- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-26
- Bylos Nr.
- AS-858-210-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- J. R., J.
- Atsakovas
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Kategorijos
- 79.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. R. (J. R.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. sausio 14 d. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas atleisti jį nuo žyminio mokesčio apmokėjimo pagal metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją; įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba), nagrinėjant jo prašymą ne pagal Klaipėdos apygardos teritoriją, priimti sprendimą atsisakyti ar teikti antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, numatyti kelionės ir kitas išlaidas, susijusias su jo prašymų ir skundų nagrinėjimu Klaipėdos ir Šiaulių apygardos teritorijoje, išmokėti jam kelionės išlaidas, nes jis neturi galimybės – lėšų (turto deklaracija) nusipirkti autobuso bilietų, užtikrinti būtino bendradarbiavimo su valstybinės institucijomis ir Tarnybos advokatais, kaip numato Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 1 punktas, kad galėtų tinkamai atvykti į teismą ir ginti savo tesės; nustatyti, kad Tarnybos vadovas pažeidė jo konstitucines teises, neteisėtai atėmė iš jo galimybę ginti pažeistus interesus; nustatyti, kad Tarnyba pažeidė jo teises nagrinėdama prašymą ne pagal savo apygardos teritoriją; pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais Tarnybos sprendimus 2009 m. gruodžio 8 d. Nr. 2325-1944-B ir 2009 m. gruodžio 30 d. Nr. 2325-1944-B; išreikalauti iš Seimo kontrolierių įstaigos pažymas dėl diskriminacijos, dėl advokato A. Kiršos, A. Gurausko veiksmų, Teisingumo ministerijos darbuotojų veiksmų, informaciją dėl Tarnybos vadovės A. Banevičienės veiksmų; į teismo posėdį kviesti Vilniaus, Kauno bei Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybose dirbančius advokatus A. Cibulskį, M. Bartaševičiūtę, A. Švedą, D. Vaškelienę, J. Los, J. Brinevičienę, K. Mykolaitienę, D. Vaidachavičienę.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 21 d. nutartimi atleido pareiškėją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant skundą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 2325-1944-B ir 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 2325-1944-B panaikinimo; priėmė pareiškėjo skundą dalyje dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 2325-1944-B ir 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 2325-1944-B panaikinimo; skundo prašomosios dalies 2, 3 ir 4 reikalavimus (t. y. reikalavimus įpareigoti Tarnybą numatyti ir išmokėti pareiškėjui kelionės išlaidas; nustatyti, kad Tarnybos vadovas pažeidė pareiškėjo konstitucines teises, neteisėtai atėmė iš jo galimybę ginti pažeistus interesus; nustatyti, kad Tarnyba pažeidė pareiškėjo teises nagrinėdama prašymą ne pagal savo apygardos teritoriją) atsisakė priimti nagrinėti kaip savarankiškus skundo reikalavimus, pripažindamas šiuos reikalavimus skundo motyvacijos dalimi; į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukė Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 2 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl sąlygų teismo posėdžiui pradėti bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl kelionės išlaidų apmokėjimo.
Teismas nurodė, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostata dėl kelionės išlaidų atlyginimo numato, kad kelionės išlaidas, kurias turi apmokėti pareiškėjas tais atvejais, kai įstatymas nustato arba teismas pripažįsta, kad pareiškėjo dalyvavimas būtinas, apmoka tarnybos iš tam skirtų valstybės biudžeto lėšų. Taigi, klausimo dėl kelionės išlaidų apmokėjimo išsprendimas, pareiškėjui pageidaujant atvykti į teismo posėdį, yra atitinkamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, į kurią kreipėsi pareiškėjas, kompetencija. Tarnyba gavusi prašymą ir įvertinusi teisinį reguliavimą bei faktines aplinkybes turi priimti atitinkamą sprendimą dėl pareikšto prašymo. Pažymėjo, jog teismo kompetencijai nėra priskirta spręsti klausimų, kurių išsprendimas pagal įstatymo nuostatas yra priskirtas specialius įgalinimus tam tikroje srityje turinčiai institucijai, šiuo atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Taip pat pareiškėjui išaiškintina, kad ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis numato, jog bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Klaipėdos apygardos administracinis teismas nėra priėmęs nutarties dėl pareiškėjo privalomo dalyvavimo teismo posėdyje nagrinėjamoje administracinėje byloje.
Pareiškėjas 2010 m. vasario 4 d. elektroniniu paštu Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą nustatyti jo privalomą dalyvavimą teismo posėdyje bei sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Vilniaus ar Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priims sprendimą išmokėti kelionės išlaidas pagal jo pateiktus prašymus.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 4 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl pareiškėjo privalomo dalyvavimo teismo posėdyje bei bylos sustabdymo.
Teismas nurodė, kad ABTĮ 81 straipsnis numato, jog nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pagal ABTĮ 57 straipsnį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi inter alia proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, dokumentais, rašytiniais įrodymais. Privalomas bylos šalių (šalies) ar atstovų dalyvavimas teismo posėdyje yra teismo diskrecijos laisvė. Rengiantis bylos nagrinėjimui teismas šioje byloje nėra nustatęs nei atsakovo, nei trečiojo suinteresuoto asmens atstovų privalomo dalyvavimo teismo posėdyje, o tik įpareigojęs Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą pateikti atsiliepimą į skundą bei faktinius duomenis ir įrodymus apie ginčijamuose sprendimuose nurodytą pareiškėjui teikiamą antrinę teisinę pagalbą. Taigi, 2010 m. sausio 21 d. nutartimi teismas yra įpareigojęs atsakovą pateikti rašytinius įrodymus, kuriuos išanalizavus, bus galima spręsti apie reikšmingas byloje aplinkybes. Teismas konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo nustatyti privalomą pareiškėjo dalyvavimą teismo posėdyje. Pažymėjo, jog tai, kad teismas nėra nustatęs privalomo bylos šalies ar jos atstovo dalyvavimo teismo posėdyje, nėra kliūtis bylos šaliai ar jos atstovui dalyvauti teismo posėdyje. Taip pat pabrėžė, jog ABTĮ 98 straipsnis numato baigtinį bylos sustabdymo pagrindų sąrašą. Minėtas teisės aktas nenumato tokio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis pareiškėjas prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, todėl prašymas negali būti tenkinamas. Nurodė, jog proceso šalių išlaidų atlyginimo klausimas inter alia kelionės išlaidų apmokėjimas sprendžiamas pagal ABTĮ 44-45 straipsniuose numatytą reglamentavimą. Šių išlaidų apmokėjimo klausimo neigiamas išsprendimas arba neišsprendimas nėra pagrindas bylos nagrinėjimo sustabdymui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2010 m. vasario 19 d. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui elektroniniu paštu pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 2 d. ir 2010 m. vasario 4 d. nutartis ir priimti naują nutartį dėl įpareigojimo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą numatyti kelionės išlaidas, nustatyti pareiškėjo konstitucinių teisių pažeidimus dėl privalomo dalyvavimo teismo posėdyje nustatymo ir administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymo. Taip pat pareiškėjas prašo atnaujinti terminą atskirojo skundo padavimui atsižvelgiant į buvusį didelį šventinių dienų laikotarpį.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 20 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 2 d. bei 2010 m. vasario 4 d. nutarčių panaikinimo atsisakė priimti.
Teismas nurodė, jog ABTĮ 149 straipsnis reglamentuoja atskirųjų skundų padavimo tvarką. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Pažymėjo, jog teismo priimtos nutartys, dėl kurių pareiškėjas paduoda atskirąjį skundą, nepatenka į ABTĮ 149 straipsnio 1 dalyje numatytų skundžiamų nutarčių kategoriją, todėl atskirąjį skundą atsisakoma priimti.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartį ir jo prašymus tenkinti, taip pat išspręsti klausimus, ar gali Vilniaus garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba persiųsti jo prašymą nagrinėti į Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybas iš anksto nenumatant kelionės ir kitų išlaidų, nes jis privalo vykdyti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, bet neturi lėšų nuvykti į kitą miestą ne pagal savo gyvenamąją vietą ir bendradarbiauti tinkamai su valstybės institucijomis (tarnyba, ginčų komisija, teismu); nustatyti, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorės pažeidė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 ir 2 punkto, 4 straipsnio 1 punkto, 9 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies 2 punkto, 11 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 2 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 1, 2, 3 punktų, 32 straipsnio 1 dalies, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 1 ir 3 dalių, 58 straipsnio 2 dalies, 127 straipsnio 1 dalies, 149 straipsnio 1 dalies nuostatas; pripažinti, kad Klaipėdos tarybos sprendimuose nurodyti faktai jau buvo išnagrinėti KAAGK ir KAAT dėl analogiškų motyvų ir šalių, t. y. pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį iš naujo neįrodinėjami; pripažinti, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius pažeidė jo teises, nes neturėjo teisės nagrinėti jo prašymus ne pagal jo gyvenamąją vietą (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 str. 3 d. 2 p., Teisingumo ministro įsakymo aprašo 4 d. 1 p.); ištirti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus (2009 m. gruodžio 8 d. Nr. 2325‑1944-B ir 2009 m. gruodžio 30 d. Nr.2325-1944-B) ir pripažinti juos neteisėtais ir nepagrįstais; įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimus teikti jam valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą; pripažinti, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priėmė jo prašymą nagrinėjimui ne pagal savo teritoriją, ne pagal jo gyvenamąją vietą ir pažeidė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą ir Teisingumo ministro įsakymą; pripažinti, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus priimti sprendimai yra neteisėti aktai, t. y. padarė neteisėtus veiksmus – žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (Civilinio kodekso 6.271 str.), įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos vadovą tinkamai priimti sprendimą vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 1 punktu bei 20 straipsnio 2 dalimi, numatyti jame jo kelionės ir kitas išlaidas, susijusias su jo prašymų ir skundų nagrinėjimu Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio teismų apygardų teritorijoje apmokėjimą, nes jis neturi galimybės – lėšų užtikrinti būtino bendradarbiavimo su valstybės institucijomis ir Tarnybos advokatais, kaip numato Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 1 punktas, kad jis galėtų atvykti į teismą ir su gynėjų pagalba ginti savo teises teisme. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Neišsprendus klausimo dėl kelionės išlaidų apmokėjimo jis, kaip pareiškėjas, neturės galimybės dalyvauti teismo posėdyje ir apginti savo teises.
2. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos diskriminuoja jį dėl kalbos ir socialinės padėties ir nesuteikia teisinės pagalbos. Jis nepakankamai supranta lietuvių kalbą ir taip jam užkertama galimybė suprasti teismo nutartis, pašalinti trūkumus, apskųsti nutartis, susipažinti su bylos medžiaga ir kt. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nesivadovaudamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atima iš jo galimybę bendradarbiauti su valstybės institucijomis, t. y. teismu.
3. Panevėžio apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr.I-262-283/09 priėmė nutartį, kuria jo dalyvavimas teismo posėdyje būtinas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 2 d. ir 2010 m. vasario 4 d. nutarčių, nes šios nutartys neskundžiamos atskiraisiais skundais.
Pagal ABTĮ 149 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Taigi apeliacijos objektas yra ne visos pirmosios instancijos teismo nutartys.
ABTĮ 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pirmosios instancijos teismas atskirais klausimais, kuria byla neišsprendžia iš esmės, priima nutartis. Klaipėdos apygardos administracinio teismas 2010 m. vasario 2 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui ABTĮ 78 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl sąlygų teismo posėdžiui pradėti bei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl kelionės išlaidų apmokėjimo. ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Tačiau ABTĮ nėra reglamentuota, jog dėl teismo nutarties, kuria pareiškėjui išaiškinamos procesinės teisės, gali būti paduodamas atskirasis skundas. Tokia nutartis taip pat neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, tai nėra galutinis pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 4 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl jo privalomo dalyvavimo teismo posėdyje nustatymo ir netenkino pareiškėjo prašymo dėl administracinės bylos sustabdymo.
ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, o 80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos. Iš šių teisės normų matyti, jog teismas turi teisę, bet ne pareigą, pripažinti pareiškėjo dalyvavimą byloje būtinu, o atsisakymas pripažinti pareiškėjo dalyvavimą byloje būtinu neužkerta kelio tolimesniam bylos nagrinėjimui.
Bylos sustabdymo pagrindai ir tvarka yra įtvirtinti ABTĮ 98 – 100 straipsniuose. Šios teisės normos taip pat nenustato, jog dėl nutarties, kuria atsisakoma sustabdyti bylos nagrinėjimą, gali būti duodamas atskirasis skundas. Tokia pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, todėl negali būti skundžiama atskiruoju skundu.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo nutartys, priimtos išaiškinat pareiškėjui teisės aktų nuostatas bei išsprendus jo prašymą dėl pripažinimo bylos nagrinėjime privalomu bei bylos sustabdymo, atskiruoju skundu negali būti skundžiamos. Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo skundžiama Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartis yra pagrįsta, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. R. atskirąjį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.