Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybė) atsiliepimu į pareiškėjų skundą (T 1, b. l. 122-125) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai nenurodo jokio Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje numatyto pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima panaikinti ginčijamus įsakymus. Nurodė, kad 2009-12-14 įsakymu patvirtintas detalusis planas buvo parengtas ir patvirtintas, laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Ginčydami patvirtintą detalųjį planą, pareiškėjai remiasi teisės aktų normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių atkūrimo procesą, tačiau jokiuose teisės aktuose nėra įtvirtintos pareigos savivaldybei tvirtinant detalųjį planą atsižvelgti į pretendentų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, teisėtus lūkesčius ir interesus. Taip pat pažymėjo, kad detaliuoju planu suplanuotuose sklypuose yra UAB „Šiaurės miestelis“ nuosavybės teise priklausantys pastatai, todėl, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijoje, atkuriamos grąžinant natūra tik laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, nėra jokio pagrindo pareiškėjams formuoti natūra grąžintinus žemės sklypus toje teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad pareiškėjų argumentai, jog jie turi teisę toje teritorijoje atkurti nuosavybės teises, yra visiškai nepagrįsti. Savivaldybė nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad 2009-12-14 įsakymu patvirtintas detalusis planas prieštarauja TPĮ 24 straipsnio 4 daliai, pabrėždama, jog šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-04-24 įsakymo Nr. 30-729 2 punkte nustatytas detaliojo planavimo tikslas – sklypo ribų ir ploto, paskirties naudojimo būdo ir pobūdžio nustatymas – neprieštarauja jokiems teisės aktų reikalavimams. Šiuo atveju detalusis planas buvo rengiamas, remiantis TPĮ 22 straipsnio 1 dalies 7 punktu, t. y. formuojant žemės sklypus prie naudojamų statinių, registruotų Nekilnojamojo turto registre, ir nekeičiant žemės naudojimo būdo ir pobūdžio, nenumatant naujo užstatymo. Rengiant detalųjį planą buvo atsižvelgta, kad minėtoje teritorijoje yra UAB „Šiaurės miestelis“ priklausantys statiniai, kurių eksploatavimui iki šiol nebuvo suformuotas žemės sklypas. Tuo tarpu pareiškėjų nurodyti teisės aktai reglamentuoja tik nuosavybės teisių procesą, tačiau visiškai nėra susiję su detaliojo planavimo procedūromis. Nepagrįstais savivaldybė laikė ir pareiškėjų skundo argumentus, kad ginčo įsakymu patvirtintas detalusis planas prieštarauja Vilniaus apskrities bendrajam planui, pabrėždama, jog šiuo atveju ginčijamas detalusis planas buvo parengtas, vadovaujantis savivaldybės patvirtintu bendruoju planu. Vadovaudamasi TPĮ 11 straipsnio 8 dalimi ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjai neginčija savivaldybės bendrojo plano ir nenurodo, jog jis prieštarauja Vilniaus apskrities bendrajam planui, savivaldybė mano, jog negalima teigti, kad patvirtintas detalusis planas prieštarauja Vilniaus apskrities bendrajam planui. Be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjų nurodytose Vilniaus apskrities bendrojo plano nuostatose nėra įtvirtinta draudimo formuoti sklypų prie esamų statinių. Be to, šiuo atveju apskritai jokia teritorija nebuvo prijungta prie užstatytų teritorijų, o tiesiog buvo suformuoti sklypai esamų statinių eksploatavimui. Remdamasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006-10-18 įsakymu Nr. D1-473 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Detaliųjų planų rengimo taisyklės) 58.3 punktu, paaiškino, kad šiuo atveju ginčo įsakymu patvirtintas detalusis planas teisėtai ir pagrįstai buvo rengiamas supaprastinta tvarka. Paaiškino, jog, rengiant detalųjį planą supaprastinta tvarka, apie rengiamą detalųjį planą turi būti paskelbta savivaldybės interneto tinklapyje ir raštu informuojami planuojamos teritorijos kaimyninių žemės sklypų valdytojai, naudotojai. Šiuo atveju apie tai, kad pradėtas rengti detalusis planas, 2009-09-24 buvo paskelbta Vilniaus miesto savivaldybės tinklapyje bei dienraštyje „Vilniaus diena”. Pakartotinai pranešimas Vilniaus miesto savivaldybės tinklapyje buvo išspausdintas 2009-10-27, kuriame numatyta, kad su detaliuoju planu galima susipažinti 2009 m. lapkričio 4-17 dienomis. Taip pat buvo pastatytas informacinis stendas šalia planuojamos teritorijos, kuriame taip pat buvo pateikta išsami informacija apie rengiamą detalųjį planą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad detalusis planas buvo rengiamas supaprastinta tvarka, matyti, jog šiuo atveju buvo atlikta netgi daugiau viešumą užtikrinančių procedūrų, nei reikalaujama teisės aktuose. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apskrities administracija, patikrinusi parengtą detalųjį planą, nenustatė jokių projekto rengimo, derinimo ir viešumą užtikrinančių procedūrų pažeidimų. Savivaldybės teigimu, 2009-12-22 įsakymą pareiškėjai ginčija iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir 2009-12-14 įsakymą, todėl ir savivaldybės nesutikimo su pareiškėjų skundo šioje dalyje argumentais motyvai yra tie patys. Papildomai pareiškėjai nurodo, kad sklypai buvo suformuoti pažeidžiant Taisykles, tačiau tokie jų argumentai nepagrįsti, nes šios Taisyklės netaikomos formuojant sklypus miesto teritorijose, todėl pareiškėjai neturi pagrindo jomis remtis, vertindami ginčijamo 2009-12-22 įsakymo teisėtumą. Teisminio nagrinėjimo metu pabrėžė, jog dėl pretendentų rengiant detaliuosius planus rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010-12-20 nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1449/2010.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius (toliau – ir Inspekcijos skyrius) atsiliepimu į pareiškėjų skundą (T 1, b. l. 105-107), atsižvelgdamas į tai, kad jo atžvilgiu skunde jokių reikalavimų nėra keliama, prašė teismo skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Papildomai akcentavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, vykdydamas jam priskirtas teritorijų planavimo valstybinės priežiūros funkcijas, t. y. nustatyta tvarka patikrinęs apie 30 ha teritorijos šalia (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliojo plano projektą ir nustatęs, kad teritorijų planavimo procedūros ir detaliojo plano sprendiniai atitinka TPĮ ir kitų teisės aktų reikalavimus, 2009-12-04 teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. (100)-11.81-420 pateikė teigiamą tikrinimo išvadą ir siūlymą tvirtinančiai institucijai detaliojo plano projektą tvirtinti. Inspekcijos skyriaus teigimu, buvo patikrintas 2009-12-14 įsakymu patvirtinto detaliojo plano sprendinių atitikimas savivaldybės bendrojo plano sprendiniams, todėl tai leidžia daryti išvadą, kad detalusis planas, kurio sprendiniai neprieštarauja savivaldybės bendrojo plano sprendiniams, atitinka ir Vilniaus apskrities bendrąjį planą. Pažymėjo ir tai, kad teritorijų planavimo valstybinei priežiūrai pateikto detaliojo plano projekte esanti medžiaga patvirtina, jog teritorijų planavimo dokumentų viešumas buvo užtikrintas tinkamai, visuomenei informacija apie detaliojo plano rengimą buvo pateikta įstatymų nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Šiaurės miestelis” (toliau – ir UAB ,,Šiaurės miestelis“) atsiliepimu į pareiškėjų skundą (T 1, b. l. 118-119) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad: 1) sklypas, kurio detalusis planas yra ginčijamas, yra Vilniaus mieste, todėl jam galioja Vilniaus miesto bendrasis planas, patvirtintas Vilniaus miesto tarybos 2007-02-14 sprendimu (toliau – ir Vilniaus miesto bendrasis planas), o Vilniaus apskrities bendrojo plano tekstinė dalis, kuria remiasi pareiškėjai, išsako tik bendrąsias nuostatas, o ne konkrečiai teritorijai taikomą plėtros reglamentą. Ginčijamo detalaus plano sprendiniai neprieštarauja Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniams, o taip pat ir Vilniaus apskrities bendrajam planui; 2) ginčo sklypuose UAB „Šiaurės miestelis” nuosavybės teise valdo 34 pastatus, t. y. sklypas yra užstatytas, todėl visiškai pagrįstai, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, prie šių pastatų buvo suformuoti žemės sklypai, reikalingi pastatams eksploatuoti. Pareiškėjai klaidina teismą, nurodydami, kad teritorija grąžintina pretendentams į nuosavybės teisės atkūrimą; 3) pareiškėjai savo skundą grindžia tik teisės aktų citatomis, tačiau nenurodo jokių faktinių aplinkybių, kurios įrodytų, kad tie teisės aktai buvo pažeisti. Priešingai nei teigia pareiškėjai, detalaus plano rengimas ir viešas svarstymas su visuomene vyko griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, apie tai informuojant spaudoje ir internete. Be to, prie planuojamos teritorijos buvo pastatytas stendas, kuriame buvo nurodyta visa privaloma informacija. Nekilnojamojo turto savininkams buvo išsiųsti pranešimai apie rengiamą detalųjį planą; 4) faktą, kad detalusis planas, jo rengimo ir svarstymo su visuomene procedūros atitinka teisės aktų reikalavimus, įrodo 2009-12-04 Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. (100)-11.81-420 (toliau – ir Patikrinimo aktas); 5) detalaus plano medžiaga rodo, kad jokių pastabų ar pasiūlymų detalaus plano rengimo ir svarstymo su visuomene metu iš pareiškėjų negauta.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 107-110) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai pažymėjo, jog tik detaliojo teritorijų planavimo procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas galėtų būti pagrindas naikinti ginčijamą įsakymą, tuo tarpu ta aplinkybė, jog pareiškėjai yra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą toje teritorijoje, savaime nereiškia, kad detalusis planas buvo patvirtintas neteisėtai. Jokiuose teisės aktuose nėra įtvirtintos pareigos Vilniaus miesto savivaldybei tvirtinant detalųjį planą atsižvelgti į pretendentų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, teisėtus lūkesčius ir interesus. Tokią pat praktiką formuoja ir LVAT (2010 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1649/2010 pažymėjo, kad žemės sklypų kartografija nėra dokumentas, į kurį privaloma atsižvelgti tvirtinant detaliuosius planus). Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 30-2183 patvirtintas detalusis planas buvo parengtas ir patvirtintas laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo jo naikinti. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą naikinti ginčijamą detalųjį planą. Taip pat teismas pagrįstai pažymėjo, kad detaliuoju planu suplanuotuose sklypuose yra UAB „Šiaurės miestelis“ nuosavybės teise priklausantys pastatai, todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjams formuoti natūra grąžintinus žemės sklypus toje teritorijoje (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d.). Šiuo atveju pareiškėjų nurodoma teritorija nelaikytina laisva, ji yra užimta UAB „Šiaurės miestelis“ nuosavybės teise priklausančiais statiniais, todėl tokia žemė laikytina valstybės išperkama ir sklypai nuosavybės atkūrimui negali būti formuojami. Atkreipia dėmesį, kad dar 2009 m. balandžio 24 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-729 buvo nustatytas detaliojo plano rengimo tikslas - sklypo ribų ir ploto, paskirties naudojimo būdo ir pobūdžio nustatymas. Pareiškėjai, manydami, kad detaliojo plano tikslai prieštarauja TPĮ, galėjo ginčyti šį Vilniaus įsakymą, tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Taip pat pareiškėjai galėjo dalyvauti svarstant parengtą detalųjį planą su visuomene, tačiau jokių pasiūlymų svarstymo metu iš pareiškėjų nebuvo gauta. Pažymi, kad Civilinio kodekso 4.79 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmens teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi daikto savininkas yra laikytinas daikto naudotoju. Jokiuose teisės aktuose statinio naudojimo sąvoka nėra siejama su faktiniu statinio naudojimu. Priešingai, statinio naudojimas yra siejamas su naudotojo poreikių tenkinimu, t. y. statinio naudotojas turi teisę spręsti, ar jam faktiškai naudoti statinį pagal paskirtį, ar kažkuriuo metu statinio nenaudoti. Taigi formuojant žemės sklypus prie esamų statinių nėra būtina atsižvelgti į tą aplinkybę, ar pastatai tuo metu yra faktiškai naudojami. Tokia išvada darytina ir aiškinant LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles, kuriose nurodyta, kad parduodami ar išnuomojami sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuose planuose ir tokio dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą tiesioginę jų paskirtį. Šiuo atveju pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad tokio dydžio sklypas, kuris yra suformuotas, nėra reikalingas pastatams eksploatuoti pagal tiesioginę jų paskirtį, kuri yra nurodyta Nekilnojamojo turto registre. Taip pat pažymi, kad ginčas dėl statinių būklės bei teisinės registracijos yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-739/2011, kuri yra sustabdyta, kol bus išnagrinėta ši administracinė byla. Šioje administracinėje byloje pareiškėjai nėra pareiškę jokių reikalavimų dėl statinių nugriovimo ar jų teisinės registracijos panaikinimo, todėl, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjai, teismas neturėjo jokio pagrindo vertinti statinių būklės ar jų atitikimo statybos techniniams reikalavimams. Be to, nors, kaip ir buvo nurodyta, detalusis planas buvo rengiamas pagal TPĮ 22 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tačiau LVAT formuoja praktiką, kad TPĮ 22 straipsnio 1 dalyje yra išvardinti septyni atvejai, kai detalieji planai gali būti rengiami, tačiau įstatyme nėra nuostatos, draudžiančios detalųjį planavimą, jeigu nėra kurios nors iš nurodytų faktinių situacijų (LVAT 2005 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-682-05). Taigi nesutiktina su pareiškėjų argumentais, kad detalusis planas šioje teritorijoje iš viso negalėjo būti rengiamas. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus bei tinkamai pritaikęs bei išaiškinęs materialinės teisės normas, o pareiškėjų apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo jo naikinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Šiaurės miestelis“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 98-101) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad UAB „Šiaurės miestelis“ ginčo teritorijoje nuosavybės teise priklauso 34 pastatai ir statiniai, kurių dauguma bendrovės nuosavybe tapo iki 1996 metų. 2006 metais bendrovei perduoti 6 statiniai. Paskutinių perduotų statinių būklė buvo bloga, bet UAB „Šiaurės miestelis“ juos sutvarkė, panaikino jų avarinės būklės požymius ir jie šiuo metu yra naudojami. Visais ginčo teritorijoje esančiais pastatais ir statiniais UAB „Šiaurės miestelis“ naudojasi de jure ir de facto. Bendrovė nuo 1996 metų saugo teritoriją ir pastatus. Siekiant gauti pajamų pastatų eksploatacijai ir priežiūrai, dalis pastatų buvo išnuomota. Pareiškėjų argumentai dėl dalies pastatų esą netinkamumo tolimesniam naudojimui ir esą negalėjimo formuoti žemės sklypus prie tokių pastatų išdėstyti tik apeliaciniame skunde, tačiau nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Dėl pareiškėjų teiginio, kad esą UAB „Šiaurės miestelis“ negali naudotis pastatais, nes jie nebuvo pripažinti tinkamais naudoti, pažymi, kad bendrovei nuosavybės teise priklausantys pastatai buvo pastatyti iki 1990 metų ir jų tinkamumas naudoti buvo pripažintas tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat pažymi, kad, keičiantis pastato savininkui, jo tinkamumas naudoti iš naujo nenustatinėjamas. Statybos įstatymo 2 straipsnio 72 dalis nurodo, kad „statinio naudojimas - esminių statinio reikalavimų pagrindu sukurto statinio savybių panaudojimas naudotojo poreikiams tenkinti“. Šis apibrėžimas nereiškia nei privalomo pastato kapitalinio remonto, nei rekonstrukcijos. Tuo labiau, kad norint atlikti pastato kapitalinį remontą ar rekonstrukciją, reikia gauti projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą. Tam statytojas privalo pateikti žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus. Taigi nesudarius žemės nuomos sutarties, buvo neįmanoma visiškai ir iki galo įgyvendinti naudojimosi pastatais teisę, nes nebuvo įmanoma atlikti pastatų kapitalinį remontą ar rekonstrukciją. Šiuo metu jau planuojama atlikti pastatų rekonstrukciją, numatomas eiliškumas, terminai ir finansinės galimybės. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 24 d. įsakymo Nr. 30-729 2 punkte nustatytas detaliojo planavimo tikslas - sklypo ribų ir ploto, paskirties naudojimo būdo ir pobūdžio nustatymas - neprieštarauja jokiems teisės aktų reikalavimams, todėl šis įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas. Jo pagrindu buvo parengtas, teisės aktų nustatyta tvarka apsvarstytas ir suderintas ginčijamas detalusis planas. Pareiškėjai nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios įrodytų, kad buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys detaliųjų planų rengimą. Priešingai nei teigė pareiškėjai, ginčijamo detalaus plano rengimas ir viešas svarstymas su visuomene vyko griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, apie tai informuojant spaudoje ir internete. Be to, prie planuojamos teritorijos buvo pastatytas stendas, kuriame buvo nurodyta visa privaloma informacija. Nekilnojamojo turto savininkams buvo išsiųsti pranešimai apie rengiamą detalųjį planą. Tai, kad detalusis planas, jo rengimo ir svarstymo su visuomene procedūros atitiko teisės aktų reikalavimus, įrodo Patikrinimo aktas. Taip pat pažymi, kad nors pareiškėjai nurodo, kad jie buvo aktyvūs ir domėjosi detaliuoju planu, tačiau detalaus plano medžiaga ir byloje esantys įrodymai rodo, jog jokių pastabų ar pasiūlymų detalaus plano rengimo ir svarstymo su visuomene metu iš pareiškėjų negauta. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodo jokių teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą naikinti ginčijamą detalųjį planą. Pripažinus teisėtu 2009 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 30-2183, nebelieka pagrindo naikinti įsakymo dėl sklypų duomenų nustatymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 102-105) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai, patvirtinantys, jog ginčo žemės sklypuose UAB „Šiaurės miestelis“ priklauso 34 pastatai. Pareiškėjų teiginiai, kad pastatai yra avarinės būklės ir yra griautini, nepaneigia trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisių į nurodytus pastatus, kas savo ruožtu lemia, jog ši žemė yra užstatyta ir ji negali būti laikoma laisva Atkūrimo įstatymo prasme, todėl joje negali būti formuojami žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais. Pareiškėjų argumentas, jog jie yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusią (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją ir kad trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantys statiniai ginčo žemės sklypuose, jų teigimu, yra avarinės būklės, nepaneigia statinių savininko teisės ir valstybės institucijų pareigos formuoti žemės sklypus reikalingus šių statinių eksploatavimui.