Panevėžio apygardos teismo nutartis

2021-06-01 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-28-531/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-06-01
Bylos Nr.
1A-28-531/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-20183-2020-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Ciesiūnas, Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė
Nuteistasis
G. B.
Nukentėjusysis
D. F.
Advokatai
Nijolė Gaižutienė, Lidija Blinkevičienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-28-531/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20183-2020-1Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 1 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,

sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,dalyvaujant prokurorei Dovilei Maldeikienei,nuteistajam G. B.,gynėjai advokatei Nijolei Gaižutienei,nukentėjusiajai D. F.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 3 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant per mėnesį neatlygintinai išdirbti 20 val. visuomenės labui.

Iš G. B. D. F. priteistas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. B. nuteistas už tai, kad 2020 m. gegužės 25 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), prie namo pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių priežasčių, kilus žodiniam konfliktui, abejomis rankomis paėmęs nuo žemės akmenį, metė D. F. į kairės kojos blauzdą, ir taip nukentėjusiajai D. F. dėl poodinės kraujosruvos kairėje blauzdoje, nežymiai sutrikdė sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis G. B. pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2020 m. spalio 27 d. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti kitos sudėties teismui. Teigia, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių – teismas akivaizdžiai buvo šališkas, nesiekė atskleisti objektyvios tiesos, išsiaiškinti konflikto kilimo priežasties, vadovavosi tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais neišsamiai ištirtais įrodymais. Nurodo, kad buvo nuteistas nepagrįstai už nusikaltimą, kurio nepadarė. 2020 m. gegužės 25 d. apie 13 val. akmeniu D. F. kojos nesužalojo, po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams M. Š. ir G. S. patvirtino, kad koją kaimynei sužalojo nuo akmenų krūvos krisdamas akmuo. Jo parodymus patvirtino liudytoja G. B.. Pažymi, kad niekada praeityje nebuvo teistas. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiosios parodymų niekas nepatvirtino - nei vienas liudytojas nematė sužalojimo fakto. Pabrėžia, jog ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo paskirtas advokatas, nors pagal jo turtinę padėtį (gauna mažą, 140 Eur dydžio senatvės pensiją), tai kad jis yra (duomenys neskelbtini) ir jam oficialūs dokumentai lietuvių kalba nevisiškai pilnai suprantami, advokatas jam turėjo būti paskirtas. Su ikiteisminio tyrimo duomenimis jis nesusipažino, nes teisinių dokumentų nesupranta. Kuomet teismas jam pasiūlė pačiam ieškotis advokato, jis kreipėsi į prokurorą, klausdamas ar jam jo reikia. Prokuroras atsakė - „O kam tau reikalingas advokatas?“. Po tokio atsakymo jis buvo įsitikinęs, kad teisme prokuroras ir teisėjas išsiaiškins tiesą, kad jis yra nekaltas, todėl dėl advokato paskyrimo niekur nebesikreipė. Be advokato teisinės pagalbos ir teisinių žinių trūkumo jis į bylą nepateikė reikalingų dokumentų, jam teisme nebuvo išaiškintos svarbios aplinkybės, kurios galėjo turėti įtakos jo nekaltumui įrodyti. Teisme buvo ginami tik nukentėjusiosios neva pažeisti interesai. Paaiškina, jog D. F. visokiais būdais pradėjo kėsintis į jų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) – primygtinai reikalavo sūnaus sklype ir jos sklype iškasti tvenkinį, o jiems atsisakius, prasidėjo nesutarimai. Jų sodo sklypo gale D. F. pašalino brandžią obelį, po to jai pradėjo trukdyti kitos obelys ir vaismedžių krūmai. 2020 m. gegužės 25 d. jo sūnui priklausančiame žemės sklype – sode, prie akmenų krūvos įvyko konfliktas, kuris jam pasibaigė apkaltinamuoju nuosprendžiu. Pažymi, kad nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nebuvo pareikalauta pateikti abiejų sklypų (jo sūnaus ir nukentėjusiosios) planų ir visai nesidomėta, kokiu tikslu D. F. 2020 m. gegužės 25 d. buvo būtina su savo matininku atstatinėti jau senai nustatytas ir teisiškai įregistruotas abiejų sklypų ribas. Taip pat nebuvo kreiptas dėmesys ir į liudytojos G. B. parodymus, jog D. F. kasmet vis matuoja sklypo ribas, nes jai vis trūksta žemės. Yra įsitikinęs, kad matininkas R. V. įvykio dieną piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, nes jo įmonėje nukentėjusioji dirba buhaltere. Matininkas privalėjo žinoti (duomenys neskelbtini) duomenis apie žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų įregistravimą, todėl nukentėjusiajai sklypo (duomenys neskelbtini) ribas atstatinėti jokio pagrindo nebuvo, nes šis sklypas su galiojančiais teisinės registracijos dokumentais pirktas tik prieš (duomenys neskelbtini) metus. Pažymi, kad liudytoja G. B. pateikė gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kameros 2020 m. gegužės 25 d. filmuotą vaizdo įrašą, aprašo jame užfiksuotus įvykius ir pabrėžia, jog jame nėra akmens metimo į nukentėjusiąją momento. Po šio vaizdo įrašo peržiūros ikiteisminiame tyrime nekilo įtarimų dėl nukentėjusiosios parodymų, kuriuo metu ir kaip ji patyrė kojos sužalojimą ir šiuo klausimu ji išsamiai neapklausta. Teisme jam buvo uždrausta pakomentuoti vaizdo įrašą. Pirmosios instancijos teismas šio vaizdo įrašo visai neanalizavo, jokių detalių nesiaiškino, tik nuosprendyje, remdamasis apžiūros protokolo duomenimis, konstatavo, kad matyti, kaip jis pasilenkęs prie akmenų krūvos, netoli stovi nukentėjusioji, nors apžiūros protokole taip neužrašyta. Akivaizdu, kad teismas nesiekė visapusiškai ištirti įvykio aplinkybių bei nustatyti objektyvią tiesą. Mano, kad buvo nepagrįstai neįvertinti liudytojos G. B. parodymai, nors ji vienintelė matė konfliktą ir davė teisingus parodymus, kurie patvirtina jo parodymus. Yra įsitikinęs, kad nors G. B. ir nematė, kad būtent nukentėjusiajai ridenant akmenis, riedantis akmuo galėjo kliudyti ir sužeisti jos koją, tačiau prie tos krūvos ji iš skausmo nesuriko, nekvietė pagalbos, nenugriuvo ir nuėjo iki matininko automobilio normaliu žingsniu, tai reiškia, jog ji susižalojo pati. Atkreipia dėmesį, kad jo sūnus V. B. apie incidentą pirmas pranešė policijai per BPC, tačiau šie duomenys į bylą neišreikalauti. Jis ilgai laukė policijos pareigūnų, bet jie kažkodėl atvyko aiškintis pas D. F. po jos vėlesnio pranešimo BPC. Nukentėjusiosios parodymais tikėti nėra pagrindo, nes jie melagingi. Ta aplinkybė, kad du policijos pareigūnai ir matininkas neva matė ant kairės kojos guzą, dar nėra įrodymas, kad būtent jis sužalojo nukentėjusiosios koją. Mano, kad kojos sužalojimo mechanizmas šiuo atveju nėra iki galo išaiškintas. Juk ikiteisminio tyrimo metu buvo galima padaryti eksperimentą, ar nukentėjusiosios nurodomu būdu gali būti padaromas sužalojimas, ar ne, bet to padaryta nebuvo. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji parodė, kad jai palietus akmenų krūvą, 3 akmenys nukrito į jos sklypo pusę. Šį momentą matė ir liudytoja G. B., kurios parodymus teismas atmetė, todėl, kad jie nors ir buvę sutuoktiniai, gyvena toje pačioje namų valdoje. Pirmosios instancijos teismas nesiekė išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų buvo sužalota nukentėjusioji. Teigia, kad įvykio dieną R. V. dėl nežinomų priežasčių nebuvo apklaustas liudytoju. Jis nebuvo prie akmenų krūvos ir jokių veiksmų nematė. Tai patvirtino vaizdo įrašas, liudytoja G. B.. Be abejo, matininkas puikiai žinojo apie savo matavimo veiksmų neteisėtumą, jis į konfliktą nesikišo ir paskubėjo iš įvykio vietos greitai išvažiuoti. Mano, kad R. V. duoti parodymai suderinti su nukentėjusiosios. Apylinkės teismas nepagrįstai nuosprendį grindė R. V. parodymais, nesiaiškindamas kaip jis galėjo matyti už 10 metrų nuo akmenų krūvos stovėdamas ir dar kraudamas įrangą į automobilį, kaip jis (apeliantas) su akmeniu pataikė būtent į kairės kojos blauzdą. Nukentėjusiosios riksmą - „tu matei, būsi liudininku“, matininkas galėjo girdėti, bet matyti veiksmą, kurio jis neatliko, tikrai negalėjo. Mano, kad visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas ir objektyvios tiesos nustatymas galimas, tik perdavus bylą nagrinėti iš naujo, kitos sudėties teismui. Teigia, kad jam neteisingai buvo paskirta bausmė, ji aiškiai prieštarauja teisingumo principui, kadangi teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas dėl tinkamos bausmės paskyrimo. Nurodo, kad jam (duomenys neskelbtini) metai, jis ribotai darbingas, 2020 m. spalio 22 d ir 2020 m. spalio 27 d. jam nustatyti paūmėję skausmai juosmenyje, kairėje kojoje, silpna jėga kairiojoje pėdoje, apsunkinta eisena, tirpsta blauzda, kairiosios plaštakos III-V pirštai, susirgimai pagal 3 diagnozes, jam buvo taikytas gydymas, paskirtos reabilitacijos procedūros, jam išlieka ribota judėjimo funkcija, ribotas darbingumas. Taip pat neteisingai buvo išspręstas klausimas dėl neturtinės žalos priteisimo, nes teismas neatsižvelgė į konflikto kilimo priežastį, kad nukentėjusioji kasmet vis matuoja ir permatuoja to paties, t. y. nuosavo, žemės sklypo ribas ir bando jį pasididinti svetimo sklypo sąskaita, tam į pagalbą kviečiasi savo pažįstamą nekompetentingą matininką, kuris keli metai vis neatlieka iki galo savo pareigų ir sąžiningai pagal kadastro žemėlapį neparodo jai nuosavo sklypo ribų, į pačios nukentėjusiosios neteisėtą ir nesąžiningą elgesį, kad ji pati dėl neatsargumo susižalojusi, iš pykčio apkaltino jį, jo sunkią turtinę padėtį. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiajai buvo reikalingas gydymas, kad gydytojas skyrė vaistus.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, o prokurorė ir nukentėjusioji – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo

6. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas G. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pripažino pagrįstai. Teisėjų kolegijos manymu, apylinkės teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jokių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė. G. B. apeliacinio skundo argumentai iš esmės grindžiami tik subjektyviai bei vienpusiškai pateikiamomis ir vertinamomis buvusių įvykių aplinkybėmis, o vien tik tai, kad jis kitaip vertina susiklosčiusią situaciją, byloje esančius įrodymus ir nesutinka su apylinkės teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, nesuteikia pagrindo jį pripažinti neteisėtu ir panaikinti, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ar priimant jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktais pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jų nekartoja, o tik papildo.

7. G. B. viso proceso metu savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, neigė. Apeliaciniame skunde nurodė, jog jis D. F. kojos nesužalojo - tai galėjo įvykti nukentėjusiajai ridenant akmenis nuo akmenų krūvos, o riedantis akmuo galėjo kliudyti ir sužeisti jos koją. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta ir vertina juos, kaip pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar įrodyti savo nekaltumą, kadangi juos paneigia byloje surinktų įrodymų visetas.

8. G. B. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą neabejotinai patvirtina viso proceso metu duoti išsamūs ir nuoseklūs nukentėjusiosios D. F. parodymai. Apklausta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusioji parodė, kad 2020 m. gegužės 25 d., apie 13 val., matuojant žemės sklypų tarp Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ribas, atėjo kaimynas G. B. ir stebėjo visą matavimo procesą. Priėjus prie G. B. akmenų krūvos, sukrautos ant žemės sklypų ribos, kuri buvo apžėlusi žole, ji ištraukė keletą žolių, dėl ko nuo akmenų krūvos nuriedėjo akmenys. G. B. papriekaištavo, kad dėl jo sukrautų akmenų negali statyti tvoros. Tada G. B. paėmė nuriedėjusius akmenis, ir iš piktumo metė akmenį jai į koją. Metė iš apačios, jį ridendamas. Po šio metimo kairėje blauzdoje iškilo guzas. Analogiškas buvusio įvykio aplinkybes D. F. nurodė apklausta ikiteisminiame tyrime ir šiuos savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Tai, kad G. B. metė į ją akmenį, nukentėjusioji nurodė ir savo 2020 m. gegužės 25 d. surašytame protokole - pareiškime, kuris buvo surašytas praėjus maždaug 3 val. po įvykio, taip pat kviesdama policijos pareigūnus bei jiems atvykus, ką patvirtina byloje esantis 2020 m. birželio 5 d. apžiūros protokolas, taip pat liudytojų G. S. bei M. Š. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisant to, jog tarp nukentėjusiosios ir apelianto šeimos yra kilę nesutarimų ir kivirčų, neturi pagrindo abejoti šiais D. F. parodymais, kadangi juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Taip pat, vien tik tai, kad, kaip teigia apeliantas, D. F. būdama prie akmenų krūvos nesuriko iš skausmo, nenugriuvo ir nesišaukė pagalbos, dar nereiškia, jog ji susižalojo pati ar visiškai nepatyrė sužalojimų.

9. Tai, jog G. B. metė į D. F. akmenį, sužalodamas jos kairiąją blauzdą, patvirtino ir įvykio vietoje buvęs liudytojas R. V.. Apklausimas teisiamojo posėdžio metu liudytojas parodė, kad matė, kaip G. B., pasilenkęs prie akmenų krūvos, metė akmenį į nukentėjusiosios pusę. Nukentėjusioji rodė blauzdoje atsiradusį nemažą guzą. Jis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Apklausiamas ikiteisminiame tyrime nurodė, kad matė kaip G. B. paėmė vieną akmenį ir metė jį D. F., pataikydamas į kairės kojos blauzdą. Ant D. F. kairės kojos blauzdos buvo guzas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šiais liudytojo parodymais ir vien tik ta aplinkybė, jog R. V. išvyko iš įvykio vietos, nesulaukęs policijos pareigūnų, šios teismo išvados nekeičia. Tai, jog liudytojas galėjo matyti, kaip G. B. meta į D. F. akmenį, patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kad R. V. įvykio metu stovėjo prie savo automobilio netoli akmenų krūvos, prie kurios buvo apeliantas ir nukentėjusioji, o jis buvo pasisukęs būtent į jų pusę ir matyti šiuos asmenis jam kliūčių nebuvo.

10. Be kita ko, kaip skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, aptariamame vaizdo įraše nėra aiškiai matomas akmens metimo momentas, tačiau apie jį galima spręsti iš G. B. atliktų veiksmų ir jo kūno judesių, t. y. vaizdo įraše užfiksuota, kaip jis prieina prie akmenų krūvos, pasilenkia ir pirmąjį savo judesį, lyg kažką mesdamas, atlieka ne į akmenų krūvos, o į nukentėjusiosios pusę. Vėliau analogiškus judesius apeliantas atlieka jau pasisukęs į priešingoje pusėje buvusią akmenų krūvą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, kad apeliantas, priėjęs prie akmenų krūvos tiesiog surinko išbyrėjusius ant pievelės akmenis, sumetė juos atgal į krūvą ir nukentėjusiosios nesužalojo. Papildomai pažymėtina, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad visas konfliktas kilo jau atlikus žemės matavimo darbus - apeliantas jau buvo grįžęs į savo namų valdą, tačiau kilus žodiniam konfliktui su nukentėjusiąja, atidaręs vartus, jis vėl išbėgo į kelią, nuėjo į nukentėjusiosios sklypo dalį, atliko aukščiau minėtus veiksmus prie akmenų krūvos, esančios jau jo teritorijoje, ir vėl sugrįžo į savo kiemą. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad nukentėjusioji tuo metu tik stovėjo savo sklype, o šio incidento iniciatoriumi buvo būtent apeliantas, nuėjęs prie jos pareikšti savo nepasitenkinimo tuo, kas vyksta gretimoje teritorijoje.

11. Aplinkybę, jog G. B. savo veiksmais sužalojo D. F. kairiąją blauzdą patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų G. S. bei M. Š. parodymai, taip pat esanti specialisto išvada. Apklausos, vykusios pirmosios instancijos teisme metu, liudytojas G. S. parodė, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu pagal nukentėjusiosios pranešimą buvo atvykęs į įvykio vietą, ir matė, jog jos koja yra sužalota. Liudytojas M. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu gavus pranešimą apie sužalotą pranešėją, nuvyko į įvykio vietą (duomenys neskelbtini). Jį pasitiko nukentėjusioji, akivaizdžiai matėsi jos sužalota koja. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad D. F. kietu buku daiktu padaryta poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje. Sužalojimui padaryti pakako vieno trauminio poveikio. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Byloje nebuvo nustatyta jokių kitų priežasčių nukentėjusiajai susižaloti, o apelianto teiginys, kad ją sužalojo atriedėjęs akmuo, ar, kad ji susižalojo pati, yra paneigta.

12. Be kita ko, pažymėtina, kad byloje liudytoja buvo apklausta ir įvykio vietoje buvusi G. B., kuri teigė, kad apeliantas D. F. tikrai nemetė į kojas nei vieno akmens. Teisėjų kolegija atmeta šiuos liudytojos parodymus ir priimamoje nutartyje jais nesivadovauja, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems bei aukščiau aptartiems įrodymams. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, G. B. grįžus į savo kiemą, ji dar liko D. F. sklype, su ja bendravo, ir negalėjo negirdėti nukentėjusiosios žodžių apie incidento pasekmes, kuriuos girdėjo ir patvirtino liudytojas R. V..

13. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 1 metų. Už šios nusikalstamos veikos padarymą pirmosios instancijos teismas G. B. skyrė 3 mėnesių viešųjų darbų bausmę, įpareigojant jį per mėnesį neatlygintinai išdirbti 20 val. visuomenės labui. G. B. apeliaciniame skunde nesutinka su tokia jam apylinkės teismo paskirta bausme, teigia, kad ji aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nurodo, jog turi sveikatos problemų, kurios, bylos duomenimis, jam buvo nustatytos pirmosios instancijos teismui jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio.

13.1. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą G. B. teisingai parinko ir paskyrė bausmę, nustatė jos dydį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti apylinkės teismo nuosprendžio šioje dalyje, kadangi apeliantui bausmė paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnyje įtvirtintų bausmės skyrimo pagrindų.

13.2. Skiriant G. B. bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad jis padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą. Nei lengvinančių, nei sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nebuvo nenustatyta. Jis neteistas, administracine tvarka baustas, psichiatro ir priklausomybių įskaitoje neregistruotas, išsituokęs pensininkas. (duomenys neskelbtini) seniūnija nusiskundimų dėl jo elgesio nėra gavusi. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu G. B. nurodė, kad jei būtų pripažintas kaltu, viešuosius darbus dirbti sutiktų, yra darbingas, jo sveikata normali. Įvertinus visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad BK 41 straipsnyje numatytus tikslus įmanoma pasiekti G. B. už šį nusikaltimą paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – viešuosius darbus, nustatant jos dydį, artimą minimaliam.

13.3. Apeliantui apeliacinės instancijos teismas tuo pačiu paaiškina, kad jei bausmės vykdymo procese būtų nustatyta, jos jis dėl objektyvių priežasčių negali atlikti jam paskirtų viešųjų darbų, teismas jį gali atleisti nuo šios bausmės, vietoj jos paskirdamas BK IX skyriuje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones (BK 46 straipsnio 5 dalis).

Dėl neturtinės žalos

14. Iš baudžiamojoje byloje esančios medžiagos matyti, kad nukentėjusioji D. F. pareiškė civilinį ieškinį dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos šį ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas jai 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

15. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

16. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, akivaizdu, kad D. F. dėl G. B. veiksmų patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią fiziniu skausmu, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad D. F. priteistas 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkama kompensacija jos patirtiems neigiamiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, atitinkantis teisingumo ir protingumo principus. Nors apeliantas teigia, neva pati nukentėjusioji elgėsi nesąžiningai savo nuožiūra matuodama sklypo ribas ir, pasak jo, konfliktas kilo dėl nukentėjusiosios veiksmų, jo padaryti neteisėti smurtinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusiąją, nesudaro pagrindo dar labiau sumažinti jai priteistą neturtinę žalą. Be kita ko, nėra pagrindo teigti, kad tokio dydžio sumos iš apelianto priteisimas esmingai pasunkins jo turtinę padėtį.

Dėl atstovavimo išlaidų

17. 2021 m. kovo 22 d. Panevėžio apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad G. B. teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 79,56 Eur, ir turi būti priteisiamos valstybės naudai. Nurodoma, kad G. B. teisinę pagalbą teikė advokatė Lidija Blinkevičienė. Šis prašymas atmetamas, kadangi ši advokatė apelianto faktiškai neatstovavo. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, kuris vyko 2021 m. balandžio 22 d., G. B. gynė advokatė N. Gaižutienė. Esant šioms aplinkybėms, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš apelianto negali būti priteisiamos.

Dėl kitų su skundžiamu nuosprendžiu susijusių klausimų

18. G. B. pateiktame apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo paskirtas advokatas, nors pagal jo turtinę padėtį, ir tai, kad pagal tautybę jis yra (duomenys neskelbtini), jam oficialūs dokumentai lietuvių kalba nevisiškai pilnai suprantami, todėl advokatas turėjo būti paskirtas. Be advokato teisinės pagalbos, dėl teisinių žinių trūkumo, jis į bylą nepateikė reikalingų dokumentų, jam teisme nebuvo išaiškintos svarbios aplinkybės, kurios galėjo turėti įtakos jo nekaltumui įrodyti. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius. Visų pirma, ikiteisminio tyrimo metu G. B. net du kartus buvo išaiškinta jo teisė turėti gynėją, tačiau abu kartus jis pareiškė, jog gynėjas jam nereikalingas ir tą patvirtino savo parašu (70, 99 b.l.). Perdavus bylą su kaltinamuoju aktu Utenos apylinkės teismo Utenos rūmams, G. B. 2020 m. rugpjūčio 17 d. buvo išsiųstas raštas „Dėl advokato pasirinkimo“, kuriame jam buvo paaiškinta, kad jis iki teismo posėdžio gali pats pasikviesti gynėją arba, jei neturi tam pakankamai lėšų, kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, konkrečiai nurodant, kur reikėtų kreiptis (109 b.l.). G. B. teise turėti gynėją nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepasinaudojo. Apeliaciniame skunde nurodė, kad kuomet gavo minėtą raštą, kreipėsi į prokurorą, klausdamas, ar jam byloje reikia advokato, o prokuroras atsakė - „o kam tau reikalingas advokatas?“. Tikėti šiais G. B. teiginiais nėra priežasčių, kadangi jis jų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu G. B. nurodė, kad Lietuvoje gyvena jau (duomenys neskelbtini) metus, lietuvių kalbą supranta, moka skaityti ir kalbėti, tik nemoka rašyti. Nurodė, jog vertėjas byloje nereikalingas, jog pilnai supranta kas vyksta, kas yra kalbama. Jam buvo išaiškintos jo turimos teisės, kurias jis nurodė supratęs. Be to, iš perklausyto teismo posėdžio garso įrašo yra akivaizdu, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu G. B. apklausiamiems liudytojams uždavinėjo klausimus, dalyvavo tiriant įrodymus, t.y. aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis. Esant šioms aplinkybėms, teigti, kad G. B. galėjo nesuprasti jam lietuvių kalba atsiųstų dokumentų, kuriuose, kaip minėta, buvo išaiškinta ir teisė turėti gynėją, ar teisme vykstančio proceso, nėra. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jo teisė į gynybą buvo pažeista.

19. Taip pat G. B. apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami, nes pagrindo tam konstatuoti, akivaizdžiai nėra. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą ir spręsdamas G. B. kaltės klausimą, turėjo išankstinę nuomonę, byloje nenustatyta. Taip pat nėra duomenų, kad šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiu teismo sprendimo surašymo ydingumu.

20. G. B. apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į tai, kad apie įvykusį incidentą pirmas policijai pranešė jo sūnus. Jis ilgai laukė policijos pareigūnų, bet jie kažkodėl atvyko aiškintis pas D. F. po jos vėlesnio pranešimo BPC. Teisėjų kolegijos vertinimu ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes svarbiausia yra tai, kad policijos pareigūnai apskritai atvyko į įvykio vietą ir ten aiškinosi buvusio įvykio aplinkybes ir detales. G. B., manydamas, jog jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, taip pat turėjo teisę teikti pareiškimą policijai, tačiau šia teise nepasinaudojo.

21. Apeliacinės instancijos teismas dėl kitų G. B. skundo argumentų, susijusių su sklypų ribomis, jų matavimu bei neva matininko piktnaudžiavimu savo tarnybine padėtimi priimamoje nutartyje nepasisako, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valdas CiesiūnasDonatas JatužisJolanta Raščiuvienė