- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-09
- Bylos Nr.
- e2S-433-278/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-00896-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- A. K., R. K.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2S-433-278/2015
Teisėja Ineta Baliukaitytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00896-2015-4
N U T A R T I S
2015 m. birželio 9 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų A. K., R. K. atskiruosius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1869-488/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Gėlaina“ ieškinį atsakovams A. K., R. K. dėl žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė bankrutavusi UAB „Gėlaina“ ieškinio užtikrinimui prašė teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovams A. K. ir R. K. priklausantį turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 10 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino. Teismas darė išvadą, kad ieškinio suma fiziniams asmenims didelė, tai sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir taikė turto bei piniginių lėšų areštą, palikdamas atsakovams teisę kiekvieną mėnesį disponuoti po 300 €.
Atskiraisiais skundais atsakovai A. K., R. K. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti ši esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, o prašymo netenkinus, panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įvertinant jų teikiamus paaiškinimus ir įrodymus. Teigia, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka jų paskirties ir pažeidžia jų teises, nes pagal pateiktą ieškinį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, gali priimti ieškovei palankų sprendimą. Nurodo, jog laikinąsias apsaugos priemones teismas taikė vadovaudamasis tik ieškovės nepagrįstais ir nepatvirtintais įrodymais, nesilaikant šalių interesų pusiausvyros. Tvirtina teismą nepagrįstai pripažinus ieškinio sumą didele ir neįvertinus, jog suma prašoma priteisti iš dviejų asmenų, kuriems kiekvienam individualiai pusė ieškinio sumos nėra didelė, vertinant jų gaunamas pajamas bei turimą turtą. Mano, jog buvo neteisingai taikytas proporcingumo principas. Teigia, kad dėl abejotino pagrįstumo ieškinio pateikimo jie neišvengiamai patirs nuostolių, o priėmus nutartį nepranešus, iš jų buvo atimta teisė tinkamai apsiginti. Nurodo, jog teismas, priėmęs skundžiamą nutartį, bet nepareikalavęs ieškovės užtikrinti atsakovų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo, pažeidė ne tik jų, bet ir nuo jų priklausančių asmenų teises.
Atsiliepimas
Ieškovė bankrutavusi UAB „Gėlaina“ atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo skundus atmesti. Nurodo, jog ieškovė patiekė įrodymus, dėl kurių teismui nekilo abejonių, kad palankus sprendimas galėtų būti priimtas ir atitinkamai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovų turtui. Teigia, jog atsakovai, siekdami įrodyti nesant ieškinio pareikštam reikalavimui dėl didelės sumos ir nesant pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalėjo pateikti teismui jų gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus. Nurodo, kad atsakovai nepagrįstai teigia buvus pažeistam interesų pusiausvyros principui.
Motyvuojamoji dalis
A. K. atskirasis skundas atmestinas, o atsakovo R. K. atskirasis skundas laikytinas nepaduotu ir jį grąžinti skundą padavusiam asmeniui (CPK 316 str.1, 2 d.).
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovams A. K. ir R. K. pateikus atskiruosius skundus, 2015-02-24 nutartimi atsakovams buvo nustatytas terminas pašalinti atskirųjų skundų trūkumus ir sumokėti žyminį mokestį. Byloje nustatyta, kad priimtos teismo nutartys buvo išsiųstos atsakovų nurodytais adresais. Atsakovas A. K. atskirąjį skundą apmokėjo žyminiu mokesčiu, o atsakovas R. K. - atskirojo skundo trūkumų nepašalino. Kadangi abu atsakovai gyvena vienu adresu ir R. K. nutartis siųsta jo nurodytu adresu, bet trūkumai nepašalinti, konstatuotina, jog teismas be pagrindo priėmė R. K. atskirąjį skundą, nepašalinus jo trūkumų. Kadangi atskirojo skundo trūkumai nepašalinti, R. K. atskirasis skundas laikytinas nepaduotu ir grąžintinas apeliantui (CPK 115 str. 3 d., 316 str.).
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Tačiau spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia ar tuo atveju jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, ar yra tokios grėsmės tikimybė (CPK 144 str. 1 d.). Be to, ieškovė turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą. Dėl paminėto, apelianto A. K. teiginiai dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo, bus nagrinėjami tik nagrinėjant bylą iš esmės. Nagrinėdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimo suma didelė, todėl minėtų aplinkybių pagrindu darė išvadą, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Kaip minėta, viena būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui - grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Iš bylos duomenų matyti, kad pareikštu ieškiniu bankrutavusi UAB „Gėlaina“ prašo solidariai iš atsakovų priteisti 8 387,21€ žalą (b. l. 3-7). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, o neginčijamų duomenų apie atsakovų finansinę būklę apeliacinės instancijos teismui nepateikta, preziumuotina, jog reikalavimo suma atsakovams, kaip fiziniams asmenims, yra pakankamai didelė. Pažymėtina tai, jog esant skolininkų pareigai solidariai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį, todėl apelianto teiginiai dėl ieškinio reikalavimo sumos dalintinumo per pusę ir gautos dalies įtakos jo turtinei padėčiai vertintini kritiškai (CK 6.6 str. 4 d.). Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui patenkinus ieškinį, prašomos priteisti sumos išieškojimas gali užsitęsti, kas tik padidintų ieškovės nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog vien teismo įsitikinimas, kad egzistuoja reali grėsmė, kad šalis gali perleisti turimą turtą kitiems asmenims ar kitaip apsunkinti išieškojimą, yra pakankamas pagrindas tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ginčo šalių interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principai sąlygoja, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įprasto fizinių asmenų gyvenimo. Skundžiama nutartimi areštavus atsakovo turtą, o jam nesant, pinigines lėšas, yra palikta A. K. teisė disponuoti kas mėnesį po 300 €, todėl pripažinti, jog yra pažeista šalių interesų pusiausvyra, nėra pagrindo. Pakankamų ir leistinų įrodymų, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės neigiamai paveikė atsakovo A. K. turtinę padėtį ar pakenkė jo reputacijai, apeliacinės instancijos teismui nepateikta (CPK 12 str., 178 str.). Byloje nenustatytos aplinkybės, kurioms esant būtų kilusi būtinybė apie nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimą informuoti atsakovą, todėl teismui nebuvo pagrindo apie tai jam pranešti (CPK 147 str. 2 d.). Dėl paminėto darytina išvada, kad teismas pagrįstai taikė areštą atsakovo turtui.
Apeliantui išaiškintina, jog siekiant disponuoti tam tikru areštuotu turtu, asmuo, kurio turtui taikomas areštas, gali pasinaudoti įstatymo suteikiamomis teisėmis - prašyti teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ar panaikinti, įmokėjus į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikus laidavimą ar įkeitus turtą, nurodyti materialų turtą, kuris gali būti areštuojamas, taip pat atskiru prašymu prašyti galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo, o atmetus ieškinį, ir nuostolių atlyginimo (CPK 146 str., 148-149 str.). Nagrinėjamoje byloje teismui savo iniciatyva taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikyto užtikrinimą, nebuvo pagrindo (CPK 146 str.). Įstatymo nuostatos suteikia teisę tokį prašymą teismui teikti pačiam atsakovui.
Dėl aukščiau paminėtų motyvų, naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 316 straipsnio 2 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Atsakovo R. K. atskirąjį skundą dėl 2015 m. vasario 10 d. nutarties laikyti nepaduoti ir šį skundą grąžinti padavusiam asmeniui.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą.