- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-766-343/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pran.), Jolita Cirulienė, Arvydas Žibas
- Ieškovas
- L. M.
- Atsakovas
- A. V.
- Trečiasis asmuo
- Jonavos rajono 4-ojo notarų biuro
- Advokatai
- Diana Dūdienė, Vida Kabečienė
Procesinio dokumento kategorijos: 30.3; 34.1; 72; 116.10.3; 121.21
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. balandžio 30 d.
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Palubinskaitės, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės ir Arvydo Žibo,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-32-813/2009 pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovui A. V., trečiajam asmeniui Jonavos rajono 4-ojo notarų biuro notarei V. P. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
patikslintu ieškiniu (b.l. 60-63) ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu atsakovui 2005 m. liepos 14 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1-8937. Ieškovė nurodė, kad ji kartu su M. G. K. paveldėjo po ½ mirusiam P. K. priklausančio buto su ūkiniais pastatais, esančių adresu (duomenys neskelbtini). 1994 m. gegužės 9 d. buvo patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią ieškovės atstovė pagal įstatymą sutiko, kad M. G. K. gyventų ginčo bute iki gyvos galvos, o M. G. K. sutiko, jog po jos mirties jai priklausanti buto dalis atiteks ieškovei, kad turtas būtų įregistruotas ieškovės vardu. Kartu M. G. K. 1994 m. lapkričio 25 d. testamentu jai priklausančią turto dalį paliko ieškovei. Vėliau ieškovė sužinojo, jog po M. G. K. mirties jos turtą ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu paveldėjo atsakovas, M. G. K. sūnus. Šio paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas prieštarauja taikos sutarties sąlygoms, todėl jis pripažintinas negaliojančiu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į patikslintą ieškinį (b.l. 81-82) atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad teismo nutartis dėl taikos sutarties patvirtinimo, kuria remiasi ieškovė, yra neteisėta, nes teismas šia nutartimi išsprendė klausimus, kurie nebuvo nagrinėto ginčo dalyku, be to, nesutampa taikos sutarties šalies ir atsakovo motinos vardas ir pavardė. Atsakovas taip pat prašė taikyti vienerių metų nuo paaiškėjimo apie palikimo priėmimą dienos senaties terminą paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti bei akcentavo, jog ieškinyje nurodomos materialinės teisės normos neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Atsiliepimu į ieškinį (b.l. 103-104) tretysis asmuo notarė V. P. prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad 1994 m. lapkričio 25 d. testamentas, kuriuo ginčo butą M. G. K. paliko ieškovei, buvo pakeistas 1999 m. vasario 3 d. testamentu. Testamentinei įpėdinei V. K. atsisakius palikimo pagal M. G. K. 1999 m. vasario 3 d. testamentą, palikimą, kurį sudarė ieškinyje nurodytas turtas, priėmė įstatyminis paveldėtojas. 1994m. gegužės 9 d. nutartis trečiajam asmeniui nebuvo žinoma, ji nebuvo įregistruota viešuosiuose registruose.
Žemesnės instancijos teismas
Jonavos rajono apylinkės teismas 2009 m. sausio 28 d. sprendimu (b.l. 148-153) ieškinį patenkino, pripažino negaliojančiu atsakovui išduotą 2005 m. liepos 14 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. I-8937, priteisė iš atsakovo ieškovei 343 Lt bylinėjimosi išlaidas, valstybei - 33,45 Lt pašto išlaidas. Teismas nurodė, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo iš nuosavybės, o ne iš paveldėjimo teisinių santykių, todėl CK 5.8 str. įtvirtintas vienerių metų senaties terminas nagrinėjamoje situacijoje netaikytinas. Teismas pažymėjo, jog jam nekyla abejonių dėl teisiniuose santykiuose dalyvavusių asmenų tapatybių ir aplinkybę, jog teismo patvirtintoje taikos sutartyje nurodoma ne M. G. K., o M. K. pavardė, įvertino kaip rašymo apsirikimą. Atsižvelgdamas į tai, jog Jonavos rajono apylinkės teismo 1994 m. gegužės 9 d. nutartis, kuria patvirtinta ieškinyje nurodyta taikos sutartis, yra įsiteisėjusi ir vertintina kaip privalomai vykdytinas dokumentas, teismas konstatavo, jog būtent šios nutarties, o ne paveldėjimo teisinių santykių pagrindu po M. G. K. mirties ieškovė įgijo nuosavybės teises į mirusiajai priklausiusią ginčo turto dalį. Aplinkybė, jog minėta teismo nutartis neįregistruota viešuosiuose registruose nelaikytina pagrindu abejoti ieškovės nuosavybės teisėmis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 155-156) atsakovas prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia šiais motyvais:
1. Ginčijamo sprendimo argumentas, jog nuosavybės teises į M. G. K. priklausiusį turtą po jos mirties ieškovė įgijo teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties pagrindu, nesuderinamas su CK 4.47 str. įtvirtintais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais.
2. Pagal taikos sutarties tvirtinimo metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK 149 str., nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą atsiranda nuo atitinkamos sutarties įregistravimo momento, o sutarties neįregistravus per 3 mėnesius ji tampa negaliojančia. Kadangi teismo nutartis viešajame registre nebuvo įregistruota, ji negalėjo sukurti jokių teisinių pasekmių ir negali būti panaudota prieš sąžiningus trečiuosius asmenis.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis turėjo būti įvykdyta per 3 metus, todėl ieškinio padavimo metu buvo praleisti visi šios nutarties įvykdymo terminai.
4. Taikos sutartimi išspręstas klausimas, kuris nebuvo ieškinio dalyku toje byloje. Teisme buvo nagrinėjamas ginčas dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, o taikos sutartimi byla nutraukta tikintis, kad pagal ginčytą paveldėjimo teisės liudijimą turtą paveldėjusi įpėdinė testamentu jį paliks ieškovei. Šios aplinkybės daro nutartį dėl taikos sutarties tvirtinimo neteisėta.
5. Teismas sprendime nepasisakė ir dėl M. G. K. 1999 m. vasario 3 d. testamento teisėtumo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 171-173) ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas ir nurodo, kad teismo nutartis dėl taikos sutarties tvirtinimo yra galutinė ir privalomai vykdytina, todėl abejoti jos teisėtumu ar pagrįstumu nėra pagrindo. 1964 m. CK 149 str. įtvirtintas 3 mėnesių terminas sietinas su sutarties, kaip nuosavybės teisių perleidimo pagrindo įregistravimui. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių perleidimo pagrindu buvo ne sutartis, o teismo nutartis, todėl minėtas terminas netaikytinas. Be to, atsakovas negali būti laikomas sąžiningu įgijėju, nes pats dalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo tvirtinama taikos sutartis ir žinojo, jog jo paveldimas turtas mirusiai jo motinai nuosavybės teise nebepriklausė. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas dėl praleisto trejų metų termino priverstiniam taikos sutarties įvykdymui, kadangi taikos sutartis nėra priverstinai vykdoma, ji tėra pagrindas byloje reiškiamam reikalavimui pagrįsti. Kadangi M. G. K. po taikos sutarties patvirtinimo neturėjo teisės testamentu taikos sutartyje nurodyto turto palikti pasirinktam paveldėtojui, nei šio testamento keisti, testamentai vertintini kaip niekiniai, jų ginčyti teismine tvarka nereikia, byloje reiškiamu ieškiniu tėra ginčijamos šių M. G. K. neteisėtų veiksmų pasekmės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas, Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas, ieškinys atmestinas.
Kolegija bylą peržiūrėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės perleidimą, bei procesines teisės normas, reglamentuojančias teismo procesinio sprendimo aiškinimą ir vykdymą, priėmė nepagrįstą, neteisėtą, todėl naikintiną sprendimą (CPK 329str. 1d., 330str.).
Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą, lemiančių turto priskirtinumą konkretaus asmens palikimo turiniui. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį nurodė, jog atsakovas negalėjo paveldėti ginčo turto, kadangi po M. G. K. mirties šis turtas teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties pagrindu tapo ieškovės nuosavybe ir jo priskirti CK 5.1 str. apibrėžiamam palikimo turiniui nebuvo teisinio pagrindo. Su tokia teismo išvada kolegija nesutinka. Iš byloje esančios faktinės medžiagos matyti, jog po P. K. mirties jam ir jo žmonai M. G. K. priklausiusio buto ½ dalis buvo atskirta iš bendrosios jungtinės nuosavybės ir tapo asmenine M. G. K. nuosavybe (b.l. 71), tuo tarpu P. K. priklausiusią turto dalį 1993 m. vasario 4 d. testamento (b.l. 66) pagrindu paveldėjo ieškovė (b.l. 13). Manydama, jog visas butas buvo paveldėjimo teisės objektu ir testamento pagrindu turėjo atitekti ieškovei, ieškovės atstovė pagal įstatymą kreipėsi į teismą (b.l. 65), ginčydama M. G. K. paveldėjimo teises. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovės atstovė toje byloje neginčijo tuo metu galiojusio Šeimos ir santuokos kodekso 21 str. 1 d. įtvirtintos prezumpcijos, kad santuokoje įgytas turtas vertinamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, nepateikė reikalavimo turtą pripažinti asmenine P. K. nuosavybe ir panaikinti M. G. K., kaip bendrasavininkei, išduotą Nuosavybės teisės liudijimą, t.y. iš principo kėlė klausimą dėl testamento vykdymo tinkamumo, bet ne dėl palikimo apimties. Nenuginčijus notarinio veiksmo, kuriuo turtas buvo atidalintas iš bendrosios jungtinės nuosavybės ir pripažintas asmenine M. G. K. nuosavybe, nebuvo pagrindo spręsti turto nuosavybės teisių priskirtinumo klausimo. Ši aplinkybė leidžia vertinti kaip pagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog taikos sutartimi buvo išspręstas klausimas, kuris nebuvo ieškinio dalyku toje byloje. Teismui nepripažinus nuosavybės teisės liudijimo negaliojančiu, patvirtinta taikos sutartis gali būti vertinama tik kaip šios sutarties šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus, kurie vienaip ar kitaip įtakotų jų materialiąsias civilines teises ir pareigas. Atkreiptinas dėmesys ir į skirtingą šalių faktinių aplinkybių bei galimybių taikiai išspręsti ginčą suvokimą, kuris akivaizdus įvertinus šalių minėtoje byloje išsakytą poziciją, nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo turinį bei šios nutarties vykdymo aplinkybes. 1994 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje (b.l. 76-77), kurio metu ir patvirtinta taikos sutartis (b.l. 14), ieškovės atstovė laikėsi pozicijos, jog visą turtą turėjo paveldėti ieškovė, jog turtas turi būti įregistruotas ieškovės vardu, patvirtino, kad ji neprieštarauja, jog M. G. K. ginčo bute gyventų iki mirties. Tuo tarpu M. G. K., laikydamasi pozicijos, jog pusė ginčo buto jai priklausė atidalinus turtą iš bendrosios jungtinės nuosavybės, nurodė sutinkanti, jog dokumentai būtų sutvarkyti ieškovės vardu pagal testamentą. Įvertinęs šias pakankamai skirtingas pozicijas, teismas patvirtino nevienareikšmiško turinio taikos sutartį, pagal kurią M. G. K. įgijo teisę gyventi ginčo bute iki mirties, po jos mirties butas turėjo atitekti paveldėtojai pagal testamentą L. G., kurios vardu turėjo būti įforminti nuosavybės dokumentai. Toks taikos sutarties turinys kelia pagrįstų abejonių dėl tikrosios šalių valios, kadangi sutikimas įforminti dokumentus ieškovės vardu lyg ir lemia, jog nuosavybės teises į jai priklausiusią buto dalį M. G. K. ketino perleisti nuo sutarties sudarymo momento, tačiau nuoroda į tai, jog nuosavybės teisės pereis ieškovei tik po savininkės mirties, leidžia spėti, jog minėtą teismo nutartį šalys galėjo vertinti kaip nuosavybės teisių perėmimo M. G. K. mirties momentu pagrindą. Be to, ieškovė sutartyje įvardinta kaip paveldėtoja pagal testamentą, nedetalizuojant, ar toks apibrėžimas siejamas su ieškovės, kaip P. K. turto paveldėtojos, statusu, ar jis patvirtina M. G. K. įsipareigojimą savo testamente ginčo turto paveldėtoja įvardinti ieškovę. Nors šalys galiojusio proceso įstatymo nustatyta tvarka nesikreipė į teismą dėl šios nutarties išaiškinimo, aplinkybės, jog ieškovės atstovė pagal įstatymą kreipėsi į teismo antstolį dėl priverstinio nutarties vykdymo, jog antstolė teikime teismui nurodė, kad M. G. K. nevykdo įsipareigojimo įforminti ginčo buto nuosavybės dokumentus ieškovės vardu (b.l. 78), jog teismas 1994 m. lapkričio 7 d. nutartimi pripažino M. G. K. nevykdant teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, paskyrė jai baudą ir nustatė terminą nutarčiai įvykdyti, leidžia manyti, kad tiek ieškovės atstovei pagal įstatymą, tiek ir teismui nekilo abejonių, jog taikos sutartis turėjo būti vykdoma, t.y. nuosavybės teisės turėjo būti perduotos ieškovei nedelsiant. Kitokia išvada vėlesniame teismo procese reiškia, jog teismas skirtingomis aplinkybėmis to paties procesinio dokumento turinį įvertino skirtingai. Kadangi, vadovaujantis CPK 278 str. 1 d., kompetencija aiškinti neaiškų teismo procesinį sprendimą suteikta tik tą sprendimą priėmusiam teismui, kiti bylas nagrinėjantys teismai tegali remtis tik tokiais teismo procesiniais dokumentais, dėl kurių turinio jiems nekyla abejonių ir neturi teisės, negavę sprendimo išaiškinimo, pateikti prieštaringas to paties procesinio sprendimo interpretacijas. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo išvadai, jog 1994 m. gegužės 9 d. nutartis vertintina kaip nuosavybės teisių perėjimo M. G. K. mirties momentu pagrindas. Be to, tokia pirmosios instancijos išvada prieštarauja materialiosios teisės normoms, kadangi vienintelis įstatymuose numatytas pagrindas mirusio asmens nuosavybės teisėms perimti yra paveldėjimas, tuo tarpu teismo procesinio sprendimo pagrindu atsiradusi prievolė gali būti priverstinai vykdoma tos prievolės šalies ar jos teisių perėmėjų atžvilgiu, tačiau pati savaime nepakeičia nuosavybės teisių subjekto. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis būtų kokiu nors būdu įvykdyta, be to, kaip minėta, nesikreipė į teismą dėl išaiškinimo, kaip ji turi būti vykdoma. Aplinkybę, jog M. G. K. 1994 m. lapkričio 25 d. sudarė testamentą (b.l. 15), kuriuo ginčo turtą paliko ieškovei, tiek šalys, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip nesusijusią su tinkamu taikos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymu, kadangi net ir teismo procesiniu sprendimu patvirtintas asmens įsipareigojimas atsisakyti nuo teisės laisva valia pasirinkti turto paveldėtoją būtų vertinamas kaip prieštaraujantis tiek taikos sutarties tvirtinimo metu (1964 m. CK 584 str.), tiek ir šiuo metu (CK 5.35 str.) įtvirtintam imperatyviam teisiniam reglamentavimui, t.y. niekinis. Ieškovei nepateikus teismui jokių įrodymų, jog taikos sutartis buvo tinkamai įvykdyta nuosavybės teises į ginčo turtą perimant ieškovei, ar procesinį sprendimą priėmusio teismo išaiškinimo, jog nutartis dėl taikos sutarties patvirtinimo turi būti vykdoma kokiu nors kitu būdu, konstatuotina, jog M. G. K. mirties metu ginčo turtas buvo jos nuosavybė, pagrįstai pateko į jos palikimo turinį ir, byloje nesant įrodymų, patvirtinančių galimus paveldėjimo procedūrų pažeidimus, pagrįstai atiteko įpėdiniui pagal įstatymą. Visos nurodytos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, jog tenkinti ieškinio reikalavimą dėl atsakovui išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu nėra jokio teisinio pagrindo. Pripažinus, jog paveldėjimo teisės liudijimas atsakovui buvo išduotas pagrįstai, taikos sutarties pagrindu reikalauti savo teisių ieškovė gali tik minėtos nutarties vykdymo procese, kuriame turi būti vertinami taikos sutarties turinio išaiškinimo bei šalių prisiimtų įsipareigojimų įvertinimo, vykdymo senaties termino eigos, mirusiosios materialiųjų ir procesinių teisių bei pareigų perėmimo palikimo priėmimo pagrindu klausimai. Šie klausimai nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas, todėl dėl jų bei su jais susijusių šalių argumentų teisėjų kolegija nepasisako.
Pažymėtina ta svarbi aplinkybė, kad nenuginčijus nuosavybės teisės liudijimo, kurio pagrindu M. G. K. tapo ginčo turto savininke, nėra teisinių galimybių pripažinti, kad po jos mirties jai priklausiusį turtą nepagrįstai paveldėjo atsakovas pagal įstatymą.
Atsižvelgdama į tai, jog ieškinio reikalavimo tenkinti nėra pagrindo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą, nepagrįstą, todėl naikintiną sprendimą dėl netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, bei dėl netinkamo procesinių teisės normų, reglamentuojančių teismo procesinių dokumentų vykdymą, aiškinimo ir taikymo (CPK 339str. 1d.).. Panaikinus ginčijamą sprendimą byla spręstina iš esmės, priimtinas naujas sprendimas, ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegijai priėmus byloje naują sprendimą, iš naujo spręstinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Iš ieškovės valstybei priteistinos teismo bylą nagrinėjant pirmosios (b.l. 147) ir apeliacinės (b.l 169) instancijos teismuose patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Tenkinant atsakovo 2009 m. sausio 20 d. teismo posėdyje (b.l. 144) pareikštą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atsižvelgiant į atsakovo pateiktą kvitą (b.l. 59), patvirtinantį atstovavimo išlaidų dydį, iš ieškovės atsakovui priteistinas 1000 Lt atsakovo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patirtoms išlaidoms atlyginti. Tenkintinas ir atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas priteisti iš ieškovės apeliacinio proceso metu patirtas išlaidas, t.y. 128 Lt žyminį mokestį (b.l. 159, 165) bei 700 Lt atstovavimo išlaidas (b.l. 157). Viso atsakovui iš ieškovės priteistina 1828 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
apeliacinį skundą patenkinti.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą, ieškovės L. M. patikslintą ieškinį atsakovui A. V. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu atmesti.
Priteisti iš ieškovės L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1828 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus dvidešimt aštuonis litus) išlaidoms, susijusioms su žyminio mokesčio mokėjimu už apeliacinį skundą ir atstovavimu bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginti.
Priteisti iš ieškovės L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 40,30 Lt (keturiasdešimt litų 30 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu atlyginti.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.