Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-11 · Administracinė byla Nr. I-370-422/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-11
Bylos Nr.
I-370-422/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
D. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir trečiojo suinteresuotojo asmens Kalėjimų departamento prie LR TM, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie LR TM
Administracinė byla Nr. I-370-422/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01876-2016-5Procesinio sprendimo kategorija.37.2.; 20.2.3.2.;55.1.1.;55.1.3. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 11 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Deivydui Aidukui,dalyvaujant pareiškėjui D. S.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir trečiojo suinteresuotojo asmens Kalėjimų departamento prie LR TM atstovams,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie LR TM, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. S. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Atsiliepimas

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-7), atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą (b.l. 58-60) ir teismo posėdyje nurodė, jog jis laikotarpiais nuo 2001 m. sausio 3 d. iki 2001 m. sausio 12 d., nuo 2005 m. birželio 2 d. iki 2005 m. birželio 30 d., nuo 2006 m. rugpjūčio 2 d. iki 2006 m. rugpjūčio 24 d., nuo 2009 m. kovo 31 d. iki 2009 m. balandžio 7 d., nuo 2009 m. vasario 9 d. iki 2009 m. vasario 13 d. nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 13 d. ir nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 21 d. kalėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nežmoniškomis, kankinančiomis kalinimo sąlygomis, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią teisės aktuose nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą. Nurodė, kad LAVL Bendrajame skyriuje palatos buvo kamerų tipo, palatose buvo įrengtos kiniško tipo tupyklos, atitvertos 1,2 m. aukščio pertvaromis, nebuvo durų. LAVL Vidaus ligų skyriuje sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje patalpoje, tačiau kabinose nebuvo durų. Esant tokiam sanitarinių mazgų įrengimui, pareiškėjas buvo priverstas gamtinius reikalus atlikinėti stebint kitiems asmenims, dėl to patyrė pažeminimą, didelių nepatogumų, fizinį ir dvasinį diskomfortą, buvo pažeista jo teisė į privatumą. Tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo pelių, tarakonų ir musių, ant sienų buvo pelėsis. Kalint LAVL Bendrajame skyriuje, pasivaikščioti gryname ore jis galėjo tik vieną valandą, o tai prieštarauja tarptautiniams teisės aktams, kuriuose nurodyta, jog suimtasis ar nuteistasis turi praleisti lauke ne mažiau kaip aštuonias valandas per dieną. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė didelį fizinį ir dvasinį diskomfortą, nepatogumus, stresą, pažeminimą, pablogėjo jo psichinė savijauta, sutriko sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 4000 Eur, prašydamas priteisti iš atsakovo. Tvirtino, kad jo reikalavimui neturi būti taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, nes jam trūko teisinės informacijos apie teisių pažeidimą, ruošėsi kitoms byloms, todėl neturėjo laiko paduoti skundą teismui dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į skundą (b.l. 11-15), papildomuose paaiškinimuose (b.l. 69-70, 89-90) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad duomenų apie tai, kiek ligonių kartu su pareiškėju buvo gydomi skunde nurodytais laikotarpiais ginčo palatose pateikti negali, tačiau tvirtino, kad įprastai visos vietos palatoje nebūna užimtos, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas padidėja. LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis nuteistųjų ir (ar) suimtųjų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems asmenims. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą – Higienos pasą, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai kamerų tipo patalpose atitverti 1,5 m. sienele. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Palatos, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus, langai įrengti pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, atsiradę pažeidimai šalinami nedelsiant. Patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokie darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau, jie registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai, šių darbų atlikimo dažnis atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Ginčui aktualiu laikotarpiu 17 ir 27 kamerų tipo palatos nebuvo tikrintos.

Atsakovo nuomone, apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties institutą.

Į teismo posėdį neatvyko atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, ir trečiojo suinteresuotojo asmens Kalėjimų departamento prie LR TM atstovai, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 3 d. iki 2015 m. liepos 21 d. septynis kartus buvo gydomas perpildytose LAVL patalpose, pažeidžiant higienos normų reikalavimus.

Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 3 d. iki 2015 m. liepos 21 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, į skunde nurodytus pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę suvokti, jog teisės yra galimai pažeidžiamos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais gyvenimo sąlygas LAVL, kreiptis dėl netinkamo gyvenamojo ploto, sanitarinių mazgų įrengimo, buitinių parazitų sukeltų nepatogumų LAVL administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš LAVL administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2001 m. sausio 3 d. iki 2015 m. liepos 21 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 16 d. (b.l. 9), todėl praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 15 d. pareikšti.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau nurodė, kad anksčiau į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL nesikreipė dėl teisinės informacijos bei laiko stokos, nes turėjo ruoštis kitoms byloms. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, teismo nuomone, yra subjektyvaus pobūdžio ir savaime negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015), todėl jų pagrindu ieškinio senaties terminas negali būti atnaujintas.

Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nėra jokių faktinių duomenų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 15 d. tuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos LAVL laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2015 m. liepos 21 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – LAVL ) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11 ⁴ punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv.m. viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Byloje esančiais rašytiniais įrodymai nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 13 d. buvo laikomas LAVL Bendrojo skyriaus 17 ir 27 kamerų tipo patalpose, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 21 d. pareiškėjas buvo gydomas LAVL Vidaus ligų skyriaus 4 palatoje (b.l. 89-90).

LAVL Bendrojo skyriaus 17 palatos gyvenamasis plotas yra 7,33 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos ( įrengtos 2 dviaukštės lovos), todėl vienam asmeniui šioje palatoje teko 1,8 kv.m. (b.l. 18,69)

LAVL Bendrojo skyriaus 27 palatos gyvenamasis plotas yra 21,25 kv. m., joje įrengtos 7 miegamosios vietos (įrengtos 3 vieno aukšto lovos ir 2 – dviaukštės lovos), todėl vienam asmeniui šioje palatoje teko 3 kv. m. ploto (b.l. 18,69).

LAVL Vidaus ligų skyriaus 4 palatos gyvenamasis plotas yra 13,50 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,38 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 19).

Nors atsakovo atstovas į bylą pateikė palatų nuotraukas (b.l. 28,30,34,39,41), iš kurių matyti, kad palatose ne visada visos gyvenamosios vietos yra užimtos, tačiau šios nuotraukos neįrodo, kad pareiškėjo kalinimo metu ginčo patalpose buvo laisvų miegamųjų vietų ir dėl to vienam asmeniui teko didesnis plotas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 13 d. ir nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2015 m. liepos 21 d. nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu, nurodydamas, kad gyvenamosiose patalpose buvo pelių, tarakonų ir musių. Šioje normoje taip pat nurodyta, jog, esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad LAVL yra sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sutartį dėl buitinių kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (b.l.20-23), objektyvių duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai yra nevykdomi, ar vykdomi netinkamai, nepateikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos 60 punkto pažeidimo. Be to, į bylą nepateikta pareiškėjo prašymų LAVL administracijai, Visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl buitinių parazitų jam keliamų problemų, nepatogumų, kuriuose būtų prašoma šias problemas spręsti, šių institucijų atsisakymų tai daryti, todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti LAVL neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų buvo pelėsio.

Higienos normos HN 76:2010 56 p. nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 56 p.). Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad patalpų valymą atlieka tam skirti sanitarai, duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčui aktualiais laikotarpiais gyveno pareiškėjas, valymą atsakovo atstovas į bylą nepateikė, tačiau ginčo laikotarpiu pareiškėjas į LAVL darbuotojus, administraciją ar į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl pelėsio gyvenamosios patalpose buvimo nesikreipė. Pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl pelėsio ant gyvenamųjų patalpų sienų, jo buvimo LAVL metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl pelėsio buvimo gyvenamosiose patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad LAVL Bendrojo skyriaus kamerose tualetai buvo atitverti tik 1,2 m. aukščio pertvaromis, jose nebuvo durų. Vidaus ligų skyriuje sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje patalpoje, tačiau kabinose taip pat nebuvo durų. Toks sanitarinių mazgų įrengimas, pareiškėjo tvirtinimu, pažeidė jo privatumą.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-8176 (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Nors atsakovo atstovas atsiliepime į skundą bei rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad kamerų Nr. 17 ir 27 sanitarinis mazgas nuo likusios gyvenamosios patalpos atitvertas 1,5 m. aukščio sienele (b.l. 13, 6-70, 89-90) bei pateikė šių kamerų sanitarinių mazgų nuotraukas (b.l. 71-72), tačiau vertinant sanitarinių mazgų Bendrojo skyriaus kamerose Nr. 17 ir 27 atitvėrimą 150 cm aukščio pertvara, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-756/2016 ). Todėl, teismo nuomone, konstatuotina aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ribojo jo privatumą ir galėjo jam sukelti nemalonių išgyvenimų. Šiuo aspektu pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiose LAVL kamerose buvo pažeista.

Iš atsakovo atstovo pateiktų Vidaus skyriaus sanitarinio mazgo nuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas įrengtas atskiroje patalpoje, klozetai atitverti gana aukštomis pertvaromis. Pažymėtina, kad aukščiau nurodytuose teisės aktuose, nustatančiuose reikalavimus sanitarinių mazgų įrengimui, jokių reikalavimų bendrabučio tipo patalpose esančių sanitarinių mazgų įrengimui nėra nustatyta, t.y. nėra įtvirtinta reikalavimo sanitariniuose mazguose esančius unitazus ar klozetus vieną nuo kito atskirti pertvaromis ar durimis, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Vidaus ligų skyriaus sanitarinio mazgo kabinose nebuvo durų, nelaikytina teisės aktų pažeidimu.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl galimybės per dieną būti gryname ore ne mažiau kaip aštuonias valandas ribojimu.

Higienos normos HN 76:2010 11 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą.

Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl šiuo aspektu neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas patenka į asmenų, kuriems pagal Higienos normos HN 76:2010 11 punkto nuostatas privalo būti sudarytos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą kategorijai, todėl suteikti jam papildomą pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestinas.

Į bylą nepateikta jokių duomenų apie kalinimo sąlygų LAVL įtaką pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, jo emocinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. D. S. patyrė neturtinę (moralinę) žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus byloje nustatytų pažeidimų trukmę (gyvenamojo ploto norma buvo pažeista 16 parų, privatumas – 8 paras), jų pobūdį, atsižvelgiant į tai, kad gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (pareiškėjui teko 1,8 kv.m., 3 kv.m. ir 3,38 kv.m. gyvenamojo ploto), atsižvelgiant į tai, kad dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė joje buvę baldai ir daiktai, o tai iš esmės dar labiau sumažino vienam asmeniui tekusią gyvenamojo ploto normą, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų buvimo metu LAVL būtų kreipęsis į LAVL administraciją, kad jo sveikatos būklė jam būnant LAVL būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti D. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Janina Vitunskienė