- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-02-08
- Bylos Nr.
- A-248-126-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Gintaras Kryževičius
- Pareiškėjas
- A. V., S. V., I. A.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Kryževičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. V., A. V., I. A. ir atsakovą valstybę atstovaujančios Vyriausybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. V., A. V. ir I. A. skundą atsakovui valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, dėl žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti jiems iš atsakovo žalos, padarytos vilkinant išmokėti kompensacijas už valstybės išperkamą žemę, atlyginimą: S. V. - 35227,44 Lt, A. V. - 35058,96 Lt ir I. A. - 34961,28 Lt.
Pareiškėjai nurodė, kad jų tėvas iki 1941 metų turėjo 104 ha žemės Tintelių kaime, Kretingos rajone, Klaipėdos apskrityje. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimu pareiškėjams, kaip įpėdiniams, buvo atkurtos nuosavybės teisės kiekvienam į 34,99 ha žemės. Kadangi žemė buvo paimta visuomenės poreikiams tenkinti, todėl valstybė įsipareigojo už šią žemę sumokėti piniginę kompensaciją. Pagal Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus pažymas 2003 m. balandžio mėnesį valstybė turėjo išmokėti pareiškėjams šias sumas: S. V. - 63166 Lt, A. V. - 62814 Lt, I. A. - 62639 Lt. Pareiškėjai nurodė, kad 2000 ir 2001 metais atsakovas pažeidė savo įsipareigojimus bei pareiškėjų konstitucines teises, neskyrė jokių lėšų kompensacinėms išmokoms ir šiais veiksmais pareiškėjams buvo padaryta žala.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjų skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad Vyriausybė nėra pažeidusi įstatymuose nustatytos prievolės pareiškėjams išmokėti kompensacijas pinigais už išpirktą žemę 2000 - 2001 metais. Tuo metu galiojusios Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau - Kompensacijų įstatymas) redakcijos 7 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad atlyginimo už atskirus nekilnojamojo turto objektus dydžius, jo mokėjimo terminus ir tvarką kasmet, patvirtinus valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinius rodiklius, nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į valstybės finansines išgales, įskaitant naujus valstybės turtinius įsipareigojimus ir valstybės pajamų šaltinius, o piniginės kompensacijos už išperkamą žemę politiniams kaliniams ir tremtiniams mokamos iki 2003 m. rugpjūčio 1 d.. Kadangi valstybės finansinės išgalės buvo labai ribotos, Vyriausybė 2000 - 2001 metais negalėjo skirti reikalingos sumos kompensacijoms išmokėti. 2003 m. sausio 21 d. buvo priimta Kompensacijų įstatymo 7 straipsnio pataisa ir nustatyta, kad politiniams kaliniams, tremtiniams piniginės kompensacijos už išperkamą žemę mokamos nuo sprendimo atkurti nuosavybės teisės priėmimo dienos iki 2007 m. sausio 1 d..
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė S. V. iš atsakovo 10946 Lt kompensaciją už valstybės išperkamą žemę, I. A. - 10861 Lt kompensaciją, A. V. - 10892 Lt kompensaciją, o kitą skundo dalį atmetė.
Teismas nurodė, kad pareiškėjai dėl jiems neišmokėtų kompensacijų už nekilnojamą turtą į teismą kreipėsi 2003 m. balandžio 23 d.. Jų reikalavimas buvo susijęs su jiems padaryta žala, nesumokėjus pagal įstatymą jiems priklausančių kompensacijų. Ginčo atsiradimo metu galiojusio Kompensacijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkte buvo numatyta, kad I grupės invalidams, 1918 - 1920 metų nepriklausomybės kovų kariams savanoriams, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams, politiniams kaliniams, tremtiniams ir Vyčio Kryžiaus ordinu iki 1940 m. birželio 15 d. apdovanotiems asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) kompensacijos už išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius išmokamos iki 2003 m. rugpjūčio 1 d.. Vėliau pakeitus įstatymą, numatytas kompensacijų mokėjimo terminas buvo pratęstas iki 2007 m. sausio 1 d. (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr.IX-1760 redakcija). Teismas nurodė, kad pareiškėjai pripažįsta, jog dalis kompensacijos už valstybės išperkamą žemę bylos nagrinėjimo dieną yra sumokėta. Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus, pareiškėjams priklausiusios piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą žemę nepriemokos dydis yra: S. V. - 10946 Lt, I. A. - 10861 Lt, A. V. - 10892 Lt. Teismas nurodė, kad sprendimas dėl pareiškėjų skundo priimamas, vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Kompensacijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl negali būti taikomos, o atsakovo sprendimas mokėti tik dalį kompensacijos yra neteisingas. Tačiau negali būti pripažinta, kad atsakovas, preziumuodamas taikomo įstatymo atitikimą Konstitucijai, netinkamai vykdė savo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigas. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad civilinė atsakomybė pagal 6.271 straipsnį atsiranda, jei valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovo pareigūnai veikė taip, kaip jie privalėjo veikti pagal įstatymus, todėl nagrinėjamoje byloje negali būti daroma išvada, kad turi būti priimamas sprendimas atlyginti žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytu pagrindu. Nagrinėjamoje byloje tik konstatuotina, kad pareiškėjams tam tikrą laiką nepagrįstai nebuvo mokama kompensacija, o neišmokėta kompensacijos dalis pareiškėjams grąžintina. Kita pareiškėjų skundo dalis yra nepagrįsta, nes pareiškėjams kita dalis kompensacijos už valstybės išperkamą žemę yra išmokėta.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą arba pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimą.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovo pareigūnai veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, ir jog nėra žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Todėl nesuprantamas teismo teiginys, kad pareiškėjams tam tikrą laiką nepagrįstai nebuvo mokama kompensacija, bei sprendimu nustatytas įpareigojimas atsakovui išmokėti negrąžintą kompensacijos dalį. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kokiais veiksmais atsakovas 2000 - 2001 metais pažeidė pareiškėjų teises. 2000 - 2001 metais Vyriausybė įgyvendino atlyginimo tvarką, atsižvelgdama į ribotas valstybės finansines išgales. Be to, nebuvo pasibaigęs ir kompensacijų sumokėjimo terminas, nes buvo numatyta, kad jos turi būti išmokėtos iki 2003 m. rugpjūčio 1 d.. Apeliantas nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pripažino, jog Kompensacijų įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalys prieštarauja Konstitucijai. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimai įsigalioja, tik juos paskelbus, o pareiškėjai kreipėsi į teismą 2003 metais ir reikalauja išieškoti žalą, susidariusią 2000 - 2001 metais, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimus. Apeliantas nurodo, kad asmenų teisė atkurti nuosavybės teises ir gauti kompensaciją nėra ir negali būti absoliuti, o turi būti vykdoma, atsižvelgiant tiek į kitų suinteresuotų asmenų interesus, tiek ir į valstybės finansines išgales. Vyriausybė nepažeidė pareiškėjų teisių gauti kompensaciją 2000 - 2001 metais, nes vykdė įstatymo nustatytus reikalavimus. Apeliantas nurodo, kad pareiškėjai savo skunde prašė atlyginti 2000 - 2001 metais jiems padarytą turtinę ir moralinę žalą dėl kompensacijų už valstybės išperkamą žemę išmokėjimo vilkinimo ir jie nekėlė ginčo dėl pažeistų turtinių teisių, nevykdant prievolės atlyginti už valstybės išperkamą turtą. Kompensacijų priteisimas yra įpareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus, kurie nebuvo atlikti, bet ne žalos atlyginimas. Pareiškėjai savo skunde nenurodė, kokios likusios kompensacijų dalies jie prašo teismo priteisti. Be to, buvo prašoma atlyginti žalą tik už 2000 - 2001 metus ir nebuvo parašoma priteisti neišmokėtą kompensacijos dalį. Teismas šiuo atveju turėjo pasiūlyti pareiškėjams patikslinti bei sukonkretinti jų skundo reikalavimus ir skundo pagrindą, tačiau to nepadarė. Apeliantas nurodo, kad pagal Kompensacijų įstatymo 18 straipsnį ir Vyriausybės 2000 m. birželio 27 d. nutarimo Nr.730 3 punktą kompensacijas pareiškėjams šiuo atveju turi išmokėti Klaipėdos apskrities viršininko administracija, tačiau ji į šią administracinę bylą nebuvo įtraukta šalimi.
Apeliaciniu skundu pareiškėjai nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimu ir prašo patenkinti visus jų skundo reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliantai nurodo, kad jie į teismą kreipėsi ne dėl kompensacijų priteisimo, o dėl žalos atlyginimo. Tuo tarpu teismas išsprendė kompensacijų mokėjimo klausimą, o žalos atlyginimo klausimo neišsprendė. Apeliantai nurodo, kad jiems dėl valstybės prievolės mokėti kompensaciją už išperkamą turtą nevykdymo atsirado žala, kurios atlyginimas pagal Civiliniame kodekse nustatytas civilinės atsakomybės taisykles turi būti priteistas iš valstybės biudžeto. Apeliantai nurodo, kad jiems kompensacijos pagal Kompensacijų įstatymą ir Vyriausybės 2000 m. birželio 27 d. nutarimą Nr.730 turėjo būti išmokėtos per laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d., t. y. per 43 mėnesius. Apeliantams pagal 2003 m. balandžio mėnesio duomenis neišmokėta kompensacijų dalis (S. V. - 63166 Lt; A. V. - 62814 Lt; I. A. - 62639 Lt) turi būti padalinta iš 43 ir gauta vieno mėnesio išmokėtinos kompensacijos dydžio suma turi būti padauginta iš 24 (2000 - 2001 metų laikotarpio mėnesių skaičiaus). Tokiu būdu gauta suma turi būti priteista apeliantams kaip žalos atlyginimas. Apeliantai nurodo, kad Vyriausybė pažeidė savo prievolinius įsipareigojimus apeliantams (Civilinio kodekso 6.63 straipsnis), todėl šiuo atveju turi būti taikoma civilinė atsakomybė. Apeliantai nurodo, kad Vyriausybė negali teisintis lėšų trūkumu, nes pati vykdė valstybei nuostolingą politiką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjai su šiuo apeliaciniu skundu nesutinka.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas nepagrįstai neigia savo padarytą pažeidimą, neišmokant laiku kompensacijos pareiškėjams. Teisės aktais buvo nustatyti aiškūs kompensacijų mokėjimo terminai ir jų turėjo būti laikomasi. Tačiau šių terminų nebuvo laikytasi ir taip atsitiko dėl valstybės institucijų tarnautojų biurokratizmo bei nesąžiningo pareigų vykdymo. Jeigu valstybė būtų rūpestingai ir tinkamai vykdžiusi savo pareigas, ji būtų galėjusi tinkamai ir laiku atsiskaityti su pareiškėjais. Pareiškėjai nurodo, kad valstybė ignoravo jų teises ir padarė jiems akivaizdžią moralinę žalą. Pareiškėjai jau buvo pažeminti, sovietinei valdžiai juos ir jų šeimą ištremiant bei taikant prieš juos kitas represijas, o valstybė šiuo atveju, nesistengdama išmokėti pareiškėjams priklausančių kompensacijų už turtą, pareiškėjus dar labiau pažemino. Pareiškėjai nurodo, kad jų skundas teismui buvo suformuluotas pakankamai konkrečiai ir jį tikslinti nėra jokio pagrindo. Jie aiškiai teismo prašė priteisti žalos atlyginimą, o ne neišmokėtą kompensacijos dalį. Pareiškėjai nurodo, kad jų skundas yra pareikštas tinkamam atsakovui. Klaipėdos apskrities viršininko administracija yra Vyriausybei bei ministerijoms pavaldi institucija, kuri nesprendžia esminių kompensacijų mokėjimo klausimų. Dėl kompensacijų pareiškėjams neišmokėjimo 2000 - 2001 metais turi atsakyti valstybė, atstovaujama Vyriausybės.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas pakartoja savo apeliacinio skundo argumentus ir prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjai prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti, pakartodami tuos pačius argumentus kaip ir apeliaciniame skunde.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo atstovo apeliacinis skundas tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjams priteisė kompensacijas už išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal Kompensacijų įstatymą. Pareiškėjams priteistos tokios sumos, kokios jiems buvo neišmokėtos iki 2006 m. gegužės 1 d.. Tačiau pareiškėjai tokio reikalavimo nereiškė, jie prašė atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad jiems 2000 m. ir 2001 m. nebuvo išmokėta atitinkama kompensacijų dalis ir šiuos reikalavimus grindė Civilinio kodekso normomis. Kadangi pirmosios instancijos teismas išsprendė reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas, teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui S. V. iš atsakovo priteista 10946 Lt, I. A. - 10861 Lt kompensaciją, A. V. - 10892 Lt kompensacija už valstybės išperkamą žemę naikintina.
Kaip jau minėta, pareiškėjų reikalavimų esmė- žalos atlyginimas. Prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti būtina, kad egzistuotų visuma bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų: padaryta žala; žalą padariusio asmens neteisėti veiksmai; tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; žalą padariusio asmens kaltė. Pareiškėjai nurodo, kad žala atsirado dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Šis straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (1 dalis), ir kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 dalis). Todėl būtinosios tokios atsakomybės sąlygos yra neteisėti veiksmai, patirti nuostoliai (žala) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusių nuostolių.
Pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pareiškėjai prašomas priteisti sumas traktuoja kaip negautas pajamas, tačiau nei skunde teismui, nei bylos nagrinėjimo metu nepaaiškino, kas būtent sudaro jų patirtus nuostolius. Pažymėtina, kad pareiškėjai prašė priteisti tiksliai tokias sumas, kokios jiems turėjo būti išmokėtos pagal Kompensacijų įstatymą 2000-2001 metais. Kompensacijų už išlikusį nekilnojamąjį turtą dalis, kuri turėjo būti išmokėta pareiškėjams 2000-2001 metais, negali būti laikoma jų negautomis pajamomis, kadangi šios sumos pareiškėjams, nors ir pavėluotai, buvo išmokėtos, kitaip tariant, šias pajamas pareiškėjai gavo. Kitokių negautų pajamų, kurias jie būtų gavę, jei kompensacijos būtų mokėtos 2000-2001 metais, pareiškėjai nenurodė. Todėl kolegija pripažįsta, kad pareiškėjai neįrodė, jog jie patyrė nuostolius. Nesant bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygos (šiuo atveju- nuostolių), tokia atsakomybė negalima, todėl pareiškėjų reikalavimas atlyginti žalą negali būti patenkintas.
Atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą pareiškėjai nurodo, kad jiems buvo padaryta ir neturtinė žala. Toks reikalavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareikštas nebuvo. Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl kolegija dėl neturtinės žalos atlyginimo nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 punktu teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjų S. V., A. V. ir I. A. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovą valstybę atstovaujančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti.
Pareiškėjų S. V., A. V. ir I. A. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.