Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Raščiuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi S. D. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. R. aiškinimu, „Audi 90“ „užkliudė“ jo vilkiko priekabą, tačiau, toks aiškinimas neatitinka realių aplinkybių. Pirmiausiai, jeigu priekaba būtų atsitrenkusi į „Audi 90“ galinę dalį, neabejotinai šis lengvasis automobilis būtų „nušluotas“ nuo kelio, nes jo vairuojamo vilkiko svoris yra 17 tonų, o ilgis - 17 metrų, tačiau to neįvyko. Kitu atveju, jeigu būtų „švelnus“ šoninis kontaktas, tai būtų matomi „Audi 90“ kairiojo šono apgadinimai. Tačiau, tokių apgadinimų neužfiksuota. Byloje esančiose fotonuotraukose aiškiai matyti, kad smūgis buvo į „Audi 90“ galinės dalies centrą, nes jame yra akivaizdus įdubimas. Ir šis kontaktas akivaizdu įvyko autobuso priekinei dešiniajai daliai atsitrenkus į „Audi 90“ galą, nes nuotraukose matosi autobuso sulaužytas priekinis bamperis ir įlenkimai aukščiau jo link priekinės dalies centro. Ant jo vairuoto vilkiko ir jo priekabos jokių apgadinimo pėdsakų nebuvo. Nei administracinio teisės pažeidimo protokole, nei teismo nutarime nėra konkrečiai nurodyta, kuri jo vairuojamo vilkiko dalis atsitrenkė į „Audi 90“. S. R., jo įsitikinimu, šioje byloje buvo suinteresuotas duoti tokius parodymus, „versti“ kaltę jam, kad pats išvengtų atsakomybės.

Automobilio „Audi 90“ vairuotojos paaiškinimas nėra pakankamai išsamus. Vairuotoja R. V. nurodė, kad pamatė jos vairuojamą automobilį lenkiantį krovininį vilkiką, tačiau nenurodė, ar vilkiko padėtis buvo stabili, ar nesvyravo priekaba. Ji nurodė, kad pajuto „stuktelėjimą“ į automobilio galą. Tačiau, nedetalizavo to pirmo stuktelėjimo: ar jis buvo stiprus, ar jos automobilis nuo to stuktelėjimo buvo nublokštas į priekį, ar, jos manymu, galėjo būti taip, kad į jos automobilio galą atsitrenkė jo vairuojamo vilkiko priekaba ir pan. R. V. būdama stresinėje būsenoje ir girdėdama S. R. įvykių aiškinimą, pati galėjo patikėti tokia įvykių eiga, kokią jai nurodė S. R.. Be to, kaip „stuktelėjimą“ R. V. galėjo suvokti jos automobilio judesį nuo oro gūsio, kuris kilo jo vilkikui lenkiant jos automobilį.

Jokių kitų liudytojų ar kitokių objektyvių duomenų, kad jo vairuojamas vilkikas atsitrenkė į lengvąjį automobilį ir taip buvo sukeltas eismo įvykis, byloje nėra. Dėl to pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį yra nubaustas nepagrįstai.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį jis taip pat nubaustas nepagrįstai. Jo veikoje nebuvo tyčios, t. y. jis nesiekė išvengti atsakomybės. Tai rodo jo veiksmai. Jeigu būtų to siekęs, būtų nesustojęs ir neatėjęs į įvykio vietą. Jis buvo įsitikinęs, kad eismo įvykio nesukėlė, atėjo į įvykio vietą, manydamas, kad kažkam reikalinga pagalba, bendravo su autobuso vairuotoju, jokių pretenzijų negirdėjo ir tik po to tęsė kelionę. Neturėjo jokio pagrindo ir motyvų tyčia pasišalinti, pasišalinti būtų buvę neprotinga, vilkikas buvo draustas.

Teigia, kad Zarasų rajono apylinkės teisme jam buvo paaiškinta, jog tuo atveju, jeigu prisipažins, bus taikomos minimalios sankcijos. Svarbiausia buvo neprarasti teisės vairuoti, o piniginė bauda nebaugino. Prieš teismą buvo skaitęs ATPK 130 straipsnio 1 dalies tekstą, kuriame buvo parašyta, kad už šį pažeidimą gali būti skiriama arba bauda, arba teisės vairuoti atėmimas (tik po teismo tapo aišku, kad pagal šiuo metu galiojančią įstatymo redakciją, teisė vairuoti atimama privalomai. Teisme, trumpai pamąstęs, nutarė pasakyti, kad prisipažįsta, kadangi nenorėjo toliau bylinėtis, nes reikėjo dirbti, važiuoti į reisus. Pamanė, kad susimokės baudą ir šis nesusipratimas baigsis. Tačiau, teismo nutarimu jam buvo paskirta ir bauda, ir atimta teisė vairuoti transporto priemones trims metams. Nori pabrėžti, kad nagrinėjant bylą teisme, įvykio aplinkybių nepasakojo, nes apie tai nebuvo klausiamas, buvo be atstovo, pats teisiškai yra neišprusęs.

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus kelių policijos poskyrio specialistė, atliekanti viršininko funkcijas R. G. mano, kad S. D. administracine tvarka yra nubaustas pagristai, įvertinus visus įrodymus ir nuobauda taikyta laikantis ATPK nuostatų. S. D. apeliacinio skundo motyvus vertina kritiškai ir jie negali būti pripažinti pagristais. KET numato, kad eismo dalyvis turi laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus eismo dalyviams, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat numato, kad vairuotojas vairuodamas transporto priemonę turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto būklę, meteorologines sąlygas. Įvykus eismo įvykiui nedelsiant sustoti ir pasilikti įvykio vietoje kol bus išsiaiškintos įvykio aplinkybės, S. D. nevykdė šių nuostatų ir patraukęs transporto priemonę išvažiavo.

S. D. sistemingai nesilaiko administracinės teisės normomis nustatytos tvarkos ir nuo 2002 metų 8 kartus yra baustas už KET pažeidimus, ir ši aplinkybė rodo, kad jam anksčiau paskirtos baudos ATPK 20 straipsnyje numatytų tikslų nepasiekė.

Motyvuojamoji dalis

S. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

ATPK 248 straipsnyje nustatyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus <...>. ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. To paties straipsnio 2 dalyje nurodytas įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje sąrašas, kuris nėra baigtinis. Pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto, o tuo pačiu ir atsakomybėn traukiamo asmens kaltės buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, išsamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Nagrinėdamas bylą organas (pareigūnas) privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso dalyvių paaiškinimų ir parodymų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus ir atlikti kitus teisingam bylos išnagrinėjimui būtinus veiksmus. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 straipsniai).

Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas. Būtent bylą nagrinėjančiam organui (pareigūnui), šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, tenka pareiga nustatyti byloje tiesą, ir šios institucijos pozicija renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes byloje, turi būti aktyvi.

Išnagrinėjus bylą įrodymų vertinimo aspektu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nutarimą priėmė nesilaikydamas minėtų reikalavimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas nesiėmė visų galimų priemonių, kad būtų išsamiai ir visapusiškai įvertintos bylos aplinkybės, pašalinti visi prieštaravimai, nesurinkti ir neištirti visi duomenys, galintys patvirtinti ar paneigti S. D. kaltę dėl jam inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų.

Skundžiamame nutarime yra nurodyta, jog S. D. kaltė padarius administracinius teisės pažeidimus be jo prisipažinimo įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolu, paaiškinimu, tarnybiniu pranešimu, eismo įvykio vietos schemomis, fotolentelėmis, kitais byloje esančiais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia motyvacija nėra pakankama patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kaip jau ir minėta, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus ir eksperto išvadas, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus. Taip pat ATPK 286 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą, organo (pareigūno) priimtame nutarime turi būti bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymas ir motyvuotas jų įvertinimas, tai yra turi būti nurodytos nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta ir kt. Be kitą ko privalu ne tik išvardinti įrodymus, bet ir atskleisti jų turinį, nurodant įrodomąją jų reikšmę, o taip pat preciziškai išanalizuoti jų santykį tarpusavyje. Minėta įstatymo nuostata yra realizuojama asmens teisė į motyvuotą, argumentuotą teismo sprendimą. Teismas privalo pasisakyti dėl kiekvieno administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens bei administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos atstovų argumento ir įrodymo, kurie, objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai.

Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas nutarimas yra priimtas tik formaliai išdėsčius nutarime pateiktus įrodymus, jie yra visiškai nevertinti, neanalizuoti ir teismas jokių motyvų dėl savo sprendimo neišdėstė. Iš viso nebuvo tirtos jokios aplinkybės, neapklausti liudytojai, – asmenys, matę eismo įvykį, nors jų policijos pareigūnams pateikti paaiškinimai yra neišsamūs, nebuvo apklausti ir policijos pareigūnai užfiksavę administracinį teisės pažeidimą. Iš nutarimo turinio taip pat negalima nustatyti, kokius paaiškinimus S. D. davė teismui, nutarime jie neaptarti, dėl jų nepasisakyta. Be to, nesant teismo posėdžio protokolo, apeliacinės instancijos teismas negali tinkamai įvertinti visų aplinkybių ir turi labai ribotas galimybes įvertinti byloje pirmosios instancijos teisme atliktą įrodymų tyrimą.

Atsižvelgdamas į visas paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog, šiuo atveju, visos bylai reikšmingos aplinkybės visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškintos bei įvertintos nebuvo, kaip ir neištirti ir neįvertinti visi įrodymai, svarbūs bylos baigčiai, priimtas nutarimas visiškai nemotyvuotas. Todėl skundžiamas nutarimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, jis yra naikinamas ir byla grąžinama apylinkės teismui nagrinėti iš naujo (ATPK 302¹² straipsnis 1 dalis 4 punktas).

Taip pat nustačius pirmiau nurodytus esminius proceso trūkumus ir pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, tačiau apylinkės teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo, privalo įvertinti ir patvirtinti arba paneigti visas, taip pat ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo nagrinėti Zarasų rajono apylinkės teisme.

Ši nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną.