Kauno apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Antanas Vincas Pilipčikas

SPRENDIMAS

2012 m. kovo 28 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų Gintauto Koriagino, Arūno Rudzinsko, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant ieškovui V. K., jo atstovei advokatei Ilonai Leketienei, atsakovei J. M., trečiajam asmeniui N. L., jų atstovei advokatei Irenai Andriuškevičienei, trečiajam asmeniui P. R., apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. M. ir trečiojo asmens N. L. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei J. M., tretiesiems asmenims notarei M. B., N. L., P. R. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo motina P. K., mirusi 2008 m. gruodžio 29 d., 2007 m. birželio 6 d. Alytaus rajono 2-jame notarų biure sudarė testamentą ( reg. Nr. 5490), kuriuo po savo mirties visą jai priklausantį turtą, kur jis bebūtų, kada beatsirastų ir iš ko besusidėtų paliko savo vaikaitei atsakovei J. M. (L.). Ieškovas prašė teismą sudarytą testamentą pripažinti negaliojančiu, nes motina sudarydama testamentą negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, jų valdyti ir išreikšti tikrosios valios. Be to, sudarant testamentą buvo pažeista jo sudarymo ir pasirašymo tvarka.

Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad P. K. visą laiką laikėsi tos pozicijos, kad visas turtas po jos mirties bus padalintas lygiomis dalimis visiems trims jos vaikams: N. L., V. K. ir P. R.. Teismas remdamasis liudytojų A. J., M. K. ir A. S. parodymais, byloje surinkta medžiaga, ekspertizės išvadomis konstatavo, jog tokia mirusiosios pozicija atitinka mūsų tautoje nusistovėjusius gyvenimo patikrintus papročius. Tai neprieštarauja sveikai nuovokai ir motiniškai atsakomybei prieš vaikus idant jie po jos mirties gyventų santaikoje. Teismas sprendė, kad P. K. testamentą surašė bei pasirašė tuo metu, kai ji buvo materialiai ir psichologiškai priklausoma nuo savo dukters N. L. – atsakovės motinos, o taip pat dėl savo ligos, dėl ko jai buvo sutrikusi atmintis, ji ne visada suvokdavo aplinką ir laiką. P. K. testamento surašymo metu buvo akla, todėl negalėjo perskaityti testamento. Ji iki to keletą metų silpnai orientavosi aplinkoje, nesuprato savo veiksmų reikšmės (LR CK 1.91 str. 1 d. ir 1.89 str. 1 d.).

Visų pirma, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas ( C P K 263 straipsnis ) bei motyvuotas (CPK 270 straipsnis). Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti nurodyta: teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas, bei kiti teisiniai argumentai. Teisėjų kolegija sutinka su apeliančių apeliacinio skundo argumentais, kad apylinkės teismo sprendimo išvados nepagrįstos įrodymais ir nemotyvuotos, nepasisakyta, kodėl buvo atmesti vieni įrodymai, o kiti priimti, nenustatytos teisingam ginčo išsprendimui reikšmingos faktinės bylos aplinkybės ir tuo buvo pažeistos procesinės teisės normos. Teismas priimdamas sprendimą negali jo grįsti prielaidomis apie bylos aplinkybes. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 punktą teismas priima sprendimą vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis. Darydamas išvadas teismas privalo nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, įvertinti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, nurodyti įstatymus ar kitus teisės aktus, kuriais vadovavosi priimdamas sprendimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendimas nurodytų reikalavimų neatitinka, todėl teismo sprendimas negali būti pripažintas motyvuotu, teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir tenkindamas ieškovo ieškinį rėmėsi prielaidomis nustatydamas tikrąją testatorės valią.

Dėl testatorės negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės, jų valdyti ir išreikšti tikrosios valios.

CK 5.15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Pagal CK 1.89 straipsnį gali būti pripažintas negaliojančiu sandoris, kurį fizinis asmuo sudarė nors ir būdamas juridiškai veiksnus - nesant galiojančio teismo sprendimo dėl pripažinimo neveiksniu - bet kuris sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Ieškinį CK 1.89 straipsnio pagrindu gali pareikšti ne tik pats asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, bet ir jo įpėdiniai, paveldėję jo turtines ir neturtines teises bei pareigas. Teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kita). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Ekspertų išvada yra vienas iš bylos įrodymų, kurią teismas privalo įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu įrodymų viseto ištyrimu (CPK 218 str.). Asmens nesugebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, turi būti įrodinėjamas teismo psichiatrijos ekspertizės išvados duomenimis (CPK 177 str. 4 d.) ir kitomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau pažymėtina, kad šių įrodinėjimo priemonių visuma turi suformuoti nebejotiną (o ne tikėtiną) išvadą, kad asmuo, kurios sudarytą testamentą prašoma pripažinti negaliojančiu, turėjo tokių psichikos sutrikimų (medicininis kriterijus), dėl kurių jis nesugebėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

Nagrinėjamoje byloje buvo paskirta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Atlikus teismo ekspertizę, ekspertai 2010m. vasario 23d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu nurodė, kad „komisija negali atsakyti į pateiktus klausimus, negali paneigti gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, trūksta duomenų psichinės būklės vertinime, kad komisija galėtų paneigti psichikos sveikatos sutrikimų nebuvimą testamento surašymo dieną“ (t. II, b.l. 89). Taigi, priešingai nei skundžiamame sprendime nurodė apylinkės teismas, ekspertizės aktas nepatvirtino, jog P. K. 2007-06-06, t.y. testamento sudarymo dieną sirgo kokia nors psichine liga ar turėjo psichikos sveikatos sutrikimų testamento surašymo dieną. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta gydytoja J. O., P. K. gydžiusi iki 2005 m. (t. II, b.l. 76-79), parodė, kad pacientė pas ją lankėsi reguliariai, paprastai pas gydytoją atvažiuodavo viena, bet kartais atveždavo ir sūnus, o paskutinius kelis kartus atvežė dukra. Į namus gydytojos nesikviesdavo, todėl gydytoja darė išvadą, kad P. K. pakankami gerai jautėsi ir orientavosi, kad galėdavo viena atvykti. Gydytojos teigimu taip nebuvo, kad pacientė nesiorientuotų, kartais nusikalbėdavo, tačiau dėl to gėrė vaistus. Nurodė, kad pas P. K. buvo kraujagyslių demencijos požymiai, bet psichiatro konsultacijai siųsti jos nereikėjo. P. K. suprato savo veiksmus ir normaliai išdėstydavo kuo serga. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta gydytoja J. S., P. K. gydžiusi nuo 2005 m. iki jos mirties (t. II, b.l. 79-80), paaiškino, kad su P. K. kontaktas visada buvo iki pabaigos, ji turėjo inkstų nepakankamumą, kuris vedė prie bendro viso organizmo išsekimo, bet visada ji buvo orientuota ir sąmoninga. Nurodė, kad P. K. sirgo katarakta, glaukoma, nepakankamumu, hipertonija, turėjo cistas, išeminę smegenų ligą, kuri pasireiškė galvos svaigimu, galvos skausmais, einant ligonį mėto į šonus. Teigė, jog lėtinė išeminė smegenų liga neturėjo įtakos pacientės psichinės būklės stovui, ji buvo orientuota. Psichiatro konsultacijai nesiųsta, nes nesirgo jokia psichine liga, pati valdėsi ir orientavosi, todėl psichiatro konsultacijos pacientei nereikėjo. Taigi, iš esmės abi testatorę gydžiusios gydytojos patvirtino, jog P. K. psichine liga nesirgo, orientavosi aplinkoje ir suprato savo veiksmus. Ieškovas savo teiginį, jog P. K. testamento sudarymo dieną negalėjo suprasti savo veiksmų ir juos valdyti, be kitų įrodymų, grindžia ir VšĮ Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninės medicinos dokumentų išrašu Nr. 16109-H/B (P. K. asmens sveikatos istorijos 97 l.). Iš šio išrašo matyti, kad P. K. gydėsi: I vidaus ligų sk. 2007 12 08-12 10, RIT 2007 12 10-12 11, I vidaus ligų sk. 2007 12 11-20. Priėmimo metu apžiūrint pacientę nustatyta, kad ji dezorientuota, sąmoninga, bet sunkiai sueinama į kontaktą, tik dejuoja. Būklė sunki. Tolimesniam gydymui, būklės stabilizavimui perkelta į RIT. Stabilizavus būklę ir pacientę grąžinus į vidaus ligų sk., pacientei nakties metu užėjo psichozė, ligonė tapo nerami. Psichiatro konsultacija – prasmingo kontakto užmegzti nepavyko, į klausimus atsako ne pagal prasmę. Naktį buvęs neramumo, dezorientacijos epizodas vertintinas kaip delyrinis. Po gydymo pacientės savijauta pagerėjo, pacientė sąmoninga, orientuota. Atsižvelgiant į šias, išraše nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jo jis negali patvirtinti, kad testatorė, testamento sudarymo metu nesugebėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Visų pirma, testamentas buvo sudarytas 2007-06-06, P. K. į ligoninę dėl pablogėjusios sveikatos būklės atvežta 2007-12-07, t.y. po pusės metų po ginčijamo sandorio sudarymo. Antra, testatorė į ligoninę pateko sunkios būklės dėl inkstų akmenligės, lėtinio pielonefrito su inkstų f-jos nepakankamumu. Pritaikius gydymą, kaip matyti iš minėto išrašo, P. K. savijauta pagerėjo, ji buvo sąmoninga orientuota. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad testatorė dezorientuota buvo jos fizinės būklės pablogėjimo metu, o iš šio epizodo negalima daryti neabejotinos išvados, jog P. K. testamento sudarymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų ir juos valdyti. Juo labiau, kad testamento sudarymo dieną P. K. lankėsi pas savo šeimos gydytoją, jai skundėsi, kad sunki galva, svaigsta, mėto į šonus (asmens sveikatos istorijos 89 l.), šie požymiai atitinka gydžiusios gydytojos apibūdintos išeminės smegenų ligos simptomus, tačiau jokių duomenų apie psichinės sveikatos sutrikimus neužfiksuota. Tretysis asmuo notarė M. B., patvirtinusi ginčijamą testamentą pirmosios instancijos teismo parengiamojo teismo posėdžio metu (t. I, b.l. 204) paaiškino, kad testatorė atrodė sveika, matėsi ko nori iš notaro, ko atvyko, sugebėjo valdyti savo veiksmus. Buvo tvirtai apsisprendusi. Savo valią išreiškė rišliai. Liudytojas A. J., P. K. kaimynas, parodė, kad gyvenant paskutiniais metais kaime P. neprimatė, nusikalbėdavo, sunki buvo būsena. Gyvendama kaime išeidavo iš namų, pargriūdavo pakelėje, kaimynai pakeldavo, parvesdavo namo. Paaiškino, jog pats to nematęs, tik girdėjęs kitus apie tai kalbant. Buvo kalba, kad viską paliks savo vaikams lygiomis dalimis (t. I, b.l. 204-205). Liudytoja M. K. paaiškino, kad giminėje kalbėjo, jog su senele sunku bendrauti ir giminės nepageidaujami (t. I, b.l. 205). Liudytoja A. S., P. K. kaimynė, paaiškino, kad P. sveikata buvo prasta, eidama nugriūdavo, nusikalbėdavo, norėdavo eiti namo per ežerą (t. I, b.l. 205). Teisėjų kolegija liudytojos M. K. parodymais nesivadovauja, kadangi apie testatorės būklę ji sprendžia iš kitų asmenų kalbų, jos parodymai nėra informatyvūs. Liudytojų A. J. ir A. S. parodymus teismas vertina kritiškai, kadangi jie prieštarauja testatorę (jos gyvenimo A. kaime laikotarpiu) gydžiusios gydytojos J. O. parodymams, jog tuo metu P. K. buvo sąmoninga ir orientuota. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nurodo, kad notarė testatorei siūlė pakviesti liudytojus, tačiau P. K. atsisakė. Ieškovo teigimu, iš to matyti, kad notarei testatorės elgesys sukėlė abejones. Teisėjų kolegiją šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Iš byloje esančio 2009-10-30 vykusio parengiamojo teismo posėdžio protokolo (t. I, b.l. 204) matyti, kad notarė liudytojus testatorei siūlė pasikviesti suabejojusi ne testatorės veiksnumu, tačiau jos gebėjimu dėl fizinės negalios (prasto regėjimo) pačiai pasirašyti testamente. Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog P. K. testamento sudarymo dieną negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat teigiama, jog notarė privalėjo pasiteirauti gydytojų apie poliklinikoje ar ligoninėje gydomos testatorės sveikatos būklę. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su šiuo argumentu. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (nuo 2005-11-22 iki 2007-06-20 galiojusi įstatymo redakcija) 31 straipsnyje nustatyta, jog tvirtindamas sandorį notaras įsitikina fizinio asmens veiksnumu. Ši įstatymo nuostata jokiu būdu nereiškia, jog notaras turi pareigą reikalauti pateikti pažymą iš gydančio gydytojo ar psichiatro, patvirtinančią asmens, ketinančio sudaryti sandorį veiksnumą. Asmens veiksnumu įsitikinama patikrinus ar asmuo nėra įrašytas Centrinės hipotekos įstaigos neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre bei notarui bendraujant su sandorį ketinančiu sudaryti asmeniu. Nagrinėjamoje byloje testatorė nebuvo įrašyta į minėtą registrą notarei, pabendravus su P. K. abejonių dėl jos sugebėjimo valdyti savo veiksmus ir juos suprasti notarei nekilo, kadangi, kaip paaiškino notarė, testatorė savo valią išreiškė rišliai, buvo tvirtai apsisprendusi ir žinojo ko nori. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, jog notarė tinkamai įvykdė pareigą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 31 straipsnyje.

Valia ir jos tinkamas išreiškimas yra labai svarbus testamento kaip sandorio elementas. CK 5.18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė. Iš trečiojo asmens, notarės M. B. paaiškinimų nustatyta, kad testatorė pati asmeniškai išreiškė savo valią sudaryti sandorį, pati nurodė ir testamento turinį. Ieškovo iniciatyva apklaustų liudytojų parodymai, kad P. K. buvo išreiškusi valią visą savo turtą palikti savo vaikams lygiomis dalis vertinti kritiškai, kadangi tie patys liudytojai teisme teigė, jog P. K. būklė buvo sunki, ji nusikalbėdavo. Tai reškia, kad šių liudytojų parodymai yra prieštaringi, t.y. liudytojai teigia, kad testatorei gyvenant A. kaime ji buvo išreikusi valią savo turtą palikti visiems savo vaikams, ir tuo pačiu metu aiškina, jog jai gyvenant minėtame kaime, testatorė nesiorientavo aplinkoje. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad šie liudytojai liudija apie galimai išreikštą P. K. valią dėl jai priklausančio turto paskirstymo jos gyvenimo kaime momentu, t.y. iki 2006 m. vidurio, o ginčijamas testamentas sudarytas 2007-06-06. Pažymėtina, kad asmens valia laikui bėgant gali kisti, todėl ir P. K., galimai anksčiau išreiškus valią visą savo turtą palikti savo trims vaikams, šią nuostatą galėjo ir pakeisti. Duomenų, patvirtinančių, kad 2007-06-06 testamente išreikšta valia neatitiko testamento sudarymo metu buvusios P. K. valios, byloje nėra.

Dėl testamento negaliojimo CK 1. 91 straipsnio pagrindu.

Ieškovas teigia, jog P. K., surašydama ir pasirašydama testamentą buvo paveikta N. L., kadangi pastaroji, vartodama mamos atžvilgiu psichologinį smurtą, pasinaudodama ligotos P. K. būkle, privertė ją pasirašyti testamentą, kurio pagrindu po jos mirties likęs turtas atitektų N. L. dukrai. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.), taigi, būtent ieškovui teko pareiga pateikti įrodymus, kurie pavirtintų jo teiginį, dėl testatorės atžvilgiu naudoto psichologinio smurto. Šį teiginį ieškovas įrodinėjo iš esmės savo paaiškinimais ir jo liudytojų parodymais. Ieškovo iniciatyva apklausta liudytoja M. K. parodė, kad P. N. nesiskundė, bet ir nesidžiaugė (t. I, b.l. 205), liudytoja A. S. teigė, kad P. N. skųsdavosi, būdavo kai gerai tai gerai, o jei kas N. netikdavo, tai močiutę vadindavo ir „K“ raidės“ (t. I, b.l. 205). Kitų įrodymų ieškovas nepateikė. Notarė paaiškino, kad testatorei atvykus sudaryti testamento, notarė nejautė, kad prieš testatorę būtų naudota psichologinė prievarta ar smurtas (t. I, b.l. 204). Liudytoja V. D. parodė, kad 2007 m. vienoje palatoje gulėjo jos vyro motina ir P. K., kiek teko matyti, P. K. lankydavo tik dukra (t. I, b.l. 206). Įvertinusi šias nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog negalima daryti išvados, kad testamentas buvo sudarytas psichologinio spaudimo įtakoje.

Dėl testatorės galėjimo pasirašyti testamente.

Ieškovas prašo pripažinti testamentą negaliojančiu ir tuo pagrindu, jog P. K. buvo akla, todėl negalėjo pati pasirašyti ant sudaryto testamento. Apylinkės teismo paskirtos pomirtinės medicininės ekspertizės 2010m. lapkričio 12d. išvadoje konstatuota, kad P. K. 2007-06-06 negalėjo perskaityti testamento, nes esant regėjimui dešinės akies 0,01 ir kairės akies 0,00 asmuo laikomas aklu (t. II, b.l. 122). Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (nuo 2005-11-22 iki 2007-06-20 galiojusi įstatymo redakcija) 32 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada už asmenį notaro tvirtiname dokumente gali pasirašyti kitas asmuo, t.y. jeigu fizinis asmuo dėl fizinių trūkumų, ligos ar dėl kitų priežasčių pats negali sandorio, pareiškimo arba kitokio dokumento pasirašyti, jo pavedimu sandorį, pareiškimą arba kitokį dokumentą gali pasirašyti kitas fizinis asmuo, nurodydamas priežastį, dėl kurios sandorį, pareiškimą arba kitokį dokumentą sudarantis asmuo pats negalėjo pasirašyti. Toks teisinis reglamentavimas leidžia regėjimo negalią turintiems asmenims, nesant kitų fizinių trūkumų ar kitų priežasčių, dėl kurių jie patys negalėtų to padaryti ir gebantiems laisvai reikšti savo valią, suvokiantiems sudaromų sandorių esmę ir pasekmes, patiems pasirašyti notarų tvirtinamus sandorius. Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog P. K. asmeniškai pasirašius 2007-06-06 sudarytą testamentą, o notarei jį garsiai perskaičius testatorei, buvo pažeista testamento sudarymo tvarka.

Teisėjų kolegija išanalizavusi bylos medžiagą ir įvertinusi byloje pateiktus įrodymus daro išvadą, kad ginčijamas testamentas buvo sudarytas ir pasirašytas tinkamai, byloje nenustatyta, kad testatorė buvo tokios būklės, kad nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti, taigi suprato testamento reikšmę ir jo turinį, todėl nėra pagrindo pripažinti testamentą negaliojančiu. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad testatoriaus valia kaip reiškinys yra labai sudėtinga ir individuali, ją gali sąlygoti, suformuoti ir netgi nulemti įvairiausi testatoriaus fizinės ir emocinės būsenos aspektai. Kad ir kokia ji būtų nepalanki įstatyminiams įpėdiniams, ją privalu gerbti, kaip apskritai asmens - testatoriaus - atminimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, palikėja P. K., testamentu palikdama palikimą testamente atsakovei, įgyvendino savo teisę palikti turtą savo nuožiūra (CK 5.19 str.). Tokia testatorės valia, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, neprieštaravo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).

Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes (CPK 185 straipsnis) ir taikė materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškovo ieškinį atmesti (CPK 329 straipsnio 1 dalis, CPK 330 straipsnis).

Atmestus ieškinį iš ieškovo V. K. priteistina: atsakovei J. M. 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str.), 137 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (CPK 93 str.) bei 35 Lt išlaidų, patirtų kelionei į apeliacinės instancijos teismą (CPK 88 str. 1 d. 9 p.); trečiajam asmeniui N. L. 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str.), bei 17 Lt išlaidų, patirtų kelionei į apeliacinės instancijos teismą (CPK 88 str. 1 d. 9 p.); valstybei 143,87 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą ir ieškovo V. K. ieškinį atmesti.

Iš ieškovo V. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti: atsakovei J. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 137 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą bei 35 Lt išlaidų, patirtų kelionei į apeliacinės instancijos teismą; trečiajam asmeniui N. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei 17 Lt išlaidų, patirtų kelionei į apeliacinės instancijos teismą; valstybei 143,87 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.