- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-30
- Bylos Nr.
- 2A-2327-262/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Eglė Surgailienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- A. D.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Surgailienės ir Andriaus Veriko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės A. D. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo parduoti namų valdos žemės sklypą (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovę parduoti jai be aukciono Vilniaus rajono Sudervės apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 9-os sesijos 1992 m. vasario 28 d. sprendimu suteiktą namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas; ginčo žemės sklypas).
Paaiškino, kad jai Vilniaus rajono Sudervės apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 9-os sesijos 1992 m. vasario 28 d. sprendimu buvo suteiktas žemės sklypas, 1994 m. balandžio 5 d. buvo išduota statybos registracijos pažyma (statybos leidimas) ir leista suteiktame žemės sklype statyti gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą. Ieškovė už jai suteiktą žemės sklypą yra iš dalies atsiskaičiusi vienkartinėmis išmokomis. Ieškovei Vilniaus rajono Sudervės apylinkės tarybos I šaukimo 12-os sesijos 1993 m. sausio 12 d. sprendimu buvo suteiktas 2,00 ha asmeninio ūkio žemės sklypas. Ieškovė vienkartinėmis išmokomis sumokėjo už šį žemės sklypą. Suteiktame 0,25 ha namų valdos žemės sklype yra 0,15 ha žemės ūkio naudmenų, todėl ieškovei buvo leista išsipirkti tik 1,85 ha asmeninio ūkio žemės, nurodant, kad likusi žemės sklypo dalis bus įskaityta į išperkamą namų valdos žemės sklypą. Laikytina, kad ieškovė yra iki 2004 m. vasario 21 d. vienkartinėmis išmokomis išsipirkusi 0,15 ha žemės ūkio naudmenų, esančių namų valdos žemės sklype. Ginčo žemės sklypas yra naudojamas pagal paskirtį – jame yra nebaigtas statyti gyvenamasis namas. Ieškovė nori pakeisti gyvenamojo namo statybos projektą. Vilniaus rajono savivaldybė negali išduoti specialiųjų architektūros reikalavimų namo techniniam projektui pertvarkyti ir naujo statybos leidimo, nes neišspręsti žemės nuosavybės klausimai.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutiko su ieškiniu. Paaiškino, jog ieškovei iš tikrųjų buvo suteiktas žemės sklypas individualaus namo statybai. Ieškovė turėjo teisinį pagrindą vykdyti žemės sklype individualaus namo statybas, be to, turėjo galimybę, pastačius namą arba nustatyta tvarka sumokėjus už žemės sklypą pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis, lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti žemės sklypą. Ieškovė to nepadarė. Atsakovė negali lengvatinėmis sąlygomis parduoti ieškovei žemės sklypo.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, prašė teismo nuožiūra išspręsti ieškinio pagrįstumo klausimą.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, be kitų aplinkybių, nustatė, jog valstybinės žemės sklype yra ieškovei nuosavybės teise priklausantis nebaigtas statyti gyvenamasis namas. Šis objektas negali būti laikomas statiniu, kaip statinys yra apibrėžtas Statybos įstatyme. Žemės sklypas nėra naudojamas pagal paskirtį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ji už suteiktą žemės sklypą yra iš dalies atsiskaičiusi vienkartinėmis išmokomis, yra nepagrįsta.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Prašo priimti jos naujai teikiamus įrodymus, kurie, pasak jos, negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebaigtas statyti gyvenamasis namas negali būti laikomas statiniu. Ieškovei priklausantis gyvenamasis namas, kaip statinys, yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Šio registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad nebaigtas statyti gyvenamasis namas atitinka statinio sąvoką, numatytą Statybos įstatyme. Be to, nepagrįsta ir ta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė nepagrindė aplinkybės, kad ji už suteiktą žemės sklypą yra iš dalies atsiskaičiusi vienkartinėmis išmokomis.
Atsiliepimas
Atsakovė prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Nurodo, jog nėra įstatymo numatytų sąlygų, kurios yra būtinos, siekiant be aukciono privatizuoti valstybinės žemės sklypą. Pirma, ginčo žemės sklype yra tik statinio pamatai. Antra, ieškovė jos nurodomomis išmokomis yra atsiskaičiusi už asmeninio ūkio žemę, skirtą Vilniaus rajono Sudervės apylinkės tarybos 1-jo šaukimo 12 sesijos 1993 m. sausio 12 d. sprendimu.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, neatsiliepė į ieškovės apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Dėl naujų įrodymų
Apeliantė prie savo skundo pridėjo įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Prašo priimti šiuos įrodymus, motyvuodama, kad, pirma, vieni įrodymai buvo gauti, pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą, antra, apeliacinės instancijos teisme kilo būtinybė pateikti kitus įrodymus.
Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimtus naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Apeliantės prie skundo pridėti įrodymai – jos 2014 m. kovo 10 d. prašymas, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. kovo 31 d. raštas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. balandžio 15 d. raštas – galėjo būti, bet nebuvo, pateikti pirmosios instancijos teisme. Apeliantė, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą, jau disponavo šiais įrodymais. Ji nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog objektyvios priežastys sukliudė jai pateikti šiuos įrodymus pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti aukščiau įvardytus įrodymus.
Specialieji architektūros reikalavimai buvo išduoti vėliau (2015 m. vasario 25 d.), negu buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Iš kitos pusės, apeliantė net nenurodo, kokias bylai reikšmingas aplinkybes patvirtina jos teikiami įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariami įrodymai nėra reikšmingi, sprendžiant šios bylos ginčą. Todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ir šiuos įrodymus.
Dėl bylos esmės
Apeliantė pareiškė teisme materialinį subjektinį reikalavimą dėl valstybinės žemės sklypo lengvatinėmis sąlygomis – be aukciono – įsigijimo. Apeliantė šios bylos procese laikosi pozicijos, kad nuosavybės teisei į valstybinės žemės sklypą įgyti yra du pagrindai, kurie numatyti Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 ir 3 punktuose.
Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, jog valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
Apeliantei nuosavybės teise priklauso nebaigtas statyti gyvenamasis namas, unikalus numeris 4400-1958-7862, kuris yra ginčo valstybinės žemės sklype. Gyvenamojo namo statybos baigtumas – 8 procentai. Pati apeliantė pripažįsta, be to, ji pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog ginčo žemės sklype stovi tik gyvenamojo namo pamatai.
Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog statinys – pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantei priklausantis gyvenamasis namas, kaip toks, Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme nėra statinys. Apeliantė netinkamai interpretuoja statinio sąvoką. Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. Statybos įstatymo 2 straipsnio 68 dalyje numatyta, jog laikančiosios konstrukcijos – konstrukciniai statinio elementai, kurių svarbiausia paskirtis – laikyti apkrovas (konstrukcijų, įrenginių, sniego, vėjo, žmonių, grunto ir pan.) ir užtikrinti statinio mechaninį atsparumą ir pastovumą. Apeliantei priklausantis gyvenamasis namas yra ne tik be stogo, bet ir be laikančiųjų konstrukcijų – sienų. Kaip nustatyta, ginčo žemės sklype stovi tik gyvenamojo namo pamatai. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra akivaizdi ta aplinkybė, jog apeliantei priklausantis gyvenamasis namas negali būti laikomas statiniu.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog ginčo žemės sklypas Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto prasme nėra užstatytas statiniu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantė šiuo pagrindu neturi teisės lengvatinėmis sąlygomis įgyti ginčo žemės sklypo.
Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatyta, jog valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse ir už šiuos žemės sklypus nustatyta tvarka įmokėtos įmokos pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis.
Vilniaus rajono Sudervės apylinkės taryba 1992 m. vasario 28 d. sprendimu suteikė apeliantei ginčo žemės sklypą individualaus namo statybai. Vadinasi, egzistuoja pirminė sąlyga, numatyta Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 3 punkte, nuosavybės teisei į ginčo žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis įgyti. Kita vertus, kaip tinkamai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji nustatytu terminu valstybės vienkartinėmis išmokomis sumokėjo už ginčo žemės sklypą. Apeliantė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog ji 1994 m. spalio 28 d. pagal 1994 m. spalio 19 d. mokėjimo pranešimą valstybės vienkartinėmis išmokomis sumokėjo 108 Lt. Šiame mokėjimo pranešime užfiksuota, jog įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis sumokėtos už perkamą asmeninio ūkio žemės sklypą, kurio plotas – 2 ha. Apeliantė pagal 2010 m. gruodžio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis įgijo nuosavybėn du žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Šie valstybinės žemės sklypai buvo parduoti atitinkamai už 36,18 Lt ir 63,72 Lt, kuriuos apeliantė sumokėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis. Apeliantės nuosavybėn perleistų valstybinės žemės sklypų plotas (1,85 ha) yra mažesnis negu žemės, kuri jos asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal Vilniaus rajono Sudervės apylinkės tarybos 1993 m. sausio 12 d. sprendimą, plotas (2 ha). Šių žemės sklypų kainoms sumokėti buvo panaudotos ne visos valstybės vienkartinės išmokos. Kaip nustatyta, ieškovė pagal 1994 m. spalio 19 d. mokėjimo pranešimą valstybės vienkartinėmis išmokomis sumokėjo 108 Lt, o žemės sklypai buvo parduoti už 99,90 Lt. Bet šios aplinkybės, priešingai negu jas traktuoja apeliantė, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ji valstybės vienkartinėmis išmokomis sumokėjo ir už ginčo žemės sklypą (jo dalį). Kaip nustatyta, šis žemės sklypas buvo suteiktas individualaus namo statybai. Įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis, kas aiškiai ir tiesiogiai nurodyta 1994 m. spalio 19 d. mokėjimo pranešime, buvo sumokėtos už asmeninio ūkio žemę. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė pagrįstai atsikerta, jog apeliantės sumokėtos valstybės vienkartinės išmokos negali būti panaudotos kitaip negu pagal tiesioginę paskirtį. Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė, jog ji valstybės vienkartinėmis išmokomis sumokėjo už ginčo žemės sklypą (jo dalį), yra pagrįsta. Apeliantei neįrodžius šios aplinkybės, negali būti taikomas Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 3 punktas, kaip pagrindas lengvatinėmis sąlygomis įgyti valstybinės žemės sklypą.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti apeliantės argumentai nėra teisiškai reikšmingi. Todėl apeliacinės instancijos teismas jais nepasisako.
Apeliantė pralaimėjo ginčą apeliacinės instancijos teisme. Todėl ji neįgijo procesinės teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas.
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos, nes jos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą nepakeistą. O A. D. apeliacinį skundą atmesti.