Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. A. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutarimo M. A. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. A. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis 2015 m. lapkričio 25 d., apie 06.50 val. Marijampolės savivaldybės teritorijoje, Pauziškių kaimo gatvėje, jam priklausančio automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinėje, būdamas medžiotojas, gabeno neteisėtai sumedžiotą licencijuojamą gyvūną – stirnos jauniklį, šiais savo veiksmais pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro įsakymu Nr. 258, 58.1.2 punktą, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 85 straipsnio 6 dalį.

Motyvuojamoji dalis

M. A. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs ir įvertinęs administracinio teisės pažeidimo byloje surinktą medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino M. A. padarius LR ATPK 85 straipsnio 6 dalyje numatytą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų ir nutarime išdėstytų įrodymų visuma leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad M. A. kaltė padarius LR ATPK 85 straipsnio 6 dalyje numatytą pažeidimą yra įrodyta.

LR ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų išeina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš LR ATPK 257 straipsnio taip pat išeina, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

LR ATPK 85 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad gyvūno, kurį sumedžioti asmuo, turintis teisę medžioti (medžiotojas), neturi teisės, sumedžiojimas arba neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimas ar dorojimas užtraukia baudą nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio septynių šimtų trisdešimt septynių eurų su teisės medžioti atėmimu nuo vienų iki penkerių metų ir pažeidimo padarymo įrankių, transporto priemonių, kurios buvo panaudotos gyvūnams sumedžioti ir (ar) sumedžiotiems gyvūnams gabenti, ir kitų pažeidimo padarymo priemonių konfiskavimu.

Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.1.2 punkte nustatyta, kad draudžiama asmeniui, neturinčiam teisės medžioti, doroti arba gabenti neteisėtai sumedžiotą gyvūną.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pripažindamas M. A. padarius administracinį teisės pažeidimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino ištirtus įrodymus, pašalino įrodymų prieštaravimus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Nors apeliantas skunde nurodo, kad jo kelionės tikslas buvo vykti į žvejybos vietą už Pauziškių kaimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju tai neturi jokios reikšmės kvalifikuojant apelianto padarytą administracinį teisės pažeidimą, kaip ir neturi reikšmės tai, kad jis tądien nemedžiojo ir nesiruošė medžioti, kadangi administracinėn atsakomybėn jis buvo patrauktas ne už gyvūno sumedžiojimą, o už neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimą. Apeliantas teigia, kad važiuodamas keliu pamatė, jog šalia kelio guli stirna, tada jis apsisuko, paėmė žvėrį, įsidėjo į savo automobilio bagažinę ir norėjo jį nuvežti į medžiotojų klubą. Tačiau teismo nuomone jis šiais savo veiksmais pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.1.2 punkte nustatytą reikalavimą. Apeliantas neturėjo jokių duomenų apie tai, ar gyvūnas buvo sumedžiotas teisėtai ar ne, taigi tuo neįsitikinęs jis negalėjo sumedžioto gyvūno pasiimti su savimi ir gabenti. Nors apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai kad, M. A. automobilyje nebuvo rasta nei ginklo, nei kokių nors medžioklei reikalingų įrankių – peilio, prožektoriaus ir pan., o stirnos jauniklis nebuvo kaip nors paslėptas automobilio bagažinėje, tačiau tai niekaip nepaneigia jo kaltės dėl inkriminuoto pažeidimo padarymo, t. y. neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimo. Kaip jau buvo minėta, M. A. nebuvo traukiamas administracinėn atsakomybėn už gyvūno sumedžiojimą, taigi jo nurodomos aplinkybės dėl ginklo ar kitų medžioklei reikalingų reikmenų nebuvimo šioje byloje neturi jokios įrodomosios reikšmės. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. Baltrušaitis ir P. A. paaiškino, jog buvo gautas anoniminis telefono skambutis, kad laukuose nušauta stirna ir važinėja pilkos spalvos automobilis. Minėti asmenys nurodė, kad eidami pėsčiomis ir turėdami stebėjimo įrangą, jie rado stirną ties negyvenama sodyba 20-30 metrų atstumu nuo kelio . E. Baltrušaitis ir P. A., palikę stirną, pasaloje laukė, kas atvažiuos, tuomet atvyko M. A., o vėliau jo bagažinėje buvo rasta stirna. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šioje vietoje būtų vykdoma medžioklė, taigi darytina išvada, kad stirna buvo sumedžiota neteisėtai. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje vietovėje medžioja „Amalvos” klubas, todėl M. A. galvojo, kad tai jų sumedžiota stirna, tačiau medžiotojų klubo ,,Amalva“ pranešime nurodoma, kad vadovaujantis klubo valdybos nutarimu, stirnų medžioklė klubo medžioklės plotuose po 2015 m. lapkričio 14 d. organizuota nebuvo (b. l. 6). Teismo nuomone, aplinkybė, neva M. A. manė, jog stirną sumedžiojo medžiotojų klubo nariai, o jis gera valia ir savo noru radęs nušautą stirną norėjo ją pristatyti vienam iš klubo medžiotojų ar aplinkos apsaugos darbuotojams, nepagrįsta jokiais duomenimis ir laikytina gynybine apelianto versija, siekiant išvengti savo atžvilgiu administracinės atsakomybės. Pažymėtina, kad M. A. neturėjo nei teisės, nei pareigos gabenti nušautą gyvūną, kadangi, kaip jis pats teigia, šio gyvūno jis nenušovė, taip pat jis neturėjo jokių duomenų apie tai, ar šis gyvūnas buvo sumedžiotas teisėtai, todėl darytina neabejotina išvada, jog jis nušautą stirną įsidėjo į savo automobilį ir gabeno neteisėtai, pažeisdamas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.1.2 punkte nustatytą reikalavimą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, kad nors M. A. yra medžiotojas, tačiau nagrinėjamu atveju medžioklė vykdoma nebuvo, taigi jis, paimdamas neteisėtai sumedžiotą gyvūną, veikė ne kaip medžiotojas, o kaip bet kuris kitas, tarp jų ir neturintis teisės medžioti, asmuo. Visgi, atsižvelgus į tai, kad M. A. yra medžiotojas, jis turėjo suprasti savo veiksmų neteisėtumą, kadangi jam yra žinomos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. LR ATPK 85 straipsnio 6 dalyje nustatyto pažeidimo subjektas yra medžiotojas, t. y. asmuo, turintis teisę medžioti, todėl, nors medžioklė vietoje, kurioje buvo padarytas pažeidimas, vykdoma nebuvo, M. A., kaip turinčio teisę medžioti asmens, veika pagal šią minėto straipsnio dalį yra kvalifikuota tinkamai.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad M. A. paskirtos LR ATPK 85 straipsnio 6 dalyje numatytos administracinės nuobaudos (vidutinio dydžio bauda, teisės medžioti atėmimo terminas vidutinio dydžio ir sankcijoje numatytas privalomas transporto priemonės konfiskavimas) buvo individualizuotos tinkamai, jos nėra per griežtos, atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus ir yra proporcingos padarytam teisės pažeidimui, todėl keisti šios Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutarimo dalies M. A. apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra. Teismo nutarimas dėl M. A. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal LR ATPK 85 straipsnio 6 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra, todėl ši skundo dalis atmetama, o teismo nutarimas dėl M. A. patraukimo administracinėn atsakomybėn paliekamas galioti.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad M. A. rasto gyvūno neketino savintis. Mano, jog tai, kad asmuo, paėmęs gyvūną ir apie tai nepranešęs nustatyta tvarka, privalo atlyginti žalą gamtai, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir iš šio principo kylančiam teisės aktų hierarchijos principui, kaip tai yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad šis apeliacinio skundo argumentas yra pagrįstas. Pažymėtina, kad Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.28. punkte nustatyta, kad draudžiama pasisavinti medžioklės plotų vienete rastus nugaišusius, per susidūrimą su transporto priemonėmis, žemės ūkio technika ar dėl kitų priežasčių žuvusius medžiojamuosius gyvūnus ar jų dalis, prieš paimant gyvūną iš radimo vietos apie tai nepranešus medžioklės plotų naudotojui ir atitinkamam Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentui ar departamento rajono (miesto) agentūrai ir negavus atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento ar departamento rajono (miesto) agentūros leidimo pasiimti šiuos gyvūnus ar jų dalis. Jei gyvūnas paimamas apie tai nepranešus nustatyta tvarka, laikoma, kad gyvūnas paimtas neteisėtai, o jį paėmęs asmuo privalo atlyginti žalą gamtai.

Tačiau, kaip ir nurodo apeliantas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. I-4-822/2015 konstatuota, kad šių taisyklių 58.28 p. (2014 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. D1-857 redakcija) ta dalimi, kuria numatyta, jog asmuo, paėmęs gyvūną, apie tai nepranešęs nustatyta tvarka, privalo atlyginti žalą gamtai, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir iš šio principo kylančiam teisės aktų hierarchijos principui, todėl pirmosios instancijos teismas vadovautis Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.28. punktu negalėjo.

Nepaisant to, nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, svarbu nustatyti, ar M. A. administraciniu teisės pažeidimu, numatytu LR ATPK 85 straipsnio 6 dalyje, padarė turtinį nuostolį, kaip tą numato LR ATPK 37 straipsnis.

LR ATPK 37 straipsnyje nustatyta, kad jeigu administraciniu teisės pažeidimu piliečiui, įmonei, įstaigai arba organizacijai padarytas turtinis nuostolis, administracinė komisija, savivaldybės seniūnijos kaimo vietovėje seniūnas, apylinkės teismo teisėjas, spręsdami klausimą dėl nuobaudos skyrimo už administracinį teisės pažeidimą, turi teisę kartu spręsti klausimą dėl to, kad kaltininkas atlygintų turtinį nuostolį, jeigu jo suma neviršija vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų, o rajono (miesto) apylinkės teismas – nepriklausomai nuo nuostolio dydžio.

Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punkte žala aplinkai apibūdinama kaip tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei) pablogėjimas. Įstatyminis visuomeninių santykių aplinkosaugos srityje reguliavimas įtvirtina asmenų pareigą tausoti, saugoti aplinką bei gamtos išteklius, o neteisėta veikla padarius žalos aplinkai - pareigą padarytą žalą atlyginti. Pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių tinkamai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms), kai pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai (Aplinkos apsaugos įstatymo 32 str. 1 ir 4 p. nuostatos). Dėl žalos aplinkai padarymo fakto kasacinio teismo išaiškinta, kad sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008).

2015 m. lapkričio 26 d. apskaičiavime dėl žalos, padarytos aplinkai, neteisėtai gabenus licencijuojamą kanopinį žvėrį automobilio bagažinėje, Pauziškių kaimo gatvėje Igliaukos sen., Marijampolės sav. teritorijoje (b. l. 17), konstatuota, kad 2015 m. lapkričio 25 d. M. A. automobilio bagažinėje neteisėtai paėmė ir gabeno sumedžiotą licencijuojamą stirnos jauniklį, dėl ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. D1-695 patvirtintos Laukinių gyvūnų rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos 6.2 punktu, iš viso apskaičiuota 956,13 Eur žala, o žalą siūloma atlyginti M. A..

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. D1-695 patvirtintos Laukinių gyvūnų rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos 6 punkte baziniai tarifai yra nustatyti už sunaikintus žinduolius. Iš šios metodikos 1 punkto taip pat matyti, kad žala yra padaroma neteisėtais veiksmais sunaikinus ar sužalojus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos oro erdvėje, Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje Baltijos jūroje gyvenančias, laikinai esančias, migracijos ar kitu metu pastebimus ar aptinkamus laukinius gyvūnus ar jų buveines.

Šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo nustatyta, kad būtent M. A. sumedžiojo (sunaikino ar sužalojo) licencijuojamą gyvūną – stirnos jauniklį, byloje nėra jokių šį faktą patvirtinančių įrodymų, apeliantas neigė sumedžiojęs gyvūną, dėl gyvūno sumedžiojimo jis nebuvo traukiamas administracinėn atsakomybėn, taigi negalima daryti išvados, jog būtent dėl M. A. veiksmų, t. y. neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimo (kas savaime nėra žinduolio sunaikinimas) buvo padaryta žala (turtinis nuostolis) aplinkai. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad žala aplinkai yra padaroma tuomet, kai gyvūnas yra neteisėtai sumedžiojamas, tačiau nagrinėjamu atveju M. A. veiksmuose ši aplinkybė nėra nustatyta. Konstatuojama, kad vien neteisėtai sumedžioto gyvūno gabenimas, kuomet pradedant gabenti gyvūnas jau buvo nebegyvas (gaišenos patologinio anatominio tyrimo akte nustatyti stirnos jauniklio sužalojimai žandikaulio, nosies, skruosto srityje, kuriuos sukėlė mažo kalibro šovinys, ir konstatuota, kad stirna buvo nušauta), negalėjo padaryti žalos aplinkai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo M. A. atlyginti padarytą žalą – sumokėti 956,13 Eur Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad M. A. būtų padaręs neigiamą gamtos elementų pokytį ar šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą, todėl ši Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutarimo dalis keistina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinio teisės pažeidimo kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutarė:

M. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutarimą:

panaikinti nutarimo dalį, kuria M. A. įpareigotas atlyginti padarytą žalą – sumokėti 956,13 Eur Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentui.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.