- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-20
- Bylos Nr.
- 2A-443-464/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Petras Jaržemskis, Dalia Kačinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. R.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai, J. I., F. S., I. S.
- Kategorijos
- 114.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, J. I., F. S. ir I. S..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. R. 2007-05-23 Šalčininkų rajono apylinkės teismui paduotu pareiškimu prašė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo motina J. R. (ikisantuokinė pavardė S.), iki nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė 6,90 ha žemės, kurią paveldėjo iš savo tėvo V. S. (b.l.3-5). Teigia, jog jo senelis V. S. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis turėjo 38 dešimtines (41,42 ha) žemės. Seneliui 1928 metais mirus, palikimą pagal įstatymą priėmė šeši jo vaikai: F., F., V., J., J. ir K..
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau - VAVA) atsiliepimu į pareiškimą atkreipė dėmesį į pareiškėjo senelio identifikavimo problemą (b.l.48-50). Kaip matyti iš Lietuvos valstybinio archyvo 1993-11-12 pažymėjimo Nr. 21-466-S (b.l.13), (duomenys neskelbtini) S. V. (vardas ir pavardė įrašyti taip kaip dokumente, tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti) 1940 m. turėjo 38,2 dešimtines žemės, į valstybinį žemės fondą buvo paimta 8,2 ha žemės. Pagrįsdamas teiginį, jog senelis V. S. mirė 1928 m., pareiškėjas pateikė Vilniaus arkivyskupijos Šalčininkų šv. Petro parapijos klebono 1996-05-06 nuorašą (b.l.28) iš Šalčininkų parapijoje esančių kapinių antkapio. Tačiau ši pažyma negali atstoti mirties liudijimo, nes nėra parengta pagal bažnyčios mirties įrašų knygos duomenis.
Žemesnės instancijos teismas
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2008-01-22 sprendimu pareiškimą atmetė (b.l.137-140). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 38 dešimtinių (41,42 ha) žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininku iki 1928 metų buvo V. S.. Šiam mirus atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai. Vilniaus krašte, Vilniaus - Trakų apskrityje palikimo atsiradimo momentu galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X t. I dalis. Civilinių įstatymų sąvado 1105 straipsnis nustatė, kad paveldėjimo teisę turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais, o pagal 1255 str. palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo 1261 str.: palikimo priėmimu laikoma, kad paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo asmeniniam pelnui. Vadinasi, palikimas galėjo būti priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti. Po V. S. mirties palikimą priėmė trys sūnus: V., F. ir F., kurie faktiškai pradėjo valdyti ir tvarkyti 41,42 ha žemės sklypą, šiuo metu esantį (duomenys neskelbtini), ir valdė iki nacionalizacijos. J. R. (ikisantuokinė pavardė S.) 1927-09-01 sudarė santuoką su B. R. ir persikraustė gyventi pas vyrą į Vilniaus rajoną, taigi Šalčininkų rajone jokios žemės nevaldė ir netvarkė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008-01-22 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b.l.142). Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog po senelio V. S. mirties 41,42 ha ginčo žemės lygiomis dalimis (po 6,90 ha) paveldėjo 6 jo vaikai, įskaitant apelianto motiną J. R.. J. R. paveldėtos žemės niekam nepardavė ir nepadovanojo. Mano, kad teismas be pagrindo rėmėsi liudytojų H. C. bei V. Č. parodymais (kurie yra suinteresuotų asmenų giminaičiai ir kurie teigė, jog po F. S. mirties jo turėtą žemę lygiomis dalimis valdė 3 sūnūs V., F. bei F.), todėl neobjektyviai išsprendė bylą apelianto nenaudai.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VAVA atsiliepimu į apeliacinį skundą su skundu nesutiko (b.l.148-149). Akcentavo, jog liudininkų H. C. ir V. Č. teismui duotus parodymus taip pat patvirtina ištraukos iš Alytaus apygardos archyvo ūkinės knygos. Jose yra sakoma, kad po tėvo mirties ginčo žemę naudojo trys jo vaikai: F. S., V. S. ir F. S..
Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis yra, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo bei pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant faktinę bei teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar pagal teisingai nustatytas faktines aplinkybes taikė tinkamas materialinės teisės normas. Nepaisydamas apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindų nėra. Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės ginčija dviem aspektais: po apelianto senelio V. S. apelianto mamai atiteko 6,90 ha žemės; teismas nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes rėmėsi subjektyvių liudytojų (suinteresuotų asmenų giminaičių) parodymais.
Apelianto argumentus, susijusius su netinkamų procesinės teisės normų taikymu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. CPK 189 str. 1 d. leidžia liudytoju būti kiekvienam asmeniui, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, jei tik jis žino kokias nors aplinkybes, turinčias ryšį su byla. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek H. C. (1934 m. gimimo), tiek V. Č. (1936 m. gimimo) vaikystėje gyveno (duomenys neskelbtini) kaime šalia S., taigi jiems gali būti žinomos esminės bylos aplinkybės, ar S. (t.y. pareiškėjo senelio) šeima turėjo žemės, kas ir kada ją dirbo, mokėjo mokesčius bei pan. Tuo tarpu apelianto kviesti liudytojai A. K. ir L. B. buvo pareiškėjo tėvo B. R. kaimynai ir davė parodymus apie R. šeimos žemę (duomenys neskelbtini) bei grūdų malimą (b.l.142-143), tačiau minėtame kaime esanti žemė nėra ginčo objektas ir šios bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 180 str.), o grūdų malimo faktas neįrodo to, kad grūdai buvo J. R. brolių mokamas atlygis seseriai už jai esą tenkančią 6,90 ha dydžio žemės (duomenys neskelbtini) nuomą (b.l.140). Abu liudytojai H. C. ir V. Č. davė parodymus, sutampančius su suinteresuotų asmenų paaiškinimais (b.l.130, 132), kurie taip pat yra viena iš įrodinėjimo priemonių byloje (CPK 177 str. 2 d.).
Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė taikytinas materialinės teisės normas laiko bei vietos aspektais (Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X t. I dalis) ir teisingai jas pritaikė. Nustatant aplinkybę, kas po savininko V. S. mirties 1928 metais tapo jo paveldėtoju pagal įstatymą, teismas pagrįstai rėmėsi mirties metu Vilniaus apskrityje galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normomis. Teismo nustatyti faktai turėjo būti įvertinti remiantis šio Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies atitinkamais straipsniais, reglamentuojančiais turto įgijimą, paveldint pagal įstatymą, nes nebuvo testamento (1110 str.). Taip įstatymo 1127 str., 1128 str. nurodo, kad vaikai yra pirmos eilės įpėdiniai ir, išskyrus įsakytinę dalį likusiam gyvam sutuoktiniui, paveldi lygiomis dalimis. Pagal Civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalies 1255 str. palikimas tapdavo įpėdinio nuosavybe, jeigu įpėdinis jį priimdavo. Palikimo priėmimu Civilinių įstatymų X t. 1 d. 1261 str. pripažino faktinį palikimo priėmimą, arba šį faktą reikėjo įregistruoti. Taigi, norint įrodyti palikimo priėmimo, kaip sandorio, sukuriančio įpėdiniui nuosavybės teisę į palikimą, faktą, būtina įrodyti, jog įpėdinis palikimą faktiškai pradėjo valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-09-15 civilinė byla Nr. 3K-3-463/2004 K.Š., P.Š., S.Š. v. J.R., kat. 108.6). Pareiškėjo teiginių, kad J. R. po jos tėvo V. S. mirties 1928 m. būtų pradėjusi valdyti ir naudoti 6,90 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime bei ją išnuomavusi broliams (neaišku keliems ir kuriems), o pastarieji už nuomą atsiskaitydavę su ja grūdais, nepatvirtina nei byloje esantys rašytiniai, nei žodiniai įrodymai (CPK 178 str.).
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir motyvai nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą sprendimą nepagrįstu arba neteisėtu, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta, todėl skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra paliktinas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 22 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.