Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. nutarimo V. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Tauragės skyrius (toliau – Institucija) surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad V. S. (darbdavys) savo gyvenamo namo, esančio Tauragės rajone, (duomenys neskelbtini), stogo remontui už 1000 Lt atlygį pasamdė V. K., kuris dirbo 2008 m. birželio 27 - 30 dienomis. 2008 m. birželio 30 d. V. K., dirbdamas stogo skardinimo darbus, nuo namo stogo nukrito ir sunkiai susižalojo. Nuo patirtų sužalojimų jis 2008 m. liepos 3 d. mirė. Prieš darbų pradžią V. S. V. K. sumokėjo 300 Lt. Tokiu būdu V. S., būdamas darbdaviu, leido nusamdytam darbuotojui dirbti, nesudaręs su juo darbo sutarties, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 16 straipsnio 2 dalį, 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 99 straipsnio 2 ir 3 dalis ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Darbo kodekso 98 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (dėl paminėtos redakcijos įstatymo) yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Administracinių teismų praktika Nr. 7, l. 230-235).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (administracinės bylos Nr. N3-397/05; Nr. N12-1650/04).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nevisiškai išsamiai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus bei nerinko naujų galimų įrodymų.

Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl visų būtinųjų darbo sutarties požymių buvimo ar nebuvimo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kaip buvo organizuojas darbas, kas ir kokią nustatė darbo tvarką, kas vadovavo darbams, ar buvo pavaldumo santykiai, kieno įrankiais buvo dirbama ir pan.. Neištyrus šių aplinkybių, nėra galimybės nustatyti, ar ir kokie teisiniai santykiai (darbo ar civiliniai) siejo minėtus asmenis. Vien avanso sumokėjimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti nelegalus darbo buvimo faktą. Teismas, nagrinėdamas bylą, neapklausė nei vieno liudytojo, kad išsiaiškintų visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik rašytiniai liudytojų paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams (ATPK 276 str.) ir jų nepakeičia. Neapklausus liudytojų, kurių parodymai yra esminiai bylos baigčiai, sudaromos prielaidos pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje asmeniui suteiktą teisę administracinių teisės pažeidimų bylų procese apklausti kaltinimo liudytojus. Be to, pirmosios instancijos teismas, neapklausęs teisme liudytoju V. S., nukrypo nuo susiklosčiusios teisminės praktikos, pagal kurią teisme betarpiškai turi būti apklausiami asmenys, kurių parodymai yra vieninteliai ir esminiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis byloje Nr. N662-8466/2009). Taip pat pažymėtina, kad V. S. versija, jog laikotarpiu, kai V. K. dirbo ir susižalojo, jis buvo išvykęs į užsienį ir dėl to negalėjo jo samdyti darbams, nėra patikrinta.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas, teismas nukrypo nuo teisminės praktikos vertinant įrodymus šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, bylos nagrinėjimą grąžinant pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.