršutinio žandikaulio ančio išorinės sienelės lūžis, nosikaulių lūžis, galvos smegenų kairės smilkininės skilties sumušimo židiniai, kurie visumoje, dėl kairio smilkinkaulio įspaustinio lūžio, kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu, daugelis sužalojimų lokalizuoti galvos srityje). Nukentėjusysis visuose savo parodymuose vienodai parodė apie jo užpuolimo konkrečioje vietoje situaciją, asmenų, buvusių vietoje, skaičių, jam suduotus smūgius ir, negalėdamas tiksliai įvardinti keliese – vienas ar du asmenys prieš jį naudojo fizinį smurtą, parodė, jog tuo metu buvo trys asmenys, kurių tik vienas stovėjo ir nieko nedarė. Šie V. M. parodymai nebuvo paneigti. Sprendžiant dėl nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių apie fizinio smurto prieš jį dalyvius, teisėjų kolegijai abejonių, kad prieš nukentėjusįjį V. M. fizinį smurtą naudojo du asmenys, nekyla. Tiek nuteistasis D. S., tiek nusikalstamos veikos bendrininku pripažintas ir už tai skundžiamu nuosprendžiu nuteistas V. B. parodė, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo du asmenys, tik paneigdamas aplinkybę, kad tai darė D. S., ir nurodydamas, kad tai buvo jo (V. B.) draugas vardu K.. Gi toks asmuo pagal nuteistojo V. B. nurodytus žinomus jo amžiaus, gyvenamosios vietos ir anketinius duomenis, ėmusis priemonių išsiaiškinti, byloje visgi nebuvo nustatytas (t. 3, b. l. 90–91, 93).

19. Nukentėjusysis taip pat nepatvirtino ir nuteistojo D. S. parodymų, jog, D. S. atitraukus V. B. ir jo įvardintą draugą K. nuo nukentėjusiojo, pastarasis buvo sąmoningas, nekraujavo, jo išorėje nesimatė akivaizdžių sužalojimų, nukentėjusysis paklaustas atsakė, kad viskas gerai. Įvertinus prieš nukentėjusį atliktų smurtinių veiksmų mastą ir jam nustatytų sužalojimų pobūdį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusysis su jam konstatuotais sužalojimais negalėjo nei atrodyti, nei kalbėti, kad viskas gerai, kaip teigė nuteistasis D. S., tuo labiau, kad, kaip minėta, pats nukentėjusysis tokių aplinkybių ir nenurodė. Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, kad šią versiją, t. y. naujas detales dėl savo veiksmų įvykio metu pobūdžio, o taip pat dėl asmens žinomo, kaip K., dalyvavimo, nuteistasis D. S. pateikė proceso metu, jau būdamas susipažinęs su visa baudžiamosios bylos medžiaga ir po nukentėjusiojo apklausos teismo posėdyje. Tokias šio nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teisme parodė ir nuteistasis V. B., apklaustas po D. S., nors ikiteisminio tyrimo metu nei vienas jų tokių aplinkybių nebuvo nurodęs. Pažymėtina ir tai, kad, ikiteisminio tyrimo metu neigiant bet kokį D. S. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, tik vėliau teisminiame procese pozicija pasikeitė. Ši parodymų kaita, naujos pozicijos (dėl pagalbos nukentėjusiajam, po smurto sąmoningos nukentėjusiojo būklės) pateikimas jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, po to, kai susipažino su visa bylos medžiaga ir po to, kai parodymus davė nukentėjusysis ir liudytojai, teisėjų kolegijai kelia abejonių dėl šios versijos teisingumo, nuteistųjų parodymų nuoširdumo. Akivaizdu, kad tokiu būdu, priderinant parodymus prie byloje nustatytų aplinkybių, siekiama kiek įmanoma labiau menkinti D. S. vaidmenį ir visa nusikalstamos veikos padarymo eiga ir aplinkybės neatskleistos. Pažymėtina, kad ginantis nuo reiškiamo nepagrįsto įtarimo (kaltinimo), asmuo tokias aplinkybes nurodytų iš karto, o ne praėjus tam tikram laikui, pablogėjus procesinei padėčiai ir pan. Todėl D. S. pozicija dėl jo neva buvusių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu ir pastarojo būsenos, pripažįstama nepasitvirtinusia.

20. Nors ginčijant priimtą apkaltinamąjį nuosprendį D. S. atžvilgiu yra argumentuojama V. M. parodymų nenuoseklumu ir prieštaringumu, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiojo parodymų nuoseklumas ir tikrumas dėl tam tikrų jo nurodytų aplinkybių yra abejotinas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kaip pirmosios instancijos teismas vertino nukentėjusiojo parodymus, kuriomis jo nurodytomis aplinkybėmis jis rėmėsi, darydamas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl teismo padarytų išvadų, sprendžiant D. S. kaltės klausimą, pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu nukentėjusiojo parodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad parodymai, kuriuos V. M. davė bylos ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. sausio 31 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d., ir kuriuos jis iš esmės patvirtino parodymų patvirtinimo vietoje, akistatos su nuteistuoju V. B. metu ir apklausiamas teisiamajame posėdyje, yra reikšminga nusikalstamos veikos, įvykdytos 2017 m. gruodžio 31 d., aplinkybių ir D. S. kaltės, dalyvavus minėto nusikaltimo padaryme, nustatymui. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl D. S. kaltės be nukentėjusiojo V. M. parodymų grindė ir kitų bylos faktinių duomenų, sutampančių tarpusavyje dėl esminių aplinkybių, analize.

21. Pirmosios instancijos teismui imantis priemonių pagal nuteistojo V. B. nurodytus duomenis nustatyti asmenį, įvardintą K., kuris, V. B. parodymais, kartu su juo naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. M., toks asmuo nebuvo nustatytas (t. 3, b. l. 90–91, 93). Byloje apklaustas liudytoju A. A. be kitų aplinkybių parodė ir tai, kad įvykio dieną po 19 val. buvo sutikęs V. B. ir D. S., šie ieškojo kur gauti pinigų (t. 2, b. l. 16–17, 39–41, 42). Liudytojo V. R. (V. R.) parodymais nustatyta, kad į areštinės ir konvojaus skyriaus patalpas nuteistieji D. S. ir V. B. buvo atvežti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, kaip kalinami vienoje byloje, ir buvo laikomi skirtingose kamerose, t. y. vienas kameroje pirmame aukšte, kitas – antrame. Vieną iš šių asmenų vedant apklausai iš pirmojo į antrąjį aukštą koridoriumi šalia kitų antrame aukšte esančių kamerų, praeinant pro kamerą, kurioje buvo laikomas kitas sulaikytasis (nuteistasis), buvo garsiai sušukta, kad vedamasis nieko nesakytų (neprisipažintų), dėl ko vedamąjį liudytojas perspėjo, kad šis eitų tyliai (t. 1, b. l. 65; t. 3, b. l. 65–66). Šių liudytojų, kurie nors ir nėra tiesioginiai nagrinėjimo įvykio liudininkai, parodymais nustatyti tarpiniai faktai, juos įvertinus byloje ištirtų įrodymų kontekste, reikšmingi baudžiamojoje byloje įrodinėtų faktinių aplinkybių dėl D. S. nusikalstamų veiksmų nustatymui.

22. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl liudytojo V. R. parodymų vertinimo, teigiant, kad laikomi areštinėje suimtieji neturi galimybės matyti, kas vedamas koridoriumi, todėl situacija, kurią įvardino liudytojas, negalima. Iš 2019 m. sausio 4 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, apklausiant liudytoją V. R., buvo nustatyta, kad iš tiesų areštinės patalpose iš kameros nėra galimybės pamatyti, kas yra vedamas koridoriumi; taip pat vedamas asmuo mato kameras, tačiau negali žinoti, kas konkrečioje kameroje yra laikomas (t. 3, b. l. 66). Taigi, toks faktas pirmosios instancijos teismui buvo žinomas. Liudytojas teismo posėdyje buvo išsamiai apklaustas, o jo parodymai apie jo stebėtą situaciją su vedamu vienu iš šios bylos nuteistųjų, nežiūrint į jo apibūdintas galimybes susimatyti ir susižinoti kameroje laikomam asmeniui su vedamu koridoriumi asmeniu, abejonių nekėlė. Byloje nebuvo nustatyta, kad apklaustas pareigūnas V. R. būtų buvęs suinteresuotas apkalbėti, iškraipyti jam žinomas faktines aplinkybes, todėl vertinti jo parodymus kaip tendencingus, neatitinkančius tikrovės pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Tokių duomenų nenustatyta ir apeliacinės instancijos teisme. Be to, liudytojo nurodytos aplinkybės patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Šiems parodymams patikrinti pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti protokolai – 2018 m. kovo 1 d. apklausos protokolas, iš kurio matyti, kad 2018 m. kovo 1 d. nuo 12:14 val. iki 12:39 val. D. S. buvo apklaustas įtariamuoju (t. 2, b. l. 119–120), jis 2018 m. vasario 28 d. apklausos protokolas, iš kurio matyti, kad 2018 m. vasario 28 d. nuo 10:24 val. iki 11:03 val. jis apklaustas specialiuoju liudytoju (t. 1, b. l. 184–185). Taip pat iš byloje esančių 2018 m. vasario 28 d., 2018 m. kovo 1 d. V. B. apklausos protokolų ir tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 194–195; t. 2, b. l. 45, 52–53) matyti, kad, apklausiant D. S., tuo pačiu metu areštinėje buvo ir V. B.. Pagal šiuose procesiniuose dokumentuose užfiksuotų procesinių veiksmų eigą matyti, kad liudytojo V. R. minimu laiku apklausai pas tyrėją buvo vestas D. S.. Taip pat nustatyta, kad prieš tai neigęs dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, V. B. vėlesnėje jo apklausoje, t. y. 2018 m. kovo 1 d., pripažino padaręs nusikalstamą veiką. Šios faktinės aplinkybės byloje nebuvo ginčijamos, jos nėra ginčijamos ir nuteistojo D. S. bei jo gynėjo apeliaciniuose skunduose. Taigi, vertinant minėto liudytojo parodymus, nebuvo nustatyta prieštaravimų, kurie būtų pagrindas jais abejoti. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai rėmėsi liudytojo parodymais, nes jais nustatytos aplinkybės, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai buvo patvirtintos ir kita bylos medžiaga.

23. Pirmosios instancijos teismas D. S. kaltės klausimą grindė ir duomenimis, gautais, atliekant BPK 158 straipsnyje numatytus veiksmus, kurių metu gauti duomenys užfiksuoti 2018 m. rugsėjo 19 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole (t. 1, b. l. 134–135; 139–143; 145–154). Procesinės prievartos priemonės atlikimo metu buvo užfiksuoti V. B. pokalbiai su kitais sulaikytais ir areštinėje laikomais asmenimis, bei iš jų turinio matyti, kad V. B. jiems per kelis kartus pasakojo apie jo sulaikymą dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo (V. M. užpuolimo), minėjo, jog smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo dviese, t. y. su bendrininku (kaip įvardino „padielniku“) – asmeniu vardu D., pravarde „(duomenys neskelbtini)“, kuris kartu su juo pristatytas į areštinę, aiškino ir tai, kad visą kaltę prisiims sau, darydamas viską, jog nusikaltimo bendrininkas išsisuktų nuo atsakomybės. Minėtame veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuota ir tai, kad po to, kai 2018 m. kovo 1 d. V. B. po apklausos buvo grąžintas į kamerą, laikomam kartu asmeniui pasako, jog galimai yra vedamas jo bendrininkas, ir sušunka – „D., aš viską ant savęs prisėmiau“.

24. Teisiamojo posėdžio metu D. S. patvirtino, kad jį pažįstami vadina pravarde „(duomenys neskelbtini)“ (t. 3, b. l. 79). Tačiau nuteistojo D. S. ir jo gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi minėtu dokumentu kaip įrodymų šaltiniu. Nuteistasis D. S., teigdamas, kad V. B. šių pokalbių metu neteisingai nurodė atskiras aplinkybes, tvirtina, kad nėra aišku, ar 2018 m. rugsėjo 19 d. protokole užfiksuotuose pokalbiuose V. B. kitam asmeniui nemelavo. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis šiuo bylos duomeniu, kaip įrodymu, nes jis nebuvo ištirtas teisiamajame posėdyje ir teisme nebuvo apklaustas asmuo apie V. B. areštinėje jam papasakotas aplinkybes.

25. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos skundo argumentus, sutinka su nuteistojo gynėjo skundo argumentu, kad asmuo, buvęs vienoje kameroje kartu su V. B., pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausiamas. Tačiau konstatuoti, kad šis duomuo nebuvo ištirtas teismo posėdyje, negalima. Pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad BPK 290 straipsnyje įtvirtintas vienas iš įrodymų tyrimo veiksmų – dokumentų perskaitymas ir apžiūra – skirtas konkretiems bylos įrodymams, t. y. dokumentams, ištirti. Iš 2019 m. vasario 22 d. teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad 2018 m. rugsėjo 19 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolas, skelbiant bylos medžiagą, buvo ištirtas BPK 290 straipsnyje nustatyta tvarka (t. 3, b. l. 83–84). Taigi priešingai nei nurodoma, minėti duomenys patvirtina, kad šis dokumentas, kaip įrodymas, byloje buvo ištirtas.

26. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, nuteistojo D. S. apeliaciniame skunde akcentuojamos minėtos procesinės prievartos priemonės atlikimo metu užfiksuotos V. B. pasakytos atskiros aplinkybės dėl vaizdo medžiagos, kuri nebuvo pateikta, savo amžiaus ir pan., savaime nereiškia, kad visas V. B. bendraudamas su sulaikytais asmenimis, pasakojant, už ką yra sulaikytas, kaip viskas buvo, yra melagingas.

27. Nagrinėjant apeliantų – nuteistojo D. S. ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus dėl šio duomens, pirmosios instancijos teismo vertinto kaip D. S. kaltę patvirtinančio įrodymo, leistinumo ir siekiant išsiaiškinti, ar pokalbio dalyvis – asmuo nebuvo patalpintas į atitinkamą įstaigą , vien tik siekiant išgauti reikalingą informaciją iš kartu su juo laikomo sulaikytojo, vėliau įtariamojo V. B., tokiu būdu suvaržant jo, kaip įtariamojo teises, ir nesilaikant įtariamojo apklausos reikalavimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atliko šioje byloje dalinį įrodymų tyrimą ir jo metu dėl pokalbio turinio apklausė nuteistąjį V. B. ir išreikalavo papildomus rašytinius įrodymus dėl kartu su V. B. kameroje laikytų asmenų, su kuriais V. B. kalbėjo, kaip užfiksuota protokole, asmenybių, laikymo minėtoje kameroje pagrindo, dabartinės gyvenamosios ar buvimo vietos.

28. Išreikalautais rašytiniais įrodymais (t.4, b. l. 1- 70) nustatyta, kad areštinėje vienoje kameroje su sulaikytuoju V. B. tuo metu, kai užfiksuoti minėti pokalbiai, buvo laikomi: V. A., (sulaikytas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo metu atliekantis bausmę), A. S. (sulaikytas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta dabartinė jo gyvenamoji vieta), D. S. (sulaikytas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta dabartinė jo gyvenamoji vieta), N. T. (sulaikytas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo metu atliekantis bausmę), J. A. (sulaikytas, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo metu atliekantis bausmę), pateikti išrašai iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų bazės apie fizinį asmenį, patvirtinantys jų buvimo areštinėje laikotarpį, pagrindą, dabartinę gyvenamąją ar bausmės atlikimo vietą. Nuteistasis V. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad jis su kartu kameroje laikomais sulaikytais asmenimis kalbėjosi, pasakojo, už ką buvo sulaikytas, jiems minėjo, su kuo padarė jam inkriminuojamus veiksmus, teigdamas, kad „(duomenys neskelbtini)“ yra D. S. pravardė, o areštinėje jis turėjo omenyje jo pažįstamą K., kurio pravardė „(duomenys neskelbtini)“ ir kuris gyvena (duomenys neskelbtini) raudonų plytų penkiaaukščiame name prie (duomenys neskelbtini), daugiau duomenų apie jį nežino; dar jis kitame pokalbyje minėjo nusikaltimą, kurį padarė kartu su D. S. ir už kurį jie abu šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, pokalbių metu jis nemelavo apie tai, už ką yra sulaikytas ir ką padarė, apie kitką kalbėjo bet ką, kad tik praeitų laikas.

29. Įvertinus visus šiuos duomenis, spręstina, kad, nors teisėtai taikyto procesinio veiksmo – techninių priemonių panaudojimo, atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus (2018m. vasario 23 d. Vilniaus apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi sankcionuotus laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. kovo 2 d. (t.1, b.l.134-137), metu buvo apribota įtariamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save, jais gautais duomenimis ta apimtimi, kiek areštinėje užfiksuoti V. B. pokalbiai su kartu su juo kameroje laikomais kitais sulaikytais asmenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustiprino savo vidinį įsitikinimą dėl nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, joje dalyvavusių asmenų. Nors teismų praktikoje yra pasisakyta, jog asmenų atžvilgiu taikomi metodai (neformalūs pokalbiai, įtvirtinant juos kaip BPK 158 straipsnyje nustatytą veiksmą) ir jų metu surinkti duomenys, nors formaliai ir buvo gauti vykdant teismo sankcionuotus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus (BPK 158 straipsnis), neatitinka šių procesinių veiksmų esmės. Be to, tokiais veiksmais pažeidžiama kaltinamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save. Įtariamojo apklausa turi būti vykdoma nustatyta tvarka (BPK 188 straipsnis), paisant įtariamo asmens teisių (BPK 21 straipsnio 4 dalis) ir realiai užtikrinant jo teisę gintis. Tokių metodų naudojimas vykdant įtariamojo apklausą nėra leistinas, o surašyti šio veiksmo protokolai neatitinka įrodymų leistinumo standartų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-788/2016). Kita vertus, apeliacinės instancijos teisme nustatytos aplinkybės dėl skirtingų asmenų, su kuriais pokalbiai užfiksuoti, buvimo kameroje, kaip sulaikytų kituose skirtinguose ikiteisminiuose tyrimuose, pagrindo, pokalbių skaičius, iš esmės analogiško turinio pokalbiai su skirtingais sulaikytais asmenimis per laikymo dvi paras areštinėje laiką, pokalbių turinys, iš kurio galima spręsti, kad su V. B. kalbantys asmenys pokalbio neinicijuoja, neužduoda tikslinančių klausimų, o tik bendrai palaiko pokalbį, neduoda pagrindo minėto procesinio veiksmo vertinti, kaip vykdytos neformalios įtariamojo apklausos. Akivaizdu, kad minėti pokalbiai neinicijuoti ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnų, neatitinka apklausos požymių, todėl minėtais proceso veiksmais gauti duomenys, kurių įrodomoji reikšmė, kaip minėta, šioje byloje nebuvo lemiama apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinėms aplinkybėms nustatyti, sustiprino pirmosios instancijos teismo vidinį įsitikinimą, kad padarytos išvados dėl byloje nustatinėjamų aplinkybių yra teisingos. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtina naikinti ar keisti priimtą procesinį sprendimą byloje nepadaryta. Teisėtai gautų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visumos pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog D. S. dalyvavo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme.

30. Teismų praktikoje pažymima, kad galimos ir tokios teisinės situacijos, kai duomenų, gautų pažeidžiant įstatymuose nustatytus reikalavimus pagrindu, yra atliekami kiti procesiniai veiksmai, susiję su įrodymų rinkimu (pvz., išduodamas leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus). Šiuo atveju sprendžiant, ar duomenimis, gautais atlikus minėtus procesinius veiksmus, galima remtis nagrinėjant bylą (t. y. ar juos galima pripažinti įrodymais) ir jeigu taip, tai kokiu mastu, reikia atsižvelgti į padarytų pažeidimų pobūdį, jų šiurkštumo laipsnį, atliekamo procesinio veiksmo esmę, jo reikšmę teisingo sprendimo priėmimui, taip pat į tai, ar tokius procesinius veiksmus išimtinai nulėmė duomenys, gauti pažeidžiant jų gavimo tvarką, ar yra ir kiti byloje esantys duomenys ir kt. Vien tik tai, kad procesiniai veiksmai buvo atlikti ir duomenų, gautų pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, pagrindu, savaime nereiškia, jog šie veiksmai yra neteisėti ir byloje negalima remtis aplinkybėmis, nustatytomis atlikus tokius procesinius veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-302/2013).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje teisėtai gautų, ištirtų ir patikrintų kitų įrodymų išvardintų skundžiamame nuosprendyje, kurių visumos pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės nepalieka abejonių ir rodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl D. S. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs D. S. padarytų nusikalstamų veikų įrodytumą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Tokiu būdu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo ištirtų byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad D. S., savo veiksmais prisidėjo prie nusikalstamų veikų, kuriomis iš savanaudiškų paskatų nukentėjusiajam V. M. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata bei, panaudojant fizinį smurtą, iš jo pagrobti daiktai. Nors D. S. neigė dalyvavimą nusikalstamose veikose, pripažindamas tik atskiras faktines įvykio aplinkybes (buvimą įvykio vietoje, disponavimą nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonu), iš byloje surinktų, ištirtų ir aptartų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad tokie jo parodymai buvo paneigti objektyviais bylos duomenimis nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad D. S. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai. Skundžiamo nuosprendžio dalies, kuria D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį, keisti teisinio pagrindo nėra.

Dėl nuteistojo V. B. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su jam paskirta bausme

32. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde kelia jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, teigdamas, kad už padarytas nusikalstamas veikas jam buvo paskirtos savo dydžiu per griežtos bausmės. Teisėjų kolegija, tokius nuteistojo argumentus atmeta ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais bausmės skyrimo motyvais V. B..

33. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė viena iš jų neturi būti laikoma dominuojančia, išskirtine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, Nr. 2K-429-303/2015, Nr. 2K-477-746/2015 ir kt.). Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad, taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones, būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.

34. Byloje minėtų įstatymo nuostatų pažeidimų nenustatyta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam V. B. bausmes, būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas, nėra. Atsižvelgta tiek į padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumą, motyvą ir tikslą, kaltininko asmenybę, į nustatytas jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, tiek kitas aplinkybes, susijusias su V. B. padarytų nusikalstamų veikų ir jo asmenybės pavojingumą apibūdinančių duomenų vertinimu bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste.

35. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino, jog V. B. padaryti nusikaltimai, nustatyti BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje, atitinkamai priskiriami labai sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 4, 6 dalys). Savo bendrais veiksmais kartu su kitu nustatytu kaltininku, jis iš savanaudiškų paskatų – turint tikslą pagrobti svetimą turtą, kitam asmeniui sunkiai sutrikdė sveikatą. Pažymėtina, kad žmogaus sveikata, gyvybė yra vienos iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamojo įstatymo, todėl įstatymų leidėjo įtvirtinta griežta baudžiamoji atsakomybė, kai kaltininko tyčiniais veiksmais sutrikdoma kito žmogaus sveikta ar atimama gyvybė. Įvertinus paties įvykio eigą, nustatyta, kad V. B. veikė tiesiogine tyčia, tarp nuteistojo atliktų veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nustatytos pasekmės kilo nuo jo ir kito nustatyto kaltininko, atliktų veiksmų visumos.

36. Skiriant nuteistajam bausmes, taip pat atsižvelgta į kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra nustatyta V. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors apeliaciniame skunde, nuteistasis V. B. nurodė, kad jis kaltę dėl padarytos veikos pripažino visiškai ir dėl savo veiksmų gailisi, tačiau pirmosios instancijos teismo ši aplinkybė taip pat buvo įvertinta. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad atsakomybės lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, V. B. atžvilgiu teismas nenustatė, motyvuodamas, kad nuteistasis nepripažino visų nusikalstamos veikos aplinkybių, bandė klaidinti teismą, teigdamas, kad nusikalstamą veiką, kartu su juo įvykdė jo draugas vardu K., kurio daugiau jokių tikslių duomenų nurodyti negalėjo. Taip pat, jog teisme V. B. nebuvo visiškai nuoširdus, duodamas parodymus apie kito šioje byloje nuteisto asmens padarytus veiksmus. Nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo padarytu vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistasis V. B. nebuvo linkęs atskleisti visų padaryto nusikaltimo aplinkybių, išsamių parodymų nedavė, todėl nors bylos proceso metu jis kaltu prisipažino ir parodė, kad gailisi, tačiau toks jo prisipažinimas pagrįstai laikytas tik formaliu, dėl ko tai pripažinti, kaip jo atsakomybės lengvinančios aplinkybės pagrindo nebuvo. Nuteistojo V. B. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), bei būnant recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo daryti išvadą, kad šios pastarosios aplinkybės nustatytos neteisingai. Jokių argumentų dėl to apeliaciniame skunde nenurodė ir apeliantas.

37. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina ir tai, kad teismas, individualizuodamas skirtinas bausmes, įvertino ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis V. B. anksčiau teistas aštuonis kartus, naujas nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus, buvo baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 77–79; 84–94) nusikaltimo padarymo metu nedirbo (t. 2, b. l. 80). Šios nustatytos aplinkybės rodo nuteistojo požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir leidžia spręsti apie susiformavusias jo paties vertybines orientacijas, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nurodydamas apie nuteistojo didesnį pavojingumą visuomenei. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo V. B. apeliaciniame skunde pabrėžiamas nuteistojo noras taisytis, atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, leidžia manyti, kad apeliantas neigiamai vertina savo elgesį, siekia keisti savo gyvenimo būdą, visgi, atsižvelgus į duomenis apie jo ankstesnius teistumus, padarytų nusikalstamų veiksmų chronologiją, laikytinas daugiau deklaratyviu teiginiu. Akcentuojamas jaunas apelianto amžius pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skirtų bausmių pobūdžio ir dydžio nepaneigia. Be to, teismas šią aplinkybę įvertino su kitais nuteistojo asmenybę charakterizuojančiais duomenimis. Visi byloje esantys nuteistąjį V. B. charakterizuojantys duomenys, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, rodo, kad jis yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus, tinkamų išvadų dėl ankstesnių teistumų ir skirtų bausmių nedaro, savo poelgių neanalizuoja, o jo daromos veikos tik sunkėja.

38. Taigi, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes – kaltininko padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, jo veiksmus, asmenybę, elgesį ir gyvenimo būdą iki veikos ir jos padarymo metu, t. y. kiekvieną nustatytą aplinkybę tiek atskirai, tiek ir jų bendrą visumą, nepaliekant jokių neįvertintų nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių. Šių aplinkybių visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant V. B. baudžiamojo įstatymo straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, viršijančias nustatytus sankcijų vidurkius. O įvertinus padarytų nusikaltimų pobūdį, aplinkybes, paskirtos bausmės subendrintos nuteistajam taikius bausmių bendrinimo būdą – apėmimą (griežtesne apimant švelnesnę bausmę), galutinę subendrintą bausmę paskiriant griežčiausią iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam V. B. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinę subendrintą bausmę, atsižvelgė į visas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes. Baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, taikymo pažeidimų nenustatyta.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimą, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. B. paskirtos bausmės, o taip pat galutinė subendrinta bausmė, nėra aiškiai per griežtos, todėl jas švelninti nėra teisinio pagrindo. Nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuota. Šiuo konkrečiu atveju V. B. taikomas baudžiamasis poveikis yra adekvatus ir proporcingas jo įvykdytoms nusikalstamoms veikoms, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka keliamus prevencinius bausmės tikslus. Pirmosios instancijos teismo tinkamai buvo atsižvelgta ne tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Paminėtina, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę pakeisti tik tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam V. B. paskirtos bausmės yra teisėta ir pagrįsta, todėl pagrindo ją keisti nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo D. S. ir jo gynėjo advokato Sergejaus Chimino, nuteistojo V. B. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėErnesta MontvidienėAlgimantas Valantinas