Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje vaizdo konferenciniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Argumentuoja, jog Pataisos namai netinkamai įgyvendino jo teises į 2 val. pasivaikščiojimą gryname ore, mokymąsi, galimybę nusiprausti šiltame duše ir į psichologo konsultacijas. Pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 1 dalies 5 punktą, drausmės grupei priskirti asmenys turi teisę pasivaikščioti po 2 val. gryname ore, tačiau jam buvo leidžiama pasivaikščioti tik po 1 val. Be to, jį paskyrus į drausmės grupę, buvo nepagrįstai nutrauktas mokymasis programuotojo specialybės, pažeidžiant Bausmių vykdymo kodekso 147 straipsnio reikalavimus. Nurodo, jog Pataisos namai nusiprausti šiltame duše leisdavo 1 kartą per savaitę po 15 min, tai neatitinka higienos normų reikalavimų. Tvirtina, jog dėl neteisėtų Pataisos namų veiksmų jam atsirado sveikatos sutrikimų, todėl ne kartą kreipėsi dėl psichologo konsultacijos, tačiau tinkamos pagalbos nesulaukė. Skundo reikalavimą grindžia tuo, jog dėl šių pažeidimų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą ir kitus nepatogumus, todėl jam padaryta neturtinė žala, kurios 10000 Eur atlyginimą prašo priteisti.

Argumentuoja, jog pagal ginčo laikotarpiu galiojusį Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą, drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti po vieną valandą. Pagal Pataisos namų direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-143 patvirtintą 2-ajame sektoriuje uždarojoje zonoje nuobaudas atliekančių nuteistųjų dienotvarkę nuteistiesiems numatytas pasivaikščiojimas, socialinės reabilitacijos priemonės nuo 8.45 val. iki 12.00 val. ir nuo 14.45 val. iki 16.30 val., todėl teisė į pasivaikščiojimą gryname ore buvo tinkamai įgyvendinta. Nurodo, jog antrojo sektoriaus kamerų tipo patalpose nuteistieji į dušą yra vedami vieną kartą per savaitę pagal grafike nustatytas dienas, t. y. antradienį ir ketvirtadienį, tokiu būdu užtikrinama teisė nusiprausti ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Tvirtina, jog pareiškėjas per laikotarpį nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. rugsėjo 16 d. dėl jam galimai neteisingai paskirtų nuobaudų, neatitinkančių higienos normos reikalavimų, sukėlusių jam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ar pažeminimą, į psichologus nesikreipė. Nurodo, kad į pareiškėjo argumentus dėl to, jog paskyrus jį į drausmės grupę buvo nepagrįstai nutrauktas programuotojo specialybės studijos, atsakovo atstovė pareiškėjui buvo išsamiai atsakiusi Pataisos namų raštais, kuriuos pareiškėjas pasirašytinai gavo.

Tvirtina, jog pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad Pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, kurią reikėtų atlyginti pinigais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Administracinės bylos dalykas – neturtinės žalos padarymo ir atlyginimo pareiškėjui I. G. atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, veiksmais Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio pagrindu pagrįstumo nustatymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą taip pat yra konstatavęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, todėl įrodinėjimo našta tenka abiem bylos proceso dalyviams.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas kildina neturtinės žalos padarymą ir atlyginimą dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį kamerų tipo patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Pataisos namų 2-ojo sektoriaus 2019 m. balandžio 11 d. pažymos ir Pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. pažymos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. rugsėjo 16 d. bausmę atliko: kamerų tipo patalpoje Nr. 1, kurios plotas 6,58 kv. m. (įrengta viena miegama vieta); Nr. 6, kurios plotas 14,20 kv. m. (įrengtos 3 miegamos vietos); Nr. 17, kurios plotas 7,22 kv. m. (2 miegamos vietos); Nr. 26, kurios plotas Nr. 27,42 kv. m. (6 miegamos vietos) ir Nr. 2, kurios plotas 14,18 kv. m. (3 miegamos vietos) (b. l. 60-62). Pataisos namų 2-ojo sektoriaus 2019 m. balandžio 11 d. pažymoje nurodyta, kad informacija apie tai koks atitinkamu laikotarpiu buvo bausmę atliekančių nuteistųjų skaičius nėra kaupiama. Vertinant tai, kad pareiga aiškiai nurodyti reikšmingas aplinkybes, dėl kurių buvo padaryta žala, tenka pareiškėjui, o teikti įrodymus su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimo tenka atsakovui, todėl atsakovui nepateikus duomenų apie nuteistųjų skaičių, ginčo laikotarpiu laikomų kartu su pareiškėju, teismas vadovaujasi pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 1 buvo laikomas vienas, kameroje Nr. 6 buvo laikomi 3 asmenys, kameroje Nr. 17 buvo laikomi du asmenys, kameroje Nr. 2 buvo laikomi 3 asmenys. Vertinant pareiškėjo nurodytus duomenis, spręstina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui kameroje Nr. 1 teko 6,58 kv. m., kameroje Nr. 6 teko 4,7 kv. m., kameroje Nr. 17 teko 3,61 kv. m., kameroje Nr. 2 teko 4,73 kv. m. Įvertinus šiuos duomenis spręstina, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, pareiškėją laikant kamerose Nr. 1, 2, 6 ir 17, nebuvo pažeistas. Pareiškėjui skunde nurodžius, kad ginčo laikotarpiu taip pat buvo laikomas kameroje Nr. 26, tačiau nenurodžius kameroje laikomų nuteistųjų skaičiaus ir nenurodžius, kad šioje kameroje buvo pažeista jo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, apie tai plačiau nepasisakytina. Pareiškėjui argumentuojant, kad kameros gyvenamąjį plotą užima baldai, nurodytina, jog Vidaus tvarkos taisyklėse nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1033-624/2019). Teismas įvertinęs nustatytus duomenis, teisinį reguliavimą ir teisminę praktiką, sprendžia, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto kameroje.

Pareiškėjas neturtinės žalos padarymą ir atlyginimą taip pat kildina iš to, jog kameroje Nr. 26 buvo vienas mažas langas, per kurį nepatekdavo šviesos, nebuvo ventiliacijos.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d.) 14 punkte nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pataisos namų Turto valdymo skyriaus pažyma patvirtina, kad Pataisos namų antrajame sektoriuje kamerų tipo patalpose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus. Iš į bylą pateiktų nuotraukų matyti, jog kameroje Nr. 26 yra langas, kuris atsidaro ir per kurį gali būti papildomai vėdinama kamera (b. l. 86.). Be to, langas yra didelis, per kurį patenka natūrali šviesa. Iš kitų nuotraukų taip pat matyti, kad kitose kamerose taip pat yra įrengti dideli skaidraus stiklo langai, per kuriuos į kameras patenka šviesa, taip pat jie gali būti atidaromi (b. l. 83, 85, 87). Be to, pateiktos nuotraukos patvirtinta, kad kamerose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija (b. l. 83-84). Tai įvertinus, pareiškėjo argumentas, kad kameroje Nr. 26 buvo vienas mažas langelis, per kurį nepatekdavo šviesos, jame nebuvo ventiliacijos, laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas neturtinės žalos padarymą ir atlyginimą taip pat kildina iš to, jog į dušą apsiprausti buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę po 15 minučių. Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Vidaus tvarkos taisyklių 73² punkte iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą ir kt. Iš Pataisos namų maudymosi duše grafiko matyti, jog kiekvienam būrui, taip pat ir baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, yra sudaryta galimybė bent kartą per savaitę pasinaudoti dušu (b. l. 66). Toks grafikas atitinka teisės reikalavimus. Pareiškėjas pats skunde nurodė, kad jam yra suteikiama teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, t. y. jo teisė nusiprausti šiltame duše nepažeista.

Pareiškėjas neturtinės žalos padarymą ir atlyginimą kildina ir iš to, jog jam buvo leidžiama pasivaikščioti tik po 1 val., nors drausmės grupei priskirti asmenys turi teisę pasivaikščioti po 2 val.

Bausmių vykdymo kodekso (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. liepos 6 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) 145 straipsnio 2 dalis nustatė, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems šio kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą (pataisos namuose ir kalėjimuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas nuo penkiolikos parų iki šešių mėnesių), nustatomas režimas, atitinkantis šio kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas.

Pataisos namų direktoriaus 2018 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 69-145 ir 2018 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 68-451, vadovaujantis BVK 142, 143 straipsniais pareiškėjui buvo paskirtos nuobaudos – perkėlimas iš paprastos grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams (b. l. 27, 43). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nubaustas drausminėmis nuobaudomis ir priskirtas gyventi drausminėje grupėje 6 mėnesius, todėl vadovaujantis BVK 145 straipsnio 2 dalimi, jam taikomas BVK 86 straipsnis, kurio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Iš Pataisos namų direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. patvirtintos 2-ajame sektoriuje uždarojoje zonoje nuobaudas atliekančių nuteistųjų dienotvarkės matyti, jog uždarojoje zonoje nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems buvo numatytas pasivaikščiojimas (b. l. 65). Tiek atsakovės atstovė, tiek pats pareiškėjas patvirtina, kad jam buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas lauke. Teismas tai įvertinęs sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore.

Neturtinės žalos padarymą ir atlyginimą pareiškėjas taip pat kildina ir iš to, jog jam nepagrįstai nutrauktas mokymasis programuotojo specialybės.

Vidaus tvarkos taisyklių 223 punkte numatyta, jog nuteistieji, perkelti į kamerų tipo patalpas, lieka būrio, kuriam priklausė, sudėtyje. Nuteistajam atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose, socialinės reabilitacijos priemonių (išskyrus grupines priemones) įgyvendinimas tęsiamas. Suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30, 11 punkte numatyta, kad į mokyklą nepriimami įkalinti asmenys (išskyrus asmenis iki 16 metų), atliekantys drausminę nuobaudą, – uždaryti į drausmės (baudos) izoliatorių (karcerį) arba perkelti į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas, o jeigu šie asmenys buvo priimti į mokyklą iki nuobaudos paskyrimo, nutraukiama su jais sudaryta mokymo sutartis. Nuteistųjų profesinio mokymo organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30, 10 punkte nustatyta, kad į profesinio mokymo įstaigas nepriimami nuteistieji, atliekantys drausminę nuobaudą, – uždaryti į drausmės (baudos) izoliatorių (karcerį) arba perkelti į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas, o jeigu šie asmenys buvo priimti į profesinio mokymo įstaigą iki nuobaudos paskyrimo, nutraukiama su jais sudaryta profesinio mokymo sutartis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas drausminei grupei ir bausmę atliko kamerų tipo patalpose, todėl jokių užsiėmimų, tame tarpe ir mokytis informatikos specialybės, negalėjo lankyti. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui į tai buvo atsakyta Pataisos namų 2018 m. balandžio 19 d., 2018 m. balandžio 23 d., 2018 m. birželio 20 d. raštais (b. l. 7, 51, 55-56). Nėra duomenų, kad aptartus raštus pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka būtų skundęs. Todėl tai vertinant, spręstina, jog teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nebuvo vykdomas/tęsiamas specialybės mokymas.

Pareiškėjas tvirtina, jog dėl neteisėtų Pataisos namų veiksmų jam atsirado sveikatos sutrikimų, dėl to ne kartą kreipėsi dėl psichologo konsultacijos, tačiau tinkamos pagalbos nesulaukė.

BVK 138 straipsnyje numatyta, jog Pataisos įstaigose veikia psichologinės tarnybos. Šių tarnybų veiklos kryptys yra šios: 1) nuteistųjų nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas ir kriminogeninių veiksnių nustatymas arba dalyvavimas atliekant šį vertinimą ir nustatant šiuos veiksnius; 2) nuteistųjų asmenybės tyrimas ir individualaus psichologinio poveikio priemonių nustatymas ir koregavimas; 3) psichologinės pagalbos nuteistiesiems teikimas, individuali ir grupinė nuteistųjų psichologinė terapija, kitų socialinės reabilitacijos priemonių įgyvendinimas; 4) nuteistųjų ir pataisos įstaigų administracijos konsultavimas.

Iš Pataisos namų antrojo sektoriaus resocializacijos skyriaus 2019 m. balandžio 15 d. pažymos matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. rugsėjo 16 d. dėl neteisingai jam paskirtų nuobaudų, neatitinkančių higienos reikalavimų kalinimo sąlygų, sukėlusių jam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir kt., į psichologus nesikreipė (b. l. 63). Iš pateiktų duomenų matyti, jog šiuo laikotarpiu psichologų jis buvo konsultuotas, tačiau dėl kitų dalykų. Pareiškėjo argumentas, kad jam nebuvo suteikta psichologo pagalba laikytinas nepagrįstu.

Aplinkybės, kurias pareiškėjas siekė įrodyti liudytojų parodymais, byloje buvo įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, jo paties paaiškinimais, todėl aplinkybių tyrimas įrodinėjimo prasme buvo objektyvus ir visapusiškas.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu įvertinus teisinį reguliavimą ir teisminę praktiką, konstatuotina, jog nėra nustatyta pareiškėjo nurodomų neteisėtų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, veiksmų ar neveikimo laikant jį Pataisos namuose laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. rugsėjo 16 d. Nenustačius institucijos neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei, todėl kitų sąlygų civilinei atsakomybei kilti egzistavimas plačiau nenagrinėtinas. Pareiškėjo skundas ir jo patikslinimas atmestini kaip nepagrįsti nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, remiantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -88 straipsniais,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo I. G. skundą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.